Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 04 16. Karalius panašėja į vargšą
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Yra žmonių, kurių darbai ir asmenybės nepamirštami šimtmečiais, kartais ir tūkstantmečiais. Ir taip šiame mirtingųjų pasaulyje kai kurie žmonės geba įžengti į amžinybę, ir jų nepaliečia užmarštis... Galima būtų vardyti tūkstančius tų didžių asmenybių: talentingų menininkų, išmintingų filosofų, reikšmingų mokslininkų ir išradėjų, bet perrašinėti enciklopediją nėra šio straipsnio tikslas. Tačiau esama žmonių, kurie stengiasi perrašyti ne enciklopediją, bet istoriją, ne suklastoti istorijos vadovėlį, bet pakeisti normalią žmogaus gyvenimo tėkmę, prisidengus kartais kilniomis, o kartais ir nelabai „idėjomis“, kurių pėdsakai įsirėžia žmonių atmintyje kaip kraujuojantys randai. Ir tokie jie išlieka per kartų kartas, nepaisant jų ieškomų pateisinimų, įvairių režimų, kuriems jie tarnauja, ciniškų istorikų, „išskalbiančių“ nuo nekaltų žmonių kraujo permirkusius jų marškinius. Jiems ne tik kad nebūdinga tikroji žmogaus didybė, bet jie praradę žmoniškumą, o istorijoje išlieka dėl kraujo klanų ir gaisrų pašvaisčių.
Kartų kartos stengiasi juos pamiršti, bet užtenka paminėti jų vardą... Michailas Muravjovas-Korikas. Ir šis nepaprastai žiaurus žmogus iškart iškyla mūsų atmintyje sukeldamas šoką. Prabėgo jau daugiau kaip pusantro šimto metų, o kraupūs, vampyriški jo metodai malšinant Lietuvoje 1863 metų sukilimą išliko istorijoje kaip kruvinas antgamtinių blogio jėgų siautulys. Prieš tai korimais šis istorijos monstras jau buvo pagarsėjęs Baltarusijoje. Nors iš pradžių, teigiama, esą norėjęs vien įdiegti tuose kraštuose rusišką abėcėlę... Prieš tai išsižadėjęs dekabristų, už ką buvo caro pamalonintas postais vadinamajame Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte, prasimušęs iki Vilniaus generalgubernatoriaus kėdės. Ir tai buvo jo kruvina žvaigždžių valanda... Už nepaprastą žiaurumą, iškariant ištisus kaimus ir tūkstančius žmonių išsiunčiant į Sibirą jam buvo suteiktas grafo titulas. Neilgai džiaugėsi, kitais metais mirė...
Tai kas gi verčia ne vieną žmogų nueiti Muravjovo keliu? Kas gi stūmė iš pradžių galbūt ir kilnių tikslų siekusį žmogų, jei prisimintume jo dalyvavimą dekabristų sąjūdyje, tapti tikru siaubūnu, ir jeigu pavartotume šiuolaikinę terminiją, – paprasčiausiu karo nusikaltėliu? Ir matysime tik vieną motyvą, nes kitų ir nerasime, - tai tik valdžios troškimą. Norą būti tokiu, kad visus apimtų baimė, kad visi lenktųsi iki žemės, o tuos, kurie nepaklūsta – į kalėjimą, į kartuves ar į Sibirą, ir ne vien, kad jo akyse kalti, bet ir dėl „apvalaus skaičiaus“ – taip būdavo baudžiami visiškai niekuo dėti žmonės. Kur prasideda tas kelias ir kur jis baigiasi? Gal ta riba visiškai trapi, nepastebima, žmogaus dvasioje, lyg kokia nematoma linija tįsotų ore?
Nuolankus banko tarnas...
Istorija neįtikėtina, jei nebūtų įvykusi, jei kas nors būtų papasakojęs, tai būtum pamanęs, jog tokie dalykai galį nutikti vien Balzako romanuose. Ne veltui šis prancūzų klasikas vadintas „didžiuoju gyvenimo žinovu“. Gal todėl jo istorijos kartais tokios neįtikėtinos, kad „paimtos tiesiai iš gyvenimo“? Ir štai tokia istorija nutiko mūsų gyvenime... Apie keturis milijardus turto sukaupusį Saulių Karosą, be daugybės įmonių, vadovaujantį ir UAB „Medicinos bankui“, spauda yra rašiusi tiek ir tiek, tačiau ne balzakiška tema. Gal pas mus tiesiog tokių talentų trūksta? Jis irgi skelbiamas didžiu filantropu, padedančiu muzikams pagal šeimos tradicijas: jo senelis Juozas Karosas buvo vienas žymiausių Lietuvos chorvedžių ir kompozitorių, taip pat ir daugelį metų konservatorijoje mokęs būsimus menininkus muzikinio meistriškumo. Lietuvos muzikos meno istorijoje J. Karosas paliko šviesų pėdsaką. Ir jei anūko verslas taip klesti, tai ar čia turėtų būti kažkas bloga?
