VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2011 08 19. Landsbergis ir oligarchai

Al­gir­das Pil­ve­lis

Apž­valgą rašy­ti la­biau norė­jo­si ki­to­kiu pa­va­di­ni­mu: „Lands­ber­gis prieš oli­garc­hus“. Atkū­rus Lie­tu­vos nep­rik­lau­so­mybę pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis įvar­dy­tas laisvės tė­vu. Čia šio­je aki­vaiz­džio­je ir svar­bio­je priešp­riešo­je tarp pro­tin­go ir ab­sur­diš­ko, tarp pi­lie­tiš­ko, de­mok­ra­tiš­ko, is­to­riš­ko ir sa­va­nau­diš­ko, tarp kultū­rin­go ir bar­ba­riš­ko, tarp žmo­niš­ko ir ci­niš­ko, tarp blai­vaus ir bep­ro­tiš­ko, pers­pek­ty­vos ir am­ži­nos ak­la­vietės ge­rai būtų ma­ty­ti aki­vaiz­džią pers­varą to, kas šian­dien va­di­na­ma „lands­ber­giz­mu“, nors kai kie­no tar­si ir su nei­gia­ma po­teks­te ta­ria­mu. To­kiam op­ti­miz­mui, de­ja, nė­ra rea­laus pag­rin­do - vi­sos mūsų vals­ty­bin­gu­mo, laisvės idė­jos at­ro­do ta­ry­tum nu­vy­tu­sios, nu­lei­du­sios galvą prieš vi­sa­galį pi­ni­go ir oli­garchų dik­tatą.

Tos idė­jos, ku­rios dar prieš Nep­rik­lau­so­mybės atkū­ri­mo pas­kel­bimą, ak­ty­viai pradė­jus veik­ti Lie­tu­vos At­gi­mi­mo Sąjū­džiui ir pir­mai­siais laisvės me­tais, ėmė eiti gy­ve­ni­man, ku­rias ge­ne­ra­vo ir skelbė prof. Vy­tau­tas Lands­ber­gis, te­be­lie­ka vie­nin­te­liu mūsų vals­ty­bin­gu­mo pag­rin­du, ir kiek jos išplė­to­tos, rea­li­zuo­tos, tiek mes ir te­tu­ri­me tos vals­tybės. Pri­pa­žin­ki­me tai, juk ši­tai yra aki­vaiz­dus fak­tas. Net jei kitų ideo­lo­gijų ir ne­ver­ta visų iš eilės va­din­ti „Krem­liaus pro­pa­gan­da“, tai vis dėl­to jos daž­niau­siai bū­na tuščios abst­rak­ci­jos, uto­pi­jos, ku­rios ir pla­nuo­tos gal vie­nai Sei­mo prieš­rin­ki­mi­nei kam­pa­ni­jai. Ir turbūt vi­si norėtų, kad būtų ki­taip. Kad mūsų vals­tybė būtų ne pa­juo­kos ob­jek­tas, ne pa­motė sa­vo pi­liečiams, ne tuščia ni­hi­lis­tinė erdvė, kur ga­li­ma vien pa­si­pi­ni­gau­ti kitų pi­liečių sąs­kai­ta, o taptų tuo, apie ką vi­sa tau­ta sva­jo­jo tais at­min­ti­nais 1990 me­tais, ku­rie bran­di­no ir di­džias idė­jas, ir brėkš­ta­nčią Nep­rik­lau­so­mybę.

Ką su­ra­do­me su pro­fe­so­riu­mi Vy­tau­tu Lands­ber­giu?

