VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.10. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai bei Mozūrai Prūsijoje (3)

dr. Algirdas Matulevičius, istorikas, enciklopedistas

Dauguma lietuvių vertinami kaip ištikimi jų „globėjo“ karaliaus valdiniai, Prūsijos patriotai. Tas paaiškinama XIX a. šalyje vykstančia etnokultūrine integracija, Prūsijos piliečio protestanto „prūso“ , kiek skirtingo nuo Vokietijos vokiečio, ypač nuo Didžiosios Lietuvos kataliko, formavimusi.

Per kraštotyrinę ekspediciją po Karaliaučiaus kraštą aplankyta Šv. Lauryno (vok.Sankt Lorenz) evangelikų bažnyčia (pastatyta 1450 m.) Semboje (arti  Baltijos jūros). Joje apie 1670 m. laikytos paskutinės Prūsijoje pamaldos prūsų kalba. Ekspedicijos dalyvio doc. dr. Juro Stašaičio nuotrauka. 1998 08 02-06

Viena gražiausių Lenkijoje barokinė Šventaliepės (Swięta Lipka, vok. Heilige Linde) bažnyčia (XVII a.) su vienuolynu. Juliaus Jurgelionio  nuotrauka. 2003 m. birželis

Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojų ekskursija po buvusią Prūsą – dabartinę vakarinę Lenkiją. Lidzbark Warminski (vok. Heibsberg) Varmijos vyskupų pilis (pastatyta 1350 m.; didžiausia po Marienburgo/Malberko ir Ragainės pilių Vokiečių ordino valstybėje, 2003 m. birželis. Alpinisto ir keliautojo Juliaus Jurgelionio nuotrauka

Kelionė po vakarinių sūduvių ir prūsų žemes su Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojais. Žalgirio/Grünwaldo mūšio (1410) lauke einame prie paminklo ir muziejaus prūsų žemėje (dab.Lenkija). 2003 m. birželis. Alpinisto ir keliautojo Juliaus Jurgelionio nuotraukagelionio nuotrauka

Vieno gražiausių Europos miestų  Gdansko (vok. Danzig) senamiestis. Žalieji Vartai Maltavos upės pakrantėje. Ekskursijos organizatorius – Vilniaus turizmo agentūra Ancilius (mokslinis vadovas dr. Algirdas Matulevičius).2003 m. birželis. Juliaus Jurgelionio nuotrauka

Kelionė po buvusią Prūsą – dabartinę vakarinę Lenkiją su Vilniaus universitetų darbuotojais Elbląge (Elbingas) prie Katedros pastatytas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. 2002 06 01. Enciklopedistės Jadvygos Špokaitės nuotrauka (stovi šalia ekskursijos vadovo dr. Algirdo Matulevičiaus)

