VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.09. Mažoji Lietuva

Istorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys dr. Algirdas Matulevičius

Mažoji Lietuva – tai istorinė sritis, per šimtmečius (iki XVI a. 1 pusės) susidariusi Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio.

SUSIDARYMAS

Mažoji Lietuva kūrėsi iš vakarų baltų žemių: Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, pietinio Ceklio, vakarinės Sūduvos,pietvakarinės Karšuvos (visos vėliau sudarė Mažąją Lietuvą siaurąja prasme), Sembos, šiaurinėsBartos, šiaurinės Notangosir šiaurinėsVarmės (Mažoji Lietuva plačiąja prasme; šių šiaurinių žemių prūsai ilgainiui sulietuvėjo). Jas XIII a.–XIV a. pradžioje užkariavo Vokiečių ordinas (VO).

Kaip savitas etnoteritorinis regionas, Mažoji Lietuva visiškai susidarė iki XVI a. 1 pusės (iki VO žlugimo 1525). Regiono gyventojų pagrindą sudarė autochtonai skalviaiir nadruviai (vadinami ir vakariniais lietuviais), iš kurių ir kitų baltų genčių susiformavo lietuvininkų bendruomenė – lietuvių etnoteritorinė etnokultūrinė grupė (pasak kai kurių tyrinėtojų, lietuvių subetninė bendrija, arba potautė). Mažosios Lietuvos plačiąja prasme plotas buvo apie 17 000 kv.km.(Karaliaučiaus kraštas, Klaipėdos kraštas ir Geldapės apylinkės), siaurąja prasme – apie 11 500 kv.km.: Prūsijoje lietuviškiausios Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritys (ta teritorija oficialiai vadinta Lietuvos provincija), buvusios iki XIX a. 2 dešimtmečio administracinės teritorinės reformos. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis buvo Karaliaučiaus kraštas.

Albrechtas Brandenburgietis. Prūsijos kunigaikštis, Karaliaučiaus universiteto įkūrėjas,lietuvių reformatų globėjas

Mažosios Lietuvos vardas (vokiečių kalbaKlein Litau,Klein Litauen) XVI a. pradžioje vartotas jau vokiškose kronikose (Simono Grunau, Luco Davido). Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau paplito ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (vokiškaiPreussisch‑Litauen) vardas. XVI–XIX a. Prūsijos valdžios aktuose, nuo XVII a. Prūsijos žemėlapiuose tas kraštas dar vadinamas ir Lietuvos provincija, Lietuviškąja sritimi (vokiškaiLitauischer Kreis). Lietuvos, Mažosios Lietuvos, Prūsų Lietuvos vardais šis lietuvininkų kraštas pažymėtas ir anglų, prancūzų, flamandų, lenkų, rusų ir kitų šalių žemėlapiuose (vokiškas žemėlapisRytų Prūsijos šiaurinė dalis su Mažosios Lietuvos teritorijasu užrašu jameKlein Litauen, 1805), istoriografijoje. Prūsijos karaliai, ediktais, pagraudenimais ir kitais raštais kreipdamiesi į lietuvininkus (arba būrus; nuo XIX a. vadinami ir mažlietuviais) jų gimtąja kalba, visada vartojo Lietuvos vardą. XVI–XVIII a. vokiečių tyrinėtojai, intelektualai lietuvininkus laikė ne tautine mažuma, o lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos sienos, dalimi.

VOKIEČIŲ ORDINO VALDYMAS (XIII a. 2 pusė–1525)

XIII a. VO užkariavo Prūsą, o Livonijos ordinas – Klaipėdą su apylinkėmis. Lietuva, daugiausia žemaičiai, kariavo dėl tų baltų žemių; įvyko 2 dideli prūsų sukilimai (1242–49 ir 1260–74). Būsimosios Mažosios Lietuvos branduolys – Skalva ir Nadruva – buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdomas, bet už krikštą (1251) ir karaliaus karūną (1253) jis jas padovanojo Livonijos ordinui (šis užėmė tik Nemuno žemupio dešiniąją pakrantę su Klaipėda). Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir submonarchas Kęstutis kaip Lietuvos krikšto sąlygą iš Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriaus Karolio IV Liuksemburgo reikalavo, kad Lietuvai būtų atiduotos Gediminaičių patrimoninės skalvių, nadruvių, kuršių ir kitų baltų žemės nuo Alnos upės ir Aismarių į rytus su Priegliaus upynu Prūsoje (t. y. Mažoji Lietuva).

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas derybose su VO atstovais pabrėždavo, kad jo protėvių žemės Prūsoje esančios iki Osos upės pietuose (link Pavyslio) ir jis jų reikalausiąs. Po Lenkijos laimėto Trylikamečio karo (1454–66) su VO 1466 Torunės taikos sutartimi VO valstybė tapo Lenkijos karalystės vasale. VO teritorijoje Pavyslyje ir Varmėje (Varmijoje) buvo sukurtas Lenkijos karaliaus lenas – Karališkoji Prūsija (VO sostinė iš Marienburgo 1457 perkelta į Karaliaučių). 1525 likusi buvusios VO valstybės dalis virto Prūsijos kunigaikštyste.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS DALIS (1525–1701).

VO pavertus pasaulietine protestantiška kunigaikštyste ir kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui valstybine religija paskelbus liuteronybę, Mažojoje Lietuvoje kūrėsi ir plėtojosi prūsų bei lietuvių raštija, tautinė kultūra. Europai tapo žinomi prūsai, lietuvininkai ir kiti baltai. Vietoj didelių komtūrijų buvo sukurti nauji administraciniai teritoriniai vienetai: apskritys, valsčiai, seniūnijos. Prūsija, arba Prūsos kraštas (vokiečių kalba Preussenland), suskirstyta į dideles sritis, apimančias baltų teritoriją: į Sembą (vokiškaiSambia,Samland), Lietuvą (Lithauen; kartais ji būdavo priskiriama prie Sembos), Notangą (Notangia,Notangen) ir Oberlandą (Oberland,Hockerland; Prūsijos pietuose). Dėl ankstesnių VO karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste Mažosios Lietuvos rytinė dalis virto dykra. Mažąją Lietuvą ir visą Prūsiją paveikė 1525–28 Vokietijos valstiečių karas (sukilimas), kuriame dalyvavo ir vietos gyventojai prūsai, lietuvininkai, lenkai.

