Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 05 14. Perversmas
Algirdas Pilvelis
Prisiminčiau seną, banalią, visiems žinomą išmintį: „Gyvenime pasitaiko visko...“ Taip pat ir politikoje. Ir už to visko dažniausiai slypi nelaimės, tragedijos, neteisybės. Politikoje tas viskas paliečia ne atskirų žmonių, o tautų ir valstybių likimus. Kaip tik todėl politinis gyvenimas turėtų būti švaresnis, padoresnis, garbingesnis, džentelmeniškesnis, nors dažniausiai siejamas tik su apgaule, cinizmu. Cinizmas – tai ir išdavystės, ir melas, ir karjerizmas, ir klastotės. Kiekvienas politinis sprendimas, kokiais sumetimais bebūtų vadovaujamasi, tai iš tikrųjų yra ateities gairė, o padariniai retai kada būna ištaisomi. Taigi politikoje tik tada pasitaiko visko, kai trūksta atsakomybės. O atsakomybės pritrūksta tada, kai nulemia egoizmas ir didžiulės besiveržiančio į karjeros aukštumas ambicijos. Tada suyra natūrali tvarka, griūva sveiko proto logika ir atsitinka tai, ką vadiname gerai istorijoje žinomu žodžiu „perversmas“, reiškiančiu nelaimę. Ne vieno žmogaus bėdas, bet didžiulį visos tautos sukrėtimą.
Perversmus galima įvykdyti be kraujo. Jei tai pavyksta, – kur kas saugiau, galima apgauti žmones, esą nieko tokio neatsitiko.
Kad suprastume, kas iš tiesų įvyko tame keistame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos suvažiavime bei jos pirmininko rinkimuose, turėtume paieškoti istorinių asociacijų. Partija visiškai nusigręžia nuo rinkėjų nuomonės, iš tikro ne pati partija, o vadinamoji „Kubiliaus grupuotė“, ir rinkimų rezultatus tiesiog „padaro“, tai jau savaime skandalingas dalykas. Lyg partija apskritai nenorėtų priklausyti nuo rinkėjų, nes žengianti „teisingu Lenino keliu“. Trūko balsavimo biuletenių, „spaudimas“ provincijoje, profesoriaus Vytauto Landsbergio šalininkų persekiojimai... Taigi partijoje, turėjusioje formuoti tautos ir valstybingumo ideologiją, rezgamos intrigos ir vyksta perversmai. Suprantama, kad tokie „toliaregiški“ žingsniai populiarumo jai nepridės, o Lietuvos politinėje erdvėje atsiras ideologinė tuštuma, nes tokiuose kanceliarinių intrigų brūzgynuose randasi vien nihilizmas.
Romėniška katastrofa
Julijus Cezaris laikomas Romos imperijos kūrėju. Rašomos dramos apie jo tragišką likimą, kaip jis tapo išdavystės auka. Markas Junijus Brutas, smogęs jam mirtiną smūgį, buvo vienas jo patikėtinių, todėl išeinantis iš Senato rūmų politikas mažiausiai galėjo tikėtis išdavystės iš jo ir neatkreipė pakankamo dėmesio į jį apsupančius žmones. Ir liko istorijoje garsioji Cezario frazė: „Ir tu, Brutai?“ Kokia gi buvo ta išdavystės kaina? Du kruvini, žiaurūs pilietiniai karai. Tokie buvo išdavystės ir Cezario mirties padariniai.
Tai istorinis įrodymas, kur gali nuvesti valstybę nešvari kurios nors politinės grupuotės „efektyvi strategija“. Roma kruvinų pilietinių karų galėjo išvengti, Cezariui valdant taip pat galėjo būti tęsiamos pažangios reformos. Vadinamoji „demokratizacija“ toje imperijoje prasidėjo tada, kai jau buvo aiškiai per vėlu. Įvykis, sukrėtęs tuometinį antikos pasaulį 44 metais pr. Kr., lieka iki šiol kaip ženklas, kaip simbolis to, ką gali padaryti blogas, piktas darbas, be jokios atsakomybės. Kai Brutas pasigyrė Senatui savo „žygdarbiu“, senatoriai, užuot pripažinę jį „nauju valdovu“, pasibaisėjo išdavyste bei žmogžudyste ir išsibėgiojo. Tai buvo ženklas pilietiniam karui.
