ISTORIJA
11.16. Julijono Lindės-Dobilo gimtinė
Istorikas Juozas Brazauskas
Dobilo gimtinė - Dovydų kaimas Joniškėlio parapijoje ir valsčiuje, Biržų apskrityje (dabar Pasvalio rajonas). Joniškėlio apylinkės plyti šiaurinės Lietuvos lygumoje.
Dovydai yra beveik dviejų vieškelių sankryžoje: Linkuvos- Vaškų ir Joniškėlio- Žeimelio. Į Joniškėlį - 11 km., į Vaškus - 9 km, į Linkuvą -14 km., ligi Latvijos sienos tiesiai - 22 km. Kaimas turėjo 10 kiemų: Būtėnas (galinis), Paltarokas, Linda (amerikonas), Būtėnas (vidurinis), Linda (Dominykas arba Morkūnžentis), Gudas (arba Gudonis), Linda (kun. J. Lindės kiemas), Pakeliūnas, Pakalnis ir Bukauskas. Dovydiečiai vienkiemiais išsiskirstę 1908 m.
Gimtinės gamta atrodė nieko ypatingo: nebuvo kiek aukštesnių kalnelių, slėnių, ežerų ar didesnių miškų. Tik Mūša savo aukštais krantais kiek pagyvina šį kraštą. Arti Dovydų nebuvo jokio upelio ar ežerėlio. Artimiausia Mūša pakeliui į Joniškėlį - už 6 km. Didesni miškai taip pat toli.
Julijonas Lindė - Dobilas gimė 1872 m. lapkričio 15 d. Pakrikštytas tuomet svetimos Vaškų parapijos bažnyčioje Julijono ir Petro vardais. Matyt Joniškėlį pasiekti buvo sunku dėl bjaurių rudens kelių ar patvinusios Mūšos upės (1). Tikroji Dobilo pavardė ne Lindė, bet Linda. Taip joniškėliečiai taria ir visuose dokumentuose Dovydų Lindos pasirašo. 1816 m. kontrakte, išduotame dvarininko Mykolo Juozo Karpio Dobilo proseneliui Juozui Lindai, parašyta: „gospodar dobrowolnie Jozef Linda“. Pagal metrikus Dobilą vėliau visur įrašė Lindė. Jis pats taip rašėsi gyvendamas Latvijoje dar prieš Didįjį karą (2).
Vienas rašytojo laiškas jau senatvėje byloja: „Gimęs ir augęs svajonių šaly, jaučiu, kad esu jos sūnus. Ilgai mane nešiojo jos, tos sparnuotosios, kaip tuos debesis kad švaisto vėjas po dangų, maitindamos, džiugindamos visokiomis aspiracijomis. Bet laikas ėjo, amžius darė savo, ir supratau, kad tos skrajotojos tik tada ir man, ir mano tėvynei ką gero tegali duoti, kai ne jos mane blaškys, bet kai aš, ištyręs gerai jų pasaulį, surasiu, kas tinka mūsų ašarų pakalnei, o kas ne, ką galima jau čia įdiegti, o kas turi grįžti į dausų karaliją atgal. Nuo to laiko aukščiausiu mano uždaviniu ir didžiausia laime tampa - darbas“ (3).
Nežinoma, kaip Lindos atsirado Dovyduose (4). Kaimo laukai yra geografinėje Grūžių aukštumoje, nuo kur atsiskleidžia platūs horizontai į visas keturias puses, tolyn nuolaidyn einančias, iš kur matyti daug bažnyčių, visas Mūšos slėnys pietuose.
Pats Dovydų kaimas yra pakalnėje ir nuo Linkuvos- Vaškų vieškelio jis nesimato, gal tik medžių viršūnės. Kaimas pasižymėjo išskirtiniu tylumu ir buvo vadinamas čystas (5).
Ten nebūdavo nei vakaruškų, nei triukšmingų jaunimo susibūrimų ir žaidimų vasarą. Maudytis nebuvo kur. Kaimo lauke yra Pašilys - kalnelis ir šalia jo plati pieva. Joje būdavo viso kaimo linmarkos.
Per pietus eidavo maudytis ten vyrai ir moterys. Čia maudėsi ir jaunas Julijonas. Pirtį jis mėgo iki senatvės. Likimas lėmė, kad pirtyje Panevėžyje Dobilas neteko sąmonės ir mirė. Beveik kiekvienas kiemas turėjo savo pirtelę kluono gale. Subatvakariais eidavo į pirtį pasikačiūryti, kaip čia buvo sakoma (6).