Mažlietuviai turėjo daugiau teisių už didlietuvius. Prūsijos valdovas tiesiogiai valstiečiams jų gimtąja kalba leido ediktus, potvarkius ir buvo tarytum jų globėjas. Patys lietuviai užtarimo galėjo kreiptis į karalių. Jau 1770 m. Prūsijos valstiečiai formaliai buvo paskelbti valstybės piliečiais, lietuviai savo poną galėjo apskųsti Įsruties teisme. Mažojoje Lietuvoje žymiai anksčiau ir plačiau negu Didžiojoje (Rusijos imperijoje baudžiava panaikinta tik 1861) plito Vakarų Europos ekonominės naujovės, fiziokratizmo, Švietimo epochos demokratinės idėjos. Dėl to Mažojoje Lietuvoje sparčiau kilo gyventojų gerovė, kraštas ekonomiškai ir kultūriškai toliau buvo pažengęs. O Lietuvoje ir Lenkijoje XVIII a. vyko visuotinis nuosmukis, visuomenėje stiprėjo anarchija, silpnėjo ryšiai su Prūsija. XVIII a. pabaigoje federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką Rusija ir Prūsija su Austrija panaikino kaip valstybę ir pasidalijo. Šios šalys pateko į žiaurią Rusijos priespaudą, patyrė kultūros genocidą ir tautų etnocidą, smuko ekonomika. Dėl to didlietuviai negalėjo padėti savo broliams mažlietuviams. Priešingai, XIX a. pastarieji padėjo didlietuviams. Tačiau ir Prūsijoje dėl vokiečių užimtų vado­vaujančių ekonominių ir politinių pozicijų, ilgamečių draudimų prūsams, lietuviams ir lenkams apsigyventi miestuose lietuvių (ir mozūrų) visuomenės socialinė struktūra buvo nepilna - susiformavo labai menki ir ekonomiškai silpni kaimo ir miesto elitiniai sluoksniai. Lietuvių ir mozūrų inteligentija buvo visai negausi; jos daugumą sudarė protestantų dvasininkai. Dėl to tautinė savimonė neapėmė daugumos lietuvių ir mozūrų. Tik XIX a. pab. Mažojoje Lietuvoje susikūrė savarankiškos politinės organizacijos - partijos. Smarkiai suintensyvėjo dešimčių lietuvių draugijų veikla, kova dėl lietuvių kalbos teisių (peticijas vyriausybei pasirašydavo 15 000-30 000 lietuvių). Tautinis sąjūdis Mozūrijoje buvo menkesnis. XIX a. pab. -XX a. pr. daug Mažosios Lietuvos leidyklų ir spaustuvių tapo didlietuvių tautinio išsivadavimo iš Rusijos žiaurios priespaudos spaudos baze. Čia ėjo kovos šaukliai - periodiniai laikraščiai „Aušra“ , „Varpas“ , „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ , „Tėvynės sargas“ . Be Mažosios Lietuvos paramos Didžiajai Lietuvai sunkiau būtų buvę priešintis prievartinei rusifikacijai. Tačiau mažlietuvių kova už kultūrą ir tautos gyvavimą nevirto platesniu tautinio išsivadavimo sąjūdžiu, o apsiribojo kultūrinės autonomijos reikalavimais. Glaudesniems integraciniams ryšiams trukdė mažlietuvių ir didlietuvių priklausymas skirtingoms valstybėms su skirtinga religija ir kultūros specifika. Nors to siekė žymiausieji abiejų kraštų veikėjai: J.Basanavičius, V.Kudirka, M. Jankus ir Vydūnas, daugelis kitų.

Išvada: vokiečių feodalų viešpatavimas, krašto kolonizavimas XVIII a. Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos valstiečius lietuvius ir lenkus nustūmė į blogiausią socialinę ekonominę bei teisinę padėtį ir visais atžvilgiais (ekonominiu, socialiniu, kultūriniu) įtvirtino vokiečių valstiečių prioritetą; šie nuo XIX a. užėmė vyraujančias pozicijas krašto ūkyje. XVIII a. buvo padėti ekonominiai pagrindai lietuvių ir lenkų sugermanėjimui.

