ISTORIJA
05 15. Apie savo vaikystės baimes
Stasys Gliaudys, Šiaulių miesto Garbės pilietis, dėstytojas, gamtininkas,
vienas žymiausių Lietuvos lepidopterologų
Keli biografijos faktai
Gimiau 1928 m. Kelmės valsčiuje, Graužikų dvare, kumečių šeimoje. Valdų šeimininkai – Vladas Putvinskis (visuomenininkas, kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje) ir jo sūnus Stasys Putvinskis (agronomas, Lietuvos žemės ūkio ministras) – Graužikų dvarą buvo pavertę kultūros centru, rūpinosi lietuvybės skleidimu.
Gimtasis namas, moline vadinamas, buvo nudrėbtas iš molio, vos ne metro storio sienomis. Palangės plačios, patogios vaikams sėdėti ir žvelgti pro langą, laukiant grįžtančių namiškių. Po tuo pačiu stogu glaudėsi dar penkios kumečių šeimos. Plūkto molio asla švenčių dienomis būdavo gelsvomis smiltimis pabarstoma.
Mama, baigusi ruošą, arčiau šviesos prisitraukdavo ratelį, imdavo verpti. Kitame kambarėlyje stovėjo staklės. Dieną ausdavo. Tėvas, grįžęs iš darbų dvare, vakarais vis ką nors meistravo: kurpes darė, batus taisė arba iš vytelių žuvims neštuvus pindavo. Prie sienos priglaustas varstotas buvo skirtas medžio darbams.
Šeimos dienotvarkė buvo griežta. Daugiausia laiko užimdavo darbas. Netrūko jo ir vaikams. Šešerių metukų, susirgus mamai, tapau sesers Marytės aukle.
Ilgi rudens vakarai
Ilgi ir tamsūs rudens vakarai. Mažytė lemputė, pakabinta ant sienos, prie krosnies. Žybsi kaip vilko akys. Jos atvira liepsnelė apšviečia tik aslą ir puodus. Pastalė, tolimesni pakampiai vos ne juodi, paslaptingi ir nejaukūs. Tą paslaptingumą ir vaizduotę dar labiau žadina tamsus ir niūrus langas, barbenantys lietaus lašai. O labiausiai – kaminan įsisukęs gūsingas rudens vėjas, stūgaująs ir dejuojąs kaip tos nelaimingos pakaruoklių vėlės, apie kurias mes, vaikai, girdėdavome suaugusius kalbant.
Tokiais vakarais mums, vaikams, jaukiausia būdavo glaustis arčiau šviesos ir šiluma alsuojančios krosnies. Mano pareiga – ugnelę pakurstyti ir saugoti: neleisti apdegusiems žabarams (šatroms) iškristi iš pakuros ir nuolat papildyti naujais, nes ploni virbai labai greit suplieskėdavo. Stambesnis kuras – malkos buvo skirtos duonai kepti ir ilgam virimui.
Smagu būdavo žiūrėti, kaip liepsnelė traškėdama vikriai įkimba į ką tik įkištas plonas sausas šakeles. Plyksteli. Nušvinta asla. Padvelkia karščiu. Medžių šakutės tarsi gyvos sujuda ir per trumpą laiką virsta plonytėmis raudonomis žarijų juostelėmis. Storos, dar nespėjusios išdžiūti šakos ir malkos, ypač alksnių, liepsnos laižomos, ilgai ir nenoriai degdavo, prakaituodavo, šnypšdavo. Iš jų galų imdavo varvėti putotas skystis. Atsargiai padažęs pirštą, bandydavau ragauti, koks skonis. Įdomu būdavo stebėti ir rusenančias žarijas, virš kurių plevena melsvos liepsnelės. Įsivaizduodavau, kad ten yra labai šviesus pasakų pasaulis, karščiu spinduliuojantys rūmai, kalnai, raudonos uolienos ir tarpekliai.
Be pavesto darbo prižiūrėti ugnelę, tekdavo bulves skusti, kapoti (smulkinti) jovalui skirtas bulves ir burokus, plunksnas pagalvei plėšyti, sviestą mušti. Ilgai kilnodavau rankas į kairę ir į dešinę, kol ant kalataukos (muštuvės) viršaus pasirodydavo sviesto gumuliukai – ženklas, kad viduje jau ne grietinė, bet svysts (tarmiškai – sviestas).
Šviesesnė lempa su stiklu būdavo uždegama valgant vakarienę, dirbant arba kaimynams atėjus vakaroti. O pačią šviesiausią, su gaubtu, – tik per didžiąsias šventes.
