VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.01. Devyni dešimtmečiai praėjo, bet optimizmo dar netrūksta

Birutė Mikulytė

Viename Vilniaus kaišiadoriečių susitikime pajutau žvilgsnį. Pamačiau žydras, tyras akis, kurios skleidė kažkokį nenusakomą gerumą. Į mane žvelgė nepažįstama vyresnio amžiaus, lazdele besiramščiuojanti, moteris. Anąkart neturėjau progos užkalbinti, susipažinti, bet žvilgsnis atmintyje liko ilgam. Tais metais lankydavausi Lietuvos valstybės istorijos archyve, ieškojau savo giminės šaknų. Kraštietis Narimantas Žilinskas paminėjo, kad tokie entuaziastai dar yra Antanas Paulauskas, Juozapas Tomkus, Jonė Ivoškaitė. Jonės nepažinojau, todėl paprašiau, kad supažindintų, jei kartais mudviejų apsilankymai sutaptų. Taip ir įvyko. Pamačiau tą pačią gerų akių moterį! Susipažinome. Iš karto pajutome artumą.

Aktyvi Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) leidinio „Tautotyros metraštis” (t. I–V) publikacijų autorė Janina (visų vadinama Jonė) Ivoškaitė tyliai atšventė 90-metį (g. 1926 05 11), dar tyliau sutiko devyniasdešimt pirmuosius... Žinoma, neliko pamiršta. Pasitinkant jubiliejų buvo apdovanota tuometinio Tėvynės pažinimo draugijos padėka, dar 2013-aisiais – LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėka už viso gyvenimo kraštotyrinę veiklą. Jubiliejaus proga ją nuoširdžiai pasveikino Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, artimieji, buvę bendramoksliai ir bendradarbiai. Tik tų buvusių – ne tiek jau daug beliko: du klasės draugai, keli telšiškiai mokytojai…

J. Ivoškaitė, baigusi Palomenės pradžios mokyklą, Kaišiadorių gimnaziją, 1946 m. įstojo į Kauno valstybinioVytauto Didžiojo universiteto istorijos specialybę. Diplomą gavo Vilniaus valstybinio, nes istorikai iš Kauno buvo perkelti į Vilnių. Studijų laikotarpį aprašė straipsnyje „Pokario universitetuose“ (Ivoškaitė J. Pokario universitetuose (Atsiminimų fragmentai) / Tautotyros metraštis. T. V, Vilnius, 2014 (2015 – leidyklos klaida. – Aut.), p. 69–81.). Baigusi buvo paskirta dirbti istorijos mokytoja Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija). Be tiesioginių pareigų (dirbo mokytoja, direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams), organizavo turizmo ir kraštotyros būrelio veiklą (Ivoškaitė J. Telšiuose / Tautotyros metraštis. T. 4, p. 126–142.). Eilę metų teisėjavo respublikinėse moksleivių turizmo ir kraštotyros varžybose. Mokyklos kraštotyrininkai ne kartą laimėjo prizines vietas rajono ir respublikos varžybose, buvo apdovanoti prizais, o mokytoja – tuometinių respublikinių ir sąjunginių institucijų garbės raštais, padėkomis (Plačiau žr.: Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys, 2009, p. 167.).

J. Ivoškaitė gavusi LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėką. 2013 m.

Tautotyrininkų renginyje. J. Ivoškaitė (kairėje) ir prof. O. Voverienė. 2011 03 26.

Telšiuose pradirbo septyniolika metų. Dirbdama Telšių 3-je vidurinėje mokykloje buvo raginama stoti į komunistų partiją – nesutiko. „Viską metusi, turėjau bėgti į Vilnių“, – sakė Jonė. Telšiškiai kolegos surengė įsimintinas išleistuves. Jonė iki šiol apgailestauja, kad nepasistengė išsiaiškinti, kieno iniciatyva jos buvo surengtos ir deramai nepadėkojo organizatoriams.

1969–1973 ir 1984–1991 dirbo Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute (RMTI). Organizavo pedagogų tobulinimosi kursus. Visada stengėsi kursų klausytojams sudaryti kultūrinę programą: pažintines ekskursijas, teatrų lankymą. Istoriją dėstė ne vienoje mokykloje, būdama pensinio amžiaus, dirbo budėtoja, kas kėlė nemažą nuostabą aplinkiniams. Paskutinė darbovietė – jos buvusio mokinio, telšiškio pedagogo Mišos Jakobo (apdovanoto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Garbės sidabro ženklu už nuopelnus ir Šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus švietimui) vadovaujama mokykla. 2005 m. buvo gražiai išlydėta į užtarnautą poilsį. Tačiau ne J. Ivoškaitės būdui ramiai ilsėtis, neužsiimti kokia nors veikla.

