VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.10. Tėvų žemės palikimas

Aleksandras Šidlauskas

Lietuvos kaimas daug amžių saugojo ir ilgai išsaugojo žmogiškąsias dvasines vertybes, kaskart jas tobulindamas bei aktualindamas ir perduodamas savo vaikams ir vaikaičiams. Toji eiga – iš vienų rankų į kitas rankas – tai tradicijų tęsinys, rodantis tarpusavio santykių universalumą, nes dora, kaip pamatinis bendravimo būdas kaimo žmogui atstoja bet kokią filosofiją ar išmintį. Senojo (patriarchalinio) kaimo jausena pasižymėjo blaivumu ir nuoširdumu, tiesa ir sugyvenimu, nes priešingu atveju – kaimyninis gyvenimas būtų buvęs visiškai neįmanomas. Tuotarp pastovus gamtos ir ūkio darbų ritmas buvo idealiausias būdas susivokti savo kasdienybėje, žinoti, kas ir kada darytina. Pagaliau ne tiek laikrodis, kiek saulė buvo būvio rodiklis, atskaitos taškas – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Iš vakaro jau gerai žinota, kas bus daroma rytoj ir poryt. Šitokia galvosena gerokai sunyko, nes pasikeitė gyvenimo sankloda, buities įrankiai: nebe arklys, kaskart paglostomas, o traktorius, kaskart apspardomas, tapo kiemo atributu. Nors, tiesa tariant, geografiškai niekas nepasikeitė, išliko (jeigu išliko) sodžius, kaimas, miestelis, bažnytkaimis, parapija, valsčius (šiandieninė seniūnija). Tiesa, pagerėjo keliai, visur radosi elektra, sustiprėjo kaimo techniniai ryšiai. Civilizacija greitais tempais palaikė kaimo išorę, o tuo pačiu ir giluminius vidaus sandraugos klodus, kurie, destis, vis kinta, tobulėja, nors kasdienė buitis nedaug kuo pakito, norint valgyti, reikia užsiauginti, norint nusipirkti, reikia turėti auksinų. Verslas, taip pat nemažesniais tempais įsiveržė į žaliąjį kaimą. Ūkininkas, lyg praeities dvarininkas, šiandien valdo šimtus hektarų, augina šimtą galvijų, turi kelis traktorius ir kitokį ūkio inventorių. Renesansinę atgaivą kaimas įgijo po 1922 metų žemės reformos kuri, apribojusi dvarininkų gobšumą, dalį žemės dovanojo kariams savanoriams, mažažemiams ir bežemiams. Kilo pastatai, plėtėsi sodai ir vaismedynai, imtasi melioracijos, pirktasi mineralinių trąšų, kuliamųjų mašinų, arpą, audimo stakles, kultivatorių. Tai ne itin sena praeities, tai vaizdžiau aprašytasis „Balanos gadynės“ kaimas (Mikalojus Katkus), kai dar vaizdžiai įamžintas didžiojo kraštotyrininko ir fotografo Balio Buračo kaimo gyvenimas – įvairiapusiais rakursais ir metaforiniais vaizdiniais. O grožinę literatūrą ilgą laiką „maitino“ vien tiktai kaimas. Žemaitės, V.Krėvės ir Vaižganto meniniame pasaulyje atskleistas dirbančio žmogaus, žemdirbio gyvenimas, sunkus, bet prasmingas, įvairus, bet nenuobodus. Kaimietis praktiškai viską mokėjo pasigaminti pats, bereikėjo tiktai nusipirkti geležies ar įsigyti medienos. Tiktai sovietinės santvarkos brutalus rėžimas ėmė naikinti tai, kas lietuviška, tremti į sibirus pačius darbščiausius, niekinti kultūros paveldą, slopinti bažnyčios įtaką. Beveik trys šimtai tūkstančių tremtinių ir kalinių liudija naujosios „gyvensenos“ išdarkas. Kaimas nepasimetė, bet sugniužo, kaimas nepražuvo, bet nuskurdo. Laimei, buvo išsaugoti papročiai, šventės, dainos, muzikavimas, įvairiažanrė tautosaka, pamažėliais atgijo mėgėjų meninė kūryba. O Dainų šventės – tai estų, latvių ir lietuvių didis šuolis į Europos liaudies kultūros aukštumas, į pirmenybiškumą. Kaimas ėmė miestą maitinti ne tiktai duona, bet ir savo talentais, kurie pasireiškė moksle, mene, kultūroje. Pamatai išsisaugojo, nors „broliška“ Rusijos ranka išdaužė langus, išvartė duris ir reikalavo pamiršti, kas buvo vakar. Tik nė vienas „brolis“ nepasakė, kas bus rytoj. Ideologizuotas žodis „socializmas“ buvo tuščia vieta, tarytum išdeginta žemė, suvulgarinta tikrovė, nusiaubta dora ir išprievartautas Lietuvos žmogus. Šiuo atveju kalbama apie kaimo valstietį.

