Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 05 11. Ar gali „Kubiliaus grupuotė“ prisiimti atsakomybę už Lietuvą?
Algirdas Pilvelis
Jei partija skelbia, kad viskas, kas bevyktų jos viduje, tėra tik jos vidaus reikalai, tai visiškai neaišku, koks tas partijos vaidmuo šalies gyvenime. Ar tai demokratinės šalies partija, ar stalinizmo atgarsis, kai atsiranda visuomenėje nesvarstytinų lyderių grupuotė – vienintelė, galinti „vesti į šviesų rytojų“, nes tai „epochos protas, garbė ir sąžinė“? Partinė arogancija anksčiau ar vėliau atves prie tokios stalinizmo restauracijos, partinių „valymų“ bei atstovavimo atskiroms grupuotėms (nomenklatūrinio tipo), pasiskelbiant „tautos interesų gynėjais“, nors niekas nuo nieko gelbėti ir neprašė. Bolševikams buvo būdingas „misionieriaus“ sindromas, – ir dar blogiau, jei kalbame ne apie praeitį, o apie šiandienos įvykius Lietuvoje. Ar nesutirštinamos spalvos? Ar pastaruoju metu net Vakarų Europoje pasidarę madingi palyginimai su stalinizmu apskritai nepaverčia politinės retorikos terminų skambiais šūkiais, iš tikrųjų nereiškiančiais nieko? O gal kaip tik atvirkščiai. Demokratija, gindama savo interesus, pirštu prikišamai parodo didelį blogį, tad bet koks kryptelėjimas nomenklatūrinių tendencijų link reiškia, koks pavojus iškyla valstybei. Juk demokratiją pirmiausia turi užtikrinti politinės partijos, o ne jas nuverčiantys nuo valdžios piliečiai, šitaip bandantys įveikti takoskyrą tarp valdžios ir paprasto žmogaus, tai ir rodo, kad demokratija jau baigia išgaruoti. Vėlgi kalbame apie „žiemos rūmų šturmus“, o ne lėtinius procesus, kuriuos Lietuvos politiniame gyvenime jaučiame visi.
Ir jei partija taip pamina vardan šios dienos smulkaus politiko ambicijų istorines asmenybes, tai čia ne vien ciniška, arogantiška, egoistiška, bet dar ir labai netoliaregiška. Kuo populiaresnis lyderis tarp rinkėjų, o ne partijos viduje, tuo partija turės daugiau rinkėjų per rinkimus į aukščiausias institucijas. O jei viskas įvyksta priešingai, belieka konstatuoti, kad eiliniai partijos nariai rinks į Seimą bosus, vargu ar daug žmonių už tokią partiją balsuos, ir toks siaurakaktiškas vadukų požiūris tolygus politinei savižudybei.
Liūdna ir graudu, kai tokie dalykai atsitinka perspektyviausiai Lietuvos politinei partijai, turėjusiai tapti demokratijos ir politinės išminties šviesuliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Ir šiandien tai ne Lietuvą vienijanti, o dėl „savų interesų“ tautą skaldanti partija, nustojanti būti netgi demokratine opozicija, o tampanti provincijos skyrių išlaikoma „politine viršūne“ (argi ne nomenklatūra?).
Tai akivaizdžiai matyti ir iš neseniai vykusių šios partijos pirmininko rinkimų, parodžiusių, kad jokių permainų šioje partijoje nebus, o savižudiškas reitingų smukimas nesiliauja.
Ar įmanoma pasverti istoriją?
Jei bandytume pasverti istoriją pagal dabartinės konservatorių viršūnėlės modelį, jų vertės kriterijus, tai ji taptų beprasmiu chaosu, betiksliu blaškymusi tarp vienadienių idėjų.
