ISTORIJA
10.26.900 žingsnių į jūrą, arba ką mena Palangos tiltas (1)
Dainora Kaniavienė,
Palangos viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyros darbui
Retas šiandien viešnagę Palangos kurorte įsivaizduoja be pasivaikščiojimų ant tilto į jūrą. Daugelis žino istoriją, kad būtent su šiuo statiniu yra susijusi ambicinga Palangos grafo Juozapo Tiškevičiaus svajonė kurortą paversti patraukliu ir funkcionaliu uostamiesčiu, kurio infrastruktūra pasitarnautų ir vasarotojų susisiekimui, ir padėtų vystyti tarptautinius prekybos ryšius.
Dainora Kaniavienė
Tačiau mažai yra žinančių, kad intensyviausiai laivyba, tiesa, ne prekybinė, o pramoginė, išvystyta vis tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje, kai kurortas ėmė vis labiau klestėti. Tuomet Palanga tapo gausiai lankomu lietuvišku kurortu, o tiltas - reiškiniu: dieną vasarotojų pramogų epicentru, o vakare skendėjo, apsuptas žavinčios burių romantikos.
900 žingsnių į jūrą
Grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva 1882 m. pastatytasis 900 žingsnių arba 380 m medinis tiltas į jūrą buvo skirtas jūra gabenamų krovinių dislokacijai, tad atliko tik įprasčiausios prieplaukos funkciją. Jos grafams reikėjo, nes rūpėjo, kaip patogiau išgabenti Vilimiškės plytinės produkciją.
Juozapas Tiškevičius
Vilimiškės kaime (Palangos vlsč.) grafui priklausiusioje plytinėje pagamintos plytos siauruoju geležinkeliu arkliais buvo atvežamos iki pat tilto pradžios. Čia produkcija perdedama į vežimėlius ant bėgių ir jais stumiama į prieplaukos galą, kur sukraunama į laivus. Liudas Noreika 1914 m. leidinyje „Vairas" rašė, kad tokiu būdu prekyba truko ganėtinai neilgai: „Paskutinį, rodos, kartą senasis tiltas bepatarnavo prekybai apie 1899-1900 metus, kada vokiečių prekijai išvežė laivu į Prūsus kelius šimtus apylinkės žemaičių suvežtų akmenų ašių."
Kodėl nutrūko ši veikla, istoriografijoje versijos yra dvi. Pirmojoje teigiama, kad XIX a. pabaigoje dėl susidariusių seklumų tiltą bandyta nesėkmingai prailginti, tačiau, nebelikus galimybės švartuotis laivams, tilto funkcija liko tik pramoginė. Šią versiją palaikė ir „Vilties" korespondentas L. Noreika: „Jūros dugnas apie Palangą yra labai slesnas ir smiltingas, vilnys greitai prinešė aplink tiltą daug smilčių, ir laivas ilgainiui negalėjo prie jo prieiti." Pradžioje prieplauką dar buvo bandoma gelbėti, iš sausumos traukiant sukaltus polius ir kalant juos toliau į jūrą, o užneštus akmenis panaudojant bažnyčios statybai. Tuo pat metu buvo gilinama priekrantė. Deja, šie veiksmai prieplaukos neišgelbėjo.
Senasis Palangos tiltas buvo toliau į šiaurę ir orientuotas labiau į pietus. Krante 1906 m. matyti paviljonas, kuris dabar yra 220 m nuo kranto. wikimedia.org
Palangos tiltas 1956 m. Bronius Lazdynas. wikimedia.org
Saulėlydis Palangoje 2006 m. wikimedia.org
Antrojoje versijoje tvirtinama, kad ilgainiui Palangoje gaminamų plytų poreikis sumažėjo, ir jų transportavimas laivais paprasčiausiai sustojo. Ištuštėjusią vietą pamėgo vis populiarėjančio kurorto svečiai, kuriems tiltas į jūrą tapo pasivaikščiojimų, susitikimų vieta, neretai ir įvairių tarpusavio varžytinių vieta.
