ISTORIJA
05.12. Poeto perspėjimas dėl Lietuvos ateities
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
2018 metais pažymėjome poeto Jono Aisčio mirties 45-ąsias metines. Laimingi prieškario Lietuvos pradžios mokyklą baigę su „Aušrele“, kuri prasideda poeto klasiko, 1937 m.Lietuvos valstybinės premijos laureato Jono Kossu-Aleksandravičiaus (nuo 1952 m. Jono Aisčio) eilėraščiu „Peizažas“. Jis baigiasi eilute „Gera vargt čia, Lietuvoje...“. Tuomet vargu ar kas nors suprato šiuos žodžius, kaip ir poeto perspėjimus dėl Lietuvos ateities.
Kaip istorikas galiu pasakyti, kad poetas turėjo ypatingą istorijos jausmą ar nuojautą. Apie Lietuvos istoriją jis yra išsakęs daugybę teisingų minčių. Eilėraštis „Vienas kraujo lašas...“ ko gero yra giliausias 1940 metų situacijos vertinimas ir jos meninis apibendrinimas. Poetas iš tiesų mylėjo savo tautą ir kentėjo dėl jos nesėkmių. Gal dėl to ir per anksti mirė. Poetas Jonas Juškaitis rašė :„Jis tiesiog susirgo tautos likimu ir nuo to numirė. Antras toks buvo Juozas Tumas- Vaižgantas“.
Jonas Aistis suprato, kad siauras tautiškumas visada arti šovinizmo, kitos tautos niekinimo. Tauta turi pažinti savo istoriją, sugebėti mokytis pirmiausia iš savo klaidų. Poetas sakė: „Mūsų tautos istorija yra tragiška, dideles pastangas sekė didelės nesėkmės“.
Daug kas buvo iškovota, bet prarasta dėl nesutarimų ir dėl tautinės sąmonės silpnumo.
Anot Jono Aisčio, tautos stiprybė yra tautinė sąmonė. Ji neturi būti primityvi: laimėj šokanti ir klykianti, nelaimėj gniūždanti ir verkianti. Poetas daro išvadą, kad vienos stiprybės nepakanka, reikalinga išmintis ar bent blaivus protas. Išmintis, protas, sąmoningi veiksmai yra tautos brandumo ženklai. Viename vėlyvųjų eilėraščių „Likimo giesmė“ išsakytas Lietuvos likimas:
„Niekada tau laimė nebuvo pražydus,
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj-
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,
Vienas Gediminas krito Veliuonoj
Tu ėjai per amžius lyg per tamsų mišką,
Kur nebesimatė palaukių šviesos:
Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško,
Neaprėpus kelio ir savęs visos“
Taip kalbamasi su Lietuva. Pirmasis apie tai prabilo Antanas Baranauskas („Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“). Po jo poetiškai kalbėjo Maironis. Po Maironio - Jonas Aistis. Maironis sielojosi dėl Lietuvos, bet matė jos stiprybę praeityje. Aistis kritiškai žvelgė į praeitį, jos neidealizavo. Poetas sakė, kad Lietuvos valdovai siekė galybės, bet ne išminties. Dabartyje Lietuva gyvena kerštu, pavydu, o į praeitį žvelgia su pasididžiavimu. O juk reikia žvelgti ir į ateitį. Rašyta 1953 metais.
Penkeriais metais anksčiau parašytas eilėraštis „Vienas kraujo lašas...“. Jis iki skausmo mums yra žinomas:
„ Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm išdidžios senovės-
Liko netesėti mūsų pažadai...“
Poetas primena, kad 1940 m. Lietuva turėjo pasipriešinti okupantams. Kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą. Pasipriešinimas būtų apgynęs tautos garbę. Tautos sąmonės brendimui tai turėjo būti svarbu.
Poetas sakė: „Man mano tautos istorija yra įspėjimas, kad ji kaip kiškis turi ir miegoti atsimerkus, turi ir miege būti pasiruošus išganingam šuoliui. Vargas jai, jei ji , atėjus likiminei valandai, bus užsimerkusi ir jai, įvykių pažadintai, reikės akis krapštytis ir galvoti, kas čia aplinkui dedas“.
Didžiausia atsakomybė skiriama tautos šviesuomenei, inteligentijai. Ji privalo būti ir tautos sąmonės brandintoja ir saugotoja. Lietuvos inteligentija atrodė poetui turinti menkas tradicijas, nepakankamai su savo tautos rūpesčiais suaugusi. Jonas Aistis perspėjo, kad to nepadarius, „mūsų kaulai vaitos nelaisvėje“. Poetas kalbėjo tai, ką matė savo akimis. Gaila, kad kiti to nematė. Prieš Antrą pasaulinį karą išvykęs tobulintis į Prancūziją, septynerius metus Grenoblyje atkakliai lavinosi, pastūmėjo Algirdą Julių Greimą kalbotyros link, pats nutaręs tapti... mokslininku ir apvainikavęs šią karjerą keturių Evangelijos vertimų į senąją provansalų kalbą palyginimu. 1944 m. ta tema apgynęs disertaciją, į Lietuvą nesugrįžo. 1946 m. persikėlė gyventi į JAV.Ten gyveno ir kūrė.
Jonas Aistis neprarado vilties, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę. Jis ragino būti „pirmaisiais to laikotarpio daigais“. Poetas mirė 1973 m. birželio 13 d. Vašingtone. Sakė, „nenorįs čia likti visiems laikams“, tikėjosi sugrįžti į Rumšiškes, atgulti šalia tėvų.
1990 m. kovo 11-ąją Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, o poetas 2000 m. birželio 29 d. sugrįžo amžino poilsio į gimtinę Rumšiškėse.
Jonas Aistis yra vienas žymiausių Lietuvos poetų. Jis priklausė Kazio Binkio poetinei plejadai. K. Binkis jam buvo niekada nepasiekiamas pavyzdys ( „o kaip aš tada norėjau jo viską turėti: talentą ir išvaizdą, polekį ir drąsą. Jis buvo lygiai šaunus ir didelis, kaip ir visa tai , ką rašė“) , pagal kurį jis nuolat bandė rikiuoti savo elgseną. Po visu tuo glūdėjo „savito gyvenimo stiliaus ieškojimas, gyvenimo, kuris realizuotų poeziją, gimusią iš nusivylimo atkurtos Lietuvos menkyste“( Algirdas Julius Greimas). Poetas sukūrė vieną gražiausių eilėraščių „Miškas ir lietuvis“. Jame yra eilutės:
„Kadaise verkė miškas ir lietuvis,
Tyliai, ne lūpom verkė- krūtine.
Tuomet, žinia, ko verkti mudviem buvo,
Bet ko mes šiandien tylim, nežinia...“
Atgal
.jpg)