Mes, vaikai, labai laukdavome dėdės Stepono ir jo pasakų. Klausytis jų rudens vakarais būdavo tikra palaima. Dėdė Steponas ne iš karto pildydavo mūsų, vaikų, norus. Jam visada reikdavo pagalvoti, prisiminti. Nors tos pasakos ne kartą buvo girdėtos, bet dėdė mokėdavo vis kitaip jas pakreipti, sukurti naują pradžią, vidurį ar pabaigą. Pasaką sekdavo iš lėto, susikaupęs, rimtai ir įtikinamai. Per šventes, sueigas ir vakarones, kuomet susirinkdavo daugiau žmonių, – prisiklausydavome ir įvairių atsitikimų apie vaiduoklius, pakaruoklius, aitvarus, raganas, velnius, žemėje užkastus lobius, nugrimzdusias bažnyčias su skambančiais varpais...
Vaiduoklių dar labiau „pagausėjo“, kai iš netoliese esančio dailaus, į duonos kepalą panašaus kalnelio, ėmė kasti žvyrą. Pabiro žmonių kaulai. Paaiškėjo, kad tai labai senos kapinaitės, kurių niekas nebeprisiminė. Pasklido gandai, kad naktimis pradėjo vaidentis. Vieni matę baltas žmogystas, kiti girdėję neįprastus garsus, dejones. Dar kitam, privažiavus kalnelį, arkliai ėmę „karpyti“ ausimis ir išgąstingai prunkšti...
Prisiklausę tų pasakojimų, mes, vaikai, bijodavome sutemus vieni į lauką išeiti, į tamsų prieangį įžengti, malkų ar žabų atnešti. Net į gretimą kambarį įeiti būdavo baugu. Atrodydavo, kad tamsoje pilna mus stebinčių, išsiviepusių, išsišiepusių pabaisų, babaužių.
Susitikimai su vaiduokliais
Teko ir man susitikti su vaiduokliais, išgirsti, kaip skamba prasmegusios bažnyčios varpai, kaip, nerasdamos sau vietos, dejuoja nelaimuoklės savižudžių ir nekrikštų vėlės.
Kartą vakare reikėjo malkų atnešti. Tik įkėliau koją į tamsų prieangį, kažkas taip tvojo per kaktą, kad net žiežirbos iš akių pabiro. Persigandęs strimgalviais puoliau vidun, išgąsdindamas ir namiškius. Tėvas čiupo lempą. Išbėgo į prieangį. Apšvietė. Jame nė gyvos dvasios. Durys į lauką dar su šviesa buvo užsklęstos. Joks prašalaitis negalėjo patekti. Vaidenasi? Ne kitaip!
Atidžiau tėvui pasidairius, ir „vaiduoklis“ atsirado. Asloje gulėjo ilgakotis kačergas (žarsteklis), skirtas duonkepėje anglims vienodai paskleisti, duonos kepalams ištraukti. Tą dieną buvo kepta duona. Užmyniau ant ne vietoje pastatyto kečergo. Jo kotas ir trenkė man per kaktą.
Vidurvasario sekmadienis. Oras gražus, šiltas. Dvaras ištuštėjęs. Namuose likę tik vaikai ir karšinčiai. Visi kiti – Kelmės miestelio bažnyčioje. Po mišių – susitikimai su giminėmis, pažįstamais. Po to aplankomos žydelių parduotuvės ir tik tada su pirkiniais, lauktuvėmis – namo. Manęs šį kartą bažnyčion nesivedė. Sėdžiu pamiškėje ant stataus skardžio greta pamėgto ąžuolo. Iš jo žaizdos teka duonos raugo kvapą skleidžiantis putotas skystis, kuris priviliojo daug margaspalvių drugelių ir kitų vabzdžių. Įdomu stebėti jų įvairovę ir elgesį, Be to, iš čia kaip ant delno atsiveria tolimi vaizdai: tvenkinys, dvaro daržinės, abarė (karvidė), stainė (arklidė), aukštame medyje pūpso gužutinė (gandralizdis), o dar toliau – kelias, kuriuo iš Kelmės po mišių, pamokslo, mišparų grįš tėvai.
Papūtė stiprokas vėjas ir pasigirdo tylus, tolimas cin cin cin, panašus į varpo skambėjimą. Kelmės bažnyčia per toli!Traukiantis nuo ąžuolo, skambesys silpsta ir visai dingsta. Prisiminiau pasakojimus apie nugrimzdusias bažnyčias ir jų varpus. Nustačiau, kad garsas sklinda iš po žemės, visai prie pat ąžuolo.