Dukterėčia turėjo nenaudojamą kompiuterį. „Kodėl man neišmokus juo naudotis? – pamanė. Pradėjo mokytis, atšventusi 80 metų! O čia dar „stumtelėjo“ bičiuliai. Kartą su Elena Baliutavičiūte svečiavosi pas Julių ir Reginą Norkevičius. J. Ivoškaitė pasakojo įspūdžius iš Telšių gimnazijos 90-mečio, kuriame apie S. Markonio vadovavimo mokyklai dešimtmetį nebuvo nė žodžiu užsiminta. Pradėjo pasakoti prisiminimus. Tada Norkevičiai pasiūlė: „Jone, kodėl tu nerašai prisiminimų – taip gražiai pasakoji?“ Jiems pritarė E. Baliutavičiūtė. „Na, jeigu žurnalistas bei redaktorius ir lietuvių kalbos specialistės, ne vieną knygą išleidusios, taip sako – gal verta pabandyti?“ Taip pradėjo mokytis rinkti tekstus kompiuteriu, užrašinėdama atsiminimus (vėliau ir internetas tapo pavaldus). Žinoma, pasitaikė klaidų ir kartais stilius šlubuodavo, bet gi rašė sau, tada net minčių neturėjo, kad tie jos prisiminimai bus panaudoti rimtose knygose, o ir pačios rašyti straipsniai bus išspausdinti.

 Greitai atsirado dar įdomesnis užsiėmimas. Jonės paprašė padėti: archyvo metrikų knygose surasti bajorų pavardžių. Taip atėjo į visai šalia namų buvusį Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Gal mėnesį padėjusi kitiems, pradėjo ieškoti saviškių – Ivoškų iš Smilgių kaimo. Nelengva buvo įskaityti rusų, lenkų kalbomis surašytas metrikas. Koks džiaugsmas apimdavo, suradus įrašus apie prosenelius, jų brolius, ar tolimesnes kartas! Lydėjo ir sėkmė. Aptiko tokių dokumentų, liudijančių Smilgių kaimo istoriją, kurių dar niekas neskelbė. Žingeidumas nuvedė ir į Lietuvos centrinį istorijos archyvą, o ten – tokie istorijos šaltinių klodai, ir dar lietuvių kalba! Nemažai medžiagos surinko.

Pirmieji J. Ivoškaitės prisiminimais susidomėjo Kaišiadorių muziejininkai: „Ričardas Darškus – kokį jį pažinau“, „Anų dienų įvykiai mano akimis“ (Atsimenantys Kaišiadorys (sud. M. Marcevičienė). Kaišiadorys, 2007.), „Smilgių kaimo žmonių likimai“ (Sujungianti atmintis. Kaišiadorys – į Vakarus, į Rytus (sud. M. Marcevičienė). Kaišiadorys, 2010), kiti rašiniai tiko laikraščiams „Voruta“ ir „Trakų žemė“.

Aktyviai įsijungė į Tėvynės pažinimo draugijos veiklą. Parodoje „Kaišiadorių krašto interjero audiniai“ (2010) demonstravo mamos austą rankšluostį, lovatieses. Svarbiausias Jonės indėlis tautotyrininkų veikloje – straipsniai.

Pirmasis – „Palomenės pradinės mokyklos priešistorės ir istorijos bruožai“ – pasiūlytas TPD rengiamam „Tautotyros metraščio“ I tomui, nebuvo viltingas: gavo daug priekaištų, pastabų iš tautotyros asų, buvo nusivylimo ir nuoskaudų. „Labai nustebau, kai Vytautas Merkys paskambino ir pradėjo kalbėti apie straipsnį. Nesitikėjau, kad jis žino apie tą leidinį, o dar ir skaitė... Pagyrė, pasidžiaugė mano surinkta medžiaga, jos publikacija: mokyklai bus labai vertinga. Tie žodžiai man buvo didžiausias pakylėjimas. Nebejaučiau širdgėlos už redaktorių išsakytus skaudžius priekaištus, vaikymą dėl viename šaltinyje parašytos „a“, o kitame „o“ raidės. Tokio autoriteto, kaip V. Merkys, įvertinimas – buvo tikras balzamas mano širdžiai ir sielai.“ (Ivoškaitė J. Pokario studentai. Prisiminimai apie Vytautą Merkį / Mašinraštis. I. Ivoškaitės archyvas. (V. Merkys – istorikas, habil. humanit. m. dr., J. Ivoškaitės bendrakursis. – Aut.).