Kartenos dvare 1915-1919 m. šeimininkavę vokiečių kareiviai, už kurių stūkso mediniai rūmai. Deš. sėdi ūkvedys Mackevičius su žmona. miestai.net

Kryždirbystės fenomenas (UNESCO nematerialusis paveldas)

Universaliosios bažnyčios tiesos ir katalikiškojo tikėjimo pradmenys nebuvo užgesinti, tad ir šiandien bažnyčios įtaka mūsų tėvų ir mūsų pačių gyvenime yra kasdienybės postulatas, doros pagrindas, išminties kodas ir tikėjimo absoliutas. Vien kryždirbystės fenomenas (UNESCO nematerialusis paveldas) liudija lietuvių tautos kūrybinį genijų, dvasios išsklaidą į tobulo grožio pajautimą. Šiandieninė šviesuomenė yra atėjusi iš kaimo, iš senolių pirkios, ji ėjo tuo vieškeliu, kuris ne tiktai pažvyruotas, bet ir paasfaltuotas, iš tos trobos, kuri suspindo mūrinūku su technologijos naujovėmis. Neveltui miesto vaikai vasaromis veržte veržiasi į kaimą pauogauti ir paobuoliauti, paglostyti dar likusio arklio prusnas, pamatyti vėlaus vakaro dangaus žvaigždyną, pasimaudyti švarioje Ūloje, Merkyje, Šešuvyje, Šušvėje. Ir atsigauna jų kompiuterizuota dvasia, ir nužimba akys kaimo laisvūnijoje, kol rugsėjo skambutis vėlei sugrąžina į triukšmingą didmiesčio tikrovę.