Kurgi lietuviška katastrofa? Kurgi tas perversmas, jei darome istorinį gretinimą? Jei Andrius Kubilius surengė panašų išpuolį prieš Vytautą Landsbergį, kaip Brutas prieš Cezarį, tai ar Lietuva dėl to apsivers? Pagaliau niekas nežuvo...
Esmė ir anais laikais buvo ne Cezario mirtis, nes jis savo gyvybės nelaikė vertesne už bet kurio Romos piliečio. Esmė yra padariniai. Ir jei mūsų laikais paplitę perversmai be ginklų, tai nereiškia, kad po to „nieko nebūna“.
Brutas karą pralaimėjo tik dėl to, kad jį palaikė vien tie kariuomenės būriai, su kuriais jis bandė ateiti į valdžią. Jei būtų palaikę žymiai daugiau romėnų, ne vien „savi“, gal niekas nebūtų drįsęs su juo kariauti. Bet išdavikas ir žmogžudys neturėjo šalininkų „iš pašalinių“. Ir jeigu „Kubiliaus grupuotė“ taip bandys laimėti Seimo rinkimus, tai surinks labai mažai balsų iš „saviškių“. Bet kuri partija, galinti patraukti „pašaliečių“ balsus, nesunkiai įveiktų konservatorius.
Diržo veržimo ant kaklo politika
Dabartinis „tuščios vietos“ lyderis A. Kubilius, tai skelbiantis save vos ne pasaulio gelbėtoju nuo ekonominės krizės, tai vėl pradedantis aiškinti, kad jis „atgailauja“ kone dėl kiekvieno „blogo“ sprendimo, blaškosi ir pasimetęs tarp prieštaravimų. Pirmiausia jis skelbiasi tokiu teisingu politiniu lyderiu, kokiu skelbėsi Leninas. Taigi jis yra visiškai nekritikuotinas. Tad kaipgi jis gali pats dėl ko nors gailėtis, jei esąs neklystantis? Galbūt visi iki vieno jo sprendimai būnant premjero poste buvo „iš dalies klaidingi“. Tokiu atveju jis neturi jokio ideologinio stuburo ir nežinia kokiu pagrindu priiminėja politinius sprendimus. Netgi kyla klausimas: kas gi iš tiesų juos priiminėja?
Jo „diržų veržimosi“ politika peraugo į „diržo ant kaklo“ užveržimo politiką. Emigracijos „rekordai“ – apie 300 tūkst. lietuvių paliko gimtinę, pagaliau ir biudžeto subalansavimas tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva atneša didžiulę 50 mlrd. litų užsienio skolą. Vadinasi, tokius „genialius sprendimus“ galėjo padaryti bet kas. Tačiau tas, kas turėjo teisę tai daryti, pasiskelbė „genijumi“, nors visi jo darbai tebuvo skirti biurokratų gelbėjimui. O laikydamasis tos pačios „ideologijos“, kurios iš tikrųjų nėra, jis ir toliau smukdys partijos reitingus, suteikdamas tik vis didesnį pranašumą vadinamosioms „kairuoliškoms“ tendencijoms, kurios nedelsė ir nedels pasireikšti, praktiškai neturint jokio argumento, tai yra visus argumentus atidavus į politinių varžovų rankas. Ar ne Bruto vienatvė prie Filipų?
