Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 02 01. Rikošetas
Algirdas Pilvelis
1945 metų vasario 4 dieną prasidėjo Krymo (Jaltos) Didžiojo trejeto (SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos) konferencija. Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis ir Josifas Stalinas svarstė besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos klausimą ir tarėsi dėl vėlesnio jos padalijimo į keturias okupacines zonas. Jos sprendimai ilgam pakeitė geopolitinę padėtį Europoje.
Tikriausiai Jaltoje buvo slaptai sutarta 1945 m. vasario 13-14 d. subombarduoti Vokietijos miestą Drezdeną – daugiau nei 1000 britų ir amerikiečių bombonešių daugybę architektūros paminklų pavertė griuvėsiais, bet svarbiausia – žuvo per 200 000 žmonių, tiek, kiek jų žuvo Hirosimoje ir Nagasaki kartu sudėjus!
Ir šiandien labai dažnai tam tikros rūšies poelgiai sukelia labai nelauktą ir žiaurų atoveiksmį. Kai kurie dalykai būtų tartum uždelsto veikimo bombos, tik lauktų, kol kas nors įsuks sprogdiklį. Kai daugelis kitų dalykų ne vien kad nekelia jokio pavojaus, bet gauname iš to net dešimteriopos naudos. Dalykai atrodo visai paprasti. Tik kodėl gi nauda iš karų ar smurto ateina taip retai, o kur kas dažniau aplanko labai nemalonūs akibrokštai?
Jeigu viskas būtų taip paprasta, tai gebėtume skirti gerus ir blogus poelgius. Ir kur surastume žmogų, kuris norėtų „užšokti“? Net jei čia kalbama apie paprasčiausią „gėrio ir blogio“ skyrimą, tai kur surasti politiką, kurs gebėtų atsijoti grūdus nuo pelų? Gyvenimo patirtis mums rodo, kad tie dalykai nėra jau tokie paprasti, o veikiau labai sudėtingi. Ir jei politikai nevaikščiotų užrištomis akimis, tai seniai gyventume kone rojaus sąlygomis. Betgi politikai įrodinėja, kad liaudis jų neklauso, todėl viskas esą taip blogai, o žmonės teigia, kad blogai dėl to, jog politikai dažnai net išprotėję, yra korumpuoti ir besmegeniai.
Antanas Smetona prieš karą, 1938 m. spalio 15 d., Ukmergės gimnazijos rūmų atidarymo proga kalbėjo: „Į šviesą veržiasi gamtoje visa, kas gyva ir auga: žolė ir medis, žvėris ir paukštis, gyvulys ir žmogus. Žiūrėkite, kaip tankioje girioje stiebiasi aukštyn į saulę, alkani jos spindulių, medžiai, stengdamies pralenkti vieni kitus ir ūksmėje palikti silpnuosius savo amžininkus. Tai varžytinės žūti ar būti, tai buities kova! Žinome, kad senovės tautos, tarpe jų ir lietuviai, garbino ugnį kaip dievybės pasireiškimą, kaip šviesos ir šilumos priežastį. Pagarba ugniai Lietuvoje ir šiandien užsilikusi: mūsų dievotos moterys, gesindamos židinį, sužėrusios žarijas, jį peržegnoja – palaimina.“
Pilnatvė sutalpina keturis metų laikus, jausmus, kurie lydi jų kaitą ir visapusišką pasitikėjimą tuo, ką ji pasiūlo priimti... Įvykiai nesiklosto savaime, nebent prispaustų būtinybė įvykti...
Desperatiškai besisukančių minčių spiečius tampo likimą už ūsų, priversdamas jį pasukti būtent ten, kur jos realizuotųsi... Nors šalna ir įkanda rudenio lapui, bet jis nuo to tampa auksinis... Likimui lik ištikimas, ir jokie išbandymai neatims įžvalgos, kuri padėtų susitvardyti , tapti ištvermingesniu nei buvai... Visos spalvos reikalingos, jeigu yra...
Jei pasaulis nori būti apgaunamas, tad tebūnie apgautas... Kiek per dvidešimt metų nepriklausoma Lietuva suteikė tautai šviesos ir kiek per dvidešimt metų atkurta nepriklausomybė? Sunku lyginti, bet vėl rinkimai į savivaldybes...