Daug padėkos žodžių dera tarti Lietuvos kraštotyrininkams (pagrindinai mokytojams ir kultūrininkams), kurie nuo 1962 metų veržte įsiveržė į kaimą, atrakino visų kraičio skrynių dangčius, suskubo nufotografuoti žaliąjį kaimą (R.Dichavičius, R.Rakauskas, R.Požerskis), įrašyti dainininkų ir pasakorių balsus, aprašyti pastatus, surinkti etnografinį palikimą, užfiksuoti tarmes ir šnekas, sulasioti po kruopelytę pasakojimus ir atsiminimus, įmuziejinti daiktus, skelbti straipsnius. O kraštotyrinės ekspedicijos, kurių įvyko per šimtądvidešimtį – tai tikroji kaimo gyvenimo akademija, kai būrin susieina keliasdešimt mokslininkų ir porą savaičių lanko senolius, kniausiasi nuošalėse, varto albumus, klausosi vaizdingos žmonių kalbos, bendrauja vakarėliuose ir vakarotuvėse. Ne, ne, taria kraštotyrininkai, dar neišblėso kaimo būties dvasia ir dora buities kasdienybė, nors nebedega žibalinukė ir nebeavime naginėmis, bet gyvas praeities balsas buvo girdimas kelis dešimtmečius. Kraštotyros draugija ir „Versmės“ leidykla spausdina atskirų valsčių ar kaimų monografijas, prieš tai suburdamos autorių kolektyvus, kurių straipsniai, nuotraukos, piešiniai, žemėlapiai – didysis ateities istorikų turtas, amžinieji kultūros paveldo puslapiai. Tose gausiose knygose išsaugomas tėvų žemės palikimas kaip nepraeinanti vertybė, kaip brangiausias gimtinės paveikslas su širdies godomis, mąstymo įtaigomis, meno paveikslais, žmonių talentais. Jų yra veik kiekviename kaime, dažnoje troboje, stūboje ir gryčioje. Dar daug kas rašo ir tapo, eiliuoja ir drožia, audžia ir pasakoja tautos istoriją. Kas dar nėra susipažinę su Rūpintojėlio skulptūra ir jos kūrimo prielaidomis, tas nėra pilnutinai suvokęs Lietuvos žmonių tautinę dvasią, tas dar nesupranta savaimingojo liaudies meno prasmės. Per trejetą dešimtmečių buvo išleista per dvidešimtis „Lietuvių liaudies meno“ tomų, kuriuose sukaupti archeologijos ir etnografijos turtai, ryškiai atspindintys kaimiečių dvasią, jų gyvensenos savastį, tėvų ir senolių žemės ir pasaulio suprastis, gražiadarbių žmonių kūrybines galias. Liaudies menininkai, kartais pavadinami liaudies meistrais, buvo savamoksliai staliai ir dailidės, audėjos ir mezgėjos, puodžiai ir medžio drožėjai, tapytojai ir piešėjai, verbų rišėjos ir kiaušinių margintojos. Kas užsuka į kasmetines Kaziuko muges Vilniuje, tas įsitikino, kad šito meno tradicijos dar gerai išsaugotos. Kalviai kala koplytstulpių saulutes, vytelių pynėjai gamina baldus buities reikmėms, vaikų žaislus. Šiandien verpstė, klumpė ar kultuvai tampa suvenyru, o rankšluostinė papuošia ne vieno asmens svetainę. Išėjo iš mados virvių pynimas, plunksnų plėšimas, bet „sodų“ rišimas – ne pramoga, o šiandieninškai tariant, verslas. Išpopuliarėjo riešinės ir tautinė apranga, reikalingas ir kykas, ir nuometas. Be dalgio ir grėblio, be kauptuko ir kamanų neapsieina nė vienas žemdirbys. Nebetekinamas degutas ir derva, bet bičių avilių surasime kiekviename kaime. Sieliai nebeplukdomi, bet žvejyba ir medžioklė – ūkininkavimo dalis. Antai, lankydamas Telšių „Alkos“ kraštotyros muziejų, nustebau dievdirbių, senųjų medžio drožėjų, kūrybine aura. Kiek čia daug agotų, barborų ir baltramiejų, elžbietų, daratų ir flerijonų. Šių dienų dievdirbys – tautodailininkas taip pat išdrožia ir nudailina šventuosius Joną, Antaną ir Roką, Jurgį, Petrą ir Stanislovą. Turbūt, keliaudami po Lietuvos kraštus, nerasime kaimo, kuriame nestovėtų kryžius ar koplytėlė, kaip nerasime ir tokio sodžiaus, kuris nepagarsėtų dainininke, mezgėja, kalviu, pasakoriumi ir piršliu. Grožio pajauta nuo senovės yra įgimtas darbštaus lietuvio genetinis bruožas, tad ir paprasto amatininko dirbinys dažnai papuošiamas išraižomis, piešiniais, iškalomis ir ornamentais.

