Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 12 11. Juozas Edvardas Petraitis siautėja toliau (1)
Algirdas Pilvelis
Apie šio „verslininko“ ir „politiko“ nuotykius sklinda legendos. Atvykęs iš tolimos Australijos į Lietuvą „aborigenų“ mokyti, nes tikriausiai Žaliajame žemyne jie jau išnykę, tai yra civilizavęsi jau kur kas daugiau už šį „naujos politinės minties genijų“, jis čia iškart pradėjo garsėti sukčiavimo skandalais. Beje, J. E. Petraitis visur skelbiasi esąs Kembridžo teisės mokslų daktaru. Taip pat atkreipkime dėmesį, kad jo inicialai J.E. reiškia ir „Jo Eminenciją“, taigi nenustebkime, jei vieną gražią dieną paaiškės, kad jis yra be kas kitas, o „kardinolas“ J. E. Petraitis. Jo „žygiai“ neįtikėtini, ir galima būtų tomus prirašyti, jei šio rašinio tikslas būtų išsami biografija. Turėsime pasitenkinti tik paskutiniu jo „žygdarbiu“ ir pasistengsime išsiaiškinti, kad gi iš tikrųjų yra šis „misionierius“, kone kasmet vienokiu ar kitokiu akibrokštu šokiruojantis lietuvius.
Paskutinysis J.E. Petraičio kryžiaus žygis prieš poetą
Pavydėtų ir tamplieriai. Iš Gedimino prospekte esančio namo J.E. Petraitis, pateikęs priešieškinį, iškrausto vieną žinomą poetą, Kaimo rašytojų sąjungos narį. Lyg kryžiuotis, kalaviju nešdamas „šviesą ir tiesą“ tamsiems pagonims... Lyg kryžiuotis, bet šį kartą ne kalaviju, o kita ašmenų puse atsuktu įstatymu, jam naudinga linkme. Beje, į to namo remontą ir pertvarkymus jis nėra įdėjęs nė lito, skirtingai negu jo kaimynas. O šio „misionieriaus“, savo metu aktyviai Lietuvoje politikavusio, vienintelės šviesos ir tiesos yra akių dūmimas.
Tik kodėl tiek „kryžiaus žygių“ atlikęs J.E. Petraitis iki šiol laisvas, iki šiol siautėja, nors ir teismuose pabuvojęs ir dėl vekselių klastojimo, ir dėl meno kūrinių kontrabandos?
Pirmiausia, dėl to, kad pasirinkęs savotišką, bet jam labai sėkmingą taktiką, kurią liaudis vadina: „Pats muša – pats rėkia.“ Ir ne save jis, savaime suprantama, pliekia. Kam nors iškrėtęs gerą šunybę, jis visą laiką vaidina, kad čia jį vis skriaudžia. Jei toks spektaklis nepavyksta, jis paprasčiausiai „vaidina kvailį“, tai yra, apsimeta, kad „nežino, apie ką kalbama“. Šitaip jis tampa slidesnis už ungurį, nors šiuo atveju jau tenka aukoti žmogišką išdidumą ir bent laikinai pamiršti, kad „esi Kembridžo daktaras“. Taigi jo „kryžiaus žygių epopėjos“ tikrai ne prie veido tokiam „solidžiam žmogui“, kokiu jis bando pasiskelbti. Tik tiek, kad jis, nors ir nuolat nenueinantis nuo bulvarinės spaudos puslapių, nėra toks juokingas, koks gali būti pavojingas. Tai lyg savotiška kryžiuočio atmaina su kryžiumi – taikos ir meilės ženklu vienoje rankoje, ir su kalaviju – žudymo įnagiu kitoje. O kokia gi būtų ta jo „kilni misija“, kurią jis taip neriasi iš kailio atlikdamas Lietuvoje. Nebent bandytų įkurti Viktoro Hugo „Paryžiaus katedroje“ aprašytą Stebuklų Dvarą, tapusį bendriniu, apibūnant visokias sukčių susirinkimo vietas ir jų „sektas“.
Taigi iškyla klausimas, kiek jo nuolatiniai išpuoliai beerzintų, kas tai per asmenybė, kas per personažas, ko jis iš tikrųjų siekia? Iš tiesų nereikia galvoti, kad jis sąmoningai siekia vien blogo, kitas klausimas: kodėl jam viskas taip išeina? Juk dažnam žmogui norisi, kaip geriau, o išeina kaip visada. Ir ne kitaip. Tik kodėl kai kurie tarsi užkeikti tuo „kaip visada burtažodžiu“? iš tiesų taip apsimeti netgi neįmanoma, tad J.E. Petraičio atvejis yra būtent toks, kokiu galėtų rimtai susidomėti psichologai, taip pat mokslų daktarai, tik jau labai solidūs.
Savi marškiniai arčiau kūno!