Nors XVI a. 1 pusėje Prūsijoje pasikeitė politinė santvarka, socialinė ekonominė sankloda ir gyventojų konfesija, po 1525–28 sukilimo vietos gyventojų tautinė ir socialinė padėtis mažai gerėjo. Stiprėjo baudžiava, visuotinai plito lažas (jį eidavo daugiausia lietuvininkai ir prūsai); XVI–XVII a. dauguma Mažosios Lietuvos vietos gyventojų buvo paverstalažininkais, činšininkų liko mažai. Pvz., 1701 Lietuvos provincijoje lažininkų buvo iki 94 proc.  valstiečių, o Prūsijos pietvakarinėje dalyje (kurioje apsigyveno daugiau vokiečių) – apie 40 proc.  činšininkų. VO valstybėje prūsams ir vakariniams lietuviams drausta verstis prekyba, amatais, apsigyventi miestuose, tad susikūrus Prūsijos kunigaikštystei juose telkėsi daugiausia vokiečiai.

Mažosios Lietuvos kaimai buvo ištisai lietuviški (Semboje iki XVIII a. pradžios dar gyveno prūsų). Užkariautojai vokiečiai vietos gyventojams primetė prūsų teisę (pagal ją visi autochtonai vadinti prūsais; tik nuo XVI a. imta skirti gyventojų tautybę). Jiems buvo privaloma neribota karinė tarnyba,šarvarko ir kitų priverstinių darbų. Mažojoje Lietuvoje vyko didelė vidaus kolonizacija (nuo XVII a. vadinta šatuline). XVII a. šatuliškiai kūrėsi daugiausia pagal Kulmo teisę; jie vadinosi šatuliniais kulmiškiais, buvo laisvi nuo baudžiavos. Atsivėrė Mažosios Lietuvos gyventojų keliai į Lietuvą (Didžiąją), intensyvėjo bendravimas su Didžiosios Lietuvos lietuviais. Kol Prūsijos kunigaikštystės valdovai buvo Lenkijos karaliaus vasalai (1466–1660), vokiečių kolonistų buvo nedaug; jie apsigyvendavo tik negausiuose Mažosios Lietuvos miestuose ir didesniuose miesteliuose.

BRANDENBURGO‑PRŪSIJOS VALSTYBĖS DALIS (1618–1701).

1618 Prūsijos kunigaikštystė asmenine unija buvo sujungta su Brandenburgo kurfiurstyste į Brandenburgo‑Prūsijos jungtinę valstybę. Joje didžiausią galią ir įtaką turėjo Brandenburgo kurfiurstai.

Frydrichas Vilhelmas, imperijos didysis kurfiurstas, Brandeburgo markgrafas ir hercogas Prūsijoje

Per pirmąjį Šiaurės karą (1655–60) Prūsija su Mažąja Lietuva buvo okupuota Švedijos kariuomenės; pasikeitė Baltijos regiono strateginė padėtis. Tuo pasinaudojo jungtinės valstybės valdovas Frydrichas Vilhelmas. 1656 11 Labguvos traktatu ir 1657 09 bei 1657 11 Vėluvos-Bydgoszcziaus traktatu Lenkijos ir Lietuvos Valstybė Brandenburgo naudai atsisakė suvereno teisių į Prūsijos kunigaikštystę. Per tą karą, 1656–57, Mažosios Lietuvos lietuviškas žemes smarkiai nusiaubė nuo Lenkijos kariuomenės atskilę totorių daliniai. Naujos Brandenburgo‑Prūsijos valstybės sostine 1660 tapo Berlynas. Valdžia ėmė mažiau atsižvelgti į Mažosios Lietuvos gyventojų interesus, stiprino jų (ir lietuvininkų) priespaudą.

PRŪSIJOS KARALYSTĖS DALIS (nuo 1701).

Protestantiška Prūsija buvo politiškai izoliuota nuo katalikiškos Lenkijos bei visos Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės) ir nuo Šv. Romos (Vokietijos) imperijos. Popiežius nepripažino Prūsijos kunigaikštystės, vėliau karalystės, teisių į katalikiško VO valdytas baltų žemes (į jas pretendavo ir dar tebegyvuojantis VO). Prūsijos valdžios ideologai, vokiečių intelektualai, norėdami pagrįsti jaunos karalystės teisėtumą, ėmė propaguoti vadinamąją prūsiškąją politinę kryptį: autochtonai yra prūsai (neoprūsai, arba naujieji prūsai), lietuvininkai, o vokiečiai – kolonistai, esą senosios Prūsos ir Mažosios Lietuvos teritorijoje susidarė nauja tauta ne iš VO riterių ir jų palikuonių, o iš autochtonų ir vadinamųjų kultūringų taikių naujųjų vokiečių kolonistų, karalystė esanti teisėta ne VO, o senprūsių istorinio palikimo paveldėtoja (juk ir valstybė jų vardu vadinama).

XVIII a. 1 pusėje išlikusiems negausiems prūsams baigus vokietėti, Prūsijos karalystės visuomenės dėmesys krypo į jų artimus giminaičius lietuvininkus. Tarp vietos vokiečių plito vadinamasis kraštietiškasis tautybinis patriotizmas, didėjo atskirtis nuo senųjų etninių vokiškų žemių (Vokietijos) gyventojų. Mažosios Lietuvos gyventojus siejo ta pati vadinamojo prūsiškojo patriotizmo dvasia, bet vokiečių dvarininkai, pirmiausia stambiausieji (junkeriai), didino vietos gyventojų socialinį ekonominį išnaudojimą. Gyventojus ypač skurdino Prūsijos kariniai daliniai, XVIII a. įkurdinti lietuvininkų gyvenvietėse. Kontribucija kariuomenei išlaikyti buvo didesnė už činšą. Po Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I karų, nuo XIX a. pradžios Prūsijos karalystėje plito  pangermanizmo idėjos, baltų Prūsą imta skelbti sena vokiška žeme, vėl pradėta aukštinti VO užkariavimus.

XVIII a. pradžioje Mažosios Lietuvos branduolyje (į rytus nuo linijos Klaipėda–Labguva–Tepliava–Vėluva–Friedlandas–Nordenburgas–Geldapė; Mažoji Lietuva siaurąja prasme) gyveno apie 300 000 gyventojų. Lietuvių kaimiečių ūkiai Įsruties apskrityje sudarė iki 93 proc., Tilžės ir Ragainės apskrityse – iki 97 proc. , o Klaipėdos apskrityje – net iki 100 proc.  visų ūkių. Mažosios Lietuvos miestai tapo regiono kolonizacijos, germanizacijosir asimiliacijos bei akultūracijos centrais.