Iš gyvenimo išėjo ir išeina senoji karta, gimusi dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, saugojusi ir globojusi kalendorines ir darbo šventes, mokėjusi pasigaminti skudutį ir kankles, mokėjusi pasibirbinti ratus ir verpimo ratelį, žinojusi, kaip sukaršti vilnas ir nusivelti veltinį, išsikasti šulinį ir nusimegzti tinklaitį, kaip pasisiūti drabužį ir susikurpti išeiginius batus, žinojusi gamtos paslaptis, spėjusi orus, vaistažolėmis gydžiusi ne tiktai kosulį ar sukarščiavimą. Toji karta  maudėsi pirtyje, mynė linus jaujoje, malė rugį vėjo malūne, taisė geležies dirbinį kalvėje, gaminosi plytas ir čerpes. Trumpai sakant, kogi kaimo žmogus nemokėjo ir nesugebėjo pasidaryti. Pramonė ir fabriko gaminiai užpildė buitį patvaresniais dirbiniais, bet ne visuomet gražesniais negu iki tol buvusiais. Šeimininkės svečius vaišino savo gardėsiais, o gaspadorius, nuėjęs į svirną prileisdavo didąsotį putojančio miežinio alaus ir gardžiuodavosi vyrai ir vyriokai papypkiuodami ir papolitikuodami, pasitardami ir apsitardami. Praeitis pamažėle traukiasi iš patriarchalinio kaimo, palikusi ryškų pėdsaką naujiems civilizuoto pasaulio reiškiniams, kurių kismas vieniems sukėlė nerimą, o kitus greitai privertė paklusti naujos epochos vėjams. Tik užėjus į kraštotyros muziejų, galima kuo pilniau susipažinti su praeitimi, jos etnine kultūra ir kaimo žemdirbių triūsu. Muziejininkas Paulius Galaunė dar smetoninės Lietuvos metais suvokė, kad dera išsaugoti kaimo kultūros paveldą visų pilnumu, plėsti muziejų ekspozicijas, supažindinti moksleiviją su etnikos pagrindais, leisti jai prisiliesti prie eksponato ir pajausti medinio daikto šilumą, susivokti laiko pokyčiuose. Kaimas puoselėjo ne tiktai meno grožį, bet ir dėjo pastangas, kad augtų doras žmogus, kad bendruomenė būtų glaudi ir kaimyniška, kad nenyktų nuoširdumas, pagalba, talkininkavimas, kad kasdienybė nenuslopintų gražiausių žemdirbio gyvensenos paveikslų, kad tauta, sukaupusi gausias dvasios turtus, neprarastų kraštų savasties, tarmių kalbos įvairovės.

Vėl ir vėl norisi sugrįžti į gimtinės kiemą, į sodelį su obelimis ir serbentais, vėl norisi virtualiai susitikti su visais buvusiais kaimynais, dėdėmis ir tetomis, netgi pasikalbėti su tuo baltašoniu šunimi, nepiktu, bet labai teisingu. Anava, kaimo pakrašty būta dvarininko, kurio gyvensena sovietmečiu buvo perlaužta per pusę, o šiandien toje dvarvietėje šabakštynas šeškams ir apuokams klevuose veistis. Kaimas šventė vardadienius, laukdavo Škapliernos ir šv.Baltramiejaus atlaidų su kukliomis, bet įsimintinomis gegužinių pramogomis, su plačios giminės suvažiavimu ir skaniais pasivaišinimais. O, kokios būta amatų įvairovės, dundėjo kalvės priekalas, dūzgėjo audimo staklės, vijojosi linai ir kanapės virvės bei pančiai, dešimtį metų nesulūždavo Marcelino išriestas vežimo ratas, verpėjos ir audėjos dienų dienomis triūsė, kad visas kaimas dėvėtų naminį rūbą. Tai toji pokarinė, partizaninė Lietuva, gyva atmintyje lyg tie jonvabalio žibintai vėstančioje rugpjūčio prietemoje. Stanislovas dainavo partizanų dainas, o „Palinko liepa šalia kelio“ tikrai buvo tapusi slaptu, nerašyta kaimiškosios dvasios himnu, pilnu graudulio, liūdesio, ilgesio, viltimi ir tikėjimu, kad geresni laikai tikrai ne už kalnų. Kaimas norėjo teisybės, o ne smurtaujančio stribo, ar vėliau visa ką persekiojančio saugumiečio su juoda dirbtinės odos striuke. Miškas kėlė dvasią, dvasia ugdė žmogų, kuris labai skatino vaikus mokytis ir siekti aukštojo mokslo. Ir išsiblaškė po sibirus kaimynai ir giminės, ir nutilo V.Kudirkos žodis, nublėso (buvo nublėsintos!) J.Basanavičiaus idėjos, o vidurinės mokyklos humanitaras, šiukštu, negalėjo ištarti filosofų A.Maceinos ir S.Šalkauskio vardų. Laimei, lituanistai pašnibždomis primindavo, kad užsienyje gyvena ir rašo B.Brazdžionis, K.Bradūnas ir J.Aistis, o tėvas, slapta besukiodamas telefunkeną pagaudavo laisvojo pasaulio nešamą lietuvišką žodį apie tremtį ir lagerius, apie Maskvos liubiankas, prikimštas lietuvių patriotų tam, kad ištrintų iš atminties svarbiausius būtiškosios egzistencijos žodžius: tėvynė, laisvė, patriotizmas, šeima, Dievas, bažnyčia. Gerokai per vėlai nuo žemės paviršiaus buvo nušluota niekinga komunizmo šmėkla, klaidžiojusi Europoje.