Žemė buvo gera, tik dėl kieto derlingo molio, sunkiai dirbama. Slėniuose pasitaikė lengvesnės žemės. „Arti nėra ir miško - už kelių kilometrų didesnis miškas Didmiškis - ąžuolynas, kur eidavo žemuogiauti. Smailiškyje, Gyvatyne grybaudavo, Maščionmiškyje - kartą per metus nuvažiuodavo pasišienauti, vytelių ar dar kitokios miško medžiagos parsivežti. Šilioje – durpėtame beržyne rugpjūtyje prisirinkdavo šilauogių“(7) Dovydų ir kaimynų kaimuose daugybė kalnelių. Kiekvienas jų turėjo savo istorijėlę ar kokį padavimą. Jaunas Julijonas mėgo Pašilio kalnelį, Vaizginį, Jonkalnį ir Bulviakalnį. Tai ir eidavo nuo vieno kalnelio prie kito pasidairinėti, pasvajoti. Būdavo, atsiguldavo ant kalnelio, skaitydavo, dairydamasis mąstydavo (8). Žemė gera, tik dėl kieto, bet derlingo molio, sunki dirbti. Įslėniuos jau visokios, lengvesnės žemės pasitaiko. Arti ir miškų nėra.
Pats Julijonas Lindė apie tai yra atsiliepęs: „Ach, kiek ten yra prisvajota, tuose kalnuotuose laukeliuose, kur augau. Visą vakacijos
(atostogų- J. B) laiką aš ten praleisdavau. Paskui prasidėjo darbas, o dabar pradedu matyti vaisių to darbo. Tą, ką aš jaunystėje sapnavau, senatvėje įvyko - sakė Getė. Ta vilčia ir aš gyvenu... Visą tą, ką aš pasiekiau, davė man ta ugnis, kurią aš nešioju savyje iš tų jaunystės dienų. O dabar ar visiškai persimainiau? Ai ne. Ne tik kad noriu, bet stengiuosi palaikyti savyje ugnį, kuri mane šildė ir net degino jaunystėje“ (9).
Jau tada gimtinės prieglobstyje suprato ir iškėlė žmogiškos prigimties veikimą prieš mokslą, prieš idėjas. Jis tartum darė sintezę tarp įgytojo mokslo ir tarp tikrojo, pilnutinio žmogiškojo gyvenimo. Kaip žemei be saulės reikalinga dar ir jos pačios vidaus šiluma, taip ir žmogui „reikalinga saulė - išmintis, apšvietimas, prakilnios idėjos, reikalinga ir įgimta šiluma ir karštis“(10). Dovyduose tokia palaiminta ramybė, tokia darna, tokia vasaros tyla. „Galvoji, ar ne iš čia Julijonas, dar tada be galo jaunas ir gražus, išsinešė į Lietuvą grožio ilgesį, žmoniškumo ieškojimą ir visų prašymą, kad tik neužgautų jauno žmogaus...“(11).
***
1 Rapolas Šaltenis. Tarp dangaus ir žemės. Dobilo gyvenimo ir darbų pėdsakais.Vilnius, 1990, p. 21
2 Būtėnas P. Kun. Julijono Lindės- Dobilo gyvenimo bruožai. Naujoji Romuva. 1935, nr.20, p.441
3 P. Būtėnas. Apie kun. J.Lindę- Dobilą. Naujoji Romuva.1936, nr.19, p. 417
P. Būtėnas. J.Lindės tėviškė. Mokslo dienos.1938 m. nr.11, p.577
4 P.Būtėnas. Kun. Julijono Lindės- Dobilo gyvenimo bruožai. Naujoji Romuva. 1935, nr.20, p.441
5. P. Būtėnas. J. Lindės- Dobilo tėviškė. Mokslo dienos. 1938, nr.11, p. 578
6 Ten pat, p. 578
7 P.Būtėnas.J. Lindės- Dobilo tėviškė. Mokslo dienos. 1938, nr.211, p.578
8 Ten pat, 578
9 Rapolas Šaltenis. „Kiek ten prisvajota...“ Naujoji Romuva.1938, nr.33-34, p.648
10 Ten pat, p. 648
11 A. Saladūnaitė. J. Lindė- Dobilas ir Panevėžio kraštas. Toj šaly, kur krito gilės. Sudarė Eugenijus Urbonas. Panevėžys. 1996, p. 17
Atgal
.jpg)