Juk ir naujai socdemų vyriausybei užtenka, kad tik būtų „šiek tiek geriau“ – ir tuo galima išlaikyti puikiausius reitingus kitai kadencijai! Taigi dabartinei Seimo daugumai daug pastangų nereikės norint laikytis valdžioje. Tokie „žaidėjai“ vadinami „savais svetimoje komandoje“.
O juk Lietuvos uždavinys – ir tą supranta visi piliečiai – pasiekti šalies stabilumą, apsaugoti visą šį sudėtingą visuomenės mechanizmą nuo nuolat krečiančių krizių, o ne džiaugtis, jog „dabar šiek tiek geriau“. Lyginant su kuo?
Valstybė toks mechanizmas, kad neužverši diržo ant kaklo tik daliai žmonių, nes tas diržas vis labiau verš, kol neužverš pačios valstybės. Lygiai taip pat sėkmingai buvęs premjeras užveržė diržą ant kaklo ir savo partijai.
Ar Lietuvai jau nebereikia lyderių?
Kaip teisingai nurodė profesorius Vytautas Landsbergis, mūsų nepriklausomybės tėvas, padėjęs Lietuvai ir visiems lietuviams laisvės pagrindus, didžioji problema yra atsitraukimas nuo dvasinių vertybių. Ir tai yra esminis dalykas. Lietuvoje tarp dvasinio bei intelektualaus prado ir tiesiog materialinių dalykų esama didžiulės takoskyros. Tarytum būtų dvi Lietuvos. Viena blaškosi materijoje bei krizėse, kita lyg būtų pogrindyje ir nedarytų reikšmingesnės įtakos. Būtent profesorius Vytautas Landsbergis yra tas žmogus, kuris gali įvykdyti didžius uždavinius. Ir jis buvo būtent tas žmogus, tas politikas, kuris būtų ne vien galėjęs kilstelėti konservatorių partijos reitingus, bet šiuo sunkiu ir atsakingu Tėvynei metu gebėjęs įveikti tą tuštumos takoskyrą. Ar jis vienintelis Lietuvoje dvasingas ir išmintingas žmogus? Jei būtų vienintelis, tai neturėtų nė vieno šalininko. Tačiau kaip tik jis ir niekas kitas gebėtų iškelti vadinamąją „politinę tribūną“ į dvasiškai kur kas aukštesnį lygį, jis gebėtų mobilizuoti tuos, kurie dabar išsiskaidę „pogrindyje“, nes jiems tokioje „viską perku ir parduodu“ visuomenėje nėra vietos, bent jau visai neaiškios tokių žmonių funkcijos. O juk tikro idealo pagrindu ir buvo atkurta mūsų Nepriklausomybė! Tokio idealo pagrindu ir būtent Vytauto Landsbergio puikaus politinio gebėjimo dėka Lietuva taip nutolo nuo vadinamojo „Rytų sindromo“, kad dabar net neįmanoma įsivaizduoti, kaip būtų galima ją integruoti į vadinamąją Eurazijos sąjungą, kurią siekia suburti Rusija. Atsirado tiek „kampų“, kurie paprasčiausiai nelimpa, ir tai vis V. Landsbergio politikos dėka.
Kaip valstybė ir tauta gali gyventi dvilypį gyvenimą, nutolusi nuo dvasinių, patriotinių ir tautinių idealų? Juk tik šie idealai vienija ir mobilizuoja žmones. Ne pinigai, ne skurdas, ne abstrakčios politinės idėjos, kurios jau rytoj, pasikeitus politinei konjunktūrai, paprasčiausiai išeis iš apyvartos. Vietoj idealų – „padėvėti drabužiai“? Juk šiandien vyriausybės jau negali apspręsti, ką iš tikrųjų Lietuva veikia Europos Sąjungoje, kokią savo ateitį mato konkrečiai Europoje, ne vien „organizacijoje“, kur viską nuspręs dauguma arba viršūnių susitikimai. Valstybę, šventą kiekvienam lietuviui, keičia vienadieniai „iššūkiai“. Ar ir žmogus jau netapo pats sau prieštaringu iššūkiu?
