Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 10 04. Kainų kėlimo dažnis
Algirdas Pilvelis
Lietuvoje, kai gerai palyja lietus, pradeda augti grybai. Bet ir ne vien. Yra dalykas, kuris čia auga ir be lietaus nepriklausomai nuo jokio metų laiko – vasarą ar žiemą, pavasarį ar rudenį. Tikriausiai visi atspės, kas nuolat auga ir be lietaus. Tai kainos. Jos Lietuvoje auga, atrodo, netgi ne kasmet, kartais net ne kas mėnesį, o tiesiog dienomis ir valandomis. Pernai sūris kainavo 13 Lt – šiemet jau 19 Lt, ir pan., ir t.t. tokios kainų metamorfozės ištinka visas prekes. Nepajėgia įpirkti daugybės gyvybiškai būtinų prekių pensininkai ir šiaip mažai uždirbantys žmonės...
Nors iš pradžių kapitalizmo ideologai aiškino, kad konkurencija mažins kainas. Bet matome, kad kainos tik auga, o konkurencija tarytum ir neveikia.
Neveikia dėl dviejų dalykų: kartelinių susitarimų ir monopolizmo. Ir tie du dalykai sudaro kainų kilimui kur kas palankesnę aplinką negu lietus grybams. Tai lyg koks mechanizmas, veikiantis tam tikrais dažniais. Taigi kainos vibruoja, bet kyla tik aukštyn ir aukštyn. Nors ir yra institucija –Konkurencijos taryba, kuri turėtų kovoti su tomis didžiosiomis negerovėmis: karteliais ir monopolijomis, bet „arši kova“ vyksta vien žodžiais. Ir tai ne iki galo. Iš pradžių konstatuojama, kad „kainos be pagrindo iškeltos“, paskui viskas taip ir lieka. Arba simboliškai nubaudžiama, o tai reiškia, kad, gavus milijonus pelno ir sumokėjus kelis tūkstančius litų baudos, kainos ir toliau liks tokios pačios. Tačiau apskritai apie tai vengiama kalbėti, paprasčiausiai sulaukiama formalaus atsakymo, kurį atsiunčia kainų kėlėjai, ir tas popiergalis pasineria į archyvus lyg kokia lydeka į gelmę. Tai kaip nekelti kainų, kaip neklestėti monopolistams ir kartelininkams, jei valdžia visam tam tokia pakanti?
Kova su šešėliais
Paprastai beviltiškas reikalas pagal garsų klasikos kūrinį vadinamas kova su vėjo malūnais. Esą vis vien nieko nepadarysi, geriau jau palikti, kaip yra. Tai argi kainų kėlimo dažnis ir yra tokia kova su vėjo malūnais? Kas gi iš tikrųjų taip „objektyviai“ sąlygoja, kad nieko neįmanoma padaryti? Gal sovietų laikais ir buvo įmanoma, jei kildavo kaina, paaiškinti, kad „Amerikoje viskas brangiau“. Dabar gi žmonės iš Lietuvos važinėja po visą pasaulį, o parvažiavę pasakoja... apie ženkliai mažesnes kainas! Mūsų kainų „filosofija“ yra tokia – parduoti masinę euro arba pusantro vertės prekę už dvidešimt litų, o jei „vidutinio lygio“, tai pakėlus kainą kone iki elitinės puolama įrodinėti, kad „kitur dar brangiau“. Be abejo, jei iš tikrųjų būtų kalbama apie elitines prekes. Bet taip nėra! Čia parduodamos vidutiniam vartotojui skirtos prekės, tik už astronominę kainą. Taigi matome, koks paprastas modelis: parduoti prekę pagal aukštesnę kokybės kategoriją. Kuo geresnė kokybė, tuo brangesnės žaliavos naudojamos gamybai, tuo sudėtingesnė technologija, tuo ilgesnis gamybos procesas, vadinasi, reikia daugiau energijos ir darbo, didesnių atlyginimų aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams. Įsivaizduokite, kad prekė parduodama pagal aukštesnę kategoriją... Kiek „sutaupoma“, tai yra neteisėtai pasisavinama pinigų iš pirkėjo piniginės! Ar kilus abejonei, kad prekė pernelyg brangi, kas nors prašė ar galėjo prašyti jos kainos išklotinės?
Koks gi tas antkainis mažmeninėje prekyboje, palyginti su kaina, už kurią pirkta iš gamintojo? Lietuvoje toks klausimas būtų negirdėtas neregėtas dalykas. Neva klausti tokių dalykų uždrausta! Taip nusprendė politikai ir „Maximų“ oligarchai! Seimo aplinkoje lyg sklandė kalbos apie viešą antkainių skelbimą, pirkėjų vartotojų informavimą, kad būtų skaidru, bet tos kalbos nutilo, išblėso, o veikiau buvo numarinta padorumo mintis.
