VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.26.Kalba Karaliaučiaus krašto žemės vardai (2)

Vytautas Šilas

Užsimojus prieš viską, kas vokiška, imta naikinti net vandenų vardus keičiant juos į išgalvotus fantasmagoriškus: antai, upės Rominta-Rominta virto Krasnaja, Gilija-Gilge – Matrosovka, Eimenis- Eymenis – Uljanovka,  Arga-Arge – Zlaja, o Ameita-Omet – Železnodorožnaja.

Tokį vietovardžių keitimą užkariautose teritorijose  turime vertinti ne tik kaip nusižengimą visai Europos kultūrai, bet ir kaip karo nusikaltimą. Mat 1907 m. Hagos ir 1949 m. Ženevos konvencijos uždraudė ne tik vietos gyventojų deportacijas, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį su vietos gyventojais, pavyzdžiui,  falsifikuojant autentiškus žemės vardus. Sovietai tikėjosi, kad Karaliaučiaus krašto žemės vardai daugiau niekam nebeprimins  Karaliaučiaus krašto lietuviškos ir prūsiškos praeities, o jų karo veteranams jų bendražygių ar jų pačių piktadarybes. Mes gi. konstatuokime, jog dėl to, kad Rusijos valdomas istorinis baltų kraštas gavo rusiškus vardus, jis dar netapo Rusija.

Senieji Mažosios Lietuvos vietovardžių klodai liudija ir primena tolimos praeities gyvenimą. Palyginkime, kokie iškalbūs yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai ir kokie beprasmiai yra išgalvotieji. Išdagai-Ischdagen (išdegusi miško vieta), dabar – Lermontovo; Opšrininkai-Obscherningken (gyveno opšrų-barsukų medžiotojai) – Krasnoarmeiskoje (Raudonarmietiškiai); Romava-Romau (šventovė) – Rovnoje (Lygioji); Perkūniškiai-Perkunischken – Perekriosnoje (Kryžminiškiai); Šventiškiai-Schwentischken (šventa vieta) – Pugačiovo (baugalas, Pugačiovas).

Pirmą kartą rimtai apie senųjų Karaliaučiaus krašto vietovardžių sugrąžinimą užsiminta tik 1988 metais, jau Perestrojkos (Pertvarkos) laikotarpiu. 1988 m. rudenį dešimt sovietinės Lietuvos kultūros veikėjų parašė  laišką SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui Literaturnaja gazeta. Publikacijoje Gyveno Tolminkiemyje rašoma:

Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis <...>. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo šis poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui, kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui. Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „įvykstu į Tolminkiemį <...>. Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu <...>  Šio vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausiu pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu.

Laišką pasirašė rašytojai ir kultūrininkai J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, M. Sluckis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius. Deja, laiškas-prašymas Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje nesugraudino.

1992 metais užsienio kolegų kalbininkų dėmesį į sovietinės Rusijos įvykdytą drastišką Karaliaučiaus krašto vietovardžių pakeitimą rusiškais atkreipė baltistas akademikas dr. Zigmas Zinkevičius. 1993 m. visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) nusiuntė LR Prezidentui A. Brazauskui, LR Seimo pirmininkui Č. Juršėnui, Ministrui pirmininkui A. Šleževičiui, užsienio reikalų ministrui P. Gyliui Memorandumą, patardama siūlyti Rusijai atkurti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą –  autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus. Atsako nei akademikas Zinkevičius, nei MLRT nesulaukė...

MLRT nariai (ne visi) su Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansambliu "Tyklė" (vad. Vitalija Brazaitienė) Vilniaus mokytojų namuose 

Vietovardžių metams ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido metinėms paminėti renginys Vilniaus mokytojų namuose.Jono Česnavičiaus nuotraukos

Bene vienintelis kartas, kai Lietuvos valstybė oficialiai kreipėsi į tarptautines organizacijas Mažosios Lietuvos žemės ir vandenų vardų klausimu, buvo 1994 m. Europos Tarybos (ET) sesija. Tuomet Lietuvos Seimo delegacijos narys Vytautas Landsbergis pateikė ET svarstyti rezoliucijos projektą, kuriame pasiūlyta atkurti senuosius Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Jį pasirašydami parėmė 25 Europos valstybių parlamentarai. Rezoliucijos Pasiūlyme (Motion for a Resolution), teigiama:

1. Europos Taryba pareiškia, kad hidronimai ir toponimai, iki XX šimtmečio saugoję etninę kultūrinę atmintį, yra svarbiausiojo Europos kultūros palikimo dalis, kurį reikia išsaugoti ateičiai.3. Totalitariniai režimai juos naikino ypatingai žiauriu būdu. Karaliaučiaus žemė išsiskiria iš kitų tuo, kad joje buvo visiškai sunaikintas toponiminis-kultūrinis palikimas.

