VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.26. Maža kryžkelė prie didelio kelio (Duomenų pluoštelis iš žurnalisto kuprinės)

Juozas Elekšis

Dabar Lietuvos prezidentai neskiria tiek dėmesio savo įvaizdžiui. Antanas Smetona po perversmo automobiliu važinėjo po Lietuvą. Jį sutikdavo labai iškilmingai, suręsdavo specialius vartus, grodavo orkestras, sodindavo ąžuoliuką. Mano gimtuosiuose Viekšniuose tas ąžuoliukas dabar jau didžiulis medis, pasodintas prie signataro Petro Klimo seserų namo. Grįžęs iš tremties (1954 m.) signataras dažnai lankydavo seseris, bet nakvodavo kažkodėl miške esančioje mano gimtojo, Lėlaičių, kaimo dalyje Simutiškėse. Valgydavo pietus mūsų giminaičių Kugrių šeimoje ir buvo sodinamas pačioje garbingiausioje vietoje. Daug kartų teko kartu eiti į Viekšnius. Jis buvo kažkoks įsitempęs, atsargiai, išskyrus mano brolį Igną, bendraudavo. Toje sodyboje mes beveik mėnesį gyvenome frontui sustojus prie Ventos. Ten, nors gyveno Viekšniuose, kažkodėl buvo pasitraukusios ir Klimaitės. Melstis jos ateidavo pas mus. Ąžuoliukas, kaip ir Vytauto paminklas, išsaugoti per visas okupacijas, nors, keičiantis miestelio išplanavimui, gatvių pločiui, jie atsidūrė ne labai tinkamoje vietoje.

Atvykęs Prezidentas, visiems moksleiviams Antanukams dovanojo po knygą ... apie save. Turėjo jis ir savo maršą. Jo vardu buvo pavadintas vienintelis Lietuvos karo laivas. Antanas Smetona nebuvo mėgstamas, bet instituciją žmonės gerbdavo. Kaimo muzikantai įvairiomis progomis aplankydavo pasveikinti sodybų šeimininkus. Kartais naktibaldų, nors jie grieždavo maršą po maršo, šeimininkai nebenorėdavo įsileisti. Tada pradėdavo groti Prezidento maršą. Nebuvo atvejo, kad po to durys neatsivertų... Instituciją gerbia iki šiol. Grybauskaitės populiarumo, kol kas nepralenkia niekas, baisiausiai ujamas Algirdas Brazauskas tada net 6 kartus tapo metų žmogumi, jo rekordo nepralenkė net Valdas Adamkus (3 kartai), o Vytautas Landsbergis juo tapo tik vieną kartą ir nusileidžia net Rolandui Paksui ( 2 kartai). Žmonės prisimindavo perversmą, Antaną Smetoną, jo autoritarinį valdymą, nedemokratinių rinkimų tvarkos įdiegimą, keturių žmonių sušaudymą, būk tai jie rengę sąmokslą, nors iki šiol nerasta duomenų, kad šie tuo metu būtų planavę paimti valdžią. Stebėjosi žmonės ir jo pabėgimu, neįsakius priešintis sovietų okupacijai, ar bent padarius viešą pareiškimą. Sovietai Lietuvą pajungti planavo ne mažos komunistų partijos rankomis, o grubia jėga. Teko kalbėtis su akademiku, profesoriumi Juozu Bulavu. Jis 1936 m. buvo pogrindinės komunistų partijos Centro Komiteto narys. Tada bandyta organizuoti visų partijų koaliciją prieš Smetoną. Siūlė prisidėti ir komunistams. Visi pritarė, bet Antanas Sniečkus buvo prieš. Jis kelis kartus vis ėjo kažkur pasitarti. Sovietmečiu sužinojau, kad pas Jacovskius buvo slapta radijo stotis, kurios pagalba A. Sniečkus bendraudavo su „draugais“ iš Maskvos. Grįžęs dar atkakliau priešindavosi tokiai koalicijai. Galiausiai ėmė kviesti visus po vieną, pasikalbėti prie keturių akių. Bulavui jis pasakęs, kad padėtis Europoje tokia, kad Sovietų Sąjungai gali prireikti užimti Lietuvą. Jei čia bus populiari valdžia, bus pralieta daug kraujo. Geriau tegu būna nepopuliarus Smetona, tada viskas vyks sklandžiai. Bulavui, nesutikus su tokia „logika“, jis buvo pašalintas iš komunistų partijos. Vieningas frontas nesudarytas. Okupacija vyko „sklandžiai“, neatstovaujantys tautai valstybės vadovai elgėsi bailiai. Smetona net nepadarė kokio nors pareiškimo, kiti vadovai patarinėjo okupantams kaip „teisingai“ apiforminti valdžios perdavimą. Aleksandras Drobnys yra pasakojęs, kad Lietuvos banko valdytojas Juozas Paknys, teisindamasis priesaika, atsisakė pareikalauti, kad užsienio valstybės pervestų Lietuvos aukso ir valiutos atsargas Sovietų Sąjungai. Okupantams nežinant ką daryti, jis pasiūlęs teisėtai nušalinti jį, tada pareigas pradės eiti jo pavaduotojas Aleksandras Drobnys, kurio nesaisto tokia priesaika ir šis viską padarys.