O kokie politiniai savivaldybių ir atskirai Vilniaus uždaviniai? Manau, kad rinkimų kampanijos metu turėtų būti pabrėžtini tokie pagrindiniai neatidėliotini valstybiniai uždaviniai, susiję su savivaldybių apskritai ir Vilniaus, kaip sostinės, valdymu:
1. Savivaldybių rinkimų įstatymas keistinas taip, kad savivaldybių tarybų narius rinktų seniūnijose, o jose išrinkti asmenys sudarytų miesto ar rajono savivaldybės tarybą. Įstatyme numatytini atvejai, kad seniūnijoje išrinktus asmenis jų rinkėjai galėtų atšaukti ir t.t. Be to, taip išrinkti asmenys būtų kartu ir tos seniūnijos valdymo (administravimo) organas – seniūnijos tarybėlė, pvz., iš trijų narių. Kiekvienas iš jų gautų galimybę būti seniūnu proporcingai surinktiems balsams ir t.t., ir pan. Valdžioje esančios partijos tokių įstatymų keitimų nedaro ir nedarys, todėl naujai išrinktųjų tikslas ne savo kadencijas išsėdėti, o pasiekus minėtų
savivaldybių rinkimų įstatymo pakeitimų, save pasileisti, kad būtų išrinktos savivaldybių tarybos pagal naująjį įstatymą ir savivaldos lygmenyje tvarkymasis pajudėtų demokratijos link.
2. Vilniaus miesto ir kitų rytinės ir pietrytinės Lietuvos dalies savivaldybių sprendimais pareikalautina, kad Vyriausybė atkurtų buvusio lygio tiesioginį sostinės susisiekimą oro transportu su ES ir kitomis šalimis.
3. Atsižvelgus į tai, kad ES Parlamentas numatė stiprinti ryšius su Baltarusijos žmonėmis, reikia tuojau pat imtis žygių, kad ES skirtų lėšų, reikalingų greitojo traukinio geležinkelio atšakai tarp Vilniaus ir Minsko nutiesti. Taip pat Vilnius, kaip sostinė, negali būti paliktas be europinės vėžės geležinkelio. Tuo, beje, paliekama podukros vietoje ne tik sostinė, bet ir visa rytinė Lietuvos dalis. Pagal dabartinį "Rail Baltica" projektą Vilnius vienintelė ES šalių sostinė liks be europinės vėžės geležinkelio. Kas valstybės valdžiai diktuoja tokią politiką?! Kam ji naudinga?! Tik ne šaliai... Tad naujoji Vilniaus savivaldybė privalo tuojau pat imtis žygių tokius valstybinio masto "nuvaldymus" – Vilniaus ir Rytų Lietuvos vertimą užkampiu ištaisyti. Konkrečiai "Rail Baltica" nuo Panevėžio turi būti nukreipta Vilniaus kryptimi. Toliau privalėtų eiti Druskininkų arba Lydos (Gardino), Balstogės kryptimi ir toliau į Varšuvą, Berlyną. Tiesdami "Rail Baltica" tokia kryptimi kartu prisidėtume ir ryšių su Baltarusijos žmonėmis stiprinimo, demokratijos plėtojimo.
Nors rinkėjai visada teisūs, tik kodėl jie dažniausiai išrenka į valdžią tokius, kuriuos paskui reikia keikti ir kurių kiekvienas krustelėjimas baigiasi nemaloniu lyg atskriejusio atgal į trenkiančio kaktą bumerango rikošetu? Tokia politikos komedija visai Lietuvai atneša tik tragediją po tragedijos, katastrofą po katastrofos. Tie rikošetai tampa gyvenimo ir politikos kasdienybe. Ir jei vasario 27 dieną rinksime tuos pačius, tai dar trejus metus jie mulkins mus. Be to, nuolatiniai Prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų šou gausina būrį nuo jos nusigręžiančiųjų. Tauta stebuklo nesulaukė, „tautos motina“ nuvylė. Ji geba rūpintis tik įvaizdžiu, bet tai lyg biblinis medis, kurį tik laistai, bet kuris neveda jokių vaisių.
Kuo baigiasi „intymūs“ baliai?
Jeigu būtų įmanoma atrasti nuolat judančiame gyvenime stebuklingą mechanizmą, tai genijų įvairiose gyvenimo srityse būtų tiek, kad kiekvienoje kanceliarijoje jų sėdėtų bent kelios dešimtys. Ir visi, nepažinodami vargo, „laistytų“ vien savo įvaizdį, o kažkas sugalvotų, kaip ant beržų auginti kriaušes. Tokia „nauja filosofija“ stumia visą mūsų politiką, tik abejotina, ar į priekį. Reikia sugalvoti „modelį“, ir teisingą, tada išsipildys V.Lenino pranašystė, kad „virėja valdys valstybę“. Koks skirtumas, kas „spaudinėja mygtukus“? Tokia leninizmo svajone svaiginasi mūsų politikai. Ir vis patenka į spąstus, kuriuose ir neišvengia rikošeto.