Kokią reikšmę lietuvybei ugdyti Prūsijoje turėjo Evangelikų bažnyčia ir mokykla? Kaip minėta, čia iki XIX a. II pusės laisvai, padedant valstybei, kūrėsi ir plėtojosi baltų, vakarinių slavų ir rytų germanų kultūros. XIX a. - XX a. I pusėje vyravo visą laiką valdančiųjų sluoksnių proteguojama vakarietiško tipo vokiečių kultūra. Juk Prūsijos valstybę sukūrė ir ją valdė vokiečiai. Prūsiškai, lietuviškai, kuršiškai, lenkiškai ir vokiškai kalbantys gyventojai sukūrė turtingą savitą „rytprūsišką kultūrą“ . Lietuvių, prūsų ir lenkų raštijai ugdyti stimulą davė, kaip minėta, 1525 m. prasidėjusi Reformacija, humanizmo idėjos. Dėl jos sulėtėjo prūsų tautos mirimas. Valstybine religija paskelbus protestantizmą, viešajame gyvenime imta vartoti Prūsijoje gyvenančių tautų kalbas. Raštas lietuvių, lenkų kalbomis buvo vartojamas ne tik bažnyčios, bet ir valstybės reikalams. Evangelikų bažnyčia, atsižvelgdama į politines ir visuomenines aplinkybes, toleravo, neretai rėmė lietuvybę. Lietuviai savo kalba skaitė iš maldaknygių, giedojo iš giesmynų, klausėsi lietuviškai pramokusių arba per vertėjus vokiečių kunigų pamokslų. Buvo toleruojami vietos papročiai, gyvenimo būdas, žmonių psichologija, apskritai - etnografiniai turtai. Patys Prūsijos valdovai, ypač Albrechtas Brandenburgietis, vyskupai valstybės interesais rūpinosi prūsiškų, lietuviškų, lenkiškų tikybinių raštų parašymu ir leidimu. Mažlietuvių kultūrai, raštijai ypač nusipelnė Mažosios Lietuvos kunigai vokiečiai, kiti inteligentai. Didelė su Mažąja Lietuva susijusių vokiečių kultūros darbuotojų dalis savo veiklą skyrė lituanistikai ir prūsistikai, Mažosios Lietuvos tematikai. Jų mokslinė ir visuomeninė veikla skatino domėjimąsi ne tik Mažąja Lietuva, bet ir abiejų kraštų lietuvių kultūra. Nemaža jų nepritarė Prūsijos valdžios bandymams mokyklose dėstomąja kalba padaryti vokiečių (visuomenė pasipriešino 1721 m. H. Lyzijaus (Lysius), 1739 m. F. Kunheimo, XIX a. vid. Rettigo ir kitiems mokyklos suvokietinimo projektams). Vietos vokiečių inteligentai, kunigai, susigyvenę su lietuviais, gynėjų tautines ir kultūrines teises. XIX a. II pusės vokiečių mokslininkai, visuomenės veikėjai lietuvius laikė nykstančia tauta, o jų kultūrą daugiausia tik muziejine vertybe, todėl visa tai skubėjo užfiksuoti ir išsaugoti mokslo reikalams. Ypač daug nuveikė, tirdama Mažosios Lietuvos istoriją, lietuvių etninius skirtumus, kultūrą Tilžėje 1879-1923 m. veikusi Lietuvių literatūros draugija (Litauische Literarische Gesellschaft). Didžiojoje Lietuvoje XVII-XVIII a. nebuvo tiriama lietuvių liaudies kultūra, o Mažojoje Lietuvoje autochtonų gyvenimą ir papročius pirmieji aprašė E. Wagneris, T. Lepneris, M. Pretorijus, J. Herderis, J. Hamannas, J. Gėtė, G. Lessingas. I. Kantas smerkė asimiliaciją, skatino puoselėti turtingą unikalią seną lietuvių kalbą. Jos teises atkakliai gynė ir propagavo tautų lygiateisiškumą XIX a. pab. tarp lietuvininkų gyvenęs J. Zauerveinas. Fiziokratai propagavo mintį, kad savo etnosą išlaikiusi visuomenė naudingesnė valstybei, civilizacijai, o nutautę žmonės degraduoja ūkiškai ir moraliai. Netgi kai kurie Prūsijos valdžios aukšti pareigūnai (pvz., C. Heilsbergas) XIX a. pr. ekonominiais ir valstybinės naudos sumetimais patarinėjo palikti lietuvių kalbą funkcionuoti viešajame gyvenime, ypač bažnyčioje ir mokykloje. Tokioje palankioje aplinkoje išaugo lietuvių raštijos darbuotojų, rašytojų, literatūrologų, kalbininkų, vertėjų.