Reta trijų profesorių tėvo Antano Biržiškos nuotrauka

Vienintelis Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“

Smetonos pažiūros formavosi, galima sakyti, lietuvių tautai esant kone komos būklėje. Bažnyčios vadovybė, dvaras, miestai buvo visai sulenkėję. Turguose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje kalbėta tik lenkiškai arba rusiškai. Lenkiškai žmonės kalbėjo ir kaimuose apie Čižiūnus, Inturkę, Antalieptę (seneliai ir dabar dar taip kalba), nors tvirtina esą lietuviai. Tokie buvo net dauguma Žemaitijos bajorų. Vasario 16 akto signataras, žemaičių bajoras, Stanislovas Narutavičius (buvęs Narutis), kurio protėviai Horodlės unijos metu gavo lenkišką herbą, pagarsėjusio gydytojo, trijų profesorių tėvo Antano Biržiškos žmona, žemaičių bajorė, Elžbieta Biržiškienė save įvardijo ir kalbėjo šeimoje tik lenkiškai. Sūnui Mykolui, 1897 m. gyventojų surašymo metu užsirašius lietuviu, Biržiškienė supykusi mestelėjusi: „Tai tu ne mano sūnus. Aš pagimdžiau lenką.“ Viekšniuose ant jų namo buvo gražiai išgraviruota lentelė tik lenkų kalba. Daugelis Žemaitijos bajorų vaikų tada vėl pasijuto lietuviais, nors klebonas lenkas kalėdodamas ir bardavo tėvus, kam jie tai leidžia daryti. Būsimas vyskupas Motiejus Valančius atėjusiam išpažinties garsiai, kad visa bažnyčia girdėtų, sušukdavęs: „Kalbėk žemaitiškai“. Tikintieji manė, kad su kunigu būtina kalbėti lenkiškai. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje jau buvo įdiegta bendrinė lietuvių kalba, mokslu pagrįstos gramatikos taisyklės, vėliau įsigalėjusios ir Lietuvoje. Daug anksčiau ten atsirado ir to krašto lietuvių tautinė vėliava – žalia, balta, raudona. Lietuvoje šviesuoliai taip pat suskato gelbėti tautą. 1905 m. Vilniuje susirinkęs Didysis Lietuvių Seimas, kuriame dalyvavo net 2000 žmonių, reikalavo, kad kunigų seminarijoje Vilniuje būtų dėstoma lietuviškai ir autonomijos Lietuvai. A. Smetona tada buvo autoritetingas - pirmininkavo konferencijai. Kūrėsi draugijos. Prieš prievartinį nutautinimą energingai stojo gydytojai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas. Ypač suįžūlėta kai 1916 m. Vokietijos ir Austrijos imperatoriai pareiškė buvusiose Rusijos valdose atkursią Lenkijos karalystę, leido Pilsudskiui organizuoti legionierių pulkus. Sulenkėję 44 Lietuvos bajorai prašė