Pri­si­min­ki­me vien tai, kad di­džiau­sio jo po­pu­lia­ru­mo lai­ko­tar­piu lie­tu­viai gebė­jo pa­siek­ti vi­sišką vie­nybę, ir tik todėl is­to­ri­nis ke­lias į laisvę ne­pa­rei­ka­la­vo dau­gybės žmo­nių aukų. Gai­la, kad šian­dien tas „lands­ber­giz­mo“lai­ko­tar­pis pa­mirš­ta­mas ar­ba net pa­va­di­na­mas uto­pi­niu. Juk bū­tent tos „uto­pi­jos“lai­kais ką Lie­tu­va įs­tengė pa­siek­ti, tą ir tu­ri, „ra­cio­na­liuo­ju“, ar­ba so­vie­tinės no­menk­latū­ros res­tau­ra­vi­mo­si, lai­ko­tar­piu ne tik nie­ko ne­pa­sie­ku­si, pra­ra­du­si daug pers­pek­tyvų, bet dar ne­ma­žai ir ne­te­ku­si. Tai ge­riau­sias bei ne­pa­nei­gia­mas įro­dy­mas, kad ką lie­tu­vių tau­ta gebė­jo pa­siek­ti ge­ro, tai tik su pro­fe­so­riu­mi Vy­tau­tu Lands­ber­giu. Kad šian­dieną Lie­tu­va yra Euro­pos Są­jun­gos ir NA­TO vals­tybė, tai nea­be­jo­ti­nas jo nuo­pel­nas. Ir tik lai­kan­tis tų jo padėtų vals­ty­bin­gu­mo ir už­sie­nio po­li­ti­kos pag­rindų pa­vy­ko pa­siek­ti, kad Lie­tu­va apsk­ri­tai eg­zis­tuotų kaip vals­tybė ir turėtų ga­li­my­bių įveik­ti vi­sas kri­zes ir ne­gan­das. Ne­ga­li­ma grai­by­tis neaiš­kių ar vi­siš­kai vie­na­die­nių idėjų. Ir čia būtų ga­li­ma pri­dur­ti, kad prof. V.Lands­ber­gio vaid­menį Lie­tu­vo­je ga­li­ma ly­gin­ti su So­lo­no reikš­me se­novės Grai­ki­jai. Todėl ne­ga­li­ma ver­tin­ti jo idėjų prag­ma­tikų vie­nos die­nos po­rei­kių po­žiū­riu, nes vals­tybės gy­ve­ni­mas –tik jau ne ke­le­rių metų lai­ko­tar­pis, o vi­sos tau­tos li­ki­mo pers­pek­ty­va, ku­rią tiks­liu lai­ku ne taip jau leng­va apibrėž­ti. Tau­tos is­to­ri­ja su­sik­los­to į ats­ki­rus, net la­bai skir­tin­gus lai­ko­tar­pius.

Se­novės baltų ci­vi­li­za­ci­ja vi­sai ne tas pat, kas Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tystė, o vi­du­ram­žių Lie­tu­va vi­sai ne tas pat, kas „sme­to­ninė“, pa­gal tuos lai­kus jau mo­der­ni Lie­tu­vos Res­pub­li­ka. Ir nors šian­die­ninė Lie­tu­va yra natū­ra­lus tos Res­pub­li­kos tę­si­nys, tai jau ki­tas lai­ko­tar­pis, ta­ry­tum ir ki­ta vals­tybė, nes pa­sau­lis, vis la­biau glo­balė­jan­tis, yra vi­siš­kai pa­kitęs. Is­to­ri­jo­je jas sie­ja di­die­ji vals­tybės vy­rai, įvai­riais is­to­ri­niais lai­ko­tar­piais turėję di­džiulės įta­kos sa­vo tau­tai, buvę dva­si­niai jos va­do­vai. Tarp tų di­džių žmo­nių ne vien po­li­ti­kai. Kar­tais net reikš­min­ges­ni vaid­menį at­li­ko tau­tos dva­sios gai­vin­to­jai. Bet štai prieš­ka­ri­niam Lie­tu­vos Pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai ir da­bar­tinės Nep­rik­lau­so­mybės atkūrė­jui prof. Vy­tau­tui Lands­ber­giui is­to­ri­jo­je te­ko bū­tent dvi­gu­bas –po­li­ti­ko ir dva­si­nio tau­tos ly­de­rio vaid­muo. Ir jei­gu abu ly­de­riai gebė­jo jį at­lik­ti ar­ba at­lie­ka be prie­kaištų, tai kar­tu ki­lo ir da­bar dar ky­la vie­nas itin svar­bus klau­si­mas: kaip sa­vo vaid­menį at­lie­ka tau­ta?

