VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.10. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai bei Mozūrai Prūsijoje (2)

dr. Algirdas Matulevičius, istorikas, enciklopedistas

Aptardami tautinius santykius Prūsijos krašte, pradėkime nuo to krašto autochtonų prūsų. Kodėl jie, XIV a. sudarę daugumą, XVI a. dar 1/3 Senosios Prūsijos gyventojų, iki XVIII a. kaip etnosas išnyko? Kodėl tuomet lietuviai ir lenkai-mozūrai nevokietėjo? Atvirkščiai, menką Prūsijos gyventojų dalį sudarantys vokiečiai valdininkai kai kurie lietuvėjo. Kodėl Rusijos imperijos 1795-1915 m. pavergti lietuviai ir len­kai, išgyvenę kultūros ir apskritai tautos etnocidą, nerusėjo, o kilo į išsivadavimo kovą (1794,1831,1863-1864 metų sukilimai, knygnešių žygdarbiai)?

Pabėtų bažnyčios griuvėsiai. Semba, į vakarus nuo Karaliaučiaus, link Baltijos). Joje kunigavęs Abelis Vilis, padedamas prūsų vertėjo Pauliaus Mėgoto, parengė trečiojo prūsų Katekizmo vertimą; išleistas 1561 m. Karaliaučiuje. Pabėtuose ilgai laikytos pamaldos prūsų ir lietuvių kalbomis

Prūsų daug žuvo per karus su vokiečių riteriais, vėliau kaip Vokiečių ordino valstybės gyventojai jo kariuomenėje buvo priversti kariauti prieš savo brolius lietuvius ir padėjo galvas už svetimųjų interesus. Prūsų daug žuvo ir per sukilimus prieš okupantus pavergėjus kryžiuočius. Dalis atbėgo į Didžiąją Lietuvą. 1422 m. Melno taika visiems laikams pasibaigus LDK karams su Ordinu, ne mažiau kaip 5000 prūsų (H.Lowmianskio apskaičiavimais) grįžo į gimtinę sulietuvėję. Vokiečių kronikininko Wygando Marburgiečio duomenimis, 1365m. Algirdo ir Kęstučio kariuomenei prie Ragainės pasidavę į nelaisvę apie 800 skalvių, kuriuos kunigaikščiai išsivedę į tėvynę, t.y. į Didžiąją Lietuvą. Skaičiai gal perdėti, tačiau faktas įdomus kitkuo: XV a. pradžioje jie, jų vaikai bei vaikaičiai galėjo grįžti į tėvynę. Tai tokie argi vadintini kolonistais, didlietuviais?

Prie atstatytos M.Jankaus spaustuvės Bitėnuose 2006 m. tartasi dėl J.Reisgio perlaidojimo. Iš kairės: dr. Algirdas Matulevičius, D.Mikelienė, D.Žilinskaitė, V.Bagdonavičius, vaikaitis ir kiti dalyviai

Pietinėse ar pietrytinėse prūsų žemėse (ypačKulnie, Ga­lindoje, Sasnoje, Liubavoje), kovodami su prūsais, jau nuo XII a. pradžios kūrėsi mazoviečiai nuo Vyslos vidurupio baseino ir kiti lenkai. Kai XIII a. prūsus užpuolė Vokiečių ordinas su talkininkais kryžininkais iš Vakarų ir Vidurio Europos, mazoviečiams ir kitiems lenkams palengvėjo kovoti su dalimi išsklaidytų prūsų ir kolonizuoti jų žemes. Taip prūsųGalin­doje ir didumoje Bartos, neprūsiškoje vakarinėjeJotvingijoje (Sūduvoje) ir pietinėjeNadruvoje ilgainiui (galutinai XVII a.) susidarė Mozūrijos sritis. Čia dauguma gyventojų buvo vals­tiečiai, susiformavo lenkų kalbos mozūrų tarmė. Šiaurės Mozūrijoje (Suvalkijos tęsinyje) gana gausiai gyveno lietu­vių. Riba su Mažąja Lietuva ėjo maždaug Geldapės (Galda­pės, Geldupės;Goldapp) upe. Dalis galindų nuo lenkų bėgo į Lietuvą, o dalis sūduvių (jotvingių) kryžiuočių buvo perkelti net į tolimąją prūsų žemę prie Baltijos - į Sembą (Pabėčių-Šakių =Pobethen- Schaacken apylinkes). Čia jie sumišo su lietuviais, sembais ir virto lietuvininkais. Lenkų kolonistų Kulmo-Marienburgo srityje Pavyslyje ir Varmėje (pietinėje ir centrinėje Prūsijoje; čia atsikėlė ir lenkų bajorų, riterių) daugėjo po 1466 m. Torūnės (Torno) taikos, pasibaigus Lenkijos su Ordinu Trylikamečiui karui. Kaip minėta, Lenkija įgijo iš kryžiuočių dalį prūsų žemių ir toji sritis buvo vadina­ma Karališkąja Prūsija. Joje spartėjo dar išlikusių prūsų polonizacija. Buvo sudaryta katalikiškoji Varmijos vyskupija - kontrreformacijos ir polonizacijos Prūsijoje židinys.

