ISTORIJA
07 08. Pasaulinio karo išvakarėse virš Ispanijos buvo giedras dangus (1)
Dr. Petras Stankeras
Prieš 75 metus, 1936 metų liepos 18 dieną, Ispanijoje prasidėjo taip vadinamas pilietinis karas (Guerra Civil Espanola), trukęs beveik 33 mėnesius. Jame kovojo generolo Francisko Franko (Francisco Franco)vadovaujami pučistai (vadinami „nacionales“ - nacionalistai) ir Antrosios Ispanijos respublikos vyriausybė bei ją remiantys partizanai respublikonai (priešų vadinti „rojos“ - raudonieji).
Ispanijos Respublika Europos žemėlapyje išsilukšteno iš žlugusios monarchijos. Po monarchui nesėkmingų savivaldybių rinkimų, 1931 metų balandžio 14 dieną sosto atsisakė karalius Alfonsas XIII. Eilinis Ispanijos politinis sambrūzdis nuvertė karinį diktatorių generolą Primo de Riverą (Jose Antonio Primo de Rivera)ir buvo paskelbta Antroji Respublika. Tuo metu Ispanija tapo daugmaž demokratine valstybe.
Deja, per penkerius konstitucinės vyriausybės metus (1931 – 1936) suirutė virto visišku chaosu. Po 1936 metų vasario 16 dieną įvykusių rinkimų minimaliu balsų skirtumu (150 tūkstančių) triumfavo ir prie valstybės vairo stojo kairiosios pakraipos Liaudies fronto (Fronte Popular) atstovai – respublikonai, radikalai, socialistai, Katalonijos kairiųjų partija ir komunistai. Kairieji respublikonai gavo 158 vietas parlamente, socialistai – 88, komunistai – 17, o jų priešininkai iš dešiniųjų partijų – 205 vietos. Įdomu tai, kad būtent komunistai su savo 17 deputatais vėliau iššaudys savo „sąjungininkus“, užgrobs valdžią ir pradės diktuoti kariaujančiai Respublikai savo valią.
Ispanijos Liaudies frontas rinkimuose nugalėjo už jį balsavus šiek tiek daugiau rinkėjų, bet prieš naują vyriausybę nusistačiusi buvo vos ne pusė visų rinkėjų. Tačiau Liaudies frontas, gerai suderinęs veiksmus, įgijo vietų daugumą Ispanijos parlamente – kortesuose. Parlamente Liaudies frontui oponavo dešiniosios pakraipos koalicija, apimanti politinį judėjimą „Liaudies veiksmai“ ir Migelio Primo de Riveros sūnaus Jose Antonio Primo de Rivera 1933 metais įkurtą fašistinę Falange Espaola. Vėliau falangai buvo lemta tapti pagrindiniu politiniu kariuomenės įrankiu.
Suformuota nauja kairiųjų vyriausybė, vadovaujama Manuelio Azanos (Manuel Azana y Diaz),nebuvo labai efektyvi, todėl ji padėjo prasiveržti susikaupusiam socialiniam nepasitenkinimui. Tai vis labiau ir labiau ryškėjo. Liaudies fronto antiklerikaliniai išpuoliai iššaukė streikus, susirėmimus gatvėse: darbininkai rengė vieną visuotinį streiką po kito. Katalonai paskelbė autonomiją.
Pilietinio karo Ispanijoje brendimas buvo susijęs su ypač aštriais socialiniais ir politiniais pasikeitimais šalies visuomenėje. Joje nei promaskvietiško komunizmo, nei fašizmo inspiruotos partijos iki pilietinio karo didesnės reikšmės neturėjo. Tačiau Ispanijai kėlė pavojų buržuazinių ir darbininkų partijų konfliktas, o socialinę krizę dar paaštrino pasaulinė ekonominė krizė.
Karštą liepos mėnesį, vienas iš monarchistų lyderių, talentingas advokatas Kalvo Sotello (JoseCalvo Sotelo), parlamente pasakė aštrią kalbą, nukreiptą prieš Respublikos vyriausybę. Komunistų deputatė ir tuo pačiu NKVD agentė Dolores Ibarruri pašoko ir suriko, kad tai yra paskutinis K.Sotello pasisakymas šioje salėje ir jis iki rytojaus neišgyvens. Baisi „pranašystė“ išsipildė: vidury nakties iš liepos 12 į 13 d. į K. Sotello butą įsiveržė aprengti policininkų uniformomis žmonės, ištraukė jį iš lovos ir šalia namų esančio kelio pakraštyje nušovė jį šūviu į pakaušį. Pasipiktinimo bangą sukėlė ne tiek pats nužudymo faktas, kiek tai, kad žmogžudystė buvo įvykdyta valstybės vardu ir tai, kad ją įvykdė tie, kurie jai tarnavo. Dauguma ispanų kariškių nustojo klausyti netikusios valdžios.
