Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 04 24. Kenčiu lig šiolei
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Sunki ir sekinanti istorija – iki šiol konservatoriai vis žada nupirkti iš Algirdo Pilvelio valstybės laikraštį „Lietuvos Aidas“. Jau ne kartą rašiau, buvau susitikęs su prof. Vytautu Landsbergiu. Ne tik jis, bet ir jo įpareigoti politikai Audronis Ažubalis, Ramūnas Garbaravičius susitikimų metu redakcijoje B.Radvilaitės g. 9, Vilniuje, žadėjo surasti sumą, už kurią aš nupirkau „Lietuvos Aidą“ 2000 m. balandžio 28 d. iš konservatoriaus Sauliaus Šaltenio.
Praėjo jau dvylika metų. Savo lėšomis leidžiu „Lietuvos Aidą“. Paskelbiau šimtus interviu su žymiais Lietuvos žmonėmis. Pats fiksavau jų veidus su jais betarpiškai kalbėdamasis. Visa tai išliko. Visi „Lietuvos Aido“ numeriai tvarkingai įrišti. Istorija - tai tarsi dvasingumo jėga. Lietuviai labai talentingi, mato ir jaučia, visiškai atvirai kalbasi su manimi. Yra išlikę tokių interviu, ne tik su prof. Vytautu Landsbergiu, pramonininkų konfederacijos prezidentu a.a. Bronislovu Lubiu, su „Lietuvos geležinkeliai“ generaliniais direktoriais, monsinjoru Alfonsu Svarinsku, seseria Nijole Sadūnaite, su Antanu Terlecku, partizanu Čeponiu, prezidentais Valdu Adamkumi, Rolandu Paksu, Dalia Grybauskaite, Seimo pirmininku Česlovu Juršėnu, Darbo partijos įsteigėju Viktoru Uspaskichu, Eugenijumi Gentvilu, Artūru Zuoku, Valdovų rūmų fondo vadovu, Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkais ir daugeliu daugeliu kitų. Nė viena Lietuvos biblioteka kol kas neturi visų „Lietuvos Aido“ įrištų sukomplektuotų numerių.
Dabar konservatoriai vėl žada pirkti „Lietuvos Aidą“ už daug mažesnę kainą, negu aš pirkdamas sumokėjau konservatoriui Sauliui Šalteniui. Šiame straipsnyje dar kartą viešai kreipiuosi į Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos seniūną Jurgį Razmą: nejaugi Jums neatsibodo žadėti ir žadėti?
Vien šiais metais konservatorių partija iš valstybės biudžeto gavo pustrečio milijono litų, ir juos valdo Seimo narys Mantas Adomėnas, už kurį per praėjusius rinkimus į Seimą mano iniciatyva balsavo keli šimtai „Lietuvos Aido“ skaitytojų, ir manau, tai nulėmė M.Adomėno laimėjimą prieš dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Kai M.Adomėnas savo lėšomis užsakė mišias Šv. Onos bažnyčioje, sumaniau pasiūlyti jam pasikalbėti su manim. Nuvykau į jo biurą B.Radvilaitės g. 3. Jo patarėja patikino mane, kad Seimo narys užtruko ir priims po poros valandų. Apsidžiaugiau, tikėdamasis, kad rasis galimybė ir pakalbėsime su M.Adomėnu apie valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ pirkimo klausimą. Tačiau, deja...
Žiniasklaidai suteikta galimybė viešinti susidariusį įspūdį bendraujant su Seimo nariais, tikintis, kad mūsų kantrybė ir pasiaukojimas turėtų būti vertinami kitaip. O kiek per dvylika metų skaitytojų, prisiekusių Lietuvai žmonių,
deja, išėjo Anapilin? Jų vietas turėtų užimti jauni 40-mečiai ne tik Seimo nariai, bet visi Lietuvos patriotai.
Nenoriu viešinti pavardžių visų žmonių, kuriems skambinau ir su kuriais bandžiau susitikti. O gal paminėti?.. Ir tai, kaip jie „neatsimena“ ir „neturi laiko“ interviu su valstybės laikraščiu „Lietuvos Aidas“.