Enciklopedistų ekskursija po Mažąją Lietuvą. Prie lietuvių atstatytos bažnyčios-K.Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje (kairėje pusėje pirmas – vadovas dr. Algirdas Matulevičius). Zigmo Pociaus nuotrauka. Apie 1980 metusuvių kalbomis

Lietuvą, kurioje lenkų šiek tiek apsigyveno pietinėje dalyje, arčiau Mozūrijos) - beveik 1/3 krašto gyventojų. J.G.Hofmanno pateiktais 1837 m. duomenimis, lenkų kalba vyravo ne tik Šiaurės Varmės ir Mozūrijos kaimuose, bet ir miestuose; nors dėl miestų tenka abejoti. Z.Auktumio teigimu, prūsai, kad išvengtų šarvarkų (laždienių) lenkų bajorų dvaruose (čia nekalbama apie Mozūriją), bėgo į miestus. Vokiečių valdžiai tereikėjo įrodyti, kad esi vokietis, nes nevokiečiams buvo uždrausta kurtis miestuose. Vokietybė protestantams prūsams iš dalies buvo apsauga nuo stiprėjančios baudžiavos ir nuo katalikų lenkų dvarponių. Dėl to pirmiausia vokietėjo pasienio zonos prūsai, gyvenę gretimai arba kartu su lenkais. Tam tikra dalis Prūsi­jos kunigaikštystės prūsų sulenkėjo, vėliau tokie Prūsijos karalystės laikais suvokietėjo. Iš pradžių lenkėjo ir dar likę gyventi Mozūrijoje prūsai. Vėliau jie, kaip ir tenykščiai lenkai, vokietėjo. Per Lenkijos ir Lietuvos Respublikos I padalijimą 1772 m. Prūsijos karalystei iš Lenkijos atgavus Marienburgo- Kulmo ir Varmijos sritis, gyventojų polonizacija ir drauge katalikinimas jose buvo pristabdyti germanizacijos.

Lietuvos provincijoje iki XVIII a. pradžios vokiečių valstie­čių buvo labai mažai. Joje ir Mozūrijoje XVII a. - XVIII a. pradžioje vykovidinė, vadinamojišatulinė, kolonizacija (giriose, dykvietėse buvo steigiamos nausėdijos). Kas kita yra baltų - lietuvių, prūsų, kuršių, sūduvių jungimasis, susilieji­mas ir virtimas lietuvininkais, arba Prūsijos, Mažosios Lietu­vos lietuviais.

Ilgiausiai prūsų - galbūt iki XVIII a. vidurio mokančių gimtąją kalbą senelių, išsilaikė Semboje. Nors joje buvo germanizacijos centras, valstybės sostinė Karaliaučius(Kö­nigsberg). Sembai kompaktiškiau gyveno, buvo viena gau­siausių ir karingiausių prūsų genčių. Jų mažiau žuvo per karus, nes Semboje mažiau įvyko Lietuvos ir kryžiuočių kariuomenių mūšių. Semboje nebuvo lenkų, o tik vokiečių kolonistų, ir tų daugiau pietinėje dalyje. Sembai linko į lietuvius, jų pačių Semboje apsigyveno. Bet XVII a. ir prūsų sembų kaip etnoso neliko, daug jų mirė per XVIII a. pradžios didįjį marą ir badą. Apskritai visų likusių prūsų asimiliacija - tai dviejų svetimų etnosų - lenkybės ir vokietybės – poveikio pasekmė; lenkiškosios ir vokiškosios kolonizacijos, ypač vals­tietiškos, pasekmė.