Tai –gy­vy­bi­nis ir es­mi­nis klau­si­mas. Galbūt mo­narc­hi­jos lai­kais už­tek­da­vo ir vien val­do­vo bei ke­lių kar­ve­džių ini­cia­ty­vos. Pats tų laikų vi­suo­menės mec­ha­niz­mas vers­da­vo pak­lus­ti ši­tai sis­te­mai. Tačiau šiais lai­kais ly­de­ris - tau­tai kur kas dau­giau kel­rodė žvaigždė, ne­gu „vi­sa­ga­lis vai­ri­nin­kas“. Se­no­vinė „pra­ban­ga“ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir nie­kur ki­tur pa­sau­ly­je ne­begrįš. Vis­kas prik­lau­so nuo to, kaip tau­ta ge­ba su­vok­ti ir rea­li­zuo­ti sa­vo va­dovų idė­jas. Štai tar­pu­ka­riu A. Sme­to­nos idė­jos ne­bu­vo aiš­kiai ir iki ga­lo su­vok­tos. Ir pa­da­ri­niai net­ru­ko pa­si­reikš­ti pen­kias­dešim­ties metų tru­ku­sia so­vie­ti­ne oku­pa­ci­ja. Šian­dien is­to­ri­kai gi­nči­ja­si, ko reikėję anuo­met, kad ši­taip neat­si­tiktų. De­ja, at­ga­li­ne da­ta įvy­kių neį­ma­no­ma pa­keis­ti. Žmonės ga­li for­muo­ti tik sa­vo ateitį, bet ne praeitį.

Šian­die­ninė­je si­tua­ci­jo­je tai la­bai svar­bu įsisą­mo­nin­ti ir taip elg­tis, kad is­to­ri­ja vėl neimtų kar­to­tis. Tik da­bar vie­to­je ga­lin­go išo­ri­nio priešo su­si­du­ria­me su ki­tu ne ma­žiau pa­vo­jin­gu priešu –vi­di­niu sa­vo silp­nu­mu ir blaš­ky­mu­si po ma­te­ria­lias „teo­ri­jas“, ku­rios tei­kia vie­niems trum­pa­laikę naudą, o tautą stu­mia tik prie su­sis­kal­dy­mo, su­da­ro terpę dar ki­toms, vi­siš­kai be­vaisėms ir net pa­vo­jin­goms „teo­ri­joms“. Jo­mis net­run­ka ir net­ruks pa­si­nau­do­ti ir išorės priešai ir tie, ku­riems už viską svar­biau mil­ži­niš­kas pel­nas nus­te­ken­tos tau­tos sąs­kai­ta. Štai tas vi­di­nis priešas, iščiul­pian­tis tau­tos jė­gas, stu­mian­tis ją į vi­sišką ni­hi­lizmą bei idė­jinę dy­kumą, nes bet ku­ri pers­pek­ty­vi idė­ja grupės (ar gru­pių) at­kak­lių sa­va­nau­džių vaiz­duo­ja­ma kaip „uto­pi­ja“.

Po­so­vie­tinės oli­garc­hi­jos spin­de­sys ir skur­das

Pir­miau­sia so­vie­tinė sant­var­ka nie­kur ne­din­go. Pen­kias­dešimt­me­tis ne­ga­li praei­ti be pėd­sa­ko. Ir jis trun­ka tol, kol įsit­vir­tinęs žmo­nių są­monė­je bei pasą­monė­je. Pleiš­tas ky­liu iš­va­ro­mas! Sa­vai­me nie­kas ne­ga­li ding­ti, iš­ga­ruo­ti kaž­kur, ma­te­ria­lis­ti­niai ir sa­va­nau­diš­ki in­te­re­sai nuei­ti ne­ži­no­ma link­me. So­vie­tinė no­menk­latū­ra, val­džiu­si visą Lie­tu­vos turtą, ad­mi­nist­ra­vu­si jį „par­ti­jos ir vals­tybės“var­du, puolė jį grieb­ti į sa­vo ran­kas. Su­kaup­ti mi­li­jar­dai skur­di­nant tautą. Ma­ža to, kur­ti „sa­vi įs­ta­ty­mai“pa­per­kant, pa­ga­liau net iš­lai­kant po­li­ti­nes par­ti­jas.

