ISTORIJA
01 09. Į ŠLB-nę sugrąžinta tikroji istorinė atmintis
Janina Survilaitė
Visą paskutinį penkmetį naujųjų ŠLB emigrantų valdyba visur skelbė neraštingai pertaisytą Bendruomenės įkūrimo datą ir sugebėjo net viešai atšvęsti pseudojubiliejų.
Lietuvos R. Istorijos instituto mokslininkai 2015.12.18 raštu Nr. SD-(1.15)-446 patvirtino oficialią ŠLB įkūrimo datą, kurią senoji išeivija 50 metų brangino, saugojo ir didžiavosi.
„Pasaulio lietuvio“ 2015 metų lapkričio 9/542 numeryje, straipsnyje „Lituanistinis archyvinis paveldas užsienyje: išsaugoti ir puoselėti misiją įmanoma“, sakoma, kad „kiekvienai valstybei ir tautai svarbūs jos tapatumo įrodymai. Lietuvos valstybės archyvų kaupiami ir juose saugomi dokumentai - neabejotinai Lietuvos valstybės dokumentinio paveldo dalis“.
Ar visų užsienio lietuvių bendruomenių valdybos sąžiningai rūpinasi istoriniu paveldu, jį brangina ir saugoja? Straipsnyje noriu apžvelgti pokario metų pabėgėlių gyvenimo ir veiklos sąlygas neutralioje Europos šalyje Šveicarijoje, ir paviešinti, kaip senosios kartos išsaugota archyvinė medžiaga buvo savavališkai perdirbta, siekiant apjuodinti, kad LB šalyje buvo įkurta neleg
1940-1990m. Šveicarijos išeivijoje gyveno daug iškilių ir talentingų žmonių. Bendruomenę Šveicarijoje kūrė išsilavinę ir susipratę išeiviai, kurių ne vienas vėliau tapo garsiais mokslininkais ir išradėjais, plačiai pasaulyje garsino Lietuvos vardą, gynė Tautos garbę ir orumą. Jų sukurta išeivijos istorija yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis, kurią būtina išsaugoti tokią, kokia buvo senosios kartos sukurta.
Visų Vakarų Europos išeivių istorijoje ypač sudėtingi buvo 1949-1951-ji metai. Kunkuliavo neramūs politiniai įvykiai, kuriuos Šveicarijoje savo propagandai naudojo nelegaliai šalies pogrindyje įsikūrusi, Wehrmachto karo aviacijos pulkininko slapyvarde Giedrys vadovaujama „Lietuvių Sąjunga“ (1948-1951).
Istorija patvirtina, kad 1949-1950 metais realiai buvo pakibusi III Pasaulinio karo grėsmė. Spaudoje buvo minimas Stalino asmeninis konfliktas su atskalūnišku komunistinės Jugoslavijos maršalu Josipu Broz Tito. Buvo rengiamasi invazijai į Jugoslaviją, kuri būtų privertusi įsikišti NATO, kas būtų reiškę branduolinio ginklo panaudojimą... Jugoslavija buvo išmesta iš kominterno, o 1949 metų vasarą „už ideologinį nukrypimą“ energingai imta valyti Vengrijos kariuomenę: buvo sugrūsti į kalėjimus arba sušaudyti tūkstančiai vengrų generolų ir karininkų. Tai buvo kerštas už pasidavimą „projugoslaviškiems sentimentams“... Vakarų Europos pabėgėlių tarpe plito pasipriešinimo užkratas. Pulkininko Giedrio „Sąjunga“, veikusi pogrindyje, tą užkratą aktyvino, skelbdama, kad ruošiasi rimtai kovai su okupantais.
Pulkininkas Giedrys buvo tikras Hitlerio karo akademijos auklėtinis, apdovanotas „nacių kryžiais“, garbės regalijomis išpuoštapulkininko uniforma, su kuria jis išdidžiai praeidavo net centrine Ciuricho Banhofstrasse kartu reprezentavo disciplinuotą, kompromisų nepripažįstančią asmenybę. Jo agitacija į „Sąjungą“ įtraukti visus lietuvius Šveicarijoje neišsipildė, tačiau sėkmingai pavyko pritraukti antrąją politinių nusikaltėlių grupę – holokausto Lietuvoje aktyvistus - irgi kurį laiką Alpių šalyje nelegaliai besislapstančius.