Kraštotyrinės ekspedicijos po Mažąją Lietuvą dalyviai Romintos girioje prie Marinavo ežero (Karaliaučiaus krašto pietryčių pakraštyje): kauniečiai doc. dr. Audrys Kopustinskas, jo duktė Vilija, vilniečiai enciklopedistai dr. Algirdas Matulevičius (vadovas) ir jo buvęs mokytojas Merūnas Gervė 1989 08 mėn. Dalyvio klaipėdiečio doc.dr. Jurgio Mališausko nuotrauka

Taigi Prūsijos vokiečių kultūroje yra prūsų, lietuvių, len­kų, kuršių substrato. O mažlietuvių kultūroje yra prūsų, kuršių, Mozūrijos lietuvių etnikos elementų. Prūsijoje kurį laiką diegiamas vokiškumas buvo labiau kalbinis, nes krašte iš pradžių nebuvo vokiškų tautinių kultūros šaknų. Lietuvių raštijai, istoriografijai plėtotis akstiną davė humanizmo ir Reformacijos idėjos. Renesansas ir Reformacija buvo svar­biausieji XVI a. - XVII a. pr. Europos ideologijos ir kultūrinio gyvenimo veiksniai, formavę tautines kultūras. Į šį procesą įsitraukė ir vokiečių inteligentai, daugiausia kunigai. Mažlietuviai nuolat jautė tautinį bendrumą su didlietuviais. Religijų skirtumas - protestantizmas Mažojoje Lietuvoje ir katalikybė Didžiojoje Lietuvoje (lygiai taip Mozūrijoje ir Lenkijoje) tapo svarbiu barjeru, skiriančiu dvi lietuvių ir dvi lenkų tautos dalis. Jau XVII a. išryškėjo prieštaravimai tarp evangelikų ir katalikų kultūrų. Tačiau didlietuvių kultūros procesų, lietu­vių tautos mentaliteto neįmanoma suvokti be sąryšio su mažlietuvių etnokultūrine raida. Kokia protestantų bažny­čios, mokyklos bei kitų Prūsijos institucijų reikšmė lietuvių, lenkų kultūrai ir tautiškumui. Ryšium su tuo: ar buvo Prūsi­joje tautinis klausimas?

Karaliaučiuje (Kaliningrade) priešais neseniai atstatytą Katedrą (XIII a.) Vilniaus Eglės choras ir kiti keliauninkai. Viduryje choro vadovė Kristina Beliavskaja, už jos – ekskursijos mokslinis vadovas istorikas enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius; priekyje kairėje antra – Vilniaus turizmo agentūros Titano vartai direktorė Teodora Dilkienė, tupi iš dešinės trečias – žymus enciklopedistas Antanas Račis. 2000 m. gegužės 21 d.