Mažlietuvių kultūra svarbi bendrajai lietuvių kultūros raidai. Mažojoje Lietuvoje ji iki XVIII a. pab. buvo plėtojama labiau negu Didžiojoje, išaugo inteligentų, kurie iškėlė tautinės kultūros ugdymo ir liaudies švietimo gimtąja kalba uždavinius. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrininkų bendravimas formavo lietuvių etnoso bendrumą. Pati kultūra Mažojoje Lietuvoje įgijo vakarietiškos kultūros bruožų. Karaliaučius ir jo universitetas buvo svarbus ne vien Vidurio ir Rytų Europos kultūros, mokslo ir ekonomikos, bet ir Mažosios Lietuvos spaudos centras. 1524-1940, t.y. per 416 m., Mažojoje Lietuvoje veikė 376 spaustuvės, išspausdinta apie 3450 lietuviškų knygų ir apie 140 lietuviškų periodinių leidinių, skirtų mažlietuviams. Daug lietuvių kultūros, raštijos, literatūros, istoriografijos, etnografijos, kalbotyros, vertimo iš vokiečių kalbos dalykų pirmiausia padaryta Mažojoje Lietuvoje.

Tačiau XVIII a. lietuvybę slopino vokiečių kolonizacija ir tautiniai prieštaravimai. Vis dėlto lietuvių raštiją ir visuomenės gyvenimą palankiai veikė valdžios politiniais sumetimais propaguojama prūsiškoji lietuviškoji politinė kryptis. Vokiečių šviesuoliai ėmė kelti lietuvių kalbos prestižą, ją lyginti su antikinėmis kalbomis, tobulinti ir kovoti už teisę tai tautai plėtoti originalią kultūrą. Tokiomis aplinkybėmis XVIII a. Mažojoje Lietuvoje iškilo lietuvių grožinės literatūros pradininkas ir klasikas K. Donelaitis. Kalbininkų A. Šleicherio ir F. Kuršaičio Mažojoje Lietuvoje aprašytas lietuvių kalbos modelis buvo pritaikytas XIX a. II pusėje atgimstančioje Lietuvoje. Iki pat XX a. mažlietuviai išlaikė savitą kaimo architektūrą, drabužius, apeiginius papročius, amatus, liaudies muziką (ji darė poveikį bažnytiniam giedojimui). Mažlietuvių kultūra veikė ir vokiečių kultūrą (nuo XIX a. vid. vyko atvirkštinis procesas), ji turėjo bendrybių su Didžiosios Lietuvos žemaičių ir suvalkiečių kultūra.

Prūsija - vienintelė šalis, kurios ir mokyklose, ir Karaliaučiaus universitete buvo dėstoma lietuviškai ir lenkiškai. Per Reformaciją XVI a. Prūsijos hercogystėje imta steigti parapines pradžios mokyklas. Tuomet Mažojoje Lietuvoje veikė apie 20 lietuviškų mokyklų. Karaliaučiuje lietuviška pradžios mokykla veikė bent iki XVIII a. pab. Įsikūrus vokiečių kolonistams, 1736-1741 m. karalius Friedrichas Wilhelmas I šalyje padarė radikalią švietimo reformą, bene pirmą kartą Europoje bandė įgyvendinti visuotinį privalomą pradžios mokslą. Buvo įsteigta gana daug kaimo (žemininkų) mokyklų. 1756 m. iš 1700 senojoje Prūsijoje veikusių parapinių mokyklų vien vokiškų tebuvo 400; kitose dėstyta lietuviškai ar lenkiškai arba mišriai (vokiškai-lietuviškai, vokiškai-lenkiškai arba visomis 3 kalbomis). Tais pat 1756 m. Mozūrijoje veikė 586 lenkiškos ir 16 mišrių kaimo mokyklų. Iki pat XVIII a. pab. jose dėstyta lenkiškai. Ir 1790 m. iš 1800 Prūsijos pradžios mokyklų su vokiečių dėstomąja kalba tebuvo 400. Kuomet Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. pabaigoje pradžios mokyklų iš viso buvo apie 300, Mažojoje vien naujų mokyklų lietuviams ir vokiečiams pastatyta 449. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose 1864 m. buvo apie 17 160 mokinių lietuvių; iš jų apie 12 240 kalbėjo tik lietuviškai, 4920 mokėjo ir vokiškai; tuo tarpu 7360 mokinių buvo mokoma vien vokiečių kalba. Berlyno vyriausybė visokeriopą paramą pirmiausia teikė vokiečių kolonistų mokykloms. Pačių lietuvininkų duomenimis, 1874 m. vokiečių kalbos nesuprato 10 075 moksleiviai lietuviai. 1875 m. Gumbinės apygardoje, vokiečių statistikos duomenimis, veikė 352 mišrios vokiečių-lietuvių ir 388 vokiečių-mozūrų pradžios mokyklos. Jos sudarė 46 proc. visų apygardos pradžios mokyklų. Kitaip tariant, palyginus su XVIII a. viduriu, vokiškų ir mišrių mokyklų padaugėjo. Jau 1882 m. šioje apygardoje veikė net 1268 kaimo pradžios mokyklos. Lietuviškesnėse Tilžės apskrityje (kreize) 1879 m. grynai vokiškų kaimo mokyklų buvo tik 6, Ragainės - 20. Tilžės apskrityje tuomet buvo 44 ir Ragainės apskrityje 14 mokyklų, kuriose daugiau kaip 50 proc. mokinių buvo lietuviai ir atitinkamai 12 ir 34 mokyklos, kuriose lietuvių mokėsi 10-50 proc. Šis santykis greitai keitėsi vokiečių naudai. XIX a. pabaigoje dvikalbių padaugėjo. Pereiti j vien­kalbę vokiečių buvo paprasta.