Apie savo „atradimą“ niekam nesigyriau. Kasdien bėgdavau pasiklausyti. Netrukus supratau, kad varpai skamba tik stipriam vėjui pučiant. Kartą netyčia užverčiau galvą aukštyn. Matau – šaką apkabinęs kabo lenciūgo (=grandinės) gabalas. Taigi, vėjui pučiant, laisvi grandinės galai plakasi vienas į kitą ir sukelia garsą, panašų į tolimą varpo skambėjimą.
Teko ir pasmerktųjų vėlių raudų išgirsti. Buvo taip. Gyvenamąjį namą, moline vadinamą, supo medžiai. Ir miškas arti. Po audros iš jo ėmė sklisti keistas garsas. Sutemus mums, vaikams, būdavo labai nejauku.
Prisiklausę visokiausių pasakojimų, nutarėme, kad čia tikrai aimanuoja nekrikštytų žmonių ir pakaruoklių vėlės, žvarbaus vėjo plakamos ir neturinčios kur nuo jo pasislėpti. Baugu buvo, bet kartu ir gaila tų amžinai kančiai pasmerktųjų.
Suaugusiesiems sužinojus mūsų baimes, buvome nuvesti prie medžių, kad parodytų, iš kur tie garsai
sklinda. Pasirodo, per audrą ant storo beržo palinko kitas medis, kurio šaka atsirėmė į beržo liemenį. Vėjui pučiant, medžiams linguojant, šaka tarsi smuiko smičius (=strykas) brūžina beržą. Ir sklinda girgždantis garsas, tiesa, nė nepanašus į dejavimą. Aimanavimą sukurdavo laki vaikiška vaizduotė, prisotinta suaugusiųjų pasakojimų rudens vakarais.
Atsisveikinimas su vaiduokliais
Bėgant metams, ėmiau suvokti, kur pasakos, kur tikrovė. Girdėti pasakojimai, atsitikimai apie klaidžiojančias vėles, kitus vaiduoklius nyko iš atminties. Būtų visai nugrimzdę užmarštin, jei ne vienas atsitikimas. Susitikau su pačiu vaiduokliu, kaip sakoma, akis į akį.
Buvau beveik dvidešimtmetis vaikinas, mokiausi jau paskutinėje gimnazijos klasėje. Grįžau iš mokyklos vakarėlio. Kad sutrumpinčiau kelią į namus, pasukau per senąsias, medžiais apaugusias Kelmės kapines.
Viską gaubė tiršta prietema. Aukšti medžiai kapines dar labiau tamsino. Ošė jie – labai jau nejaukiai. Pasiekiau kapinių vidurį. Styro niūrūs medžių kamienai, tarp jų juoduoja kryžiai – tiesūs, palinkę, aukšti ir visai žemi, susiliejantys su tamsa ir kapų kauburėliais. Taką vos įžiūriu. Aplink spengianti tyla.
Staiga pamatau, kaip priekyje iš kapo ar iš žemės iškyla kažkas balta, lyg ir žmogysta. Akies mirksniu sustojau. Šmėkla bemat ėmė mažėti ir tyliai pranyko. Vėlė! Perbraukiau sau per akis. Gal tik taip pasirodė? Ne, baltoji pamėklė vėl išlindo ir vėl ėmė kilti virš kryžiaus. Įžiūriu neaiškią galvą, ilgoką kaklą ir dalį liemens. Kiek pastovėjusi, ėmė leistis žemyn ir vėl prasmego už kryžiaus. Jaučiu – galvos oda pašiurpo, per visą kūną nuėjo drebulys. Nors žinau, kad vaidenasi tik pasakose, bet vis tiek baisiai nejauku. Trauktis atgal lyg ir gėda būtų.
Slenku pamažu artyn. Pastebiu už kryžiaus akmens baltuojant. Dar labiau sulėtinu žingsnį. Įsmeigiu akis į tamsą. Gi žiūriu – ožka! Mat prie kapinių gyveno senutė, auginusi baltą ožkytę. Toji, matyt, nusitraukė ir atėjo čia paskanauti virš kapo pasvirusio gluosnio lapų. Pasistiebia ant užpakalinių kojų, kiek begalėdama ištiesia kaklą, pačiumpa keletą lapų ir nusileidusi už kryžiaus akmens sužiaumoja. Po to vėl atsistoja, dar priekinėmis kojomis atsiremia į kryžių... Judesiai kartojasi...
Lengviau atsikvėpiau. Pagalvojau: štai iš kur atsiranda pasakojimai apie kapų vėles ir kitas šmėklas. Baltos ožkytės dėka galutinai atsisveikinau su vaiduokliais. Iš mažumės baugiais pasakojimais sužadintų baimių įveika - vienas iš mano brandos požymių paauglystėje.
Atgal