Didysis maras bei badas ir didžioji vokiškoji kolonizacija.Dar XVII a. Prūsijos valdžia šalyje apgyvendino prancūzų hugenotų. Per antrąjį Šiaurės karą (1700–21) Prūsiją ir ypač Mažąją Lietuvą nusiaubė 1709–11 didysis maras ir badas. Dėl sunkios socialinės ekonominės padėties daugiausia žmonių mirė lietuvių ir prūsų, o ne vokiečių gyvenamuose valsčiuose. Mažosios Lietuvos lietuviškiausiose Įsruties, Ragainės, Tilžės, Labguvos ir Klaipėdos apskrityse mirė iki 160 000, arba apie 53 proc.  gyventojų, Prūsijos karalystės vakariniuose ir pietiniuose kraštuose (likusioje baltų, arba senojoje Prūsoje) – apie 270 000.

Tilžės geležinkelio stotis tarpukariu  

Į Mažąją Lietuvą Prūsijos karalystės valdžia po maro bei bado surengė didžiąją vokiečių kolonizaciją. 1710–36 į Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis, labiausiai nusiaubtas epidemijos, atkelta apie 23 000 kolonistų (apie 3720 šeimų), daugiausia iš Vakarų ir Vidurio Europos vokiškųjų kraštų (vien iš Austrijos apie 10 000 vokiškai kalbančių zalcburgiečių). 1736 jie šiose trijose lietuviškose apskrityse sudarė 37,7 proc.  visų valstybinių valstiečių. Daug lietuvininkų sudarė kaimo varguomenę, todėl kolonistai buvo tik 13,4 proc.  visų Lietuvos provincijos gyventojų. Nemažai kolonistų dėl skurdo vėliau išvyko į kitas šalis.

Tilžės karališkoji realinė gimnazija. Apie 1909 m.  Iš V.Staniulio asmeninio archyvo 

Kolonistai iš valdžios gaudavo įvairių privilegijų: visokeriopą paramą įsikurti, nėjo lažo, mokėjo mažesnį nei lietuvininkai činšą, gyveno atskiromis kolonijomis arba lietuviškuose ūkiuose, nemažai jų tapo kulmiškiais; dauguma kolonistų ilgainiui įgijo asmens laisvę, nėjo baudžiavos, tapo ūkių savininkais (vadinti karališkaisiais ūkininkais), save laikė vadinamosios išrinktosios tautos (vokiečių) atstovais. Prūsijos valdžios ediktais, įsakais, pagraudenimais ir kitais aktais buvo sudaryti lietuvininkų germanizacijos bei asimiliacijos socialiniai ekonominiai ir teisiniai pagrindai. Smarkiai blogėjant lietuvininkų gyvenimui, jie pradėjo maištauti, o Klaipėdos, Priekulės ir Šilutės valsčiuose kovojo ir ginklu; net karine jėga būdavo verčiami eiti baudžiavą. Ši kova kartais įgydavo ir pasipriešinimo tautinei priespaudai formas.

Administraciniai teritoriniai pertvarkymai, ūkio reformos.Per didžiąją vokiškąją kolonizaciją Prūsijoje buvo įvykdyta svarbių administracinių teritorinių, ūkinių ir karinių reformų. 1723 įsteigti Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai (centras – Karaliaučius), administravę Rytų Prūsijos departamentą (1723–1818; į jo teritoriją įėjo ir Mažosios Lietuvos vakarinė dalis), 1736 – Gumbinės karo ir domenų rūmai (centras – Gumbinė), kurie administravo Lietuvos departamentą (1736–1818; į jį įėjo diduma Mažosios Lietuvos ir Mozūrija).

Gumbinė. Karo ir domenų rūmų pastatas (prieš II pasaulinį karą

Lietuvos departamentas 1818 buvo pertvarkytas įGumbinės apygardą, Rytų Prūsijos departamentas – į Karaliaučiaus apygardą (jai priskirta ir lietuviškiausia Prūsijoje Klaipėdos apskritis – dėl geresnio susisiekimo tarp Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostų). Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritys susmulkintos į 10 apskričių. 1722–25 Mažosios Lietuvos dideliems bažnytkaimiams ir pasienio su Didžiąja Lietuva miesteliams Gumbinei, Širvintoms, Pilkalniui, Ragainei, Stalupėnams, Darkiemiui ir Tepliavai suteiktos miesto teisės.

Karalius Frydrichas Vilhelmas III

Atsigaunantį nuo maro epidemijos Mažosios Lietuvos kraštą per Septynerių metų karą (1756–63) nusiaubė iš Didžiosios Lietuvos įsiveržusi Rusijos kariuomenė. Per Lenkijos ir Lietuvos Valstybės I (1772) ir II (1793) padalijimus Prūsijai (buvusiai kunigaikštystei) atiteko Karališkoji Prūsija (iš jos sudaryta Vakarų Prūsijos provincija) ir Varmė; pastaroji buvo prijungta prie likusios senosios Prūsijos, kurią imta (ypač nuo XIX a. pradžios) vadinti Rytų Prūsija. Per Lenkijos ir Lietuvos Valstybės III padalijimą (1795) prie Rytų Prūsijos buvo prijungta Lietuvos Užnemunė, sudaryta Naujoji Rytų Prūsija (1795–1807). 1815 sudaryta Rytų Prūsijos provincija, į kurios šiaurinę dalį įėjo Mažosios Lietuvos regionas. 1824 Rytų Prūsiją sujungus su vokiškesne Vakarų Prūsijos provincija, santykinai sumažėjo lietuvininkų, susidarė sąlygos asimiliacijai spartėti.

1794 Prūsijos žemės teisyne įtvirtinta Prūsijos karaliaus absoliuti valdžia, privilegijuota dvarininkųir kolonistų padėtis, baudžiava. Lietuvybę (kaip ir ir lenkybę) slopino stiprėjanti valstybės centralizacija, absoliutizmas, vokiškasis nacionalizmas ir šovinizmas, visuomeniniame gyvenime įsigalintis vadinamasis prūsiškasis despotizmas.

Mažosios Lietuvos gyventojų padėtį sunkino ir prancūzmetis (1806 pabaiga–1813), kai regionas su visa Rytų Prūsija buvo okupuotas Prancūzijos imperijos kariuomenės. Ūkį ypač alino didelė kontribucija. Į imperatoriaus Napoleono I neokupuotą Klaipėdą (tapo laikinąja Prūsijos sostine) su vyriausybe pasitraukęs karalius Frydrichas Vilhelmas III (valdė 1797–1840) 1807 pasirašė baudžiavos panaikinimo Prūsijos karalystėje aktą. Valdžia, Prancūzijos revoliucijos (1789–94) ir Napoleono I karų veikiama, įvykdė pažangių socialinių, ūkinių, finansinių ir karinių reformų (Steino ir Hardenbergo reformos). Jomis prasidėjo vadinamo prūsiškojo kapitalizmo raida – imta sparčiau pereiti prie rinkos ekonomikos.