Lietuviams itin svarbi Tilžės gimnazija (1586-1944) ir Karalienės mokytojų seminarija (1811-1926), rengusi lietuvių mokytojus pradžios mokykloms (per Šimtą metų parengė daugiau kaip 2200 pedagogų). Tokių gimnazijų, seminarijų vėliau įsikūrė Ragainėje, Įsrutyje, Vėluvoje, Tilžėje, Klaipėdoje. Tilžės gimnazijoje (Lietuvos provincijos, arba hercogiškoji, mokykla, nuo 1812 m. karališkoji mokykla) nuo XVI a. pab. buvo mokoma lietuvių kalbos kaip dalyko, tik nepastoviai. Nuolat lietuvių kalbos pamokos fakultatyvo teisėmis vyko 1846-1922 m. Būtent 1922 m. baigė mokytojauti žinomas kalbininkas lietuvis Aleksandras Teodoras Kuršaitis (Kurschat). Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje yra 1883/ 84-1908/09 mokslo metų (su kelerių metų pertrauka) gimnazijos mokymo programos ir tvarkaraščiai. 1886 m. iškilmingai minint 300 metų jubiliejų, pabrėžta, kad ji buvo įkurta „für die Nation der Litauer“ . Privalomieji dalykai buvo lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbos, o hebrajų, anglų ir lietuvių kalboms semestre skirta po 2 val. (J. Mališausko nuomone, anksčiau po 4 val.) I-IV klasėse (OI, UI, OII, UII, O III, U III, IV; iš viso buvo 6 klasės). Taigi lietuvių kalbai skirta iš viso 14 val. („ Alle 14 Tage ein Extemporale“ .) Jos, kaip ir hebrajų, anglų kalbų, galėjo mokytis fakultatyviai pasirinktinai(wahlfrei). 1883/84 mokslo metų programoje įrašyta, kad Litauisch skirta „für die litauisch Stipendiaten obligatorisch, sonst fakultativ“ . Tai suprantama, nes gimnazistai buvo rengiami stoti į Karaliaučiaus universitetą, kurį baigę dirbdavo Mažojoje Lietuvoje. Vadovėliais naudotasi E. J. Šykopo (Schiekopp) (jis ir mokė lietuvių kalbos) „Litauische Grammatik“ ir K. R. Jakobio (Jacoby) „Litauische Chrestomatie“ . Lietuvių kalbos seminarui 1884-1922 m. (su pertraukomis) vadovavo A. T. Kuršaitis. Tarp gimnazistų dauguma vokiečių, lietuvių vienas kitas, be to, pasitaiko ir žydų .