Jei kamštis iš vyno butelio šauna į kaktą, tai paprastai vyno niekas negeria, ir jis rikošetu gali atšokti į kelias kaktas. Ar tai jau reiškia, kad niekas negeba „ištraukti kamščio“? Dar vienas pavojus, iš kurio kilo „specialistų mitas“, juk padėtis gali būti grėsmingesnė. Ir rikošetas pavojingesnis. Tais atvejais, jei vyno butelį atkimšti mokame.
Situacija paprasta, gal ir matyta filmuose, gal kai kam pažįstama iš tikrovės. Štai atkemšamas vynas ir supilamas į taures. Kiek bestebėtume visus veiksmus, jokio „netaisyklingo judesio“ neatrasime. Bet tai visiškai antraeilis veiksmas, visai situacijai suteikiantis tik įvaizdį. Mat vyną atkimšęs žmogus geria jį su meiluže, kažkur slapta nuo žmonos susiradęs „jaukų prieglobstį“. Bet netikėtai į tą jaukų, bet, matyt, nelabai saugų prieglobstį įeina moteris, ji paima taures ir šliūkšteli vyną gėrėjams į veidą. Siaubingas konfūzas, nes užklupo žmona.
Standartinė situacija daugelyje filmų, neretai pasitaikanti ir gyvenime. Tai gal vyras turėjo ieškoti „saugesnio“ prieglobsčio? Tą jis toliau ir darys. Filmuose ieškoma sudėtingesnio siužeto posūkio, o gyvenime dažniausiai taip ir būna. Politikoje tai netgi neišvengiamai kartojasi, net pasakoma, kiek išgeriama to „vyno“, bet konfūzai pilasi vienas po kito.
Galbūt čia veikia neišvengiamas dėsnis, kad kitokio finalo ir negali būti? Ir tik toks veiksmas, kai stengiamasi pergudrauti visus, ką tik įmanoma, net save patį, jei imiesi beviltiško dalyko, visada pasibaigs nemaloniu rikošetu, tai yra konfūzu? Ir jei žmogus mąsto vien apie tai, kaip jam teisingai atkimšti vyno butelį, tai gal jis nepastebi svarbesnių dalykų? Ir jei galvoja, kad galima rengti tokius „intymius“ balius ir niekada „neįkliūti“, tai dar labiau klysta?
Akivaizdu, kad siekdami vien naudos, kokio pobūdžio ji bebūtų, visada turėsime mokėti tos pačios naudos „rikošetu“. Ir tai gali kainuoti kur kas brangiau negu pati nauda. Yra tik gražūs norai, bet jų gali prisikaupti ir kiekvienas žioplys. O šiandieną juk gyvename gražių norų ir totalinės naudos politika. Ir sėdime iki ausų konfūzuose.
Kiek gali išlikti sausų?
Dar Platonas savo „Valstybėje“ teigė, kad visuomenėje gal du žmonės iš tūkstančio pasižymi ypatingais sugebėjimais, todėl gali vadovauti valstybei, užsiimti kitais sudėtingais dalykais. O apie visus kitus galima pasakyti, kad jiems kastuvas įaugęs į smegenis. Ar nebuvo jis pernelyg didelis optimistas? Tada Lietuvoje, kur kartu su emigrantais priskaičiuojama 3,5 mln. gyventojų, turėtų būti 7 tūkst. žmonių, kuriems iš tikrųjų galima patikėti viską. Bet taip nėra. Atrodytų, kad iš milijono tų dviejų žmonių neatsirastų, juk daug kas Lietuvoje suabejotų, ar čia surastum bent septynis žmones, kurie teisingai ir protingai, be jokių „konfūzų“ gebėtų vadovauti valstybei, nes tuos, kuriuos valdžioje matome dabar, turėtume priskirti „aplaistytų veidų“ klasei. Tačiau jie vėl sugrįžta, ir taip jau dvidešimt metų. Politiką yra užvaldę „gyvenimo konfūzo genijai“, „rikošeto aukos“, ir kaip besakytum - vis pataikysi.
Jei ir ieškotume vieno sauso tarp šlapių, tai ir neatrastume. Neįmanoma surasti to ko nepasidėjai. O atrankos kriterijai yra kaip tik tokie. Surasti nesamą. Taigi visi šlapi įrodinėja, kad jie visą laiką buvę sausi, neklystantys ir geba surasti „saugią vietelę“ nuo žmonos. Ir šitaip tuo įvaizdžiu nuolat apgaudinėja rinkėjus. Taip žiūrima vien į tuos, ir kas gali pasakyti, kad niekas nepastebi, kas iš tikrųjų yra sausas, juk jam tai nieko nereikia įrodinėti...