Prūsija (ir Mažoji Lietuva) iš esmės liko žemės ūkio šalis. Daugėjant privačių dvarų nemažai lietuvių ūkininkų buvo atiduota vokiečių dvarininkams, todėl jie sparčiau nutautėdavo; daugėjo vadinamųjų laisvųjų žmonių, samdinių. Nykstant luominiams skirtumams vokiečiai kolonistai ir senbuviai ėmė maišytis su autochtonais, daugėjo mišrių vedybų, intensyvėjo lietuvininkų migracija Prūsijoje ir emigracija į Vokietijos vakarinius pramonės centrus; ten jie greičiau asimiliuodavosi. Vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje XIX a. sparčiau nei Didžiojoje Lietuvoje kilo ūkis, gyventojų gerovė, imta naudoti našesnę techniką, plito Vakarų Europos ūkio, pramonės, mokslo naujovės, šviečiamosios ir demokratinės idėjos.

Lietuvininkai turėjo daugiau teisių nei Rusijos imperijos valdomi lietuviai, jie užtarimo galėjo kreiptis tiesiai į Prūsijos valdovą (Didžiojoje Lietuvoje baudžiauninkų reikalus tvarkydavo dvarininkai), todėl įsigalėjo jų pagarba vadinamam savo globėjui – monarchui. Sunki buvo rekrutų prievolė, bet Prūsijos kariuomenėje buvo lietuvininkų pulkų (dragūnų, ulonų); tuo jie didžiavosi ir narsiai kovėsi už Prūsiją, už karalių. 1814 įvesta visuotinė karinė prievolė skatino jaunuolius orientuotis į vokiškumą, vokiečių kalbos vartojimą.

Mažoji Lietuva, kaip ir visa Rytų Prūsija, nuo Prūsijos karalystės vakarinių provincijų gerokai atsiliko pramonės plėtra. Klaipėdos uostasir Nemunas nuo seno prekybiniais ryšiais siejo Mažąją Lietuvą su Didžiąja Lietuva (į uostamiestį iš Vakarų Europos atvežtos pramoninės prekės pirktos ir Didžiojoje Lietuvoje, per jį buvo išvežama žemės ūkio produkcija). Iš Karaliaučiaus vandens keliu Prieglius–Deimena–Nemunas aktyviai prekiauta su Didžiąja Lietuva, iš jos plukdyta daug miško medžiagos; gerinant vandens kelių susisiekimą 1873 baigta kastiKlaipėdos kanalą.

1853 baigta tiesti Klaipėdos–Priekulės–Tilžės plentą, 1860 – Karaliaučiaus–Įsruties–Eitkūnų, 1865 – Įsruties–Tilžės, 1875 – Tilžės–Klaipėdos geležinkelį; tai spartino Rytų Prūsijos ir Vokietijos imperijos vakarinės dalies ūkinius ryšius. Mažoji Lietuva garsėjo gintaro kasyba ir dirbiniais, trakėnųveislės žirgais. XIX a. 2 pusėje Klaipėdoje įsteigta įvairių pramonės šakų gamyklų, fabrikų. Tilžė ir Ragainė garsėjo celiuliozės ir popieriaus fabrikais. Lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos lietuvių ryšiai suintensyvėjo po 1863–64 sukilimo, kai dalis sukilėlių pasitraukė į Mažąją Lietuvą. Rusijos valdžiai 1864 uždraudus lietuvišką spaudą, ji buvo leidžiama Mažojoje Lietuvoje ir lietuvių knygnešių nelegaliai gabenama į Didžiąją Lietuvą.

Švietimas.Mažosios Lietuvos ne tik ūkį, bet ir kultūrą veikė įsigalėjusi reformacija. Jau XVI a. krašte veikė keliolika lietuviškų parapinių mokyklų (netgi Karaliaučiuje dvi lietuvių pradžios mokyklos veikė iki XVIII a. pabaigos). Liuteronybės nuostata viešajame gyvenime vartoti vietos žmonių kalbą galiojo ir bažnytinėse mokyklose. Prasidėjus reformacijai jau nuo XVI a. 1 pusės pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčiose laikytos ir lietuvių kalba (Semboje – ir prūsų, ir lietuvių kalbomis). XVIII a. mokyklas į savo žinią perėmė pasaulietinė valdžia. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1713–40) įvykdė švietimo reformą; šalis viena pirmųjų Europoje bandė įgyvendinti visuotinį pradinį mokymą.

Gumbinės senamiestis (aeronuotrauka). Evangelikų liuteronų bažnyčioje (apie 1950 m. baigta griauti) 1714 m. buvo pakrikštytas būsimasis kunigas ir poetas K. Donelaitis 

1736–41 senojoje Prūsijoje (be Brandenburgo), kurioje jau veikė 320 bažnytinių mokyklų, buvo pastatyta net 1160 kaimo (žemininkų) mokyklų, iš jų 275 – Lietuvos provincijoje. XVIII a. viduryje iš 1700 Prūsijoje veikiančių parapinių mokyklų vien vokiškų tebuvo apie 400; kitose mokyta lietuviškai, lenkiškai (arba mozūrų tarme) arba keliomis kalbomis. 1864 (spartėjant asimiliacijai) Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose kaimo mokyklas lankė apie 17 160 lietuvių mokinių; iš jų apie 12 240 kalbėjo lietuviškai, 4920 mokėjo ir vokiškai, 7360 mokinių mokyti vien vokiečių kalba. 1875 Gumbinės apygardoje veikė 352 mišrios vokiečių ir lietuvių mokyklos bei 388 vokiečių ir mozūrų mokyklos – 46 proc.  visų apygardos pradžios mokyklų. Lietuvių vaikų nutautėjimą spartino mišrios mokyklos, nes jas imta versti vokiškomis. Kurta vokiško švietimo sistema klusniam Prūsijos piliečiui vokiečiui ugdyti.