Ketinimų pažeisti lietuvių tautines teises būdavo atsisakoma, priešinantis, kaip minėtu H. Lyzijaus ir kitais atvejais, patiems lietuviams ir juos užtariant vokiečių inteligentijai, ypač kunigams, kai kuriems valdininkams. O tai rodo, kad vyriausybė iki XIX a. vidurio paisė visuomenės nuomonės ir dar nebuvo parengta valstybinė programa išguiti lietuvių kalbą iš visuomenės gyvenimo. Be to, pati politika buvo prieštaringa. Antai, kai 1844 m. Gumbinės apygardos mokyklų patarėjas Rettigas davė paliepimą lietuvių dėstomąją kalbą pakeisti vokiečių kalba, lietuvius ryžtingai užtarė vi­suomenėje žinomas Tilžės gimnazijos mokytojas, dėstęs čia lietuviškai Eduardas Gizevijus (Gisevius). Jis buvo suvokietėjęs mozūras nuo Gižycko. Ir valdžia šių ketinimų atsisakė, Rettigas iš pareigų buvo atleistas. Maža to, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV nurodė 12 lietuvių studentų skirti 3000 talerių stipendijoms. Tačiau to nebuvo įgyvendinta. Karalystės vyriausybės politika pasikeitė 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai (Reichui). 1872 05 11 Vokietijos reichs­tago (Reicho parlamento) įstatymu visoms imperijos provincijoms (ir Rytų Prūsijai) buvo įvesta vieninga mokyklų tvarkymo sistema. Apskričių superintendentai, bažnytinių bendruomenių dvasininkai neteko teisių prižiūrėti pradžios mokyklų bei egzaminuoti mokinių. Bažnytinės ir valstybinės mokyklos perėjo Prūsijos kulto (tikybos) ir švietimo reikalų ministerijai. Evangelikų dvasininkams paliktas tik religijos dėstymas ir religinis mokinių auklėjimas. 1872 09 02 Reichstago įstatymu visose švietimo sistemos pakopose vokiečių kalba padaryta vienintele dėstomąja. Pagal Visuotinius švietimo nuostatus ji tapo privaloma.

Rytų Prūsijos provincijos oberprezidento K.W.Horno 1873 07 24 potvarkiu lietuvių kalba buvo palikta tik tikybai dėstyti ir tai pradžios mokyklos žemesnėse klasėse. Mokantis kitų disciplinų, lietuvių kalbą galima buvo vartoti tik paaiškinimams. 1873 m. aplinkraštyje nurodyta: mokytojai, nevykdantys 1872-1873 m. įstatymų ir nuostatų, būsią šalinami iš tarnybos. 1874 04 08 ministro A. Falko potvarkiu deklaruojama „iš pagrindų išrauti lietuvių kalbą“ . Tėvams priešinantis, tose mokyklose, kuriose daugumą mokinių sudarė lietuviai, įstatymo galiojimas 1876 m. buvo sustabdytas 20 metų. Praktiškai tai priklausė nuo mokyklos vadovų ir nuo mokytojų, mokančių lietuviškai, pakankamumo. 1874 m. įstatymu visuose Vokietijos imperijos universitetuose visų dalykų dėstomąja kalba paskelbta taip pat vokiečių. 1876 m. Prūsijos landtago ir Vokietijos reichstago įstatymais visose valstybės įstaigose bei jų kanceliarijose įvesta viena valstybinė kalba - vokiečių. 20-čiai metų lietuvių kalba palikta kaimų, bendruomenių ir mokyklų susirinkimuose. Išimtis netaikyta lietuvių katalikų bendruomenėms. 1877 m. įstatymu Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų teismuose lietuvių kalba buvo palikta tik priesaikai duoti.

Taip Berlyno vyriausybės ir Gumbinės valdžios įstatymais, nuostatais ir potvarkiais 1872-1876 m. lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Ji liko namų kalba, dar vartota bažnyčiose. Vokiečių nacijai susiformavus, plečiantis rinkos ekonomikai ir komunikaciniams ryšiams, reikėjo, kad lietuviai (ir lenkai) mokėtų vokiečių kalbą; nors ją išmokdavo bendraudami su kaimynais vokiečiais valstiečiais, mokykloje, įstaigose, kariuomenėje.