Ir ką jis gali įrodinėti, jei pats nesukuria situacijos, kurioje apliejamas vynu, tai yra atranda būsenas be rikošeto? Kad tokia situacija susidarytų, reikalingas tam tikras požiūris, tam tikras “figūrų išrikiavimas“ kaip šachmatuose, todėl konfūzas visada neišvengiamas, jei figūros bus iš anksčiau sudėliotos atitinkama tvarka. Šitaip ir pati saugiausia vieta pasidarys spąstais, kuriuose tykos „pikta žmona“. Taip išeitų, jei galvotume, kad visą žmogaus gyvenimą tvarko kokie nors dėsniai. Jeigu jis gali išvengti tokių spąstų, vadinasi, jokių dėsnių nėra, ir pasaulyje viešpatauja didžiulis chaosas.
Štai kodėl belieka dangstytis įvaizdžiu, įrodinėti, kad esi „sausas“, ir aiškinti, kad „valstybėje bus padaryta tvarka“. Jei pretendentas valdyti valstybę nemato jokių dėsnių, tik save, tai jam gal ir atrodo, kad tik jis vienas tą tvarką geba padaryti, nors pasaulis iki jo egzistavo milijardus metų ir jį valdė kažkokie dėsniai, kitaip nė pasaulio nebūtų buvę. Argi žmonių gyvenimas, taip pat politika yra veikiama kokių nors „dėsnių“, ar jie esą kažkoks harmoningos Visatos disharmonijos elementas?
Pavyzdžiui, tokį medį Evangelijoje, kuris neaugina vaisių, o užsiima „viešųjų ryšių“ akcijomis, siūloma sudeginti. Pernelyg griežtas nuosprendis?
Kas skleidžia disharmoniją?
Dar Platonas, buvęs dialektinės sistemos skelbėjas, iš tikrųjų teigė ne „priešybių vienybę“, o absoliučią pasaulio harmoniją. Kur paprastam protui gali atrodyti vienas kitam prieštaraujantys dalykai, nes jis mato ne visumą, o tik vieną iš jų, ten senovės graikų filosofas matė vientisą pasaulio modelį. Ir ne kažkokią „negyvą idėją“, bet idėją, vertą tiek, kiek ji auga, arba save realizuoja. Argi nepanašu į tą biblinį medį?
Taigi ir situacijoje, kurią jau tiek kartų aprašinėjome, viskas yra būtent taip. Žmogus, kuris slapstosi su meiluže „saugioje vietoje“ nuo žmonos, iš tikrųjų sukuria tokią disharmoniją, jis pats tampa jos „centru“, todėl atomazga su vyno šliūkštelėjimu į veidą yra neišvengiama. Kurgi kitur tai galėtų įvykti? Panašus yra ir palyginimas apie strutį, kuris įkiša galvą į smėlį ir kuriam atrodo, kad nebėra pavojaus. Suprantama, didžiausias pavojus būna tada, kai šitaip elgiasi politikai. Užuot įnešę į valstybę harmoniją, jie skleidžia chaosą, rūpinasi vien egoistiniais savo interesais, ardančiais harmoniją, o apsimeta geručiais, žadėdami „modelius“, kurių ne tik nesiruošia vykdyti, - bet jie ir neįvykdomi, todėl ir rūpintis apskritai nėra kuo. Išskyrus savo įvaizdį, kuriam anksčiau ar vėliau bus šliukštelėta vynu į veidą.
Ir kaip čia neprisiminti garsiųjų Kanos vestuvių, kuriose Kristus vandenį pavertė vynu? Ką gi reiškė toks „stebuklas“? Ar alkoholizmo propagandą? Bet ten žmonės nesilaistė vynu į veidą, jie nekonfliktavo, o džiaugėsi. Ir taip vanduo pavirto vynu. O juk vestuvės dažnai rodo Dievo ir žmonių sandorą, tai Evangelijoje kartojama nuolat. Tai kaip absoliučios harmonijos simbolis. Žmogus turi to ieškoti, tos harmoningos sandoros, kaip vestuvės, kuriose „du tampa vienu“, jei pacituotume apokritines Evangelijas.