Tik ar šitame paveiksle neatsiranda tokių tarytum girgždančių detalių? Pirmiausia šio bankininko ir verslininko polinkis gyventi didžiulėje prabangoje. Vienas iš daugelio jo „dvarų“ netoli Nemenčinės kainavęs 80 mln. litų. Maisto produktai vežami iš viso pasaulio šalių... Ne nuodėmė, bet iš kur toks polinkis į tai, kas žemiška, visiškai žemiška? O juk jo senelis garsėjo ypatingu abejingumu materialiniams dalykams ir meno aukštybių iš pradžių siekęs kaip labai talentingas savamokslis, didžiausiomis pastangomis ir, jau tapęs pakankamai žinoma figūra muzikos pasaulyje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą, kol pagaliau muziko karjerą baigė būdamas profesoriumi. Šį talentingą žmogų lygintume nebent su didžiu austrų kompozitoriumi Jozefu Haidnu, gebėjusiu iš badmiriaujančio bažnyčios vargonininko padėjėjo tapti amžinuoju, nemirtinguoju klasiku.
Ir čia jau suskamba šiurkštoka Balzako klasikos gaida... Toks pat mįslingumas gaubia ir S. Karoso šeimą, juk vis dėlto faktas, kad nuo milijardieriaus pabėgo žmona. Bepigu sakyti, kad buvusi „bloga moteris“, juk viskam būna savo priežastys. Juk niekas negali įrodyti, kad ji tikrai buvusi ‚bloga“, bent jau iš pradžių tokia neturėjusi būti. Ar tai neprimena pabėgimo iš karaliaus Mido dvaro, kur viskas, prie ko tik jis neprisileisdavo, pavirsdavo auksu? Net maisto jis nespėdavo įsidėti į burną. Senovės graikų mitas skelbia, kad pavertęs šeimos narius aukso statulomis ir pats šito „auksinio košmaro“ neištvėręs, šokęs į Paktolo upę ir nusiskandinęs. Ten ir atsiradusios aukso kasyklos.
Balzakiškas siužetas jau išsivysto į liniją istorijoje, kuri tiesiogiai siejasi su „Lietuvos Aidu“. Perkant geroje vietoje 90 arų sklypą Trakų rajone, Dobrovolėje, man teko pasiskolinti iš UAB „Medicinos banko“ 240 tūkst. litų tam sklypui įsigyti. Būtų gal per ilga istorija pasakoti apie visas peripetijas, leistis į apmąstymus, susijusius su šio banko gobšumu bei plėšrumu, apiplėšiant mano šeimą. Bandymas toje istorijoje padėti tašką yra tiesiog šokiruojantis. UAB „Medicinos bankas“, siekdamas neva atgauti skolą, įvertina šį sklypą... 2 tūkst. litų! Labai smalsu, kokią istoriją iš šių faktų būtų sudėliojęs genialusis ir labai realistiškas didis prancūzas Balzakas.
Kokia gi Lietuvos turtuolio verslo logika čia reiškiasi? Prieštaringai vertinamas Lietuvoje, Rusijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Jis pasisamdo irgi prieštaringai vertinamą Milevičių kontorą. Ir ką dar aiškinti, jei kiekvienam apsiskaičiusiam žmogui akivaizdu, kad čia Balzakas atskleistų šių faktų niūrų gražumą. Kita vertus, taip pat reikalaujama aprašyti ir pastatą Maironio gatvėje Nr.1, nors jo bankroto byla nebaigta, ir yra kiti kreditoriai. Ar čia vėl nereikėtų balzakiškos plunksnos?
Kaip žinoma, tuo pačiu metu, kai buvo vertinamos ir parduotos iš varžytinių A.Pilveliui priklausiusios patalpos, netoli jų žinomas futbolininkas Deividas Šemberas nupirko butą mokėdamas 12000 Lt už vieną kvadratinį metrą. Argi ne taip pasidaromi didžiuliai turtai? Argi netampa jie savitiksliu? Ar žmogus dėl turto, ar turtas dėl žmogaus? Šiuo atveju tai savotiška „harmonija“, kur žmogus apskritai išnyksta. Negi tai šiandieninė S.Karoso verslo etika? Tai norisi paklausti, kuo tokia verslo etika skiriasi nuo liūdnai pagarsėjusio Madofo metodikos, ar Mavrodžio „stebuklingos ekonomikos“?
Kuo gi turtingi esame?