Jei istoriją vertintume atsižvelgdami į moralinio nugalėtojo profesoriaus Vytauto Landsbergio pasaulėžiūrą ir idėjas, tai įsitikintume, kad pirmiausia tai atspindi darnos ir vienybės siekis, ir būtent toks istorijos supratimas buvusią, galima sakyti, Sovietų Sąjungos koloniją labai greitai atkūrė kaip valstybę, ir ne vien formaliai, bet valstybę – padorią, turinčią ir laisvės siekius, ir pasiryžusią, nepaisant visų jaunos, tik atkurtos šalies prieštaringumų, kurti demokratiją, stiprinti valstybingumą ir kartais skausmingai, bet vis dėlto atkakliai ieškančią tautinės vienybės idealų. Tada, kai mūsų Profesorius buvo prie valstybės vairo, lietuvių tauta iš tikrųjų atliko žygdarbį. Gebėjo išeiti nepalaidota po žiaurios komunizmo krizės griuvėsiais, Lietuva tapo gerbiama visame pasaulyje valstybe, o tauta per Sausio įvykius, visiškai pasitikėdama savo lyderiu, gebėjo įrodyti visam pasauliui, kad mūsų Tėvynė iš tikro yra didvyrių žemė. Ir kas gi buvo tie didvyriai? Tūkstančiai paprastų žmonių, užtat tikrų lietuvių! Ir ne vienas tarp jų, tikrai ne vienas atsirado ir ne lietuvių tautybės žmogus... Kokie mes buvome tada garbingi!
Tada mes turėjome ir tokį valstybingumo paveldą, kokio ir šiandien galime pavydėti. Juk visa šiandieninė „pažanga“ tėra tušti žodžiai. Grožėjimasis savimi, nes daugiau nėra kuo. Nejaugi tuometinė mūsų valstybingumo galia atsirado iš sovietų? Ne, tik iš lietuvių tautos dvasios! Kaipgi tauta virto tokia bedvasė, prarado iniciatyvą, tik ir laukianti „stebuklo“ ar tai iš vietinių „gelbėtojų“, ar tai iš Europos Sąjungos.
Lėmė „stebuklinga“ šių „naujųjų konservatorių“ ideologija, atmetanti bet kokią žmonių iniciatyvą, išmintį, patirtį, siūlanti tik „naujojo lyderio“ Andriaus Kubiliaus „matematinius metodus“. Visas tas metodų blogumas ne vien tai, kad jiems dažnai pritrūksta ekonominės logikos, bet ir tai, kad jie nepriklausomai nuo žmogaus pastangų ir gebėjimų, jo kūrybingumo atnešią „stebuklingų“ rezultatų, užtenka tik būti lojaliam. Tai gerokai primena azijietiško marksizmo, Šiaurės Korėjos pakraipos, pirmojo komunistinio lyderio Kim Ir Seno sugalvotą „čiukčės“ ideologiją. Tik „teisingas“ lyderis su „teisinga“ partija galįs atvesti tautą į „šviesų komunizmo rytojų“. Taip žmonės praranda iniciatyvą, girdėdami žiniasklaidoje vien ditirambus „genialiajam“ Andriui Kubiliui, kurio metodai esą tokie „stebuklingi“, kad viskas būsią gerai, net jai viską paraidžiui atliks kvailys. Ir „stebuklui“ gali sutrukdyti vien „priešai“, kurių vis daugiau atrandama pačioje partijoje.
Juk dabartinis partijos pirmininkas yra tipiškas biurokratinis partietis, tokiais metodais iškilęs, tad iškopęs aukštyn hierarchiniais laipteliais, o ne istoriniu pasirinkimu. Jis visiškai nutolo nuo Lietuvos, nuo tautos. O ne vien nuo tam tikros „tautos dalies“, kuri jo „nesupratusi“ ar buvusi apgauta „rusų specialiųjų tarnybų“. Ir tai jau primena Fidelio Kastro politinę metodiką, kai kiekvienas „nesupratęs revoliucijos vado“ tampa Amerikos slaptųjų tarnybų agentu. Kuboje, kad liktum „lojalus“, tikriausiai turi būti telepatas, jeigu ir už tai nepasodins į kalėjimą, įtarę, kad Amerikos valdžiai šnipinėji „revoliucijos vado“ smegenis. Ar tai šiandien turėtume vadinti Lietuvos ateitimi?
Apie Lietuvos ateitį vėl prabilo Vytautas Lansbergis, teigdamas, kad būtinai reikia grįžti prie dvasinių vertybių, atsikratyti technokratinio ekonominio modelio, ir tai yra kur kas daugiau negu partijos gelbėjimas aukštesniais politiniais reitingais. Juk tai visa esmė. Lietuva turi grįžti prie išmintimi ir žmogaus gebėjimais pagrįstos ne vien politikos, bet ir šiais principais grindžiamo paties gyvenimo.