Harmonija kaip pasaulio dėsnis
Senovės indų religiniuose raštuose valstybės ir visuomenės harmonija prilyginama žmogaus kūno sandarai, ir toks modelis vadinamas dievišku. Jeigu dievišku, tai tokiu, kuriam lemta laikytis šimtus tūkstančius metų. O pasaulio ciklo pabaiga vadinamas absoliučios disharmonijos periodas.
Visų pasaulinių katastrofų – ir gamtoje, ir žmonių visuomenėje – yra ta pati disharmonija. Žmogaus pramoninė veikla, sukelianti „šiltnamio efektą“, įneša į gamtą disharmoniją, šitaip natūrali gamtos dinamika išvirsta į baisiausias stichines nelaimes. Kokia gi tikroji pasaulinės ekonominės krizės priežastis? Ta pati disharmonija vertybinių popierių rinkoje, kai jų vertė buvo „išpūsta iš oro“, o sandoriai dengiami daugiausia skolintais pinigais, kurių neįmanoma buvo atiduoti, nes jau neatsirasdavo pirkėjo, kuris galėtų sumokėti brangiausiai ir šitaip apmokėti vienas kitam prasiskolinusią grandinę. Kas atvedė Sovietų Sąjungą prie žlugimo? Absoliuti disharmonija tarp „idealų“ (skelbiamų programų) ir „realybės“ (to, kas iš tikrųjų buvo daroma). Šitaip viena po kitos griuvo visos didžiosios pasaulio imperijos. Rikošeto dėsnis buvo stipresnis už šūvį. Ir štai ta didžioji paslaptis, kodėl pačius „gudriausius“ visada ištinka pati didžiausiai nesėkmė.
Požiūris pro įvaizdžio ambrazūrą
Siauri požiūriai, kai rūpinamasi vien savo įvaizdžiu ar savo kailiu, dažniausiai būna viena ir tas pat, paprastai atveda ir prie istorinių tragedijų. Propaganda, reklama ir medžio, nevedančio vaisių, auginimas anksčiau ar vėliau baigiasi katastrofa. Nes tas, kas mato vien save ir stengiasi vien „geriau pasirodyti“, kad turėtų daugiau naudos, iš tikrųjų yra tik griovėjas, kuris vien apsimeta, kad kažką kuria. Jo pernelyg siauras požiūris – lyg pro ambrazūrą – neleidžia būti kūrėju!
Prisiminkime mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės „galvų kapojimą“. Ką tai pakeitė? Ką gero atnešė tos rokiruotės? To niekas negali paaiškinti. Kada buvo pats laikas keisti vyriausybę, tai šalies vadovė to momento nematė, pagaliau netgi nedrįso. Taigi pasirūpino vien savimi, savo kėde ir galvojo tik apie tai, kaip pateisinti savo įvaizdį. Taip ekonominė duobė pasidarė dar gilesnė, ir „sąlyginiu kilimu“, dažnai klastojant statistinius duomenis, pavadinta ekonominė depresija, kuri dar nieko neprivedė prie gero. Ateityje gali grėsti dar viena, o gal ir ne viena katastrofa, kuri skaudžiu smūgiu atsilieps valstybei. Kai, atrodo, būtų užtekę tik paieškoti keliolikai postų kur kas platesnio požiūrio žmonių, žiūrinčių į pasaulį ne pro ambrazūros langelį. Performuoti vyriausybę, kuriai vadovautų dabartinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, performuoti visus sovietinio stagnacijos modelio postus... Tai būtų tikra utopija, nes Dalia Grybauskaitė, kurdama savo įvaizdį, vis dėlto naudoja Leonidui Brežnevui būdingą įvaizdžio atributiką.
Ko mums reikia?
Jei viską lemia tik platesnis požiūris, betgi kitaip negali būti, tai Lietuvoje tikrai turėtų būti 70 tūkst. žmonių, kurie galėtų pakeisti tą ydingą disharmonijos ir medžio be vaisių modelį. Jei bandytume įdėmiau stebėti žmones, tai pamatytume, kad iš šimto tikrai atsiras bent porą, kurie suvokia viską plačiau ir geriau, mato dalykų priežastis ir jų sąryšius. Ir tie „vargani“ du procentai valstybės mastu sudarytų daugybę puikių įvairiausių sričių specialistų, ne vien būtų kam pakeisti tuos politikus, kurie pasaulį mato pro ambrazūrą ir „plačiai“ rūpinasi vien savo įvaizdžiu.
Tiktai kada mes išmoksime vertinti ne pagal vien tuščią įvaizdį, o pagal protą, širdį, valią, kompetenciją, dirbant ir kuriant rimtą, nepagražintą ateitį Tėvynei?
Atgal
.jpg)
(1).png)