Po XVII a. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos dviejų karų su Švedija, 1660 m. Olyvos taikos sutartimi, kaip minėta, Prūsi­jos hercogystė (kunigaikštystė) išsivadavo iš Lenkijos vasaliteto, tapo suvereni valstybė. Jungtinėje Prūsijos ir Branden­burgo valstybėje sumažėjo lietuvių ir lenkų dalis ir įtaka, nutrūko ryšiai su Didžiąja Lietuva ir Lenkija. Po karų labai sustiprėjo baudžiava, dauguma lietuvių ir lenkų (mozūrų) jau buvo paversta lažininkais. Mažosios Lietuvos branduoly­je - Lietuvos provincijoje 1701 m. buvo apie 30 000 lažininkų, t.y. apie 56 proc. visų senosios Prūsijos lažininkų. XVIII a. pr. Lietuvos provincijos činšininkų tebuvo 6 proc., lažininkų 94 proc., lenkiškuose valsčiuose atitinkamai -10 proc. ir 90 proc., o vokiškuo­se valsčiuose - atitinkamai 40 proc. ir 60 proc. XVIII a. pab., yrant baudžiavai ir mažinant lažą, Rytų Prūsijos departamente (jam priklausė ir dalis lietuviškų valsčių) lažininkų buvo 40 proc., činšininkų 25 proc., laisvųjų ir šatulinių valstiečių (šie atsirado XVII a. per vidinę kolonizaciją), kulmiškių buvo 35 proc. Lietuvos departamente - atitinkamai 40 proc., 29 proc. ir 31 proc. Činšininkų ir laisvųjų valstiečių procentą Lietuvos departamente padidino vokiečiai valstiečiai, įsikūrę lietuvių žemėse ir Siaurės Mozūrijoje. Dėl sunkios socialinės ekono­minės padėties per 1709-1711 m. didįjį marą ir badą dau­giausia mirė žmonių lietuviškuose, o ne vokiškuose valsčiuo­se. Vien Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje mirė apie 160 000 žm. (53 proc. gyv.). Gretimoje Mozūrijoje mirė, vienais duomenimis, 50 000, kitais - 80 000 žm. - taigi dėl įvairių priežasčių (girios, ežerai ir kt.) mirė gerokai mažiau negu Mažojoje Lietuvoje. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I ir jo vyriausybė, siekdama atkurti dėl epidemijos nuskurdusią Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos ekonomiką, ypač žemės ūkį, padidinti finansus ir gauti daugiau rekrūtų, suorganiza­vo masinę krašto kolonizaciją - vad.didžioji vokiečių koloni­zacija. Į Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių domenus (val­dovo žemes) iš 32 vokiečių kraštų 1710-1756 m. atkelta apie 23 000 kolonistų (3720 šeimų), daugiausia vokiečių valstie­čių (iš jų per l0 000 zalcburgiečių) - to paties luomo kaip ir dauguma lietuvių. Vėliau daug jų išbėgiojo, liko iki 17 000. Kolonistai minėtose 3-ose apskrityse 1736 m. sudarė 37,7 proc. visų valstybinių valstiečių, bet tik 13,4 proc. visų Lietuvos provin­cijos (minėtos 3 apskritys ir Klaipėdos aps.) gyventojų. Atskiromis kolonijomis kolonistai gyveno 8,7 proc. visų Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių kaimų, kartu su lietuviais - 37,3 proc. kaimų, likusieji 54 proc. (946) kaimų dar liko visiškai lietuviški. 1736 m. vokiečiai senbuviai (nuo XIII a.) ir XVIII а. I pusės kolonistai sudarė apie 20-22 proc. Lietuvos provincijos gyvento­jų, 78-80 proc. gyventojų buvo lietuviai. Labiausiai kolonizuoti buvo Mažosios Lietuvos pasienio su Didžiąja Lietuva valsčiai. Dėl tolietuviai XIX a. sparčiausiai ėmė germanizuotis ne Labguvos ar Tepliuvos (vok.Tapiowe, Tapiau) apskrityse, esančiose arčiau Karaliaučiaus, o pasienyje su Didžiąją Lietu­va. Mozūrijoje vokiečių valstiečių nedaug įsikūrė, tik šiauri­nėje dalyje (žemės prastos, mažiau žmonių mirė maru; Mozūrijoje daugiau vyko vidinė kolonizacija). Todėl pasienio su Lenkija valsčiai liko atspariausi asimiliacijai. Apie 2 etnosų paribio zonos neatsparumą veikiant 3-ąjam etnosui rašoma žemiau.

Ekskursija po Mažąją Lietuvą. Įsruties pilies (pastatyta 1336 m. Vokiečių ordino nadruvių žemėje) kieme. Vadovas dr. Algirdas Matulevičius su dukromis Daiva ir Aiste ir šios sūnumi Gabrieliu. 2000 m. liepa. Daivos Matulevičiūtės nuotraukarizmo agentūros Titano vartai direktorė Teodora Dilkienė, tupi iš dešinės trečias – žymus enciklopedistas Antanas Račis. 2000 m. gegužės 21 d.

Pasinaudodamas kompleksiniais tyrimais, nustačiau, kad iki didžiojo maro ir bado bent jau minėtose 5 lietuviškose apskrityse vokiečių labai mažai tebuvo. XVII a. etnografas M.Pretorijus (Pratarius) liudija, kad buvo sergėjama, idant nadruvių kaimuose neįsikurtų vokiečių. Mažosios Lietuvos pietuose jų šiek tiek įsikūrė, bet vokiečių feodalų privačiose valdose (o apie Geldapę, Nordenburgą, Dombrovką įsikūrė ir mozūrų). Mažosios Lietuvos branduolyje (minėtose 5 apskrityse) absoliuti dauguma gyventojų buvo autochtonai lietuviai. Geriausiai tai matyti iš to laiko dokumentų. XVII a. pab. - XVIII a. pr. valdovo nurodymu buvo surašyti Tilžės apskrities valstiečiai ūkininkai. Jų keli tūkstančiai, su pavar­dėm ir vardais (98-99 proc. lietuviškom). Su vokiškom pavar­dėm tėra 1-2 proc., o su lenkiškom - tik turbūt 9 šeimų galvos (pvz., Jurg Sabarauffsky).