Esu daug ką ištvėręs, išgyvenęs. Likimo nebuvau gailimas. Prisimenu, vaikystėje, kai mano mylimą mamytę paklupdęs ant kiemo raišas stribas Montvila smogė PPŠ automato buože per galvą. Motina suklupo ir prarado sąmonę. Prišokęs stribas ją, bejėgę moterį, žiauriai spardė. Buvo 1949-ųjų rugsėjo pabaiga. Mes su broliu Vitu, sesute Danguole sukritome ant konvulsijų tampomos mamos. Kai ji atgavo sąmonę, prisimenu, raudojo, jai iš galvos sruvo kraujas. „Vaikai, nebijokite, jūsų nemuš, tas stribas jūsų nedaužys“, - ištarė ji. „Dieve, kad tam stribui būtų lengva žemelė, - galiu palinkėti, tegul tai bus jo sąžinės reikalas, to parsidavėlio okupantams...“
Nuo to meto, kai vyko žudynės Babraunykuose ir mane su broliu ir seseria kaimynai išnešė iš degančių namų, kenčiu ligi šiol. Kai 1973 metais sunkiai susirgau ir atvykau pas mamą, apsiverkiau, nes laukė nepaprastai sunki chirurginė operacija. Ji teištarė: „Sūnau, tie, kurie tau kenkia, jų tikrai nesaugos Dievas.“
Kai dirbau žurnale „Krantai“ meniniu redaktoriumi, redaktorius Vaidotas Daunys , grįžęs iš kelionės po JAV, atleido mane iš pareigų vien todėl, kad fotografavau Rasų kapines ir dėjau nuotraukas, kurios, mano nuomone, leidiniui labai tiko. Jam tuomet nieko nepasakiau. Žmona Stasė Pilvelienė, grįžusi į namus, vakare įsijungusi TV žinias, išgirdo, jog Vaidotas užsikabino už kylančio oro baliono Vingio parke ir iš aukštai krito. Bandau suvokti motinos žodžių prasmę...
Kai kas galvoja, jog aš esu tarsi po konservatorių skėčiu. Skolingų už interviu laikraštyje su konservatoriais dešimtys, o sutarta suma susidarytų triženklė. Tokia demokratija. O kas jos duobkasiai? Aš matau nepriklausomybės trapumą kaip porceliano. Ir visa Lietuva nėra tvirta, pakankamai saugi. Lietuvon grįžo pavasaris, šilumos kainų šauksmo negirdime. Tačiau kiek lietuvių badauja. Kiti bando piketuoti, tai tarsi nerealus realybės šauksmas Lietuvoje.
Atvelykio mišios. Išklausyti jų Katedroje į suolus asmenys susodinami pagal nuopelnus. Arčiausiai – valdžia. O kodėl ir kam to reikia? Spalio 14 d. vyks rinkimai į Seimą. Kaip pasitikėti politikais, jei darbo užmokestis neadekvatus darbui ir pragyvenimui? Paprasti žmonės mano, kad nedelsiant reikia 800 litų minimumą kilstelti bent pora šimtų. Ir kas tada? Ar galima moralę išreikšti skaičiais? Tikrai ne. Lietuvą ištiko badas, bet kai kurie politikai nejaučia skonio – bulvytes tautai, o ką sau?
Stribai šaudė partizanus, be gailesčio juos kankino, visaip žemino, atvirai vogė sušaudytų žmonių turtą. Išardydavo namus ir statydavo sau. Visa tai teko man matyti, išgyventi, su skausmu kentėti dėl partizanų žūčių. Tačiau širdgėla nenurimsta: stribiška komunistų valdžia lyg nepaskandinamas lėktuvnešis. O kokie Lietuvos priešai puola trispalvę?
Buvimas kartu su tauta yra stiprybė, tai teikia tvirtybės, jėgų ir „Lietuvos Aidui“. „Lietuvos Aidą“, konservatorių rankomis uždarytą, išgelbėjau. O minint dr. Jono Basanavičiaus įsteigto „Lietuvos Aido“ 95-ąsias metines, nė vienas konservatorius nerado laiko pakelti telefoną ir bent pasveikinti Lietuvos Nepriklausomybės signataro dr. J.Basanavičiaus patriotizmo.
Vertybių vertybė - likti ištikimam savo Tėvynei, tautai! Ir paskutinį litą atnešiu valstybės laikraščiui „Lietuvos Aidas“, kad jis nesustotų ėjęs. Tai nėra vien Algirdo Pilvelio padūsavimas, o tiesiog kreipimasis.
Baigdamas pasakysiu – į Seimą negali patekti nė vienas Lietuvos patriotas, nes neturi pinigų, o vadinamosios parlamentinės partijos tiesiog iš biudžeto pinigus žeriasi milijonais. Vyriausiosios rinkiminės komisijos pirmininkas sėdi prie centrinio kompiuterio ir sprendžia, kas išrinktas, kas ne. Be to, rinkimų stebėtojai, balsų skaičiuotojai irgi iš tų pačių parlamentinių partijų.
Kyla klausimas – ar dar nepabodo vis būti ir būti išrinktaisiais?
Jei žadate ką nors gero tautai, tai gebėkit prisiminti. Esu patyręs daug kančių. Išgyvenu kartu su visa saujelės apgaudinėjama tauta. Bet kai kankina savi pažadais, aš meldžiuosi už juos. Aš prašau Viešpaties pagailėti vienaip mąstančių, kitaip besielgiančių. Ak, Dieve, prieš tave visi lygūs. Tokia paguoda ne aklo žmogaus, tokia dvasinė kelionė per tuos dvylika metų, kai esu „Lietuvos Aido“ vyriausiasis redaktorius.
Atgal
.jpg)
(1).png)