Lietuvybei svarbios buvo Tilžės gimnazija(1586–1944; joje buvo lietuvių kalbos pamokų, skiriamos lietuviškos stipendijos) ir Karalienės mokytojų seminarija prie Įsruties (1811–1926; iki 1911 Mažosios Lietuvos pradžios mokykloms parengė 2208 pedagogus); seminarijoje iki 1882 dėstyta lietuvių kalba. Tokių gimnazijų ir seminarijų XIX a. pabaigoje įkurta Ragainėje, Įsrutyje, Klaipėdoje, Vėluvoje. Karaliaučiusir Karaliaučiaus universitetas(1544–1944; vieni jo kūrėjų buvo Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, studijavo šimtai lietuvių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos) buvo svarbus prūsistikos ir lituanistikos židinys, vienas svarbiausių lietuvių kultūros ir mokslo centrų.

Senasis Karaliaučiaus universitetas Albertina Knypavos saloje (nuo 1544 m.). Už jo Karaliaučiaus katedra. XX a. pradžia (1944 m. rugpjūčio pabaigoje pastatas subombarduotas

1718–1944 veikė Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras; jį baigusieji tapdavo Mažosios Lietuvos inteligentijos branduoliu, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius ir knygas. 1542–1944 veikė viena seniausių ir didžiausių Vidurio Europoje Karaliaučiaus universiteto biblioteka, kuri turėjo prūsistikos leidinių, vertingą lietuviškų ir lituanistinių leidinių rinkinį (beveik visus M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno kūrinius). 1727–40 Hallės universitete veikė Hallės lietuvių kalbos seminaras. Mažojoje Lietuvoje buvo daug išsimokslinusių žmonių, gausu bibliotekų, spaustuvių.

Lietuvių raštija, kultūra.Prūsijoje šimtmečius kūrėsi ir plėtojosi baltų (prūsiška, lietuviška, lietuviškai prūsiška), germanų, baltiškai germaniška, lenkų bei mozūrų, lenkiškai germaniška kultūros, jų substrato turėjo XIX a.–XX a. 1 pusėje vyravusi valdančiųjų sluoksnių proteguojama vakarietiška vokiška kultūra. Mažojoje Lietuvoje lietuviškai ir vokiškai kalbantys gyventojai sukūrė turtingą savitą kultūrą. Valdžios propaguotas vokiškumas iki XVIII a. 1 pusės didžiosios vokiškosios kolonizacijos buvo labiau kalbinis, nes baltų krašte nebuvo vokiečių kultūros šaknų. Vietos kunigai, mokantys lietuvių kalbą, raštijos veikėjai, literatai, mokslininkai, tam tikrais laikotarpiais ir Prūsijos valdovai rūpinosi lietuvininkų kultūra, jų švietimu. Ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios hierarchai, ir pasaulietinė valdžia reikalavo viešajame gyvenime vartoti Prūsijoje gyvenančių tautų ir etninių grupių kalbas.

Katekizmas – pirmoji išspausdinta lietuviška knyga https://commons.wikimedia.org/

Be lietuvių imigrantų iš Didžiosios Lietuvos intelektinio potencialo nebūtų taip produktyviai ugdyta ir lietuvių raštija Mažojoje Lietuvoje. Knygų leidyba ji neretai lenkė Didžiąją Lietuvą. Lietuviški raštai (originalūs ir verstiniai) – giesmynai, maldaknygės – naudoti bažnyčiose,elementoriai – mokyklose. A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Mažvydas, S. Vaišnoras, J. Zablockis, B. Vilentas, lietuvininkai J. Bretkūnas, J. Bylaukis, Z. Blotnas vyresnysis, J. Gedkantas ir jų palikuonys kėlė tautinės kultūros ugdymo ir žmonių švietimo gimtąja kalba reikalą. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos intelektualų bendravimas formavo lietuvių etnoso bendrumą.

Daug lietuviškos raštijos – literatūros, istoriografijos, etnografijos, tautosakos, kalbotyros, vertimų iš vokiečių ar lotynų kalbų – darbų pirmiausia buvo atlikta Mažojoje Lietuvoje. Karaliaučiuje 1547 išleista pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo Katekizmas(su elementoriumi ir giesmynu), J. Bretkūnas 1590 baigė verstiBibliją, 1591 išleistas jo pamokslų rinkinysPostilė. XVIII a.–XIX a. pradžioje išleista pasaulietinio turinio verstinė knyga (J. Schulzo, 1706), poleminis traktatas (M. Mörlino), pirmą kartą paskelbta lietuvių liaudies dainų (Pilypas Ruigys, 1747), imta kurti pasaulietinę lietuvišką poeziją (K. Donelaičio poemaMetai, XVIII a. 2 pusė), K. Milkus parašė istorinę poemėl Pilkainis(XVIII a. pabaiga). J. Bretkūnas (XVI a.) pradėjo rašyti Prūsos ir Mažosios Lietuvos istoriją, M. Pretorijus (XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje) parašė daugiatomį Prūsijos ir Mažosios Lietuvos etnografijos, istorijos ir kitų mokslo sričių enciklopedinį veikalą.

Mažojoje Lietuvoje buvo parašyti ir dideli vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynai (F. Pretorijus, 1675; F. Haackas, 1730; J. Brodovskis, XVIII a. 1 pusė), paskelbti K. DonelaičioMetai (M. L. Rėza, 1818). Krašto raštija darė didelę įtaką lietuvių bendrinės kalbos raidai. Jau XVII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje susiformavo bendrinė lietuvių rašomoji kalba, kuri nulėmė bendrinės kalbos formavimąsi Didžiojoje Lietuvoje XIX amžiuje. A. Schleicherio ir F. Kuršaičio aprašytas lietuvininkų kalbos modelis buvo pritaikytas Didžiojoje Lietuvoje.

Mažojoje Lietuvoje įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė (1900), susikūrė pirmasis kraštotyros būrelis (XX a. pradžia). Jau XIX a. lietuvininkai turėjo tautinę trispalvę (žalios, baltos ir raudonos spalvų) vėliavą. G. Sauerweino sukurta giesmėLietuvininkai esame mes gimętapo neoficialiu krašto himnu.

Lietuviškoji spauda.Svarbiausi Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos spaudos centrai buvo Tilžė, Klaipėda ir Karaliaučius. Karaliaučius su universitetu ir spaustuvėmis bei lietuviška spauda iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir bendrosios lietuviškos kultūros centras, pranokstantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių. Tik nuo XIX a. vidurio, lietuvių kalbos vartojimo ribai traukiantis į šiaurę, lietuviškos kultūros, visuomeninio gyvenimo ir spaudos centru tapo Tilžė. 1524–1940 veikė 376 spaustuvės ir leidyklos, kurios išspausdino apie 3500 lietuviškų knygų ir kitų smulkių leidinių, apie 140 lietuviškų periodinių leidinių.