Viskas gyvenime praeina“, – mėgsta kartoti J. Ivoškaitė. Nenuleido rankų, rengė publikacijas sekantiems tomams. Aprašė 1941 m. birželio 14-osios tremtinius „Pirmieji iš Smilgių“ (Ivoškaitė J. Pirmieji iš Smilgių / Tautotyros metraštis. T. II. Vilnius, 2012, p. 75–80.), žemės reformos vykdymą (Ivoškaitė J. Žemės reforma ir naujakurys Boleslovas Ivoška / Tautotyros metraštis, III, Vilnius, 2013, p. 122–127.). Kiekvienas įvertinimas svarbus: tiek dr. Jono Rekešiaus (tuometinio TPD pirmininko ir III tomo sudarytojo): „J. Ivoškaitė vienu pavyzdžiu sugebėjo parodyti žemės reformos esmę“, tiek skaitytojų, ypatingai telšiškių, kurie skambino, džiaugėsi J. Ivoškaitės publikacijomis, pasakojo, kad skaitė ir dalijosi įspūdžiais vieni su kitais iki išnaktų. Įdomi medžiaga apie Palomenės apylinkių gyventojų patirtus nuostolius Napoleono armijos žygio į Rusiją metu, buvusio Smilgių valstybinio dvaro XVII a. valdytojus, teismo procesą dėl Neprėkštos ežero, kur nutartis nebuvo priimta, nes abi pusės taip vadino skirtingus ežerus (Ivoškaitė J. Nežinomi Smilgių istorijos faktai / Tautotyros metraštis. T. V, Vilnius, 2014 (2015 – leidyklos klaida. – Aut.), p. 31–37.)...

Kaišiadorių muziejaus išleistose knygose cituojami Janinos Ivoškaitės prisiminimai apie kalendorines šventes, jų papročius, jaunimo darbus ir pramogas (Gintarė Daunoraitė. Kaišiadorių etnografiniai bruožai. Kaišiadorys. 2011.), apie kaimo gyventojų buitį, ūkį, darbus, valgius (Ugnė Katkevičiūtė-Ignatjevienė. Iliustruotoji Kaišiadorių etnografija. Kaišiadorys. 2015.). Tačiau labiausiai laukta buvo muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus „Palomenės istorija: XX amžius“ (Kaišiadorys, 2015). Patekusi į ligoninę ir klausydama gydytojo išvados, ji tvirtino: „Aš dar nemirsiu. Turiu sulaukt Palomenės istorijos“. Ne veltui laukta. Joje surado daug įdomios, jai dar nežinomos, archyvinės medžiagos apie gimtąsias apylinkes, pažįstamus žmones. Aptiko labai svarbią informaciją, paaiškinusią kai kuriuos J. Ivoškaitės gyvenimo sunkumus. „Matyt, todėl taip ilgai ir gyvenu, nes turėjau sužinoti“, – sakė Jonė. Džiugino tai, kad knygoje pateikta daug pačios J. Ivoškaitės prisiminimų fragmentų, keletas nuotraukų.

Darbštumu ir pareigingumu sugebėjo pelnyti vienų žmonių pagarbą, nuo kitų – apsisaugoti. Neapsisaugojo tik nuo ligų. Liga sutrukdė J. Ivoškaitei rinkti medžiagą archyvuose, dalyvauti tautotyrininkų renginiuose. Bet nesutrukdė sutvarkyti sukauptą medžiagą: surūšiuoti, atspausdinti, įrišti.

Dabar Jonės pirštai kompiuterio klavišų nebespaudo, ji sunkiai vaikšto. „Be Linutės (dukterėčios) pagalbos neapsieinu. Labai dėkinga jai – niekas kitas manimi geriau nepasirūpintų“, – nuoširdžiai ir su meile kalba Jonė. – „Ir apskalbia, kambarius sutvarko, ir maistą pagamina. Dar stengiuosi pati – bent pasišildau, indus susiplaunu.“ Labai rūpinasi jos sveikata bei nuotaiką praskaidrina ir keturmetis Jonas (sesers anūkas) – telefonu vis klausia: „Kaip sveikata? Ar tau neskauda?“

J. Ivoškaitė daug kuo domisi, kasdien paskaito laikraštį ar knygą, sprendžia kryžiažodžius. Nestokoja humoro. Kartą paskambinusi klausiu: „Ką veikiat?“ – „Aš dabar – Turkijoj, palaikymo komandoj dalyvauju. Greit bus Rūtos (Meilutytės)startas“ (Kalbėta apie 2012 m. Stambule vykusį XI plaukimo trumpame baseine čempionatą.), – sako. Stebėjo plaukimą, žinoma, per televiziją. Jos pavartotas „dalyvauju“ taip patiko, kad prigijo mudviejų kalboje. Taip „dalyvauja“ Seimo posėdžiuose, svarbiausiose varžybose: krepšinio, irklavimo, plaukimo, lengvosios atletikos... Džiaugiasi Lietuvos sportininkų laimėjimais. Ypatingai – istorinių dalykų atradimais: 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, Z. Sierakausko palaikų.

„Aš medituot išmokau, su ligomis pasikalbu. Humoras ir optimizmas visada padeda gyventi. Senatvėj dar ir televizijon papuoliau,“ – šypsosi... Svarbiausia – pozityvumas, optimizmas bei skleidžiamas gerumas. Janina Ivoškaitė dar turi ko laukti. Palinkėkime jai fizinės stiprybės, nes dvasinės – užtenka.

 

Atgal