Lietuvos padėtis dabar nėra gera, nesame „vis labiau klestinti“ valstybė, nei buvome tokioje „gilioje krizėje“, kaip skelbė „gelbėtojai“. Visos Europos Sąjungos padėtis pastaruoju metu ganėtinai sudėtinga, ir reikia dvasinių politikos lyderių, galinčių mobilizuoti tautą. Mobilizuoti ne kanceliarinių potvarkių vykdyti, bet savarankiškai imtis iniciatyvos, reikšti principingą požiūrį į valstybę. Pagaliau nuo modelių ir visų „sausų šakų“ pereiti prie realaus gyvenimo, leisti atgimti Lietuvai kaip aukščiausiai dvasinei vertybei.
Kad žmonės nėra abejingi tokioms idėjoms, parodė ir minėtas balsavimas, kuris miestuose baigėsi V.Landsbergio persvara. Ir tik kontroliuojama provincija balsavo „taip, kaip reikia“, ir ten, kur nulemia baimė. Tad kuo išoriškai geresnis rezultatas, tuo jis iš tikrųjų blogesnis. Būsimam rinkėjui yra dėl ko susimąstyti.
Kieno šluota geriausiai šluoja?
Nelaimei, Lietuvos konservatorių partijoje prasideda valymai. Šiaurės Korėjos ir Kubos komunistinių vadų dvasia. Iš partijos grūdamas Naglis Puteikis, pateikus jam kaltinimus, primenančius tradiciškas stalinizmo formuluotes. O ciniški Algio Ramanausko išpuoliai ir prieš Vytautą Landsbergį, ir prieš kitus „partijos priešus“ rodo, kaip lengva nuo juodojo humoro pereiti prie stalininių „trojkų“ leksikono. Kažkada buvęs garsus „Radijo šou“ išugdė naująjį Beriją? Rengiami „jaunimo grupių“ sąmokslai, lyg būtų siundomi komjaunimo smogikai?
Stebina ir šokiruoja žinomo disidento Antano Buroko pašalinimas iš Tėvynės sąjungos – ten nereikią patriotų? Jie dabar labiausiai trukdo? Argi tai neprimena Stalino inicijuoto bolševikų partijos valymo nuo „trockistinių elementų“?
Kuo pagaliau baigiasi tokie „valymai“? Šiaurės Korėjoje galutinai įsitvirtino karinė chunta, imituojanti kovotoją – „didvyriškąją Korėją prieš visą blogą kapitalistinį pasaulį“. Tai leidžia plauti milžiniškas pinigų sumas. Fidelio Kastro „valymai“ atvedė Kubą prie tokios padėties, kad ten valdžia apskritai nesirūpina žmonių gerove, žmonės apgyvendinami lūšnose ir griuvėsiuose, kurių niekas apskritai neremontuoja. Auksinis gyvenimas biurokratams komunalininkams – nieko nereikia dirbti! O alga mokama...
Juk tai ir yra logiškas neišvengiamas vadinamųjų „partinių valymų“ rezultatas. Kažkada ir Stalinas, „apvalęs“ partiją, net pats nustebo konstatavęs, kad „liaudies priešų“ vis daugėja. Juk jam net nešovė į galvą mintis, kad čia jis valdo labai prastai...
Išeitis Lietuvoje būtų padėkoti dabartiniam konservatorių pirmininkui Andriui Kubiliui „už darbą“ ir palikti jį ramybėje. Be A. Ramanausko „teismo“ su NKVD tardytojų retorika. Ir grįžti pagaliau prie dvasinių vertybių, prie tikrojo darbo Lietuvai. Pagaliau atsisveikinti su amžinomis biurokratinių reformų sistemomis (biurokratai vien „reformuoja“, nes daugiau neturėtų ką veikti).
Kam Lietuvoje gyventi gera?
Šiandieninė valdžia taip pat „gerina“ gyvenimą. Ir čia tikros visų valdžių „soclenktynės“. Taigi jei jau taip gera, vadinasi, viskas turi likti kaip buvę, kaip dabar, nes niekas, turėdamas gera, gero neieško. Ši paradoksali pseudogėrio logika tiesiog paralyžiuoja tautą. Viskas eina tik geryn be jokios piliečių iniciatyvos. Kai valdžia „geniali“, piliečiai pasidaro apskritai nereikalingi. Jie visi iki vieno gali ramiai emigruoti į užsienį.