okupantų prie Lenkijos prijungti ir Lietuvą. Lietuviai išsiuntė tai paneigiantį dokumentą. Vilniaus vyskupija keturis lietuvių kunigus dėl tokio „nusikaltimo“ net suspendavo, o kai kuriuos uždarė į vienuolyną, kunigą Tumą Vaižgantą išsiuntė į Laižuvą. Taigi Smetona brendo prievartos, neteisybės aplinkoje. Atgavus nepriklausomybę, besipešant partijoms, kai kam atrodė, kad būtina „tvirta ranka“. Diktatoriumi kariškiai, priešų puolimo akivaizdoje, siūlė tapti net Kaziui Griniui, bet jis atsisakė ir įrodė, kad ir be to priešus galima įveikti. 1917 m. rugsėjo mėnesį vykusi lietuvių konferencija pritarė Stepono Kairio parengtai rezoliucijai, kurioje numatoma kurti nepriklausomą Lietuvą. Tam įgyvendinti išrinkta 20 žmonių taryba. Vokiečiams spaudžiant, užsiminta apie galimus ryšius su Vokietija. Vokiečiai parengė savąjį nepriklausomybės aktą, kuriame numatyti amžini ryšiai su Vokietija. Kategoriškai reikalauta, kad projekte nieko nebūtų keičiama ir jis būtų priimtas vienbalsiai. Toks aktas priimtas 1917 m. gruodžio 11 d. Vis dėl to Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius ir Steponas Kairys balsavo prieš. Vokiečiams spaudžiant, sausio 26 d. , bet tik dvylikos narių balsais patvirtinti du gruodžio 11 akto variantai – vienas be įsipareigojimų, kurį reikėjo rodyti Rusijai ir kitas – su įsipareigojimais vokiečiams. Pasipiktinę Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius, Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška pasitraukė iš Tarybos. Norint gauti vokiečių pripažinimą, nutarta pakviesti karaliumi gediminaičių šaknų turintį vokiečių hercogą Vilhelmą Urachą. Dalis Tarybos narių norėjo gauti rankon nors žvirblį. 1918 m. vasario 8d suderintas naujas nepriklausomybės aktas, kuriame, Stepono Kairio siūlymu, įrašytas teiginys, kad santykius su kitomis šalimis nustatys tik Steigiamasis seimas. Vasario 11 d. pasitraukusi ketveriukė informuota, kad priimtas jų siūlomas variantas, kurį vasario 15 d. 10 val. pateikė Steponas Kairys. Vasario 16 d. 11 val. jis patvirtintas, kurį pasirašė visi Tarybos nariai. A. Smetona 1919 m. balandžio 4 d. išrinktas pirmuoju prezidentu. Tautos patriarchu įvardintas Jonas Basanavičius buvo jau gana senas, pirmininkauti Tarybai nenorėjo ir mažai sugebėjo. Pirmininku buvo išrinktas tik kilus konfliktui dėl akto teksto.