2009 metais Lietuvą sudrebinęs „marškinių skandalas“ galbūt ir daugiau paaiškina su kokia asmenybe turime reikalą. Tada jis bandė iš „Humanos“ parduotuvės (dėvėtų drabužių!) išnešti marškinius, kainavusius 17 litų. Jis paprasčiausiai „paliko“ ten savo marškinius, o išėjo su kitais, geresniais. Nepamirškime, kad tas žmogus yra milijonierius. Kai buvo sučiuptas nusikaltimo vietoje, jis desperatiškai šaukė: „Marškiniai yra mano!“ Liaudies patarlė sako: ČSavi marškiniai yra arčiau kūno.“ Gi J.E. Petraitis tai supranta visai kitaip: jei jau marškiniai yra prie jo kūno, tai jie jau jo nuosavybė, ir kitaip čia negali būti. Nors toks faktas akivaizdžiai kertasi su tikrove, bet tikriausiai J.E. Petraitis tuo tiki. Ir tie desperatiški riksmai buvo labai nuoširdūs.
Tik kodėl tie padėvėti marškiniai tapo tikra „gyvenimo drama“ milijonieriui? Kas atspės, kas iš tikrųjų tokių metu dedasi jo širdyje? Kas prikels kaukolės kraštą ir pažvelgs, kokie procesai vyksta jo smegenyse? Kas?
Pačiai sudėtingiausiai gyvenimo atvejais vis dėlto kreipiamės ne į chirurgus, o į pasaulinius klasikus – rašytojus ir filosofus. Lenkų poetas ir prozininkas Edvardas Stachura rašo, kad „viskas yra poezija“, ir tokiu pavadinimu išleidžia eseistinę knygą. Ką jis iš tikrųjų nori pasakyti? Gyvenimas yra poezija, ir taip jį turime suvokti. Tik bėda, nors ir visi žmonės šitaip tampa poetais, vieni iš jų geri, o kiti – prasti. Prasti poetai ne tiek suvokia gyvenimą kaip poeziją, kiek bando primesti savo abejotinas ir primityvias vertybes. Todėl natūrali poetinė gyvenimo eiga sudarkoma. Išvirsta į groteską. Nors groteską suvokia taip pat geri poetai, o štai patys absurdo gyvenime kūrėjai to nesupranta, ir tik dar absurdiškesniais būdais stengiasi „teigti save“. Originali teorija, ar ne?
Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas teigė, kad visi žmonės yra filosofai. Netgi tie, kurie filosofiją neigia. Kadangi jau neigdamas filosofiją iš tikrųjų tampi filosofu, aišku, visai kitas klausimas – kokio lygio. Taigi gali būti čia ir barbaro, ir bepročio filosofija... Apskritai nėra tokio žmogaus, kuris apskritai neturėtų jokios pasaulėžiūros.
Didysis anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras teigė, kad „visi žmonės vaidina, o visas pasaulis yra teatras“. Tai reiškia, kad žmonės ne vien „veidmainiauja“, jie iš tikrųjų stengiasi atlikti tokius vaidmenis, kuriems manosi esą skirti. O jeigu jie pakankamai prieštaringi? Vadinasi, ir pats žmogus turi tapti „savotiška drama“. Kartais komedija, kartais tragedija. Tragedija dažniausiai įvyksta sandūroje ir konfliktuose su kitais žmonėmis, o komedija... Kas labai nori pasireikšti, tai, kaip sakydavo Napoleonas: „Nuo didingo iki juokingo – tik vienas žingsnis.“
J.E. Petraitis paprastai traktuojamas kaip „prieštaringai vertinama asmenybė“. Bet kaip tai suprasti? Ar to suprasti apskritai neįmanoma? Ar tiesiog šio žmogaus viduje dedasi sveiku protu nepaaiškinami dalykai? Viskas yra šiame pasaulyje paaiškinama, tik reikia susitaikyti su tuo, jei jau ieškome aiškumo, tai reiškia, kad ne viską suprantame.
Įsivaizduokime, kad jame gyvena du žmonės – vienas yra Juozas, o kitas – Edvardas. Tas pirmasis yra poetas, kaip ir kiekvienas žmogus – su tam tikru gyvenimo polėkiu, tik prastoje poezijoje nieko neatrasi filosofiško. Taigi Juozas visą laiką iškrečia kokį nors akibrokštą, kuriuo turėtų stebėtis ir pats Edvardas, kuriam tenka „filosofo“, arba bandančio apmąstyti savo poelgius vaidmuo. Edvardo pasaulėžiūra nepriima Juozo spontaniškumo, jos pagrindu kuriami rafinuoti sumanymai ne kaip pagrobti marškinius iš padėvėtų drabužių parduotuvės, kaip „pasidaryti milijoną“. Taigi šiam žmogui, J.E., tenka nuolat kariauti pačiu su savimi, taip pat su visu pasauliu. Keisti, spontaniški poelgiai nuolat persipina su totalitariniais „pasaulio užkariavimo“ sumanymais. Iš čia visos jo bylos, iš čia bandymai aiškinti, kad visi žmonės, su kuriais ji tik konfliktuoja „yra bepročiai“. Normalus yra tik jis vienas, J.E. Petraitis, ir, ko gero, vienintelis normalus ir sveikos psichikos žmogus visame pasaulyje.
Kunigaikščio sindromas?