4. Europos Taryba ragina šioje žemėje gyvenančius žmones [...] pamąstyti apie naujas galimybes atkurti baltiškuosius ir germaniškuosius vietovių pavadinimus.

Nors tekste nebuvo paminėta nei SSRS, nei Rusija,  ši rezoliucija, nors ir pastebėta daugelio parlamentarų, liko pasiūlymu ateičiai. Tuomet vengta suerzinti ambicingąją Rusiją. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ir Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, V. Ladsbergio pasiūlymo  nesiryžo pakartoti.

1997 m. rugsėjo 9 d. MLRT prašymu LR Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasiūlė Seimui įteisinti etninių tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimą periodinėje spaudoje, transporto sistemoje, visose mokslo ir gyvenimo srityse. 1998 m. lapkričio 12 d. LR Seimas priėmė Lietuvių kalbos komisijos statuso Papildymo įstatymą Nr. VIII-922: Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje. Ilgai svarsčiusi, Kalbos komisija, užuot suteikusi tradicininiams baltiškiems vietovardžiams oficialių vietovardžių statusą, apsiribojo 1999 m. rugsėjo 30 d. apsiribojo rekomendacija juos vartoti mokykliniuose leidiniuose ir transporto eismo informacijoje. Veiklesnė buvo LR Susisiekimo ministerija: ji jau po dviejų mėnesių nutarė pakeisti informacines kelio lenteles ir oficialias rodykles: į Tilžę (apačioje – Sovietsk), į Karaliaučių (Kaliningrad)! Šaunuoliai!

Netgi patyrę istorinių vardų klastotojai kartais pakliūna į savo žabangas. Štai istorinis kuriozas – 2005 metais Kaliningrado (!) miestas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Rusijos prezidentas V. Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus (vok. Königsberg) miesto sukaktis, nes Kalinino „Gradui“ (miestui) tuomet tebuvo tik 59! Malonu, kad tuomet, MLRT iniciatyva ir Lietuvos valstybės pastangomis,  pasisekė pastatyti paminklą Karaliaučiaus miesto garbės piliečiui, pirmojo pasaulyje lietuvių liaudies dainų rinkinio Dainos sudarytojui, K. Donelaičio poemos Metai publikuotojui, Lietuviškojo seminaro prie Karaliaučiaus universiteto vadovui prof. dr. Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai.

Rusija nepaliko baltiškųjų vietovardžių savo žemėlapiuose, bet jie išliko istoriniuose šaltiniuose. Didelės ir pilnai nesuvoktos svarbos yra 1997 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas tezauras Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė. Jame surinkti ir aptarti visi, kiek įmanoma, Mažosios Lietuvos vietovardžiai. Jie pateikti kartu su istoriniais vokiškais bei dabartiniais rusiškais pavadinimais. Šio didžiulio vardyno autorius – po karo Montrealyje (Kanadoje) gyvenęs lietuvininkas kalbininkas dr. Vilius Pėteraitis. Ši vardyną reikėtų išleisti pakartotinai!

Imperiniu mąstymu persmelktą Rusiją sunku būtų kaip nors įkalbinti elgtis civilizuotai ir, pagaliau, grąžinti istorinius baltiškus Karaliaučiaus krašto vandenų ir žemės vardus. Nors Rusija mano juos ištrynusi visam laikui, bet iš mūsų atminties jų niekas, niekad neištrins! Tad pradėkime nuo savęs: stenkimės į viešąją vartoseną susigrąžinti baltiškuosius vietovardžius – ypač kalbėdami ir rašydami apie Donelaičio ir Vydūno žemę, jos kultūros veikėjus vartokime tik juos, o ne primetamus dirbtinius rusiškus vardus. Te baltiškieji Mažosios Lietuvos žemių vardai mums nuolat primena ir išėjusius ir nužudytus Mažosios Lietuvos žmones!

 

Atgal