Karaliaučiuje išėjo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys Nusidavimai Dievo karalystėje (1823). Mažojoje Lietuvoje spausdinta ir lietuvių knygnešių į Didžiąją Lietuvą gabenta draudžiama lietuviška spauda: mėnraščiaiAušra,Varpas,Žemaičių ir Lietuvos apžvalga,Tėvynės sargasir kiti leidiniai. Per Rusijos imperijos valdžios įvestą lietuvių spaudos draudimolaikotarpį (1864–1904) Mažojoje Lietuvoje išleista apie 1500 knygų, skirtų Didžiajai Lietuvai. Be lietuvininkų paramos Didžiosios Lietuvos lietuviams sunkiau būtų buvę priešintis lietuviškos kultūros naikinimui, prievartinei rusifikacijai.

VOKIETIJOS IMPERIJOS DALIS

Prievartinė germanizacija.Naujas Mažosios Lietuvos ir Rytų Prūsijos provincijos laikotarpis prasidėjo, kai per Prancūzijos–Prūsijos karą (1870–71) nugalėjusi Prūsija vokiškus kraštus sujungė į Vokietijos imperiją (1871–1918): Prūsijos karalius Vilhelmas I (valdė nuo 1861) 1871 pasiskelbė Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu; 1871–88). Vokietijos suvienytojo kanclerio O. von Bismarcko (1871–98) iniciatyva, Prūsijos kulto ir švietimo ministro potvarkiais lietuvių kalba 1872–76 buvo pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo (liko pamaldų kalba bažnyčiose); tai įteisinta Prūsijos Landtago (Seimo) ir Vokietijos Reichstago įstatymais. Buvo įgyvendinta O. von Bismarcko agresyvios tautinės politikos koncepcija:viena valstybė, viena tauta, viena kalba.

Vietos gyventojams, t. p. vokiečiams inteligentams protestuojant, 1873 Rytų Prūsijos oberprezidentas leido tautinių mažumų (lietuvių, lenkų bei mozūrų) kalbomis mokyti vaikus tikybos pradžios mokyklos žemesnėse klasėse, grąžintos pamokos lietuvių kalba konfirmantams. Vien Mažajai Lietuvai skirtu 1881 specialiu potvarkiu leista tikybos mokyti lietuvių kalba ir vyresnėse klasėse. Visose imperijos valstybinėse, mokslinėse, kultūros įstaigose, viešojo gyvenimo srityse įvesta viena valstybinė kalba – vokiečių. Stiprėjant prievartinei germanizacijai gimtoji kalba tebevartota buityje (kaipnamų kalba) ir bažnyčiose, kaip fakultatyvas Tilžės gimnazijoje.

Vokiečių šviesuomenės nuopelnai ginant lietuvių kalbą.Nuo prievartinės germanizacijos lietuvininkus gynė vokiečių šviesuomenė. Jau reformacijos pradininkas M. Liuteris skelbė, kad žmonės tik gimtąja kalba supranta Dievo žodį ir pasaulietinio valdovo nurodymus. Fiziokratai propagavo, kad savo tapatumą išlaikiusi visuomenė naudingesnė valstybei ir civilizacijai, o nutautę žmonės degraduoja ir ūkiškai, ir morališkai. Netgi kai kurie Prūsijos valdžios aukštieji pareigūnai (pvz., Ch. F. Heilsbergas) patardavo vyriausybei palikti lietuvių kalbą viešajame gyvenime – lietuvininkai iš kitų išsiskirią darbštumu ir sumanumu, jie esantys ištikimi valdiniai ir geri kariai, myli savo kalbą, ją išgujus prarastų ir tautybę, kartu – gerąsias būdo savybes.

Lietuvybei, lietuvių kalbai ginti itin reikšminga buvo vokiečių humanistų, švietėjų, mokslininkų, kultūrininkų, visuomenės veikėjų veikla (J. Herderio, J. Hamanno, J. Goethe’s, G. E. Lessingo, G. ir S. Ostermejerių, I. Kanto, M. L. Rėzos, G. Sauerweino). Susidomėjimą unikalia lietuviška kultūra skatino tautiniai demokratiniai sąjūdžiai Vakarų Europoje, vokiečių literatūrinis visuomeninis sąjūdisAudra ir veržimasis(vokiškaiSturm und Drang). Lietuvių kalbos ir tautos aukštinimas to meto sąlygomis padėjo kovoti su vokietintojais.

Tilžėje susikūrusi Lietuvių literatūros draugija (1879–1923) daug nuveikė tirdama Mažosios Lietuvos istoriją, etnografiją, kalbą, literatūrą, liaudies kūrybą. Tyrimai buvo skelbiami draugijos tęstiniame leidinyje Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft (1880–1912). XVII–XVIII a. Didžiojoje Lietuvoje lietuvių liaudies kultūra dar nebuvo tiriama, o Mažosios Lietuvos autochtonų gyvenimą, papročius, tikėjimą ir kitus dalykus pirmieji nuo XVII a. aprašė J. A. Brandas, T. Lepneris, M. Pretorijus, E. Wagneris ir kiti.

Daugelis su Mažąja Lietuva susijusių mokslininkų, literatų, kultūrininkų savo kūrybą paskyrė baltistikai, prūsistikai, lituanistikai (L. Baczko, A. Bezzenbergeris, F. Bockas, S. Dachas, K. H. Forstreuteris, E. K. Gisevius, Ch. Hartknochas, C. Hennenbergeris, A. Hornas, W. Hubatschas, G. Nesselmannas, L. Passarge, A. Schleicheris, J. Sembritzkis, F. Tetzneris, J. Voigtas, A. Zweckas ir kiti). Mažąją Lietuvą ir jos gyventojus aprašė rašytojai bei poetai (J. Bobrowskis, A. Brustas, A. Miegel, H. Sudermannas, E. Wichertas ir kiti). Jų veikla, kūryba, kraštietiškas rytprūsietiškas patriotizmas padėjo lietuvininkams kurį laiką priešintis nutautinimui, išlaikyti tapatybę.