„Sąjunga“ buvo bene pavojingiausia pabėgėlių organizacija šveicarų Valstybinio saugumo sąrašuose: draudžiama ir akylai sekama. Senoji išeivių karta gerai prisiminė, kaip nuo avantiūristo ir provokatoriaus su blizgiais pulkininko antpečiais kuriamų pronacistinių idėjų dorąją lietuvių pabėgėlių dalį krėtė šaltis. Giedrio veiklos įpročiai ir filosofija politinių pažeidėjų emigrantų būryje vystėsi įvairiomis kryptimis, kol spaudžiami šveicarų saugumo organų nelegalai su „menamo konsulo“ S. Garbačiausko išduotomis svetimomis pavardėmis pažymomis suskato dingti už Atlanto. Istorijoje liko daug nutylėtų dalykų, tačiau niekas negalėtų garantuoti, ar visam laikui? Tuo metu dėl panašių priežasčių dorųjų lietuvių ryžtas įsteigti oficialią ŠLB-nę buvo vis atidedamas.
Dėl paaštrėjusių politinių įvykių Jugoslavijoje ir Vengrijoje po visą Europą siautė sovietiniai KGB šnipai ir agentai. Pabaigoje karo įsikūrusi Sovietų ambasada Berne buvo tikras sovietinių seklių lizdas: jame veikė ne tik rusų diplomatai, bet ir KGB žvalgyba, šnipai ir saugumiečiai. Juos atskirti lietuviai išmoko pagal automobilių markes: rusų žvalgybininkai važinėjo prabangiais vakarietiškais automobiliais, o rusų diplomatai - naujomis rusiškomis „Volgomis“ arba „Ladomis“...
Diplomatinė istorija patvirtina, kad nuo 1923-jų metų Šveicarijos konfederacija su Rusija neturėjo jokių diplomatinių santykių, tiktai, susikūrus Sovietų sąjungai ir prievarta suorganizavus seimo rinkimus Lietuvoje, kur buvo „nubalsuota“ už Lietuvos prisijungimą prie SSSR, Lietuvos diplomatai Šveicarijoje kurį laiką griežtai protestavo prieš tokį sprendimą ir vietos užsienio ministerijai teikė protesto notas. 1946-siais diplomatiniai santykiai tarp SSSR ir Šveicarijos buvo oficialiai įteisinti: pirmą kartą po trijų dešimtmečių įkurta SSSR ambasada Berne. (plačiau žr. dr. V. Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“, 2013. Versus aureus ir J. Survilaitės knygą „Alpių lietuviai“, 2005, Solidarity.)
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos diplomatų padėtis Šveicarijoje buvo išskirtinė, nes diplomatinis imunitetas nebuvo atimtas: kurį laiką nebuvo uždaryta Lietuvos ambasada Berne ir Ciuricho Konsulatas. Lietuvos diplomatai oficialiai važinėjo automobiliais su žymekliu CD (diplomatinis korpusas ), buvo atleisti nuo mokesčių, gavo korteles maistui ir benzinui, jiems nereikėjo registruotis policijoje...
Su daugeliu pabėgėlių šveicarų policija ir po karo elgėsi taikiai, tačiau Lietuvos diplomatinių tarnybų funkcijų nutraukimas bei Lietuvos ambasados ir konsulato oficialus uždarymas pasibaigus karui iš esmės reiškė diplomatinių santykių nutraukimą ir aneksijos pripažinimą. Karo pabėgėlius apėmė baimė su daugybe neaiškių, klaidingų politinių interpretacijų ir nepatvirtintų gandų atmainomis. „Rusai nupirko šveicarus!“ – sklido kalbos lietuvių tarpe, o pulkininkas Giedrys garsiai rėkė: „mes jiems parodysime, ką galime!!!“ Reikėjo suprasti atvirai reiškiamą kerštą vietiniams...
Prispausti Vakarų Europos įvykių lietuviai buvo įvaryti tarsi į mirties kamerą, baimė smelkėsi į kiekvieną kūno skaidulą, dauguma nesusigaudė, kam jie priklauso, todėl bendravo pavieniais asmenimis, patikimomis šeimomis ar grupelėmis, atsargiai ir tyliai, nežinodami kur tvirčiau prisiglausti. 1950 metais oficialiai įkurti ŠLB nebuvo net minties.