Laisvės idė­jas iš Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo ėmė vis la­biau stum­ti oli­garc­hi­jos in­te­re­sai. Tau­tos in­te­re­sus pa­keitė tur­tuo­lių gru­pe­lių nau­da. Pradė­tos skleis­ti pa­vo­jin­gos, bed­vasės ideo­lo­gi­jos. Im­ta­si kur­ti „auk­so ve­ršio“mitą, sie­kiant, kad kuo dau­giau žmo­nių taptų jo iš­pa­žinė­jais. O tuos, ku­rie tam ne­pa­si­duo­da, stum­ti į vi­suo­menės „pa­raš­tes“.

Taip po­li­ti­ko­je at­si­ran­da vis dau­giau blaš­ky­mo­si. Už­sie­nio po­li­ti­ka ban­do rea­guo­ti vien į „rinkų padėtį“, ir tam da­ro­mos po­li­tinės nuo­lai­dos. Padė­tis rin­ko­je keičia­si, o po­li­ti­niai pa­da­ri­niai lie­ka. Vals­tybė da­ro­si pa­naši į laivą be ka­pi­to­no - burės išsk­leis­tos, tik neša ne­ži­nia kur.

Kad ir šian­die­ninė si­tua­ci­ja su Tei­sin­gu­mo ir Už­sie­nio rei­kalų mi­nis­te­rijų va­do­vais. Po­li­ti­kai ven­gia pa­rei­ka­lau­ti iš mi­nistrų at­sa­ko­mybės, ku­ri tie­sio­giai sie­ja­si su aukš­tais hu­ma­niš­kais tiks­lais, ko­va dėl laisvės ir de­mok­ra­ti­jos. Iš­duo­tos opo­zi­ci­jos veikėjų sąs­kai­tos dik­ta­to­riš­kai Bal­ta­ru­si­jos val­džiai –tyčinė vei­ka ar ab­sur­diš­ka klai­da, vi­siš­kas si­tua­ci­jos ne­su­vo­ki­mas?! Bet iš bu­vu­sio Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to va­do­vo nie­kas nedrįs­ta rei­ka­lau­ti at­sa­ko­mybės tie­sio­giai: ieš­ko­ma val­di­nin­ko, ku­ris taptų ar­ba at­pir­ki­mo ožiu, ar­ba galbūt sa­va­no­riš­kai pri­siimtų kaltę. Bet net­gi ir Alek­sand­ro Lu­kašen­kos ša­li­nin­kas, jei­gu jau būtų ob­jek­ty­vus, turėtų pri­pa­žin­ti, kad vals­tybė­je net­var­ka, jei­gu ga­li dė­tis to­kie da­ly­kai. O da­bar tai ban­do­ma pa­teik­ti kaip „nor­ma­lią padėtį“! Iš tikrųjų tai ats­pin­di, kas da­ro­si Lie­tu­vos vals­tybė­je: jei vi­sa tai „nor­ma­lu“, tai tik tuo at­ve­ju, kai ša­lis iš­gy­ve­no tam tikrą pro­cesą, po ku­rio ki­taip ne­galė­jo bū­ti.