Ir nepaisant daugybės prekių, kurios įkainojamos pagal aukštesnę kategoriją, kainos vis vien kyla. Aiškinama neva dėl energetinių išteklių brangimo. Kaip neprisiminti vienos „Maximos“ vadybininkės, Gedimino Kirkilo laikais aiškinusios iš televizoriaus ekrano, kodėl pakilo pieno produktų kainos. Ji paaiškino, kad lygiai tiek procentų, kiek pabrango benzinas. Galima buvo pagalvoti, kad į sviestą ir grietinę kažkas pila benzino! Ji taip ir pasakė: „lygiai tiek, kiek pabrango benzinas, todėl viskas sąžininga“. Tačiau ji nepasakė, kiek pabrango vienas kilometras ir kiek dėl to užsiprašė vežėjai. Kaip beskaičiuotum, prekė negali brangti tiek, kiek benzinas. Tuo labiau kai atstumai – daugiausia keliasdešimt kilometrų. Štai kokia prekių branginimo „logika“! Tai kas čia su kuo kovoja? Todėl Konkurencijos tarybos priemones galima vadinti kova su šešėliais, tai yra nesamais objektais. Arba jų atspindžiais įnirtingai kapojant kardais tuos šešėlius.
Kas kaišioja pagalius į ratus ir paremia „skurstančius“ oligarchus?
Pirmiausia nereikia galvoti, kad Konkurencijos taryboje susirinkę kažkokie „neaiškūs“ veikėjai, kurie tesvajoja, kaip nuskurdinti tautą ir badu numarinti pensininkus. Įstatymai yra tokie, kad tokios institucijos veikla negali būti formali, tai yra vien tik vardas arba šešėlis. Tai yra šešėlis, kovojantis su šešėliais. Įstatymus kuria ir valstybinių institucijų veiklą reglamentuoja politikai. O politikus apmoka oligarchai! Ir būtų vienintelis vaistas nuo kartelinių susitarimų ir monopolizmo – neleisti imti politikams paramos iš „privačių asmenų ir komercinių firmų“.
Nes ta parama taip užvaldė jų mintis, kad jie paprasčiausiai nesugalvojo Konkurencijos tarybos veiklos koncepcijos. O dar lyg didžiausiam priešui nukirpo 35 proc. finansavimo.
Esama dar keletas svarbių momentų toje kovoje su šešėliais. Konkurencijos taryba negali teikti pasiūlymų Seimui ir Vyriausybei priimant ir tobulinant įstatymus. Nors tai turėtų būti pagrindinė institucija, galinti vertinti konkurencinius įstatymus ir kainų politiką. Taigi jei įstatymas blogas, tai yra atvirai gina oligarchų interesus, tad apie jo netobulumą galima tik šiaip sau pakalbėti, joks oficialus jo pataisymo projektas neatsidurs nei Vyriausybėje, nei atitinkamame Seimo komitete.
Čia, kaip sakoma, jau mušamas ir gulintis, ir surištas, o tuo metu giedama pergalė apie didvyrišką žygdarbį.
Dar vienas svarbus dalykas, verčiantis minėtą instituciją jau šešėliu, kovojančiu su šešėliais, - jai neleista naudotis operatyvine informacija. Nei jos rinkti. Taigi piktnaudžiavimai kainomis ir surežisuoti konkursai, kai dėl nugalėtojo susitariama, Lietuvoje netraktuojami kaip nusikaltimas. Geriausiu atveju galima tikėtis kelių tūkstančių litų nuobaudos. Tuo tarpu daugumoje Europos Sąjungos šalių būtent rinkos konkurenciją prižiūrinčios institucijos gali inicijuoti prokuratūros tyrimą ir savo išvadas skelbti naudodamosi operatyvine informacija. Taigi Lietuvoje už tikriausius prasižengimus ne tik pelnytai skaudžiai neišperiama, bet imituojant baudimą neretai nevartojama net vatinė lazda, o tiesiog tėviškai atlaidžiai paglostoma galvutė.
Jeigu jau toks veiklos modelis primetamas vienai iš valstybės kontrolės institucijų, ji šitaip tampa kartelius ir monopolijas globojančia geraširde senele. O liūdnai pagarsėję „politiniai sprendimai“ čia vaidina „stogo“ vaidmenį. Ir tas „stogo“ tvarkymas jau neša Lietuvai žalą ne milijonais, o milijardais ir žlugdo Lietuvą kaip valstybę. Čia jau asmeninė nauda pamina ne vien „visuomenės interesą“, bet mindo ir niekina valstybę, paverčia ją melžiama oligarchų ir korumpuotų politikų karve.
Kaip žlugdoma valstybė
Reikėtų vien prisiminti, kaip Lietuva dar 2007 m. bandė įsivesti eurą ir jai to buvo neleista. Prisiminkime aplinkybes, kaip Algirdo Brazausko ir Kirkilo vyriausybės liko su ilga Buratino nosimi. Dėl to, kad Lietuvoje – nekontroliuojama infliacija, buvo griežtai atsakyta Lietuvai pereiti prie europinės valiutos. O kodėl gi tokia tuo metu buvo infliacija? Paprasčiausiai didžiuosiuose prekybos centruose nežmoniškai augo kainos! Šitaip ir euras Lietuvoje, be jokių teisingų argumentų keliant kainas, pradėtų infliuoti ir kenktų visos Europos ekonomikai. Jo nuvertėjimas Lietuvoje atsilieptų kitur. Europos centrinis bankas neleistų tokių pavojingų eksperimentų. Ir jokia vyriausybė, joks seimas net nebando suvaržyti tos savivalės. Suprantama, iš ko gi partijos gautų paramą? Taip ir lobstama ne vien gyventojų, bet ir visos valstybės sąskaita.