Apie prekybinę laivybą Palangoje spaudoje neaptinkama ypatingai daug žinių. Dažniausiai visur rašoma apie 1889-1890 m. pirmyn-atgal kursavusį 12 vagonų talpos garlaivį, vadintą „Phoenix" („Fenikso") vardu, kuris du kartus per savaitę kursavo tarp Palangos ir Liepojos, gabendamas poilsiautojus, prekes ir plytas. Apie būtent šį paties grafo garlaivį pirmąkart žinios, pasak Ramunės Lenkimaitės, pasirodė 1893 m. periodiniame leidinyje „Obzor Kurliandskoj gubernii", kur paminėta, kad 1889 m. viduryje įsigyta 1871 m. Švedijoje statyta jūrinė transporto priemonė. Priešingai, negu apie garlaivį „Phoenix", rečiau viešojoje erdvėje girdėtų žinių, susijusių su laivybos istorija Palangoje, galima aptikti prieš daugiau nei 130 m. prancūzų kalba leistame rankraštiniame savaitraštyje „La Limande" („Plekšnė"). Pirmuosiuose dviejuose numeriuose šios žinios patenka į vietos kronikos rubriką, vėliau joms išskirta atskira skiltis - Jūros kronika, tiesa, šiame leidinyje daugiau nebepasikartojusi. 1886 m. birželio 22 d. numeryje pateikta informacija leidžia daryti prielaidą, kad įplaukęs burlaivis „Lisette" („Lizetė") buvo pirmasis naujoje prieplaukoje. Grafo Juozapo Tiškevičiaus vaikų, greičiausiai pas tėvus vasarojančio sūnaus Vladislovo Tiškevičiaus, rengtame „La Limande" skaitytojai informuoti: „Birželio 16 d., po ilgos ir pavojingos kelionės grafo burlaivis „Lisette" („Lizetė") pirmą kartą prisišvartavo Palangos uoste. Šis, atrodo, pats savaime nereikšmingas faktas pradžiugino ne tik miesto, bet ir apylinkių gyventojus. Nuo ryto iki vakaro paplūdimyje buvo matyti gausios pirmojo laivo pasveikinti susirinkusios minios. Ne tik Kuršo, bet ir Kauno gubernijų prekeiviai jam patikėjo savo prekes nugabenti į Liepoją. Pakrovus laivą ir kapitonui beduodant signalą pajudėti, sutrukdė muitinė. Būdamas vokietis, negalėjo pateikti paaiškinimų ir turėjo atidėti išvykimą. Naktį laivui ilsėtis trukdė audra, o jis, pakovojęs su vėju ir bangomis, nusileido gamtos jėgoms ir sudužo uoste. Rytojaus rytą sugadintas laivas muitinės kareivių ir žvejų buvo ištrauktas iš vandens." Šio burlaivio atvykimas, matyti, buvo ilgai planuotas įvykis, neatsitiktinis. Jį pasitiko ne tik vasarojanti publika, bet ir tikslingai iš tolėliau atvykę prekeiviai su prekėmis. Kitame numeryje, išėjusiame 1886 m. birželio 29 d., pasirodė tik trumpa žinutė: „Mus prašo įspėti suinteresuotus asmenis, kad dėl nenumatytų priežasčių laivo „Lisette" remonto iki šiol nebuvo galima baigti. Tačiau spėjama, kad jis reguliariai plaukios nuo kitos savaitės." Trečiajame „La Limande" savaitraščio numeryje, išleistame liepą, įvesta viltingai skambanti Jūros kronika. Joje išsamiai aprašomas tragiškas laivo likimas: „Liepos 2 d. buvo numatytas „Lisette" išvykimas. Nuo pat ryto buvo matoma šimtinė kareivių ir žvejų, kraunančių laivą, kuris į apvaizdos rankas turėjo būti atiduotas antrą kartą. Paties grafo atvykimas skatino kareivius, jie su įkarščiu dirbo. [...] Tačiau ant drąsaus laivo įpykęs ir įsiutęs Neptūnas nusprendė jam atkeršyti, ką netrukus ir padarė. [...] Saulė dingo, ir tamsa jau buvo užslinkusi ant paplūdimio, kai, akimirką pūstelėjus palankiam vėjui, laivas paliko mūsų krantus ir pasuko įprastine kryptimi. Tačiau Neptūnas jam neleido dingti už horizonto. Pasipūtęs iš tuštybės, jis panoro, kad visatos akivaizdoje įvyktų ši širdį draskanti drama. Staiga priešinis brizas bloškė laivą kranto link. [...] Rytojaus rytą bangų išmestos nuolaužos visiems liūdnai pranešė „Lisette" nuskendus." Šios trys žinutės apie nuskendusį grafo burlaivį atskleidžia ne tik gamtos galią, bet ir Palangos valsčiaus žmonių gyvenseną, deja, dažnai priklausomą nuo jūros, vėjo stichijų. Laivo skendimas - laikraštyje mitologizuojamas, minimos dievybės Neptūnas ir Eolas (vėjų dievas). Turbūt, būtent šio laivo griaučius, kyšojusius šalia tilto iš po smėlio, straipsnyje „Palangos uostas ir tiltas į jūrą" aptakiai mini Ramunė Lenkimaitė, rašydama, kad jie dar ilgai buvo matyti.