Tačiau Lietuvoje tebėra tas kelias, kuriuo lietuvių tautą vedė profesorius Vytautas Landsbergis. Tai dvasinių vertybių, nuolatinių ieškojimų, žmogaus tobulėjimo ir išminties kelias. Nepriklausomai nuo to, kaip keletą artimiausių metų klostysis politiniai įvykiai, niekas niekur nedings ir kas rinksis tą kelią, tas nepralaimės. Vytautas Landsbergis išliks didžiu politiniu ir dvasiniu lyderiu. Kadaise, nors ne taip jau seniai lietuviai aktyviai rėmė Sąjūdį, ir referendumas lėmė, kad tapome laisvi. Tada mums, lietuviams, atstovavę pagal tuometinius sovietų įstatymus liaudies deputatai įvykdė tautos valią, atkūrė Lietuvos laisvę ir valstybingumą. Kad Lietuva taptų Vakarų civilizacijos dalimi, tai buvo jau pirmųjų valandų Vytauto Landsbergio politika, ir tai buvo iš tiesų tikras nuoseklumas.
Tai buvo ir mūsų, visų lietuvių, iniciatyva, valia. Šiandieninis biurokratinis modelis tos valios neturi. Jos ir nereikia. Deja, žmogus be valios jau ne žmogus. Net jeigu ir aukse maudytųsi, jis žmogumi netampa. Jei skurde gyvena, gal ir suvoks, kad jo bėdas vis dėlto lemia ne ekonomika, o kur kas artesnis dalykas – tai jo dvasia. Kodėl pralaimėjome prieš save?
Su Vytautu Landsbergiu mes išgėrėme pirmąjį laisvės oro gurkšnį. Ir mes neturime nors ir laikinai savo valia nuslopti. Tie, kurie tiki Vytauto Landsbergio sugrįžimu į didžiąją politiką, jie to ir sulauks. Lemia ne viena partinė kadencija, lemia tauta, ir ji rinksis tuos, kurie laikosi ne vien materialinių dalykų, bet suvokia ir dvasinius tautos bei valstybės piliečių interesus. Tada mes pakilsime ne skambių žodžių, o realių darbų gyvenimui.
Buvęs akademikas A.Kudzys pasakė: „Jeigu TS-LKD pirmininku būtų V.Landsbergis, tai aš pats įstočiau į TS-LKD partiją.“
Straipsnyje “Tautiškasis visuomeniškasis veikimas ir valdininkai“
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona teigė: „Kaip kiekviena tauta, taip ir mes, lietuviai, norime būti stiprūs, patvarūs, pajėgūs. Tautos stiprumas, patvarumas, pajėgumas labai daug pareina ir nuo jos vidujinio susiklausymo bei vieningumo. O vieningumui, susiklausymui tautoje ugdyti šiandien bene daugiausia gali padėti jos organizuotumas.
Veikimas, nukreiptas tautoje organizuotumui ugdyti, jos vieningumui bei susiklausymui stiprinti, paprastai vadinamas tautišku visuomenišku veikimu. Tautiško visuomeniškumo veikimo paskirtis tautos gyvenime yra kilni ir labai reikšminga. Nė vienas tautietis, jei tik nuoširdžiai trokšta tautai, taigi ir visai Lietuvai, stiprybės bei gerovės, neturėtų jo paneigti, nuo jo šalintis, o dar labiau, jį niekinti. Tautiškasis visuomeniškasis veikimas visų lietuvių, ypač inteligentų, turėtų būti gerai suprastas, įvertintas ir pamėgtas. Kiekvienas lietuvis, vienas daugiau, kitas mažiau, vienas vienaip, kitas antraip, kiekvienas pagal savo nusimanymą bei pasigalėjimą, tautiško visuomeniško veikimo turėtų būti pagautas, į jį įsitraukęs dirbti.“
Ar Andrius Kubilius nekreipia dėmesio į Lietuvą ir tiesiog nesirūpina ateitimi?!
Atgal