 Kaimynams latviams ir estams lengviau sekėsi gauti pripažinimą. Jas tuoj pripažino Suomija. Į Lietuvą atkakliai pretendavo ir Prancūzijos palaikoma bei Vokietijos ginkluojama Lenkija. Net savanorius kaimynėms buvo burti lengviau. Estai subūrė tris kartus daugiau savanorių nei lietuviai. Estams padėti atžygiavo suomių kariai, prie Latvijos atplaukę anglų karo laivai apšaudė bermontininkus ir latviams perdavė daug ginklų. Nepriklausomybės kovose latviai subūrė net 80 tūkstančių kariuomenę. Estai turėjo 60 tūkstančių o lietuviai - tik dvyliką, gerokai vėliau - dvidešimti tūkstančių kareivių. Estų kariuomenė buvo gerai ginkluota, padėjo išvyti bermontininkus iš Latvijos, buvo užėmusi net Polocką. Kadaise čia gyveno lietuviai. Latviškai miestas vadinamas Pleskava, panašiai kaip mūsų Leckava, Mockava. Geriau ginkluoti kaimynai ne visada buvo draugiškai nusiteikę. Latviai buvo užėmę teritorija Ventos – Dabikinės linijoje. Kaip pasakojo Akmenės savanoriai, latviai juos nuginklavo ir susodino po vadinamais keturiais tiltais per Dabikinę. Į Mažeikius ir Palangą jie atsivežė net patrankas, Mažeikiuose viena buvo tokia didelė, kad ratai buvo aukštesni už žmogų. Estai padėjo atmušti bermontininkus nuo Rygos, kovoti su bolševikais latviams padėjo ir lenkai. Lietuviams tik vėliau padėjo samdomi vokiečių savanoriai, iš jų nupirkta ir šiek tiek ginklų, šarvuočių. Taigi atsisakyti siūlomo projekto arba vokiečio karaliaus nebuvo paprasta...

Europoje prieš Antrąjį karą nebuvo gilių demokratinių tradicijų. Perversmai įvyko Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje. Tiesa, ne visur juos lydėjo kraujas. Jei Lietuvoje sušaudyti būk tai norėję organizuoti perversmą keturi žmonės, tai Latvijoje tuo pačiu apkaltintieji tik metams pasodinti kalėjiman, Estijoje apsiribota tik išvarant juos iš vyriausybės rūmų. A. Smetona ir jo aplinkos žmonės iš karto pažeidė Konstituciją: išvaikė Seimą, jis sutiko būti Tautos Vadu, nors tokios pareigybės Konstitucijoje ir nebuvo numatyta, 1927 m. balandžio mėn. visai paleido Seimą ir, kaip reikalavo Konstitucija, nepaskelbė naujų rinkimų. Pagal 1928 m. Konstituciją Prezidento galios labai išplėstos, jį rinko jau ne Seimas, o ypatingi „Tautos atstovai“, kuriuos jis pats buvo paskyręs. A. Smetonos nuomone, reikia eiti ne fašistiniu, ne socialistiniu, bet savu, tautiniu keliu. Kaip turi atrodyti tokia santvarka, niekur taip ir nenurodė. A. Smetona, kaip ir visi žmonės, prie to priprato ir pradėjo pateisinti net akivaizdžias nesąmones. Antai priėmimų metu karininkai, sustoję eilėn, turėjo bučiuoti prezidentienei ranką. Kai Steponas Darius atsisakė tai daryti, kilo nemažas šurmulys. Buvęs švietimo ministras, prof. Juozas Tonkūnas, nepriklausomybės kovų didvyris, prisimena, kaip pas jį apsilankė prezidentienė ir patarė, kur paskirti vieną mokytoją. Kai šis atsakė, jog mokytojus skiria ne prezidentienė, o ministras, ši labai įsižeidė. Ministro karjera buvo trumpa. Smetona nesivaržydavo pasirašyti Tautos Vadu, net po dešimtmečių valdymo, pavyzdžiui, sveikindamas aviatorius 1938 metais.

Prieškary lietuvių vienybė buvo didesnė, žmonėse tebebuvo gyva protėvių dvasia. Jie vieninteliai, kartu su lenkais tris kartus sukilo prieš carizmą, 1665 m. žemaičiai vieninteliai Europoje sukilo prieš to meto galybę švedus, 1941 m. lietuviai vieninteliai sukilo prieš sovietus. Pas mus nepavyko suorganizuoti SS dalinių. Tuo tarpu viena estų, dvi latvių tokios divizijos kovėsi Rytų fronte, vienas latvių pulkas net Vakarų fronte, o vienas, kartu su vokiečiais, gynė nuo sovietų ir Vilnių.