Jei Lietuvoje būtų buvęs įvestas euras, tai bankuose būtų ženkliai mažesnės paskolų palūkanos. Jei Lietuvoje jas kas nors padidintų, būtų galima skolintis pigiau užsienyje. Ir tą didžiąją dabartinę ekonominę krizę būtų kur kas lengviau pakelti ir gyventojams, ir nedidelėms įmonėms. Ar tai ne visų vyriausybių ir oligarchų slaptas bendrininkavimas, korupcija, sąmokslas prieš Lietuvą ir visus jos piliečius, žlugdant valstybę ir skurdinant žmones?
Tą pat matome ir šiandien. Šuoliuojančios kainos – migloti aiškinimai. Kartais per savaitę kaina pašoka keliolika centų. Kodėl? Niekas jau ir nebeaiškina. Kainos kyla ir tiek. Kaip grybai. Lietus palijo, ir išaugo.
Tik kokia nauda pasiekiama šitaip devalvuojant litą? Tie devalvuoti pinigai niekur iš oligarchų kišenių neišgaruoja, jie tik vis labiau plonina paprastų pirkėjų pinigines. Visi žino, tik šiandien vėl niekas nenori kalbėti apie tokį paprastą dalyką, kad litas yra stabiliu santykiu pririšta prie euro valiuta. Todėl savaime suprantama, kuo daugiau įsigysi litų, juos devalvuodamas vidaus rinkoje, tuo daugiau turėsi stabilių eurų, nes jų santykis su litų lieka pastovus. Taigi kuo labiau brangini prekę litais, visiškai nuvertini nacionalinę valiutą, tuo daugiau gauni eurų iš nieko. Štai ir visi oligarchų „verslai“, visas jų nepaprastas „intelektas“ – melžiami pinigėliai iš nieko, apiplėšiant pensininkus ir mažiausiai uždirbančius žmones.
Pasidomėkime ir tokiu dalyku. Juk beveik visi gamybininkai teigia, kad jie nedidina pardavimo kainų, nepaisydami, kad brangsta energija – ir elektra, ir dujos. Bet prekybos centruose kainos vis vien kyla! Matome kieno sąskaita. Politinių sprendimų dėka ir dirbančiųjų bei pensininkų sąskaita.
Kodėl gi nenorima kovoti su oligarchų savivale?
Prisiminkime, kaip „Maximos“ veržėsi į Europos Sąjungą, nemokamai dalijo alų, makaronus ir skalbimo miltelius už referendumo dėl stojimo į ES balsavimo ženkliukus. Žmonės džiaugėsi tokiomis dovanomis ir galvojo, kad net ši išmalda – vienas alaus butelis esanti už dyka... Dabar matome, jog niekas nieko už dyka nedalija, Europos Sąjungoje už daugelį prekių jau mokame keleriopai brangiau. Ir mokėsime. Kadangi esant stabiliam lito ir euro santykiui labai apsimoka devalvuoti litą. „Maximos“ į Europos Sąjungą veržėsi, o euro visiškai nenori. Kam joms reikia? Juk jos ir taip sukaupė šimtus milijonų eurų iš Lietuvoje nuvertintų litų.
Ir kaip valdžia visa tai palaiko! Juk Europos Sąjungoje atsiveria galimybė atkakliai ir įžūliai plaktis prie Europos struktūrinių fondų, paskui dalyti tuos pinigus šimtais milijonų giminaičiams, o skelbiant konkursus ir ieškant rangovų galima švaistyti pinigus tiems paties oligarchams ir po to prisižerti pilnus maišus eurų „otkato“...
Taip ranka ranką plauna. Taip šios abi vieną kitą plaunančios rankos naudoja muilui Lietuvą, visų jos žmonių gyvenimą. Toks lobimas grindžiamas visuotine žmonių apgavyste, pakerta bet kokį pasitikėjimą valstybe, nes valstybė jau ima nebeatstovauti visiems piliečiams, o tampa tik oligarchų grupių ir korumpuoto politikuotojų klano interesų įrankiu. Taip didžiulės lėšų sumos rinkimams padeda ateiti į valdžią vis toms pačioms grupuotėms. Jos šoka pagal oligarchų dūdelę, nes joms tai apsimoka. Taip jos išvengia kitų, doresnių politinių jėgų konkurencijos, pastarosioms oligarchai neduoda nė lito.
Bet Lietuvoje būtinai reikia nutraukti šią savivalę. Tai gyvybiška Lietuvai, lietuvių tautai. Visi mūsų nedraugai užsienyje patenkinti trina rankas, matydami, kaip žlugdoma Lietuvos valstybė.
Bedvasiškumas, cinizmas ir godumas yra baisiausi Lietuvos priešai!
Atgal
.jpg)