Lietuvos valstybės Prezidentūroje po prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimo ordinais „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (už nuopelnus Mažajai ir Didžiajai Lietuvai bei Prūsijai). Ostsee-Akademie (Baltijos akademija) Vokietijoje vadovas, parašęs knygų apie šias šalis dr.Dietmaras Albrechtas, vokiečių rašytojo Tomo Mano Nidoje namo-muziejaus direktorė istorikė Vitalija Jonušienė ir jos  kursiokas Vilniaus universitete istorikas, enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius 2009 m. vasario 16 d. Jono Česnavičiaus nuotrauka

Iki didžiosios vokiškosios kolonizacijos nei lietuviai, nei lenkai nevokietėjo. Priešingai, vokiečių dvarų pareigūnai, dvasininkai, mokytojai lietuvėjo. Ir be abejo, visi jie mokėjo lietuviškai, nes gyveno ir dirbo visiškoje lietuviškoje aplinkoje. Netgi kolonistai, ypač prancūzai, šveicarai, ėmė lietuvėti. Dėl to karalius liepė jiems kurtis atskiromis kolonijomis ir su vietos gyventojais nebendrauti, jų rūbais nesirengti. Kolonistų naudai dalis lietuvių buvo išvaryti iš savo ūkių, degraduoti į žemiausius socialinius sluoksnius ir dėl to greičiau asimiliavosi. Kolonistai keliems ar keliolikai metų buvo visai atleisti nuo feodalinių prievolių, mokėjo činšą, lažo nenorėjo eiti, gavo įvairiausių privilegijų. XVIII a. vid. vokiečiai kolonistai buvo Gumbinės vyresnybės pripažinti žemės savininkais. Dėl to tokie pobaudžiaviniu laikotarpiu (baudžiava Prūsijoje panaikinta 1807m.) turėjo sąlygas plėtoti rinkos ekonomiką, kelti agrotechninę kultūrą. Daug lietuvių virto samdiniais. Kolonizacija ilgam neigiamai paveikė lietuvių teisinę, socialinę ekonominę ir kultūrinę padėtį. Kas iš lietuvių ar lenkų norėjo išsiveržti iš žemesnių socialinių sluoksnių ir geriau gyventi, pasiekti aukštesnį kultūrinį lygį, tas virsdavo vokietkalbiu. Taigi, be miestų ir dvarų, po didžiosios kolonizacijos XVIII a. I pusėje asimiliacijos židiniais tapo ir vokiečių kolonistų gyvenami kaimai. Tuo labiau kad ypač nuo XIX a. kolonistai susimaišė su autochtonais, padidėjo mišrių vedybų, išnyko žmonių luominiai skirtumai, intensyvėjo migracija.

Vokiečių istoriografijoje tvirtinama, kad Mažosios Lietuvos žemėse kolonistai pakėlė žemdirbystės kultūrą. Lietuvių veikėjas Vydūnas teigė atvirkščiai: lietuviai buvo pavyzdžiu kolonistams ūkio darbuose, buityje, moralėje. Tolminkiemio kunigas K.Donelaitis piktinosi, kad atvykėliai iš tolimų kraštų atnešė į Prūsiją visokių ydų (rūkymą, gėrimą, kortavimą, paleistuvavimą). Vokiečiai maištavo, reikalavo dar didesnių laisvių ir privilegijų, o zalcburgiečiai Prūsijoje buvo priimti kaip religijos kankiniai. Apie XVII a. pab. - XVIII a. pr. lietuvius amžininkai amtmonai bei kiti pareigūnai, vėliau ir tyrėjai atsiliepdavo kaip apie darbščius, sėslius, pareigingus, išdidžius, bet užguitus, prietaringus žmones. O XIX a. lietuviai buvo ir peikiami: už polinkį bylinėtis, girtuokliauti, sukčiauti. Bet tai jau kolonizacijos pasekmės. Kartu lietuviai kariai giriami už narsą, drausmę, ypač kaip geri kavaleristai (buvo keturi atskiri ulonų, dragūnų, lauko artilerijos lietuvių pulkai). Jie kovėsi už karalių, už Prūsiją Prancūzijoje (prieš Napoleoną I), Austrijoje, t.p. prieš rusus, - ir tai jiems kėlė pasididžiavimą. Karinė tarnyba prisidėjo prie vokiečių kalbos plitimo tarp lietuvių. Prūsijos valdžiai garbė, kad netgi kariuomenėje lietuviams pamaldos vyko jų kalba. Tarpusavy šnekėjosi ir dainavo lietuviškai. 

Atgal