O. Natau, K. Forstroiteris (Forstreuter) tvirtina, kad XVIII a. lietuviai vokiečių kalbą perėmė ne tiek per mokyklą, kur buvo dėstoma prestižinė vokiečių literatūrinėhochdeutsch (aukštaičių tarme), arba iš ta tarme kalbančių ir valstybės poreikiams vartojančių vokiečių feodalų, valdininkų, o kiek išplattdeutsch (buitinė) arbaniederdeutsch (žemaičių tarme) kalbėjusių vokiečių valstiečių kolonistų. Anot jų,niederdeutsch į šiaurės lytinius lietuvių valsčius plito iš Karaliaučiaus apylinkių. Dėl to mokykla, kur dėstytahochdeutsch, neturėjusi lemiamos reikšmės lietuvių asimiliacijai. Kitas dalykas, pasak K. Forstroiterio, kad mokykla, kaip ir kaimas, buvo svarbiausia vokiečių ir lietuvių mokinių kontaktų vieta, kur plitoniederdeutsch kaip šnekamoji. O. Natau manymu, iki XIX a. vid. vokiečiai kolonistai kalbėjo keliomis tarmėmis, ir vieninga lietuvių kalba galėjo priešintis vokiečių kalbos ekspansijai. Nuo XIX a. vidurio ji pajėgė išstumti lietuvių kalbą. Kiti tyrėjai rašo, kad gyventojai nuo Kuršmarių pietrytinio kampo per Norkyčius (Norkitten), Nordenburgą, Rastenbur- gą į pietus (t.y. Mažosios Lietuvos vakarinėje bei pietvakarinėje dalyje ir Mozūrijos pietinėje dalyje) kalbėjohochdeutsch, o į šiaurę -plattdeutsch. Vokietybė, kaip galingesnė jėga, per dviejų etnosų - lietuvių ir lenkų (mozūrų) - sandūrą, tautiškai mažiausiai atsparią, nuo Karaliaučiaus, Žuvininkų (Žuvininkų;Fischhausen), Šventapilės(Heiligenbeil) per Prūsų Ylavą (Yluvą;Preussisch-Eylau), Barštiną (Bartens­tein), Nordenburgą, Girdavą (Gerdavą;Gerdauen) prasiveržė iki Geldapės Suvalkų link. Panašus vokiškas kylys susidarė Silezijoje (Šlionske) - lenkų ir čekų paribyje. Išeitų, lietuviai buvo germanizuojami per mokyklą, nes ir zalcburgiečiai kalbėjohochdeutsch. Tuo atveju, kodėl mozūrai ne taip sparčiai lyginant su lietuviais vokietėjo, jei tarp Mozūrijos gyventojų plito irhochdeutsch, o ir mokykloje ta tarme buvo mokoma?

Iš tikrųjų Klaipėdos krašte, kur vokiečių valstiečių mažai gyveno, išplitoniederdeutsch. Nors Lietuvoje iki šiol gyvena žmonių, kurie, sakysime apie Smalininkus, Viešvilę ir kitur iki 1945 m. kalbėjohochdeutsch. Taigi sunku „pasverti“ , kuri tarmė labiauveikėlietuvius. Tuo labiau kadiki XIXa. vidurio tarmės daugmaž niveliavosi. Suhochdeutsch lietuviai susidurdavo įstaigose, ji plito per jaunimą. Mokėjimasniederdeutsch (iš kolonistų) palengvino išmoktihochdeutsch. Ir atvirkščiai, per mokinius vokiečių kalba plito ir lietuvių šeimose.

Analogija Pietryčių Lietuvoje. Save laikantys lenkais į pietus nuo Vilniaus (Šalčininkų rajonas) kalba gudų (baltarusių) tarmepo-prostu, po-prostemu (paprastoji). Vaikai mokykloje ima mokytis bendrine lenkų kalba, bet labiau lanko (ypač lankė sovietmečiu) rusiškas mokyklas arba klases: rusų kalba artimesnė gudų kalbai, o ne lenkų. Rusų kalba tarp tuteišių (vietinių) paplito ne vien lingvistiniais sumetimais. Stiprus veiksnys buvo TSRS valdžios ir komunistų partijos vykdyta sovietizacijos ir rusifikacijos politika. Senimas tarpusavy ir su savo vaikais kalba buitinepo-prostu šneka. Su svetimaisiais, su kunigu ir viešajame gyvenime šie „lenkai“ stengiasi kalbėti prestižine lenkų kalba. Tačiau jos gerai nemoka ir mieliau bendrauja rusų kalba. Tikri gudai katalikai,neortodoksai, save t. p. laiko lenkais.