Vadinamaisiais Smetonos laikais visi jaunuoliai turėjo tarnauti kariuomenėje. Nebuvo nė kalbos, kad kas bandytų išsisukti. Visi buvo įsitikinę, kad, laikui atėjus, reiks vaduoti ir Vilnių. Lenkai esą bailūs, todėl viskas pavyksią. Mes karšinome dvarininko Jašmonto šeimą su anūku Vytautu. Nuo jo tėvas buvo pirkęs nugyventą ūkį. Dvarą jis buvo nugyvenęs jau anksčiau. Senukas vis dėl to buvo Lietuvos patriotas ir patvirtindavo kalbas apie lenkų bailumą. 1863 m. sukilimo metu miške tarp Akmenės ir Papilės, kur buvęs jo dvaras, dvi dienas vykęs mūšis. Miške taip tratėjo lig krosnyje deginant kadagius. Antrą dieną miške piemenukui miške dingusi ožka. Išvarę jos ieškoti. Tas eidamas vis šaukęs: „ciba, ciba, ciba“. Sukilėlių karininkai lenkai išsigandę ir pagalvoję, kad rusai einą ir šaukią: „siuda, siuda, siuda“, todėl ir pabėgę iš miško. Daug vėliau sužinojau, kad tai buvo didžiausios sukilėlių laimėtos kautynės, kuriose jie, mokamai manevruodami, atmušė visas rusų atakas ir net norėjo pulti Papilė, o pasitraukė todėl, kad sužinojo, jog Papilėje išsikrauna papildomi rusų daliniai. Mūsų antros eilės senelė Andrijauskienė gyveno vidury miško. Mūšis vyko netoli jos sodybos. Dvi dienas šūviai tratėję kaip krosnin įmesta kadagio šaka. Jų tvartą sukilėliai prikloję šiaudų ir pilną priguldę sužeistųjų. Visų baltiniai buvę šilkiniai. Paklausus ar čia dideli ponai, atsakydavo, kad esą paprasti žmogeliai, bet, neturint tokių baltinių, vargstant miškuose juos suėstų utėlės. Gaila, neatėjo mintis paklausti, koks tolesnis sužeistųjų likimas, nes sukilėliai vargu galėjo juos pasiimti. Mano senelė Morta Elekšienė ir kaimynas Antanas Vaičius sulaukė šimto metų, taip pat pasakodavo, kad „smūtos“ metu eidavo ir eidavo iš miškų labai išalkę vaikiai ir mergės, puldavę valgyti net kiauliabulves iš geldos. Visi pasakotojai prisimena, kad tarp sukilėlių buvo ir merginų, nors istorijoje tai neminima. Būdinga kad dėl pralaimėjimo žmonės kaltindavo lenkus.

Mano brolis Benas už kelių mėnesių, o Ignas už pusantrų metų turėjo eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėn. Tam buvo rimtai ruošiamasi. Sode atsirado skersinis (turnikas), lygiagretės, supynės, iš kartelių padarytas įrenginys šokinėti į aukštį, ant šakos kabinamas gaisre naudojamas kekšis, kuriuo į viršų šliuoždavo bernai, kieme kilnojimams buvo dvipūdė. Savaitgaliais ateidavo kariuomenėje tarnavęs vyras ir pamokydavo, kaip ant skersinio „išlaužti mešką“, daryti pratimus ant lygiagrečių. Ateidavo pasitreniruoti ir kaimynų bendraamžiai, samdiniai. Pasitreniravę broliai net nebesinaudojo kiemo varteliais, parėję po maudynių Ventoje, įšokdavo kieman tiesiai per skersinių karčių tvorą. Nebuvo abejonės, kad reiks eiti vaduoti Vilniaus ir kai kam žūti. Laukuose, susiėjimuose skambėjo iki šiol mane iki ašarų jaudinančios dainos; „Tu, Lietuva, tu mano, tu brangi tėvyne“ ir dabar dar populiari, žadant ant Gedimino kalno iškelti trispalvę. Mano klasės draugas Domas Vaičius atsinešė prie bandos mažą knygutę, kur buvo tų dainų žodžiai be natų, bet jis mokėjo ir melodiją. Dainos mums taip patiko, kad greitai visi kaimo piemenys jas traukdavome taip, kad skambėdavo Pavenčiai. Labai patriotiškai auklėjo ir mokykloje. Žibikų pradinėje mokykloje mokytoja Morta Butkutė tuoj išmokydavo giedoti Lietuvos himną, kurį aš beje jau mokėjau, nes buvo išmokęs brolis Ignas. Pertraukėlių metu mokytoja liepdavo visiems nesutartinai pliauškėti delnais, kad atrodytų lig vyksta mūšis dėl Lietuvos. Palengva pliauškėdavome vis rečiau. Vėliau pasigirsdavo vienas kitas pliaukštelėjimas. Lietuviai laimėjo! Teko girdėti, kad vienoje mokykloje, klasėn įėjęs mokytojas, sveikindavosi: „Lenkai okupavo sostinę Vilnių“. Vaikai atsistoję sutartinai turėdavo atsakyti: „Kai mes užaugsime, Vilnių išvaduosime.“ Kaimynų berniukai – aš, Domas Vaičius ir Alfonsas Žiulpa, grįždami iš pamokų, ir susėdę ant mokyklinių knygų skrynelių dažnai kalbėdavome, kad užaugę tikrai tai padarysime...