Tokios suirutės sąlygomis 1936 metų liepos mėnesį prieš naująją valdžią sukilimą pradėjo kariniai daliniai Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Pagrindinės sukilėlių pajėgos buvo Afrikietiškas Kolonialinis Korpusas, susidedantis iš Svetimšalių legiono ir marokiečių samdinių. Korpusas savo sudėtyje turėjo 45 186 karius (jų tarpe 2 126 karininkus), kas sudarė 25 procentus Ispanijos sausumos kariuomenės. Be to, prie sukilėlių prisidėjo Ispanijos Gvinėjos gvardiečiai. Solidarumą su sukilėliais išreiškė ketvirtis milijono fašistų iš „Ispanijos falangos“, „Rekete“ ir kitų, taip vadinamųjų, profašistinių organizacijų. Liepos 15 dieną generolas Emilio Mola (Emilio Mola Vidal)į pagrindinius numatomo sukilimo centrus perdavė sutartą slaptažodį „Septyniolikto septynioliktą“, kas reiškė pradėti maištą liepos 17 dieną 17.00 val.
Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos armijos generolas Francisko Franko (Francisco Paulino Hermenegildo Teodulo Franco Bahamond). Dviguba pavardė, pagal ispanų tradiciją, sujungdavo tėvo ir motinos linijas. Pagal motinos liniją jis buvo žydas. 1926 metais tapo jauniausiu to meto Europos generolu. 1928 metais paskirtas Saragosoje įsteigtos Karo akademijos komendantu. 1931 metais Ispanijoje žlugus monarchijai, buvo atleistas iš pareigų, nes kairioji vyriausybė juo nepasitikėjo, bet paliko karo tarnyboje. 1934 metų spalio mėnesį nuosaikiųjų vyriausybės pavedimu nuslopino kairiųjų darbininkų sukilimą Astūrijoje. 1935 metų gegužės mėnesį buvo paskirtas Generalinio štabo viršininku, tačiau 1936 metų vasario mėnesį sudaryta Liaudies fronto vyriausybė atleido jį iš pareigų ir paskyrė Kanarų salose dislokuotos kariuomenės vadu. 1936 metų vasarą F. Franko aktyviai įsitraukė į sąmokslo prieš Respubliką rengimą.
Kariniai perversmai ir kiti neramumai Ispanijoje nebuvo naujiena. XIX amžiuje ir XX pradžioje Ispanijoje įvyko 5 bereikalingos revoliucijos, 3 pilietiniai karai, 8 liaudies sukilimai, 43 kariniai perversmai, 104 vyriausybės pasikeitimai ir 6 pasikėsinimai į prezidentus. Kariškiai nuolat kišosi į šalies vidaus politinį gyvenimą. Armijos karininkai buvo užėmę privilegijuotą padėtį visuomenėje. Katalonai ir baskai kovojo už savo autonomiją (spalio 1 dieną baskai prabalsavo už autonomiją), liberalai, socialistai ir komunistai – prieš konservatyviąsias jėgas. Politiniame Ispanijos spektre ypatingą vaidmenį vaidino anarchistai. Nė vienoje kitoje šalyje anarchistai neturėjo tiek šalininkų kiek Ispanijoje. Jų tikslas buvo laisvė be jokių suvaržymų: pirmiausia jie reikalavo panaikinti valstybę.
Vyresniosios kartos skaitytojas turbūt prisimena mokyklinius laikus arba sovietinių laikų istorines knygas, skirtas Ispanijos pilietiniam karui – karui tarp blogų pučistų ir gerų respublikonų, kuriose buvo rašoma, kad karinis perversmas prasidėjo 1936 metų naktį iš liepos 17-osios į 18-ąją 5.00 val., išgirdus sutartą signalą iš Ceutos radijo stoties „Viršum Ispanijos giedras dangus“ (Sobre toda Espana el cielo esta despejado). Kadangi ispanų šaltiniai šito nepatvirtina ir ispanų istorikams ši frazė nėra žinoma, o kiti šaltiniai, minintys šį slaptažodį, yra susiję su SSRS arba jos sąjungininkais, yra pagrindo manyti, kad frazė buvo vertėjų iškreipta, arba tokio sutarto signalo apskritai nebuvo. Pažymėtina, liepos 18 dieną 15.15 val. respublikonų valdžia išleido oficialų pranešimą, tvirtinantį, kad „visame pusiasalyje visiška ramybė“ (La tranquilidad es absoluta en toda la Peninsula).