Išvada dėlhochdeutsch tokia: palyginus 1825-1870 ir 1870-1905 metų statistinius duomenis matyti, kad lietuvių germanėjimo procentas nėra didelis ir staigus. Iš to galima būtų teigti, priešingai lietuvių mokslininkų išvadoms, kad nuo 1872 m. mokyklojeįvesta dėstomoji vokiečių kalba neturėjo lemiamo poveikio lietuvių asimiliacijai. Nebent ji gerokai paspartėjo išaugus dar vienai gyventojų kartai po 1905 m. Laikausi ankstesnės nuomonės: germanizacijos šaknys (ir objektyvios, ir subjektyvios) glūdi XVIII a. vokiškoje kolonizacijoje. Iki 1872 m. stipriausias asimiliacijos veiksnys (po dvaro, kariuomenės) buvo po 1709-1711 m. didžiojo maro ir bado į lietuvišką kaimą atsikėlę to paties luomo vokiečiai valstiečiai. Po 1872 m. lietuvius labiau ėmė veikti mokykla ir, suprantama, pirmiausia tose gyvenvietėse, kuriose lietuviai gyveno drauge su vokiečiais, kūrėsi mišrios šeimos. Tose gyvenvietėse, kuriose lietuviai sudarė daugumą, t.y. kuriose 1710-1736 m. įsikūrė mažiau kolonistą, dar 1861 m. daugumą gyventojų irgi sudarė lietuviai. Suprantama, į vokietybę juos orientavo ir kai kuri spauda.

Antra vertus, švietimo rezultatai pasireiškia neiškart. Pirmoji jaunimo karta (po 1872 m.) dar liko lietuviška (lietuviškai daugiausia bendravo su tėvais), antroji jau daugiau kalbėjo vokiškai (ypač tarpusavy jaunimas), o trečioji dažniausiai nebemokėjo lietuviškai. Mokykla veikia kaip katali­zatorius, tarp lietuvių vaikų ji įtvirtino vokišką savimonę, orientavo į vokišką kultūrą, gyvenimo būdą, apskritai į didžiosios civilizuotos tautos mentalitetą. Taigi vokiečių kalbos įvedimas mokyklose nebuvo pagrindinis lietuvių asimiliacijos veiksnys. Svarbiausia - gimtosios kalbos pašalinimas iš visų viešojo gyvenimo sferų, išskyrus bažnyčią: iš mokyklų, teismų, valsčiaus, susirinkimų. Beje, iš teismų lenkų kalbą jų gyvenamojoje teritorijoje karalius Friedrichas Wilhelmas I pašalino jau 1725 ir 1730 m. Gimtoji kalba neteko prestižo tarp pačių lietuvių, ji virto buitine, namuose vartojama kalba. Jie įsisąmonino, kad vokiečių kalba geriau tenkina jų ekonominius ir kultūrinius poreikius. Lietuviai ėmė jausti nepilnavertiškumo kompleksą, taikytis prie valdančiosios tautos ir pasiduoti įvairioms įtakoms. A. Krauzė (Krause) XIX a. I pusėje rašė: jei kurioje nors gyvenvietėje iš drabužių neatskirsi, ar einąs bažnyčion žmogus vokietis, lietuvis ar lenkas, gali manyti, jog jis lygiai moka ir gimtąją, ir vokiečių kalbą. Dėl to tokių parapijų bažnyčiose ir mokyklose galima vartoti vien vokiečių kalbą. Tauta gyvuoja, kol viešajame gyvenime plačiai funkcionuoja jos gyventojų kalba.

Atgal