Sup­ran­ta­ma, kad to­kia­me kon­teks­te da­ro­si aki­vaizdūs kai ku­rie da­ly­kai. Pir­miau­sia iš­ryškė­ja in­te­re­sai tų, ku­rie sie­kia pačias Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo idė­jas pa­vers­ti „rin­kos ob­jek­tu“. Todėl ir mo­de­liai nau­do­ja­mi ati­tin­ka­mi. Pa­vyz­džiui, jei­gu į val­džią atei­na bū­tent „to­kie“žmonės, tai, aiš­ku, jie ir da­ro „ką rei­kia“. Ar čia vėl „di­džiųjų vals­ty­bių in­te­re­sai“, kaip sa­ko prof. V. Lands­ber­gis. Iš tiesų yra ir jie. Tik šiuo at­ve­ju oli­garc­hinės sis­te­mos veik­la nau­do­ja­si „ta ki­ta vals­tybė“. Jei oli­garc­has iš vis­ko iš­peša nau­dos, tai dar ki­ta nau­da, jau po­li­tinė, „trečia­jam žaidė­jui“net la­biau ne­gu aki­vaiz­di. Ir kur kas sva­resnė ne­gu vie­nas ki­tas mi­li­jo­nas, ku­ris „įk­ren­ta“į oli­garc­hi­nių gru­puočių sąs­kai­tas.

Ko­kia gi tų tikrų po­li­ti­nių idėjų, vals­ty­bin­gu­mo įta­ka vi­sai tai sis­te­mai, ku­ri te­su­ge­ba tar­nau­ti vien „kaž­kie­no in­te­re­sams“, bet ne vals­ty­bei, ne tau­tai? Jei pa­sa­ky­tu­me, kad prof. V.Lands­ber­gis yra „jau vi­siš­kai izo­liuo­tas“ar „ne­tu­rin­tis įta­kos“, tai aiš­kiai klys­tu­me. Tokį įvaizdį ban­do­ma su­kur­ti, bet tik nie­ko ne­pa­vyks­ta pa­da­ry­ti iki ga­lo. Be­lie­ka tik ap­lin­kui drums­ti van­denį.

Pa­vyz­džiui, prof. V. Lands­ber­gio mo­ra­linė pa­ra­ma la­bai pra­vertė tiek da­bar­ti­niam prem­je­rui And­riui Ku­bi­liui, tiek ir da­bar­ti­nei Pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei. Tačiau ir vie­nas, ir ki­tas po­li­ti­kas tei­kia ne tiek jau ma­žai nu­si­vy­limų. Ir taip gerų idėjų terpė siaurė­ja.

Pa­vyz­džiui, A.Ku­bi­lius žadė­jo, da­ry­da­mas eko­no­mi­nes re­for­mas, tram­dy­ti oli­garc­hi­nius in­te­re­sus. Bet vi­siems aki­vaiz­du, kad šian­dien vis­kas taip ir li­ko „žo­džio sta­di­jo­je“. Da­bar tik de­juo­ja­ma, kad prem­je­ro „pa­tarė­jai spren­džia ne tai“, esą „per daug da­ro įta­kos prem­je­rui“ar dar kaž­kas pa­našaus. O „re­gu­liuo­jant biu­džetą“ma­žiau­siai nu­kentė­jo in­te­re­sai tų, ku­rių pas­tan­go­mis jis išš­vais­ty­tas! Pa­ga­liau ir su­re­gu­lia­vi­mo kai­na ge­ro­kai vi­rši­ja „prekę“... Bet baig­sis ka­den­ci­ja, ir vis­kas bus kaip vi­sa­da... Se­na val­džia pa­liks sa­vo prob­le­mas spręs­ti nau­jai, ku­ri jų... ir nespręs! Tokį sce­na­rijų vi­sai ne­sun­ku nu­ma­ty­ti. Ir aiš­ku, kam jis nau­din­giau­sias. Oli­garc­hi­nei sis­te­mai! Taip pi­ni­guočių įta­ka dar sus­tiprės, o jau silp­na po­li­tikų ir par­tijų įta­ka ga­li apsk­ri­tai tap­ti sim­bo­linė.