Pirmomis maišto aukomis, kai prieš Ispanijos Respublikos vyriausybę sukilo didesnė nei 40-tūkstantinė kariuomenė, tapo generolai Augustin Gomez Marato ir Romerales Quintero, kurie atsisakė paremti sukilėlius ir buvo sušaudyti. Užėmę Ceutą, nacionalistai gan greitai palaužė Melillą ir paėmė į savo rankas protektorato sostinę Teutaną. Tapęs Afrikietiško Kolonialinio Korpuso vadu, 1936 metų liepos 18 dieną generolas F.Franko išsinuomotu privačiu anglų lėktuvu iš Las Palmo miesto paliko savo dalinius Kanarų salose ir išskrido į tuo metu Ispanijai priklausiusį Maroką. Atvykęs į vietą, Tetuano mieste F. Franko paskelbė manifestą, kuriame skelbė, jog Ispaniją reikia gelbėti nuo raudonosios revoliucijos. Pagrindinis jo šūkis buvo: „Aklas tikėjimas pergale“. Maroko pačiuose rytuose esantį miestą Melillą maištininkai panaudojo kaip bazęsukilimui. Šiame mieste iki šiolei stovi paminklas šiam žymiajam ispanų politikui -F. Franko.
Tų istorinių ispanų tautai įvykių metu Ispanijos kariuomenėje buvo 145 tūkstančių kareivių, suburtų į 8 divizijas. Stiprus Ispanijos Karinis jūrų laivynas (divizionas šarvuočių, divizionas kreiserių, flotilė torpedinių katerių, flotilė povandeninių laivų – iš viso 57 vienetai su 15 000 jūreivių) ir karo aviacija (154 seni ir susidėvėję lėktuvai) liko ištikimi respublikonams (jūrų karininkai, pareiškę norą prisijungti prie pučistų, savų jūreivių buvo sušaudyti), ir tai iš pradžių sutrukdė marokiečiams ir svetimšalių legionams patekti į Ispaniją. Tačiau maištininkai patraukė į savo pusę didesnę dalį sausumos pajėgų (apie 70 procentų), tame tarpe beveik visus karininkus, prie Maroko pučistų greitai prisijungė kai kurios kariuomenės ir policijos dalys, tame tarpe Civilinė Gvardija (Guardia Civil) pačioje Ispanijoje, ir 1936 metų liepos mėnesį jie persikėlė į Europos kontinentą, užpuolė keliolika Ispanijos miestų ir rugsėjo 28 dieną patraukė į Madridą. Būtent mūšiuose dėl Madrido gimė garsus posakis „penktoji kolona“: nacionalistų karinių dalinių vadas generolas E.Mola, puldamas Ispanijos sostinę keturiomis kolonomis, pareiškė, kad penktoji kolona jo laukia pačiame Madride. Lapkričio 7 dieną Respublikos vyriausybė pasitraukė į Valensiją, tačiau Madrido gynėjai dar du su puse metų gynė sostinę.
Pirmaisiais pilietinio karo mėnesiais dėl uniformų vienodumo beveik buvo neįmanoma atskirti priešiškų pusių karių. Tiktai 1936 metų spalio 31 dieną respublikonų armijoje buvo įvesti savi karinės uniformos elementai. Vietoje geltonų 6- ir 8-kampių žvaigždžių ant rankovių ar ant krūtinės prisiūdavo apsiūtas auksu raudonas žvaigždes. Spalio 16 dieną respublikonų armijoje buvo įsteigtos komisarų (vyriausybinių delegatų) pareigybės. Politinius komisarus atskirdavo pagal didelę raudoną žvaigždę raudoname apskritime. Aukšto rango karininkai virš skiriamojo ženklo prikabindavo iki keturių (priklausomai nuo pareigų) žvaigždžių su trimis spinduliais, kurie simbolizavo komunistų, socialistų ir kitų antifašistinių jėgų vienybę. Komunistų organizuota darbininkų milicija buvo aprengta mėlynais pusiau kombinezonais.
Ispanijos generolų perversmas kai kuriuose miestuose pavyko, bet kituose susidūrė su įnirtingu liaudies ir vyriausybei ištikimų dalinių priešinimusi. Iš šešių didžiausių Ispanijos miestų pavyko užimti tik Seviliją. Nepavyko užimti sostinės Madrido. Liepos 20 dieną įvyko du nemalonūs įvykiai, kurie galėjo sužlugdyti sukilimą: nepavyko nacionalistų sukilimai Madride (maištininkai buvo apsupti La Montanakareivinėse ir sunaikinti) ir Barselonoje bei tą dieną lėktuvo katastrofoje žuvo vienas iš sukilimo vadovu generolas-leitenantas Chose Sanjurjo (Jose Sanjurjo Sacanell). Liepos 26 dieną Burgos mieste įsikūrė nacionalistų chunta, tačiau tolesnė sukilimo eiga ir sėkmė priklausė nuo užsienio valstybių paramos.
Atgal