Kelias į kitokią Lietuvą
Lietuviams vis dėlto būtinai reikia priimti dvasinį sprendimą savo dvasinio lyderio naudai. Mums reikia ne „prikazų“, kuriamų kanceliarijose, mums reikia dvasiškai kilti su tikruoju lyderiu. Ne tas valdovas, kuris uždeda jungą, o tas kuris pakelia valstybės pilietį aukščiau. Kiekvienas žmogus, pakilęs nors truputį aukščiau savo kasdienybės, aukščiau vien savo interesų, tampa piliečiu. Tokie lietuviai ir buvo Sąjūdžio laikais, kai jam vadovavo Vytautas Landsbergis. Kai prisimename būtent teigiamą šio didžiojo politiko veiklą, ne smulkmenas, tai prisimename vien didžius ir kilnius dalykus. Prisimename būtent tai, ko mums šiandien labiausiai reikia.
Ar bus ta kita jėga? Ar bus ta kita jėga, kuri sujungtų ir Vytautą Juozapaitį, ir Naglį Puteikį, ir Antaną Buroką, ir ne vien perėjusius „Kubilinės grupuotės“ įvairius „valymus“ politikus. Juk yra daug, nepalyginti daugiau žmonių, kurie imtųsi to naujo, tautą vienijančio žygio.
Lietuvos valstybei reikia naujo dvasinio pagrindo, lietuviams būtina įveikti tą pasimetimo būseną, kai nežinoma, nei ką daryti, nei kaip daryti, nes realiai tarytum nesuvokiama, kaip iš tikrųjų viskas yra. Tai lyg prarasta vieta pasaulyje, kai galvojame, kokie atrodysime pasauliui, bet ir nepagalvojame, koks gi tas pasaulis, ar bent kiek jį suprantame. Ir istorija įrodė, kad būtent V. Landsbergio pasaulėžiūra, jo pasaulio matymas yra ta realybė, kurioje mes gebėjome geriausiai orientuotis. Ir geriausiai veikti, ir geriausiai kritikuoti, ir prasmingiausiai gyventi. Mus žudo ne skurdas, o beprasmybė, gyvenimas joje ir nežinojimas, ką joje veikti. Kadangi žiūrime ne į tikrą pasaulį, o biurokratų sukurtus ir mums primetamus vaizdinius.
... ir paskutinioji būtinybė
Šiandieną negalima praleidinėti dvasinio tautos atgimimo galimybių, nes kitaip tokie vadinamieji „murdymaisi“ tarp krizių ir biurokratinių utopijų gali trukti dar nežinia kiek dešimtmečių. Antraip tokie vadinamieji „perversmai“, kai sėkmingiausi pilkosios masės atstovai valdys ir žudys valstybę, įgaus periodiškumą, cikliškumą, pagaliau taps šalies politinio gyvavimo modeliu.
Ir Lietuvai iškyla vienintelė būtinybė. Turėti esmę ir pagrindą, bet ne geresnes ar blogesnes valdžias, rasti vis daugiau galimybių vienytis, o ne užsidaryti ir skaldytis. Pasaulis yra tartum ideologijų turgus, todėl idealus būdas susiskaldyti. Būtinybė tapti savimi, suvokti savastį – nuo to prasideda viskas. Juk kiekvienas kelias prasideda nuo namų. O mūsų namai yra Lietuva, tad turime galvoti ir rūpintis, kaip juose gyvensime. Jie bus tokie, kokius mes juos sukursime. Tebūnie juose ramybė.
Ir šiandien keista, daugiau negu keista, kad tuose namuose, prie kurių statybos daugiausia yra prisidėjęs profesorius Vytautas Landsbergis, jam teskiriama „garbės vieta“ lyg kokiam svečiui.
Atgal