Politinei įtampai atvėsus, atšventus karo pabaigos penkmetį 1950-ais metais diplomatas dr. A. Gerutis suorganizavo pirmą (tik Ciuriche apsigyvenusių lietuvių pabėgėlių!) susirinkimą Ciuricho pagrindinės geležinkelio stoties restorane, nes politinė atmosfera reikalavo griežtos atskirties dorųjų lietuvių nuo pulkininko Giedrio nusikalstamo pronacistinio pogrindinio būrio. Pats pulkininkas Giedrys ir keli jo ištikimi ginklanešiai, kad ir varomi iš Šveicarijos, kurį laiką šalyje laikėsi. Į pirmąjį ciurikiečių lietuvių susirinkimą atvyko tik maža dalis pabėgėlių. Buvo išsirinkta, taip vadinama, valdyba, kurios užduotis - rūpintis oficialios ŠLB įkūrimu. Gąsdino labai griežti Šveicarijos įstatymai pabėgėliams, todėl reikėjo- pirma: kad viskas būtų oficialiai pagal šveicarų įstatymų reikalavimus sutvarkyta; antra: kad išeivių būryje neliktų, šveicarų saugumo išvaromų, politinių nusikaltėlių. Būtiniausiu privalomu reikalavimu, kuriant Bendruomenę (Verein) buvo visų Šveicarijoje gyvenančių lietuvių visuotiname susirinkime priimti ir patvirtinti Statutai ir įregistruoti prie oficialiai atidarytos sąskaitos banke, nes nelegalus nario mokesčio rinkimas, kokį iki tol vykdė „Sąjunga“, šalyje tuo metu prilygo politiniam nusikaltimui.
1951 vasario pradžioje visus pasiekė „Sąjungos“ suorganizuotas pirmas lietuviškas laikraštis, kuriame melagingas faktas: „Šveicarijoje jau įkurta Lietuvių Bendruomenė“ - visus sudrebino. Tai buvo pronacistinės pulkininko Giedrio „Sąjungos“, kuriai kasdieną šalyje darėsi pavojingiau, gudrus siekimas pasislėpti po besikuriančios oficialios Lietuvių Bendruomenės vėliava, ir dar kurį laiką išsilaikyti neišvarytiems iš krašto.
Faktiškai melo paskelbimas reiškė, kad lietuviai Šveicarijoje įkūrė dar vieną pogrindinę organizaciją. Dr. A. Gerutis prašė laikraščio neplatinti ir saugoti nuo šveicarų saugumo akių (vėliau laikraštis išeivių buvo iš visų archyvų pašalintas!)
„Paskelbimas, kad 1950 metais įkurta Lietuvių Bendruomenė - buvo nedovanotinos pulkininko Giedrio propagandos užtaisas!“ – tą liudijo visa senoji išeivija. Diplomatas dr. Gerutis ragino tylėti, kol bus iš Šveicarijos išvaryta pulkininko Giedrio „Sąjungos“ šutvė. Visi išeiviai iki mirties prisiminė dr. A. Geručio kalbą, pasakytą 1951 kovo 21 d. vėl susirinkus į tą patį HB restoraną.
„Broliai lietuviai, kreipiuosi į jus visus karo audrų atblokštus į gražiųjų Alpių šalį, Šveicariją. Mes neturime savo valstybės, jos vardas dingo iš Europos žemėlapio. Tai labai skaudu, tačiau mūsų troškimas ir garbė išlaikyti savo tapatybę turi niekada neužgesti.
Mes turime būti stipriai susitelkę ir atidžiai stebėti susidariusią politinę padėtį toje šalyje, kuri mus priglaudė. Turime griežtai laikytis tos šalies įstatymų ir nesijungti prie jokios pogrindinės organizacijos. Tai kiekvieno lietuvio, ištikimo Tėvynei, Garbės ir orumo reikalas. Mes turime parodyti pavyzdį, kad esame disciplinuota, tvarkinga krikščioniškos Europos tauta ir pareigingai paklūstame visiems Šveicarijoje galiojantiems įstatymams ir taisyklėms. Artimiausias mūsų tikslas sukurti teisišką oficialią Lietuvių bendruomenę.“
1950-1952 metais po visą Šveicariją išsisklaidžiusiems lietuviams išsiuntinėjęs susipažinti Statutus dr. A. Gerutis 1952 metų vasario 17 dieną sušaukė pirmąjį lietuvių visuotiną susirinkimą, kuriame buvo apsvarstyti, priimti ir patvirtinti Statutai bei Kantonalbanke atidaryta pirmoji nario mokesčiui rinkti sąskaita –visi dokumentai sutvarkyti taip, jog atitiko juridinę teisę viešai paskelbti oficialios ŠLB įkūrimą.
Iškilmingai švenčiant ŠLB 50-mečio Jubiliejų 2002 vasario 17d. ŠLB istorinė įkūrimo eiga senosios kartos išeivių buvo nuosekliai nušviesta jubiliejinėje ŠLB veiklos ataskaitoje, kurią tuometinė ŠLB pirmininkė J. Survilaitė Vaitkevičienė iškilmingame posėdyje perskaitė ir buvo įdėta į Bendruomenės internetinį puslapį. Prie Jubiliejaus šventinio stalo tada sėdėjo 22 dar gyvi ŠLB kūrėjai ir dalinosi ŠLB kūrimo prisiminimais.