Lietuvybės nykimas.Tarp lietuvininkų plito dvikalbystė. Šeimose jie dažniausiai dar kalbėdavo gimtąja kalba, bet viešosiose vietose, ypač su valdininkais, – vokiškai. Gimtosios kalbos nykimas suskaldė lietuvių bendruomenę, nyko tautinė kultūra, papročiai. Pamažu dalis lietuvininkų, ypač turtingesnieji, ir namuose ėmė kalbėti valstybine kalba. Pirmiausia vokietėjo Mažosios Lietuvos pietinės Darkiemio, Gumbinės, Įsruties ir Stalupėnų apskritys – labiausiai XVIII a. kolonizuotoje teritorijoje. Iki XIX a. vidurio kolonistai kalbėjo keliomis tarmėmis (svarbiausios – vokiečių aukštaiči Hochdeutschir buitinė vokiečių žemaičiųPlattdeutsch, arba Niederdeutsch), todėl vientisa lietuvių kalba (vakarų aukštaičių tarmė) galėjo priešintis vokiečių kalbos plitimui.

Ilgainiui vokiečių kalbos tarmėms susiliejus, ši kalba tapo vienalyte. Lietuvių kalba tapo neprestižine, jos imta gėdytis kaipbūrųkalbos. Atsisakyti gimtosios kalbos, perimti vokišką kultūrą ir jaustis vokiečiu – visateisiu Prūsijos piliečiu, vadinamosios didžiosios vokiečių tautos nariu – vertė ir socialinės ekonominės sąlygos, gerovės siekimas. Prūsijoje sukurta vakarietiško tipo visuomenė buvo svarbus vokietybės sklaidos veiksnys – tai Prūsijos valdžios, vokiečių dvaro, miesto, mokyklos, vokiškos spaudos, kariuomenės gerai organizuoto auklėjimo ir propagandos rezultatas. Iki I pasaulinio karo dauguma lietuvininkų Karaliaučiaus krašte integravosi į valdančią ir vyraujančią vokiečių tautą, perėmė jos kultūrines vertybes.

Visuomeninis kultūrinis ir tautinis sąjūdis.Dėl vokiečių užimtų vadovaujamų politinių, ūkinių ir kultūrinių postų, ilgamečių draudimų lietuviams tapti miestiečiais ir kitų priežasčių jų socialinė struktūra nebuvo visai susiformavusi, per menki ir silpni buvo kaimo ir miesto elito sluoksniai, todėl inteligentija buvo labai negausi. Uždraudus gimtąją kalbą, lietuvininkų elito priešinimasis vis dėlto stiprėjo. Lietuviškos organizacijos surinkdavo 15 000–29 000 parašų po peticijomisVokietijos imperatoriui Vilhelmui I, Prūsijos vyriausybei, kulto ir švietimo ministrui. Prašyta leisti viešajame gyvenime vartoti (grąžinti) lietuvių kalbą, bet Prūsijoje pamažu jau plito vokiškasis nacionalizmas ir šovinizmas, pangermanizmas, todėl lietuvininkų reikalavimų arba prašymų nepaisyta. Kovoje už lietuvybę lietuvininkams svarbu buvo dalyvauti Prūsijos politiniame gyvenime, telktis į politines ir visuomenines organizacijas.

Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės (konservatorių organizacijos, 1880–1918) veikė Tilžės-Lankos, Klaipėdos, Šilutės ir Ragainės-Pilkalnio apskrityse. Kultūrinės autonomijos teisių Mažajai Lietuvai prašė Vokietijos Reichstago deputatais Klaipėdos-Šilutės rinkimų apygardoje išrinkti J. Smalakys (1898–1901) ir F. M. Mačiulis (1901–03), toje pačioje apygardoje į Prūsijos Landtagą – V. Gaigalaitis (1903–18), Tilžės-Lankos rinkimų apygardoje – V. Steputaitis (1913–18). Lietuvybę stiprino lietuviškos draugijos, visuomeninės kultūrinės organizacijos: Birutė (1885–1914),Tilžės lietuvių giedotojų draugija (1895–1935),Gumbinės lietuvių draugija (1910–14),Tilžės lietuvių klubas (1913–19),Aukuras (1922–39).

Žymiausi Mažosios Lietuvos veikėjai (M. Jankus, Vydūnas, A. ir V. Bruožiai, J. Mikšas, J. Lapinas, V. Kalvaitis, D. Zaunius, M. Zauniūtė, V. Gaigalaitis, E. Jagomastas, J. Vanagaitis, F. Bajoraitis, M. Kiešis, K. Lekšas, J. Strekys, A. Brakas, I. Simonaitytė) įsitraukė į bendrą Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinį judėjimą. Iki I pasaulinio karo (1914–18) pabaigos glaudesniems integraciniams ryšiams trukdė lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos lietuvių priklausymas skirtingoms valstybėms su skirtinga religija, gyvenimo būdu bei lygiu.

Lietuvininkų politiniam, visuomeniniam gyvenimui įtaką darė konfesinis konservatyvizmas, pietizmas, surinkimininkai. Jų spaudoje buvo sukurtas Didžiosios Lietuvos lietuvio (arba žemaičio) įvaizdis kaip katalikolenko, o Didžiojoje Lietuvoje lietuvininko – kaip protestanto evangelikovokiečio(arbaprūso). Vis dėlto lietuvininkų ištikimybė Prūsijos karaliui (jis buvo ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vadovas), monarchizmas nereiškė jų susitapatinimo su vokiečiais: jie jautėsi esą Vokietijos piliečiai, bet ne vokiečiai.

Gyventojų skaičiaus dinamika ir tautinis pasiskirstymas.Iki XVIII a. vidurio lietuvininkai nevokietėjo, gyveno labai kompaktiškai, išskyrus gyvenančius Semboje, t. p. Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje, paribyje su Mozūrija. Dar XIX a. viduryje jie sudarė apie 1/3 Lietuvos provincijos gyventojų. Iki XIX a. pabaigos vyko gana tolygus nutautimas, vėliau – spartus. Oficialios vokiškos statistikos duomenimis, 1900 lietuviškai kalbėjo apie 20 proc.  provincijos gyventojų, maždaug tiek pat, kiek XVIII a. 1 pusėje joje buvo vokiečių senbuvių ir kolonistų.

1736–1837 Lietuvos provincijoje lietuviakalbių sumažėjo apie 35 proc. . Mažosios Lietuvos regiono šiaurinėse (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės) ir vidurinėse (Ragainės, Pilkalnio, Pakalnės, Labguvos) apskrityse 1897 lietuviškai kalbančiųjų liko apie 40 proc. , 1910–12 – apie 28 proc.  gyventojų. Tilžės apskrityje XVIII a. viduryje–XIX a. viduryje (t. y. per 100 m., per 3 žmonių kartas) lietuviakalbių sumažėjo apie 33 proc. , o 1861–1910 (per 50 m.) – 17,5 proc. , iš jų 1890–1910 (per 20 m.) – iki 10 proc. .