Pa­našiai ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie Pre­zi­dentės D.Gry­baus­kaitės pas­tan­gas „su­ba­lan­suo­ti san­ty­kius Ry­tuo­se“. Idė­ja, at­ro­dytų, sa­vai­me ge­ra, ne vien „Ry­tuo­se“kri­ti­kuo­ta dėl to­kio dis­ba­lan­so. Bet aki­vaiz­džiai pa­de­monst­ra­vo vieną da­lyką, ku­ris už­sie­nio po­li­ti­kos spe­cia­lis­tams se­niai ži­no­mas. Ne ma­žesnė vals­tybė spren­džia, ka­da san­ty­kiai su di­džią­ja „ge­ri“, o ka­da „blo­gi“, bet nep­rik­lau­so­mai nuo ma­žos vals­tybės pas­tangų di­džio­ji viską ver­ti­na taip, kaip jai yra nau­din­ga. Sup­ran­ta­ma, kad „meilė Lu­kašen­kai“(būtų per­ne­lyg griež­tas ver­ti­ni­mas, tai tik iro­ni­ja) taip ir li­ko „be at­sa­ko“. Ir dar sun­kiau su­de­rin­ti san­ty­kius su Ru­si­ja, kol pas­ta­ro­ji pa­ti ne­nusp­rendė, kad „atė­jo lai­kas drau­gau­ti su Lie­tu­va“. O štai Lie­tu­vos euro­pie­tiš­kos po­li­tinės po­zi­ci­jos kol kas lie­ka ga­na mig­lo­tos... Nors čia darbų nu­veik­ti yra ne ką ma­žiau ne­gu „Ry­tuo­se“. Tai­gi trūks­ta idėjų?

Ga­li­ma tik tiek pri­dur­ti, kad nei prof. V.Lands­ber­gis, nei kas nors ki­tas už sa­vo „pro­težė“to­kio­je si­tua­ci­jo­je neat­sa­ko. Jo žmonės, einan­tys aukščiau­sias vals­tybės va­dovų pa­rei­gas, yra at­sa­kin­gi už vals­tybę. O prem­je­ro už­nu­ga­ry­je net vi­sa kon­ser­va­to­rių par­ti­ja! Tai­gi šiuo at­ve­ju at­sa­ko­mybės rei­ka­lau­ti yra ir kam, ir iš ko. Ne­bent jei ko­kio po­li­ti­ko koks nors „smul­kus as­me­ni­nis sek­re­to­rius“ar ap­sau­gi­nis ne­tin­ka­mai elgė­si. Ta tai­syklė ga­lio­ja bet ku­riam įta­kin­gam po­li­ti­kui. Tuo­met vi­sai natū­ra­liai ky­la klau­si­mas: kaip toks veikė­jas neap­si­žiūrė­jo.

Dar ga­li­ma pak­laus­ti: ar įma­no­ma to­kio lyg­mens po­li­tiką pa­vers­ti „vaikų dar­že­lio auklė­to­ja“?

Sup­ran­ta­ma, vi­so­kios „smulk­me­nos“ga­li rūpė­ti tik tiems, ku­rie norėtų, kad Lie­tu­vo­je apsk­ri­tai nebūtų iš­min­tin­gos ir tvir­tos įta­kos, vals­ty­bi­nio mąs­ty­mo, tau­tos ku­ria­mo­jo vaid­mens su­vo­ki­mo. Ir oli­garc­hi­niai in­te­re­sai klestėtų dar la­biau. O juk iš oli­garchų ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir visą vals­tybę... Jei kai­na jiems pa­si­ro­dys „tin­ka­ma“...