Kai kurie istorikai sako, kad nors ir teisingiausiai užrašytų protėvių istorijų visada laukia įvairios pavojingos tautos priešų invazijos. To neišvengė ir Šveicarijos išeivių Bendruomenės istorija... Ant 21-jo amžiaus slenksčio atvykusių naujųjų emigrantų sąmonė nesutilpo pokario laikų politiniuose įvykiuose. Naujųjų emigrantų Vadovė nesusimąstė, kad pertaisydama įkūrimo datą peržengia visas istorinio-politinio padorumo ribas, kad jos sovietinis požiūris ir ilgas aktyvios sovietinės komjaunimo sekretorės politinis įdirbis ir patirtis jau nėra tas visraktis, su kuriuo galėtų nebaudžiamai manipuliuoti išeivių istorijos dokumentais, nes nė iš tolo nesuvokia protėvių pergyventų pokario politinių-istorinių įvykių ir jų pasekmių.
Vienam paskui kitą kasmet seniesiems išeiviams iškeliaujant į Anapilį, stipriausia Vadovės ideologinė rėmėja ir internetinio puslapio Redaktorė išmetė senųjų kurtos ŠLB istorijos 50-mečio ataskaitos aprašymą, ir įdėjo netyčia po ranka pasipainiojusią pulkininko Giedrio dezinformaciją, kad ŠLB įkurta 1950 metais!
Aiškinimų ir įrodinėjimų kova dėl oficialiosios datos sugrąžinimo tęsėsi ilgiau negu penkis metus. Per tą laiką dvokiantį sovietinių laikų viralą virė Bendruomenės Vadovė:buvo gaišinamas atsakingų asmenų brangus laikas, šmeižiami, niekinami ir žeminami tie, kurie nenorėjo paklusti datos „perdirbimo idėjai“, išgalvojamos ir viešai spaudoje skelbiamos naujos melagingos ŠLB „veiklos istorijos“...
Susvetimėjimas –dar vienas neatsakingumo akstinas: lengvai išduodame tai, ką privalome gerbti ir ginti. Trūksta humanizmo, sąžiningumo ir atsakingumo už tautos istoriją ir tautos garbę. Savo emocijas projektuojame, kad tautai būtų blogiau, taip tapdami savo Tautos gėda. Senųjų emigrantų ir naujai atvykusių patirtys tokios skirtingos, jog kiekvienas ištartas sakinys abiem pusėm reiškia kitas vertybes. Kai kurie naujieji emigrantai išeivijai apibendrinti tebeturi seną sovietinę sąvoką:„jie visi buvo buržuaziniai nacionalistai!..“
Dabartinių emigrantų būrį sudaro atsitiktinumų suvesti žmonės, ir lengvai pasiduoda sovietiniais metodais valdovaujamam paralyžiui. Net protingieji, Vadovės melo idėjų sukvailinti, pasirinko ne tai, kas senųjų išeivių palikta ir seniai patvirtinta keliolikoje žymių pasaulio mokslininkų knygų, enciklopedijų ir žinynų, kas moralu ir teisinga, o rinkosi, kas analfabetiškai jaunųjų sukurpta, žema ir niekinga. Net orus ir garbingas LR Išeivijos instituto Profesorius nepasitikrinęs istorinių tiesų pasirašė ant atmestinai sukurpto rašto, kuriame trečdalis teiginių visiškai neatitinka istorinei-politinei realybei ir Tautai brangiems, ilgai išeivių išsaugotiems faktams.
Pabaigai norisi pateikti klausymą visų PLB narių apmąstymui ir diskusijai. 2014 metų spalio mėnesio „Pasaulio lietuvio“ žurnale rašytoja Dalia Staponkutė iškėlė mintį, kad emigrantų bendruomenės atgyveno savo amžių. Pažangieji Šveicarijos emigrantai irgi yra įsitikinę, kad tokia LB, kokią ją turime šiandien tikrai niekam nereikalinga: pirma: jos pirmininkę penkis metus rinko ne visuotinis susirinkimas, o tik grupė jos draugių (7-15narės iš 150 sąrašuose esančių narių), antra: prieš porą metų susikūrusios nuo ŠLB nepriklausomos emigrantų organizacijos: Baselio “Lietuvos- Šveicarijos kultūros forumas, vadovaujamas V. Siderkevičiūtės ir Lietuvos-Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centras, vadovaujamas M. Matulaitytės-Feldhausen savo idėjomis ir įvairiapuse Lietuvai naudinga veikla jau dabar toli pralenkė ŠLB veiklą.
Atgal