Pasak M. Römerio, XX a. pradžioje Mažosios Lietuvos dešimtyje apskričių gyveno apie 120 000 (apie 34 proc. ) lietuvininkų; oficialios vokiškos statistikos duomenimis, 1910 jų buvo apie 95 000 (veikiausiai M. Römerio skaičiai per dideli, oficialios statistikos pagal gyventojų surašymą – per maži). Etnografo W. Wielhorskio skaičiavimais, 1719–1897 (per 180 m.) Mažosios Lietuvos lietuviai suvokietėjo apytikriai 3800 kv.km.plote.

J.Bretkūno „Postilės“ viršelis

Lenkų istorikas S. Srokowskis apskaičiavo, kad nuo XVIII a. pradžios (nuo didžiosios vokiškosios kolonizacijos) iki 1937 Mažosios Lietuvos teritorija susiaurėjo iki 8000 kv.km., nes joje didelė dauguma gyventojų kalbėjo vokiškai. Sparčiausiai vokietėjo lietuvininkai, gyvenantys arčiau Didžiosios Lietuvos – labiausiai kolonizuotoje Mažosios Lietuvos teritorijoje. Vydūno teigimu, iki 1914 apie 3 ketvirtadaliai Rytų Prūsijos gyventojų kraujo ryšiais giminingi buvo prūsams (vėliau – neoprūsams), lietuvininkams bei Didžiosios Lietuvos lietuviams, t. y. baltiškos kilmės žmonėms.

KLAIPĖDOS KRAŠTO SUSIJUNGIMAS SU LIETUVOS VALSTYBE

Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, tapo įmanomas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas, netgi susijungimas, nes modernėjant visuomenei švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. To siekė ir kai kurie Didžiosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai (J. Basanavičius, J. Šliūpas, V. Kudirka ir kiti). Kai 1918 02 16 Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę (ją pirmasis pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II) ir nutraukianti visus ryšius su Rusija, lietuvininkų elito politinė pozicija pasikeitė.

Tilžėje sudaryta Prūsų lietuvių tautinė taryba, netrukus pasivadinusi Mažosios Lietuvos tautine taryba(MLTT; 1918–24), 1918 11 30Tilžės Aktu pareikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie lietuvių tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos, jau tapusios valstybe. Akte lietuviai įvardijami kaipvienos tautos,vienos motinos vaikai. Tų tikslų siekta diplomatinėmis priemonėmis – 1919 01 įteikti lietuvių reikalavimaiParyžiaus taikos konferencijai. MLTT ir Lietuvos Taryba reikalavo prie atsikūrusios Lietuvos valstybės prijungti 13 lietuviškiausių Rytų Prūsijos apskričių iki Deimenos–Alnos upių. Antantės (Santarvės) didžiosioms valstybėms nepaisant mažųjų tautų siekių, 1919 03 25 Prūsų lietuvių susivienijimas raštu pageidavo prie Lietuvos valstybės prijungti nors Klaipėdos kraštą, per kurį tėra vienintelis Lietuvos priėjimas prie Baltijos jūros.

1919 06 28 Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Versalio taikossutartį (įsigaliojo 1920 01 10), pagal kurią nuo Vokietijos (nuo Rytų Prūsijos provincijos) buvo atskirtas Klaipėdos kraštas ir pavestas administruoti Prancūzijai. 1920 03 20 MLTT atstovai M. Jankus, V. Gaigalaitis, K. Lekšas ir J. Strekys Lietuvos Valstybės Tarybos iškilmingame posėdyje Kaune buvo kooptuoti į Tarybą. MLTT vardu jie vėl pareiškė lietuvininkų valią susijungti su Lietuvos valstybe; jų prašymas Valstybės Tarybosde jurebuvo patenkintas.

Protestantiškosios reformacijos pradininkas M. Liuteris

De factoKlaipėdos kraštas susijungė su Lietuvos valstybe laimėjus 1923 01 10–15Klaipėdos krašto sukilimą ir remiantis sausio 19 Šilutės seimo deklaracija. Pagal Klaipėdos krašto konvencijąvasario 16 Ambasadorių konferencija krašto valdymą autonominėmis teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai. 1939 03 23 nacių Vokietija Klaipėdos kraštą atplėšė nuo Lietuvos valstybės ir jį aneksavo. Baigiantis II pasauliniam karui, per Klaipėdos operaciją(1945 01; dalyvavo ir SSRS kariuomenės 16 lietuviškoji šaulių divizija) sovietiniai kariniai daliniai užėmė Klaipėdą. Po karo, remiantis Sąjungininkų ir SSRS Teherano (1943) bei Jaltos (1945) konferencijų susitarimais buvęs Klaipėdos kraštas atiteko Sovietų Sąjungos reokupuotai Lietuvai.

KARALIAUČIAUS KRAŠTAS – RUSIJOS DALIS

Pagal 1945 Potsdamo konferencijosnutarimus buvo panaikinta Prūsija; Karaliaučiaus kraštas (Mažosios Lietuvos pagrindinė teritorija) iki būsimosTaikos sutartiesbuvo perduota administruoti SSRS (2/3 Rytų Prūsijos atiteko Lenkijai). Kraštą SSRS neteisėtai aneksavo ir integravo į Rusijos Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką (nuo 1991 pabaigos – Rusijos Federacija) – pavertė Kaliningrado sritimi.

Dėl sovietinės valdžios vykdyto genocidoir etnocido, trėmimų, etninio valymo ir evakuacijos į Vakarus Karaliaučiaus krašte neliko senųjų gyventojų (ne tik vokiečių, bet ir lietuvininkų). Dalis jų kalinta sovietiniuose lageriuose, ištremta, dalis badaujančiųjų rado prieglobstį Lietuvoje (vadinamieji vilko vaikai). SSRS valdžia, nepaisydama tarptautinės teisės normų, Karaliaučiaus kraštą apgyvendino rusais ir rusakalbiais, visus vietovardžius (beveik visi – baltiški) pakeitė dirbtiniais rusiškais. Tebevyksta krašto rusifikacija. Nualintas ūkis, naikinamas bei savaime nyksta europinės reikšmės lietuvininkų, prūsų ir vokiečių kultūrinis paveldas. Tarptautinė bendrija siekia krašto demilitarizavimo, demokratinės raidos, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo.

Atgal