Prof. V.Lands­ber­gis bu­vo vie­nas „Lie­tu­vos Aido“atkūrėjų... Norėtų­si ir da­bar jaus­ti jo pa­ramą šiam lei­di­niui. Jo po­zi­ciją iš da­lies ga­li­ma sup­ras­ti. Nei kon­ser­va­to­rių par­ti­jos veik­la Vals­tybės dien­raš­ty­je, nei „kon­ser­va­to­riš­ki“re­dak­to­riai Sau­lius Sto­ma ir Sau­lius Šal­te­nis ne­gebė­jo dien­raščio pa­da­ry­ti kon­ku­ren­cin­go kai­ria­jai spau­dai, te­bu­vo plečia­mas biu­rok­ra­ti­nis apa­ra­tas, „Lie­tu­vos Aidas“ vis gramz­di­na­mas į sko­las, o vag­no­ri­nin­kai, perėmę ini­cia­tyvą, net­gi apsk­ri­tai rengė jo lik­vi­da­vimą sau nau­din­go­mis są­ly­go­mis. Tai­gi po­li­ti­ko pres­ti­žas čia nu­ke­nčia, jei pri­me­ta­ma at­sa­ko­mybė. Bet ir šiuo at­ve­ju at­sa­ko­mybė pri­me­na tą pask­vi­lišką kam­pa­niją prieš prof. V. Lands­bergį, kai jis bu­vo Lie­tu­vos Aukščiau­sios Ta­ry­bos –At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ku. Ne pas­lap­tis, kad kai ku­rie spren­di­mai tuo me­tu prii­minė­ti „sa­vo­tiš­ki“, juos galė­jo sau pri­si­temp­ti oli­garc­hi­ja. Ir „pa­gal pa­rašą“kal­ti­nimų la­vi­na užg­riu­vo tuo­metį Pir­mi­ninką prof. V. Lands­bergį. O kodėl? Juk tai ne­bu­vo „ba­tiuš­kos ca­ro pri­ka­zai“, Aukščiau­sio­ji Ta­ry­ba bal­suo­da­vo... O kal­tas tas, ku­ris pri­valė­jo pa­si­rašinė­ti, ką nusp­rendė dau­gu­ma? Ir pa­si­pylė ab­sur­diš­kiau­sių kal­ti­nimų la­vi­na! O gal tau­tai pats lai­kas su­ži­no­ti sa­vo „did­vy­rių“var­dus? Tu­ri bū­ti aiš­kiai įvar­dy­ti tie, ku­rie ką ini­ci­ja­vo, kaip „gau­da­vo“balsų dau­gumą? Ar­gi to ne­rei­ka­lau­ja ele­men­ta­riau­sias is­to­ri­nis tei­sin­gu­mas?

Lie­tu­va ne­bus be atei­ties

Tai ko gi Lie­tu­vai la­biau­siai trūks­ta šian­dien? Bū­tent prof.Vy­tau­to Lands­ber­gio ir jo idėjų! Trūks­ta jų rea­li­za­vi­mo ir išplė­to­ji­mo. Juk kol kas tai vie­nin­telė ats­va­ra oli­garc­hi­niam ci­niz­mui, ku­ris dėl sa­vo nau­dos pa­si­rengęs flir­tuo­ti su bet ku­rios vals­tybės „veikė­jais“, kad ir puo­selė­ja­nčiais priešiš­kus ke­ti­ni­mus, ku­riam as­me­ninė nau­da viską nus­ve­ria. Ką čia be­kalbė­ti apie de­mok­ra­tinę nep­rik­lau­somą vals­tybę ir jos tautą...

De­mok­ra­tinės pi­lie­tinės Lie­tu­vos va­do­vai ir jos vi­suo­menė turėtų ma­ty­ti sa­vo ša­lies ateitį, ne­pa­mirš­ti tų pag­rindų, ku­riuos pir­mai­siais at­kur­tos Nep­rik­lau­so­mybės me­tais dė­jo prof. V. Lands­ber­gis. Ir bū­tent ant tų pag­rindų turė­jo kil­ti nau­ja lais­va Lie­tu­va, ku­ria galėtų di­džiuo­tis kiek­vie­nas lie­tu­vis. Tas nau­jas ke­lias la­bai pla­tus ir ja­me kiek­vie­nam pa­do­riam žmo­gui už­teks vie­tos. Tik sun­kiu mo­men­tu vi­sa­da rei­kia ži­no­ti, ko­kių idė­ji­nių, po­li­ti­nių ly­de­rių skel­bia­mas ver­ty­bes rei­kia rink­tis. 

Iš vi­sos šir­dies siū­lyčiau lie­tu­viams ap­sispręs­ti ir eiti anais At­gi­mi­mo ir Nep­rik­lau­so­mybės atkū­ri­mo lai­kais prof. Vy­tau­to Lands­ber­gio su­ras­tu tei­sin­gu Lie­tu­vos ateičiai ir jos žmonėms ke­liu. Juk jis –šimt­mečio lie­tu­vis!

Atgal