 Sovietams atėjus, vyko daug mitingų. Buvo kalbama, kad Lietuvos vėliava buvusi bloga. Viršuje geltona – kunigai, žemiau žalia – buržujai, o darbininkus vaizduojanti raudona, buvusi apačioje. Vienos pertraukos metu pastebėjau, kad prie mokyklos kiemo vartelių susibūrę vyresnių klasių mokiniai. Ant stulpo vinelėmis buvo prikalta mokykliniais pieštukais nupiešta Lietuvos vėliava, tik raudona spalva buvo viršuje. Prie jos, kaip sargai, stovėjo du berniukai. Vienas jų, lig būtų koks prezidentas, iškilmingai pasakė: „Dabar niekas nebegalės sakyti, kad darbo liaudis apačioje.“ Staiga vienas berniukas sušuko: „Čia netikra Lietuvos vėliava“ ir čiupo nuplėšti lapelį, bet tuoj susiėmė su sargu. Tuoj prasidėjo peštynės – vieni buvo už „pataisytą“, kiti už tradicinę vėliavą. Išbėgusi mokytoja vos išskyrė ir liepė eiti į klasę.

Kaimo žmonės sutrikę kalbėjo kaip Lietuvą be vieno šūvio sovietai galėjo okupuoti. Net dabar kartais teigiama, kad priešinimasis buvo beprasmis. To nedarė nei estai, nei latviai. Beje, estai to ir nebegalėjo daryti. Prieš pat ultimatumą buvo susprogdintas pagrindinis jų ginklų sandėlis. Kariuomenė liko beveik be šovinių.

Žvilgterėkime Europon. Liuksemburgo kariuomenė buvo keliasdešimt kartų mažesnė, neturėjo nė vieno karo lėktuvo, šarvuočio, net patrankos, tik šautuvus. Ji priešinosi, nes hercogienė be jokių pasitarimų pasakė: „Ne“, nors vokiečių karinė mašina tuo metu buvo galingesnė nei sovietų. Lietuvos kariškiai, žinodami kokie kaimynai mus supa, net nebuvo numatę rimtų planų kaip priešintis. Norvegai sprogdino tiltus, užtvankas, visaip trukdė vokiečiams žygiuoti, etiopai ant kelių iškasdavo užmaskuotas „vilkduobes“ ir užkasdavo ten įkritusius italų tankus, todėl niekas nedrįsta net išsižioti, kad minėtos tautos „savanoriškai“ kur nors prisijungė.