Čiurlionių romantiškoji promenada jūron
Neišsipildžius ambicingiems prekybinės laivybos planams, iš tilto ilgam liko Tiškevičiaus bulvaro (nuo 1924 m. - J. Basanavičiaus g.) tęsinys - promenada jūron. Ją itin mėgo kaip pasimatymų ir pasivaikščiojimų vietą vasarotojai, tarp jų ir Sofija Kymantaitė, būsima Čiurlionienė, bei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tiltas jūron, regimi saulėlydžiai, spalvingos debesų kupetos, žuvėdrų pulkai tapo genijų įkvėpimo šaltiniais: vienas - rašė, kitas - tapė, kūrė muziką. Ant jo pavakare vykdavo ir sužadėtinių pasimatymai: „Palangoje... Ir dar nepasimatę. Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs - ėjo ir ėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias; iš tilto galo ateina dvi vyriškos figūros - viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės, ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. Reikia apsiprasti - juk nesimatėme bene 2 ar 3 savaites. - Pagaliau! Kada atvažiavai? - Užvakar pavakary, iš Liepojos su arkliais. Kodėl... kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu. - Beveik visą dieną išbuvau ant tilto – tai buvo taip puikiai sugalvota pasimatyti Palangoje pirmą kartą ant tilto..." - mena Sofija 1908-ųjų liepą įvykusį įsimylėjėlių pasimatymą. Ir iš tiesų, tilto promenadoje, vasarodami, ypatingai mėgdavę leisti vakarus. 1908 m. liepa-rugpjūtis kūrybiškai jiems - itin vaisingi. Išsiilgęs tapybos, Mikalojus Konstantinas, ankstyvą rytą išsimaudęs jūroje, dienomis tapydavo paveikslus, o po ketvirtos valandos, vėlyvas popietės laikas skirtas tik jiems dviem: „Tolimi pasivaikščiojimai, ir vis taip, kad saulėlydžiui būtume pajūryje. [...] - Barbarai! Saulė leidžiasi - kasdien nesulyginami paveikslai debesyse, kasdien kitokia jūra, o jie lekia ryti... - Tegu, - sakau aš, - mes pasiliekame - saulė mums leidžiasi. O žuvėdrų kiek tada buvo! Dabar retai kada pamatai vieną kitą. Taip ir praslinko ta vasara kaip viena akimirka" , - atsimena jautrias pavakares Sofija. Pajūrio spalvų grožio įjautrintai genijaus vaizduotei sunku būdavo patikėti, kad pačiomis įstabiausiomis akimirkomis visur ištuštėdavę - vasarotojai tą laiką skyrė vakarienei. Įkvėpti žuvėdrų, vakaro gaisos, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su Sofija Kymantaite svajodavo, vaikščiodami Baltijos pakrante, stebėdami gamtos spalvas.
Vėliau, laiškuose, kuriuose dalindavosi ilgesiu, meile kits kitam ir kasdienybe atskirai, 1908 metų, tada dar tik sužadėtinių, o po pusmečio ir sutuoktinių, vasariški pasimatymai ant tilto jūron liko šviesiu, šildančiu prisiminimu. Porą lapkritį vienijo ir sumanymas kurti operą pagal Adomo Jucevičiaus užrašytą padavimą „Jūratė ir Kastytis". Simfoniniai genijaus kūrinio etiudai, deja, ne visi išliko užrašyti, tačiau laiškuose Sofijai atskleidžiami jautrūs įspūdžiai, dirginę Mikalojaus Konstantino meninę vaizduotę. Jūros bangos ir žuvėdrų pulkai - vasaros atsiminimas iš Palangos, įkvėpęs operos kūrimui. Sofija jo vaizduotėje tapatinosi su Jūrate, pats laiškus ilgai pasirašinėjo - „Kastukas". Panašu, kad operos kūrimas visiškai užvaldė jo mintis ir dienas. Palangos jūros tiltas iki pat šių dienų vasarotojams yra patraukli pasimatymų vieta. Tai vienas lankomesnių objektų kurorte. Ilgainiui jį priimta laikyti miesto simboliu. 1961 metais, skvere prie jūros tilto, pastatyta dar vienu kurorto simboliu tapusi skulptūra „Jūratė ir Kastytis" (skulptorė - Nijolė Gaigalaitė).
Atgal
.jpg)