Šiandien S.Karosui, atrodo, dvasiniai dalykai turėtų būti dangaus reikalas, o žemėje reikią vadovautis vien stipresniojo, „žmogaus žmogui vilkas“, ilčių teise. Genialusis Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, sukūręs vadinamąją krikščioniškosios etikos ekonomiką, per trumpą laiką pakėlė Vokietiją iš griuvėsių ir šiandien tai ekonomiškai labiausiai klestinti Europos valstybė.
Kokia gi etika tų, kurie atima? Argi natūraliai nekyla įtarimas, kad tai galėjo būti iš anksto paruošti spąstai?
Pirmasis Kauno apskrities viešosios bibliotekos direktorius Kazys Povilaitis sakydavo: „Ar iš karaliaus rūmų, ar iš vargšo lūšnos, bet dar negimė toks žmogus, kuris būtų pats išėjęs, o nebūtų išneštas kojomis į priekį.“ Šis kilnus, šviesus, doras ir kultūringas žmogus savo širdį buvo atidavęs knygoms. Ir jis nebuvo sausas knygius, per apdulkėjusius tomus nematantis žmogaus. Kaip tik knyga jį priartindavo prie kito žmogaus širdies, ir jis kiekvienam gebėdavo tarti paguodos žodį. Ir ne šaltą „aukso šviesą“ jis spinduliavo, bet tikrą išmintį ir meilės šviesą. Visa, kas gera, iš jo sklisdavo kaip iš dieviško šaltinio.
Tik kaip sugretinti papasakotą sklypo istoriją su Muravjovo Koriko karjera? Tas uolus caro politikos vykdytojas, Vilniaus generalgubernatorius buvo žudikas ir karo nusikaltėlis. Kas gi visus tuos, kurie besąlygiškai atmeta gėrio etiką ir imasi daryti vien tik tai, kas jiems naudinga, sieja. Ar ne iš to paties plieno nukalamas ir kiaulėms skersti peilis ir kryžiuočio kalavijas? Juk svarbiausia ne apkaltinti ir nuteisti, o suprasti, kas iš tiesų vyksta.
Ir pirmiausia norisi užduoti klausimą, ar tie visi bankų veikėjai supranta, kad šitame laikinumo pasaulyje visi išnešami iš paauksuotų rūmų ir lūšnų kojomis į priekį. Vienintelis vertingas dalykas yra tas, kurio neįmanoma nusipirkti? Galima sukaupti milžiniškus turtus ir manipuliuoti šimtais net tūkstančiais žmonių, bet už pinigus dar niekas neužsitarnavo jų meilės. Jei milijardierius nuskurs, visi buvę jo draugai sugiedos „Requiem“ dar jam esant gyvam. Ar jam seniai ne laikas suprasti ar nors pajusti, kad draugų jis niekada neturėjo. Jeigu žmonės vis tebeprisimena Kazį Povilaitį, gavusį kuklią bibliotekininko algelę, vadinasi, jie turėjo jį už ką mylėti. Pirmiausia turi būti meilė. Vaikas turi turėti širdį ir jos neprarasti niekada. Todėl ir sakoma: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“
Jei nėra jokio ryšio su artimu, tai ar įmanoma šitaip: vienoje rankoje rusiškas elementorius, o kitoje – „prikazas“ karti kaimo žmones, ramius ir dorus žemdirbius. Kam gi tada žmogų mokyti, jis paskui be kaltės pasmerkiamas mirti. Ši beprasmybė yra absurdo logika. Ir baisus absurdas visada ten, kur jau gyvas žmogus lyg mirties šmėkla. Vis sužinome, kai pasaulyje netikėtai „miršta“ turtuoliai! Mirčių priežastys tiriamos, bet dažniausiai neviešinama mirties priežastis.
Gyvenimas nėra amžina ir sustingusi diena, kurią būtinai turi išragauti, - ji teka, ji beribė, ir niekas nežino, kur prasidėjo praeitis ir kur pasibaigs ateitis. Ir visi bijo to taško, kuriame viena ir kita sueina. Pamenu šviesios atminties Bronislovą Lubį. Teko jį palydėti į Druskininkų sanatoriją. Jis sustiprėjęs žadėjo paremti valstybės laikraštį „Lietuvos Aidas“ ir duoti išskirtinį interviu apie svarbumą remti kultūrą ir kitus dvasingus projektus. Deja, netikėtai ne visai aiškiomis aplinkybėmis sustojo jo širdis.
Kas ir ką turi daryti?
Ar galima pataisyti pasaulį, jei Balzakas jo nepataisė? Bet šį pasaulį valdo ir ne Muravjovas. Tai ar verta čia ieškoti palyginimų? Dorai atlikime, kas ką galime. Ir to užteks.
Atgal