 Dabar vadinamoseBeniliukso šalyse fašistų kariai gavo nulipti nuo tankų ir atsišaudydami pėsčiomis žygiuoti link Prancūzijos, nors šios kariuomenė pasirodė blogai. Apsupti belgai net du kartus bandė prasiveržti, o daug galingesni prancūzai – nė karto. Dabar sakoma, jie narsiai apsuptyje gynėsi prie Diunkerko. Lietuvos padėtis tikrai buvo tragiška, bet ne beviltiška. Net paprasti kaimo žmonės viską suprato, kartodavo Pupų Dėdės žodžius “Vilnius mūsų, o mes rusų“, ėmė kaupti druskos, lašinių, slėpti grūdų atsargas, o prieš karą visos kaimo sodybos turėjo ir rąstais dengtus bunkerius. Mūsiškis buvo net kampo formos. Jei kris sviedinys, dalis žmonių liks gyvi. Vis dėl to partizaniniam karui, pogrindiniam darbui, kaip ir dabar, žmonių niekas neapmokė. Mūsų bunkerį užliejo vanduo, iš lentų sukaltas ilgas dėžes grūdams surado pelės. Tik druskos statinė buvo vykęs sprendimas. Jos užteko visam karui ir pokariui, galėjome net kaimynams duoti.

Tada, kaip ir dabar, niekas nemokė konspiracijos ir atsargumo gudrybių. Sovietų valdžia mokyti tikybos mokykloje nebeleido. Ėjome į šventorių. Liepė susirinkti prie didelės liepos. Jos šakos buvo nusvirusios vos ne iki žemės ir šventoriaus pusėje ir jo išorėje, gatvėje prie šaligatvio. Staiga pamatėme, kad kunigas Vincas Senkus kabarojasi liepos šakomis, pereina į šventoriaus pusę ir nusileidžia prie vaikų. Pasakė, kad nė pro vienus šventoriaus vartus negali eiti, nes yra stebimas. Didesnio demaskavimosi negalėjo būti. Jis vienintelis miestelyje turėjo puikų baltą kostiumą. Be to kunigą, be abejo, pažino visas miestelis. Į prabangiu baltu kostiumu medyje besikabarojantį žmogų turėjo atkreipti dėmesį visi praeiviai. Po pamokos, mes išbėgome į namus, o kunigas liko šventoriuje. Sulaikytas nebuvo, nes dalyvavo sukilėliams užimant Viekšnius, būk tai net peršovęs sovietų kareivį. Dabar, remiantis karininko Juozo Mačiaus parodymais, sakoma, kad sukilėliai ne visi turėję net šautuvus ar revolverius. Vargu jis KGB–istams viską pasakė. Kai ankstų rytą buvo puolami Viekšniai, labai aiškiai girdėjome daug šūvių, kaleno ir kulkosvaidis. Po kiek laiko atėjo žmogus ir pranešė, kad Viekšniai išvaduoti, paimti aštuoni kareiviai, vienas iš jų sužeistas. Kvietė eiti į mitingą. Broliai pradėjo ruoštis, bet tėvas kategoriškai uždraudė. Jis buvo teisus. Nuėjus maudytis Venton, pamatėme kitoje pusėje į miestelį važiuojančius sovietų karius ir tankus. Puolėme plaukti per upę „pasicekavyti“, bet pasipylė šūviai. Paleido net kelis patrankos šūvius. Plikšiai leidomės į kalvą pas tėvus. Po kelių dienų nuėjome bažnyčion į Viekšnius. Greta Klimaičių (vasario 16 signataro seserų) namų buvo mūrinis klebono namas. Sovietai ten buvo įkūrę kažkokį štabą. Visi langai buvo išdaužyti, plytos prie jų kai kur visai suaižytos. Matėsi, kad namas buvo stipriai apšaudytas. Sukilėliai užėmė visus miestelius. Ilgiau okupantai išbuvo tik Akmenėje. Sovietmečiu vykdomojo komiteto darbuotojas rodė peršautas laukutines duris. Jam einant į darbą, atvažiavo mokyklos sargas ir netikėtai šovė. Jis spėjęs pasilenkti. Užbėgęs į kabinetą, paskambinęs į Viekšnius, bet ten atsiliepęs jau sukilėlių paskirtas viršaitis Spingys... Mažoje kryžkelėje niekada nebuvo ramu.

 

Atgal