Vos ne kiekvieną mielą dieną, per tą ar kitą lietuviškos televizijos kanalą, rodomi vadinami „pokalbių šou“, kuriuose dalyvauja politikai, šitaip pretenduojantys tapti „žymiais“. Niekada ir niekur kitur neišgirsi tiek viešumoje pasakytų kvailysčių, niekur kitur politika neatrodo tokiu grotesku. Ir čia neginčytina pirmenybės palmė priklauso LNK laidai „Valanda su Rūta“, kurią veda Rūta Mikelkevičiūtė, tame „pokalbių šou“ išgirsi tokių dalykų, kad kyla įspūdis, kad veiksmas vyksta ne televizijos studijoje, o psichiatrinės ligoninės palatoje. Ir neatrodo, kad tokia pokalbių laidos koncepcija būtų atsitiktinė, nes pati laidos vedėja nėra tokia jau tolima nuo politikos. Užtenka prisiminti, kad Rūta Mikelkevičiūtė buvo viena liūdnai pagarsėjusios Tautos prisikėlimo partijos steigėjų. Šią partiją, liaudies pavadintą „klounų partija“ dar matėme praėjusioje Seimo kadencijoje, ir šios „politinės gvardijos“ kovotojai garsėjo neįtikėtina politine nekompetencija, akiplėšiškumu ir prasčiausio skonio, vulgariais išsišokimais Seime, taip kompromituodami ne vien save, bet ir savo rinkėjus. Tarytum būtų sąmoningai siekiama parodyti, kad Lietuvoje politikais gali būti vien neeiliniai idiotai, o protingiems žmonėms politikoje apskritai ne vieta.  

Apie korupciją valstybės mastu, apie korumpuotas valstybines institucijas, taip pat teisėsaugos, kalbama labai daug, gal net daugiau negu reikia, nes nieko nedaroma. Dažnai atrodo, kad nuo Sniečkaus ir Griškevičiaus laikų Lietuvoje beveik nieko nepasikeitė, ir šis „privilegijų režimas“, taip žeminęs ir diskriminavęs eilinį pilietį, gal ne tik užsibalzamavęs kaip praeities mumija, ir šiandien kuo puikiausiai gyvuoja, klesti ir žydi.

Apie šio „verslininko“ ir „politiko“ nuotykius sklinda legendos. Atvykęs iš tolimos Australijos į Lietuvą „aborigenų“ mokyti, nes tikriausiai Žaliajame žemyne jie jau išnykę, tai yra civilizavęsi jau kur kas daugiau už šį „naujos politinės minties genijų“, jis čia iškart pradėjo garsėti sukčiavimo skandalais. Beje, J. E. Petraitis visur skelbiasi esąs Kembridžo teisės mokslų daktaru. Taip pat atkreipkime dėmesį, kad jo inicialai J.E. reiškia ir „Jo Eminenciją“, taigi nenustebkime, jei vieną gražią dieną paaiškės, kad jis yra be kas kitas, o „kardinolas“ J. E. Petraitis. Jo „žygiai“ neįtikėtini, ir galima būtų tomus prirašyti, jei šio rašinio tikslas būtų išsami biografija. Turėsime pasitenkinti tik paskutiniu jo „žygdarbiu“ ir pasistengsime išsiaiškinti, kad gi iš tikrųjų yra šis „misionierius“, kone kasmet vienokiu ar kitokiu akibrokštu šokiruojantis lietuvius.

Jei paklaustum bet kurio žmogaus, koks šioje žemėje didžiausias turtas, tai ką jis atsakytų? Daugelis žmonių ilgam susimąstytų... O prancūzų poetas Polis Eliuaras atsakė šį klausimą net nė akimirkos nepagalvojęs. „Didžiausias turtas šioje Žemėje yra žemė, tik ji nepakankamai vertinama.“ Lyg pranašas būtų taręs tokius žodžius.

Tadas Kosčiuška –  tyras, nesvyruojantis, pasiaukojantis sukilimo vadas. Visuomet buvo paprastas ir Lietuvos kareivis, dėvėjo kaimiškus drabužius ir draugiškai sugyveno su kariais kaimiečiais, visur juos laikė sau lygiais broliais. Jis gimė senoje ir garbingoje lietuvių bajorų šeimoje 1746 m. vasario 27 d. T.Kosčiuška mirė 1817 m. spalio 15 d. Šveicarijoje, nukritęs nuo žirgo ir sunkiai susižeidęs.

Valstybės laikraštis „Lietuvos Aidas“ sveikina Vytautą Landsbergį, buvusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininką, su 25-ųjų metinių Sąjūdžio sukaktuvėmis.

Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei gegužės 9-ąją įteiktas reikšmingas tarptautinis Karolio Didžiojo apdovanojimas už žymią jos veiklą Europos Sąjungoje.

Niekas neatlieka pareigų daugiau, negu jam jų užkrauna sąžinė. Būtent politikoje, kur nėra „aukštesnių prižiūrėtojų“, nes visi tautos išrinktieji atstovauja aukščiausiai Lietuvos valdžiai, iškart pradeda aiškėti, kaip ir kas pagal savo sąžinę suvokia pareigą.

Prisiminčiau seną, banalią, visiems žinomą išmintį: „Gyvenime pasitaiko visko...“ Taip pat ir politikoje. Ir už to visko dažniausiai slypi nelaimės, tragedijos, neteisybės. Politikoje tas viskas paliečia ne atskirų žmonių, o tautų ir valstybių likimus.

Jei partija skelbia, kad viskas, kas bevyktų jos viduje, tėra tik jos vidaus reikalai, tai visiškai neaišku, koks tas partijos vaidmuo šalies gyvenime. Ar tai demokratinės šalies partija, ar stalinizmo atgarsis, kai atsiranda visuomenėje nesvarstytinų lyderių grupuotė – vienintelė, galinti „vesti į šviesų rytojų“, nes tai „epochos protas, garbė ir sąžinė“?

Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ redakcijoje lankėsi akademikas Antanas Kudzys, kuris 1934-1935 metais išnešiodavo laikraštį „Lietuvos Aidas“ Seirijų miestelyje. 

Nežinau, koks iš tikrųjų buvo žmogus Juozas Karosas. Jis – komunistas, o aš komunistus iki šiol laikau Tėvynės išdavikais.  Per daug nukentėta ir kentėta vaikystėje. Kaimynai mane, penkiametį, trimetį brolį ir pusantrų metukų seserį išnešė iš degančių gimtųjų namų.

Yra dalykų, dėl kurių nesiginčijama. Romėnai sakydavo, kad dėl skonio nesiginčijama. Ar jie turėjo omenyje nepaprastą kai kurių snobų užsispyrimą? O gal norėjo pasakyti, kad subtilaus skonio žmogus niekada negebės įtikinti primityvo?

Yra žmonių, kurių darbai ir asmenybės nepamirštami šimtmečiais, kartais ir tūkstantmečiais. Ir taip šiame mirtingųjų pasaulyje kai kurie žmonės geba įžengti į amžinybę, ir jų nepaliečia užmarštis...

Su viltim kreipiausi į turtingiausią lietuvį. Norėjau atkreipti Sauliaus Karoso dėmesį į UAB „Medicinos bankas“ vadovybę, šiurkščiai nepaisančią kai kurių klientų geranoriškumo ypač dabar išplitus krizei.