Kai J.E. Petraitis statėsi savo garsiuosius „rūmus“ Antakalnyje, tai iš tų užsitęsusių „amžiaus statybų“ buvo nuolat pasišaipoma, kad jis „nori perspjauti Valdovų rūmus“. Bet atvėrus „ypač saugomus“ vartus, vaizdas priminė absurdo teatrą. Aptikti keli darbininkai, dirbę nelegaliai, kurie gaudavo iš jo gal kelių litų atlyginimą per dieną. Ir jei teigė, kad jis nepaprastai priekabus ir visą laiką verčia po kelis kartus perdaryti tą patį darbą. Maža to, pastatė tokius pastolius ir, aišku, norėdamas, kad viskas atsieitų kuo pigiau, jog pats dabar bijo ant jų lipti. Štai kas tas J.E.!
Nuteistas šių metų pradžioje už 1,8 mln. litų vertės vekselio suklastojimo pusantrų metų kalėjimo, jis ne tik neima į galvą tokio gėdingo dalyko, nors ir žmogus su „kunigaikščio užmačiomis“, jis toliau siautėja, paklusdamas fatališkam, jį apsėdusiam „absurdo misionieriaus“ vaidmeniui.
Jam pavyksta keistu būdu, išvežti į užsienį be Kultūros paveldo departamento leidimo ketvirtį milijono kainuojančias skulptūras, ir visi kaltinimai dėl kontrabandos meno vertybėmis – kaip vanduo nuo žąsies. Ir tai ne vienintelis toks kaltinimas.
Gal čia viskas paprasčiau? Gal taip lengvai ta „prieštaringa asmenybė“ išsisuka, kad jo interesus gina advokatas Algirdas Cegelis, anksčiau buvęs vienu Lietuvos muitinės vadovu? Suprantama, ryšiai su daugeliu įtakingų žmonių J.E. yra reikalingi kaip oras ir vanduo. Be jų jis tikrai negalėtų taip ramiai aplenkinėti pavojingųjų teisėsaugos uolų.
Dar 1997 metais jį apkaltino buvęs žinomas Lietuvos imtininkas, sambo čempionas, gyvenantis Kanadoje, kad J.E. Petraitis jį apgavęs, pardavinėdamas ikonas.
Už jas minimam J.E. jis sumokėjęs 14,5 tūkst. dolerių, turėjęs gauti 11 ikonų. Bet jam pačiam teko tvarkyti reikalus su Kultūros paveldo departamentu, ir taip jų iki galo nesutvarkęs, turėjo kuriam laikui grįžti į Kanadą, nes turėjo ten reikalų. Kai grįžo, paaiškėjo, kad įvertinta vos vieną ikona, o likusias J.E. jau atsiėmęs. Taigi Ostapo Benderio vertas akibrokštas.
Ir tokia visa epopėja. Kaip ir Bartkuškio istorija. Būtent J.E. jį kažkada privatizavo už 300 tūkst. investicinių čekių, galima sakyti, už grašius. Ir jis neprižiūrimas atrodė išties siaubingai, atrodė, kad dvaras ne tik be savininko, bet ir patyręs aviacijos bombardavimą. Tai iškalbingai liudija nuotraukos, kurių ir dabar apstu internete. Ir kodėl niekam lyg nerūpėjo Lietuvos įstatymai, pagal kuriuos tas neprižiūrimas dvaras turėjo būti atimtas iš nesirūpinančio tautos paveldu „dvarininko“ J.E.? Pagaliau vis delsiant, jis buvo pelningai parduotas Petrui Auštrevičiui už 3 mln. 200 tūkst. litų.
Tokia J.E. veikla seniai jau niekam nejuokinga. Tik liūdna ir graudu, kad tokie žmonės gauna tiek galimybių reikštis Lietuvoje, o jų veikla yra iš principo destruktyvi. Kada gi tokios „epopėjos“ prieis liepto galą? Kada tokiose biografijose galima bus padėti tašką? Tai yra „neutralizuoti“ tokius žmones, o, tiksliau tariant, priversti juos atsakyti pagal įstatymus, o ne „simboliškai“?
Kieno jie personažai?
Lietuvoje tokios avantiūros dažniausiai asocijuojasi su Iljos Ilfo ir Eugenijaus Petrovo sukurtu nemariuoju „Dvylikos kėdžių“ ir „Aukso veršio“ personažu Ostapu Benderiu. Pratęsti jo nuotykius Amerikoje sutrukdė vien autorių žūtis Antrajame pasauliniame kare nuo vokiečių ginant Maskvą. Galima prisiminti lenkų rašytojo Tadeušo Dolengos-Mostovičiaus sukurtus personažus Nikodemą Dyzmą ir daktarą Mureką. Arba XVIII amžiaus pradžioje tapusiu prancūzų klasiko Aleno-Renė Lesažo personažu Žiliu Blazu iš Santiljanos, kuris yra tų minimų XX amžiuje rašytų sukčių „epopėjų“ dvasinis įkvėpėjas. Tikriausiai ir J.E. biografija taptų bestseleriu, jei talentingas autorius parašytų tokią, kokia ji yra.
