Vidurnaktį rojalis senas Staiga patsai pradėjo groti. Galvoju, kas čia? Gal vaidenas? O gal jau kraustausi iš proto?

Jau baigias katino dienos. Atsėlina šuns laikai. Pastaugtum prie mėnesienos. Bet vienas. Vienas likai.

Ne dvi tos Lietuvos. Jų trys ar penkios. Taip draskantis jų gali tik daugėti. Kas bando vienyti, bet ne mažiau, kas kenkia Ir bando suvaryt visus į getą.

Pasaulis eteryje. Pinigas ne grynas. Neapsičiupinėjam net galų. Kaifuoja mulkis protą numarinęs: "Ir aš į kapsulę sutilpt galiu!"

Nėra nedarančių klaidų. Net Dievas gal nepagalvojo, Kad iš šiaudų nebus grūdų, Kai žmogui teks atremt pavojų.

Vis giriasi - atnešę mums kultūrą! Ką vograuja? Ne melo aš geidžiu. Jie patys nė krislelio jos neturi. Žodynas visas - iš trijų raidžių.

Meluoja laikrodžiai. Ir kalendoriai klysta. Kelių rodyklės varo nuo kelių. Kasdieną iškrečiam šunybę ar kiaulystę, Dangstydamiesi suokalbiu tyliu.

Nuo seno egzistuoja cenzai, rangai. Yra pavaldiniai ir jų valdovai. Beje, mokėt už viską reikia brangiai. Tad žmonės amžiais pasirengę kovai.

Protingi filosofijos traktatai. Senovės Graikijos ir Romos išmintis. Skraidina į žvaigždes kaip Grigo Ratai. Net jeigu jų prasmės nesupranti.

Biblioteka - didžiausias turtas. Brangiau nei auksas, pinigai. Joks lobis nebebus sukurtas, Jei rankoj knygos nelaikai.

Snaudžia klerkai. Niekaip nenubunda. Nebegelbsti cigaretės nei kava. Kam tie žmonės trukdo, rašo skundą? Gal visai nedirba jų galva?

Išėjau be skėčio. O lietus jau laukė. Kad parbėgt nespėčiau, Jis įnirtęs pliaupė.

  Kas laukia ryt, jau šiandien pagalvokim. Rytoj visai kita bus užduotis. Tik savo laiko iš savęs nevokim. Ir nesėkmei nežvelkim į dantis.

  Šalin komentarą ! Bevaisis plepėjimas. Ką ponai nutarę, Suvokt net nespėjome.

Yra receptas. Greitai duokit vaistą ! Liga baisi. Ligonis neištvers. Pasaulis jau liepsnoja, dega, kaista. Tuoj į kiekvieną sielą įsiverš.

Kas šoka, kas dainuoja, kas vaidina. Kai kas po cirko kupolu aukštai. Aš nežinau, o kaip mane vadina. Juk ne iš šio pasaulio aš. Bet štai ...

Kai valkatos tik plėšikauja, žudo, Protingi žvelgia į Visatą pirmapradę. Nedomina jų sidabriniai Judo. Jie sąžinės ir išminties dar nepraradę,

    Praėjo Joninės. Ir vėl diena trumpėja. Kokia čia vasara, jei jos dar nemačiau. Bet juk ir mes, jauni pasenti spėję, Kažkam nespėjom pasakyti "Čiau !"

Lyrai niekur neparduoda stygų. Sako, jau seniai jų negamina. Ar pirkėjų, ar meistrų pristigo ? Ar tiesiog ant uodegos užmynė ?

Tai jau kelintą kartą saulė teka ? Jau nebesuskaičiuoji, Odisėjau ? Ir kaip ruošiesi grįžti į Itakę, Jei šitiek kartų baisiai nusidėjai ?