Tėvų kiemas – švenčiausia žemės vieta, svarbiausias dvasios turtinimo šaltinis, tikrasis gyvenimo pradžiamokslis, kurio pagrindas sudaro sąlygas žmogui tobulėti fiziškai ir emociškai, ūkiškai ir etniškai. Kiekvienas kaimo žemdirbys – tai tam tikra prasme išminčius, mokytojas ir auklėtojas, savaip pažįstantis tikrovę, suaugęs su gamta, pajaučiantis visus saulės blykstelėjimus. Todėl liaudies dainose yra tiek daug ir proto, ir jausmo proveržių, įvairiažodžių reikšmių, šimtai maloninių ir malonybinių žodžių, todėl šios dainos iki šiolei dainuojamos choruose ir folkloro ansambliuose kaip pagrindinė tautos atsvara, rytdienos siekiamybė, meilės, vilties ir tikėjimo žodis. Kai šiandien scenon išeina garsioji dainuotoja Veronika, kai suskamba kaimo moterų išklota melodija, tuojau pat klausytojo akyse iškyla svarbi tautos gyvastingumo ir išliekamumo grandis – kaimas. Tasis kaimas, aišku, kinta sparčiais tempais, nenorėdamas atsilikti nuo epochos atnešamų naujovių. Tai natūralus procesas.

Kaimo istorijų nereikia perrašinėti, kas buvo daroma visą sovietijos penkiasdešimtmetį, slopinant žemdirbio dvasią, žemdirbį mokė gyventi ir dirbti tie, kurie atvykę iš partinių „akademijų“ negebėjo atskirti avižos nuo kviečio arba akėčios nuo drapako. Ir labai norisi tikėti, kad kaime niekuomet neišnyks šventasis jo pašaukimas – dirbti žemę ir auginti brandų rugio grūdą, kad nenuslops kaimynų santalka, kad arimas, sėja ir pjūtis bus apimta ne girtų artojų pusdainėmis, o nuotaikingais ir nepamirštamais papročiais. Kaimas gerai žino, kaip reikia gyventi, belieka tiktai jam netrukdyti švęsti vardadienių, peržegnoti iškeptą šviežią duoną, iš vakaro pažvelgus į saulėlydį, nuspėti, koks rytoj bus oras, kokių darbų teks imtis. Galbūt šeimoje – su vaikais ir anūkais, su tais pačiais keturkojais gyvulėliais, su kuriais kasdien dera pasikalbėti ir vieniems į kitus pažvelgti.

Tikiu Lietuvos kaimu, iš kurio 1956 metais išvykau mokytis, o sugrįždavau atostogų metu didžiųjų darbų dirbti. Viskas atmintyje išsaugota, viskas savo rankomis ir protu patirta.

 

Atgal