VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.28. Priešas jau viduje
Romualdas Žekas
Kodėl nusikalstamos organizacijos užvaldo ištisas valstybes, o jų idėjos tampa priimtinomis gyventojų daugumai? Tokį, visai neretorinį klausimą, neseniai uždavė viena jauna istorikė. Tuojau pati ir atsakė - tai vyksta perversmų, okupacijų atvejais. Kas galėtų prieštarauti? Suprantama, kad natūrali žmogaus baimė, noras išlikti pagimdo baisiausius režimus ir diktatūras. Prisitaikoma įvairiausiomis formomis: nuo pasyvaus „stovėjimo po medžiu“, rafinuoto veidmainiavimo iki smurto ir netgi sužvėrėjimo. Žmonijos istorija tokių pavyzdžių matė daugybę. Nereikia ir okupacijų. Užuomazgų, geriau įsižiūrėję, galime pamatyti ir šiandien savo šalyje. Deja, pradžia, kuri atrodo gana nekaltai, dažniausiai ir pražiopsoma.
Kaip tai gali atsitikti, mano paaugliams sūnums labai patikusioje knygoje „Alchemikas“ aiškina populiarusis brazilų rašytojas Paulo Coelhas. Mes tiesiog nesugebame pamatyti ir suprasti mums siunčiamų ženklų. Kad tokių ženklų netrūksta, man pritartų daugelis tų, kurie nėra kaip tas Pito Breigelio artojas panarinę galvą ir žvilgsnį įbedę tik į verčiamą velėną. Ženklų jie nemato, tačiau patys labai stropiai stengiasi kuo labiau supanašėti į menkiausiam vėjeliui pasiruošusią nulinkti žolę.
KGB muziejus Niujorke. AFP/„Scanpix“ nuotr.
Greta mūsų gyvena ir kitokie žmonės. Žmonės, kurie kaip tik stengiasi šiuos ženklus maskuoti, o kilus skandalui, sumenkinti jų reikšmę ar įvardinti nekaltais vardais. Nekalbu apie nesubrendusius ir iš paauglystės idealistinio pasaulio supratimo dar neišaugusius ar aklai persiėmusius neomarksistinėmis idėjomis jaunuolius. Kalbu apie slidžius ir kaip salamandros, spalvas mikliai keičiančius mūsų piliečius. Jie ir prie anos valdžios gerai gyveno, ir dabar puikiai prisitaikė. ,,Pritaikė“, įtaisė į šiltus postus ir savo vaikus. Didžioji jų dalis turėjo savanoriškai liustruotis.
Jūs manote, kad tai jie padarė? Niekas tiesos nežinome. Tačiau esu tikras, kad nors dauguma jų to nepadarė, dėl kiekvieno skambučio į duris šiandien jau nebedreba. Jie apdairūs ir ciniški. Apsistatė keliomis eilėmis jeigu ne bendraminčiais, tai bent jau ant panašaus medžio nokusiais pavaldiniais. Puikiai atsimename dar, atrodo, tokius nesenus laikus, kai baigdami mokyklą visi žinojome - teisę, žurnalistiką ir.... istoriją studijuoti galėsim ne visi. Būtina turėti tinkamą biografiją. Nors galimai ir buvo kokių išimčių. Jūs manote, kad šitos generacijos specialistai jau nebedirba?
Neįvykdę liustracijos padarėme klaidą
O kiek šalia mūsų buvo ,,belstukų" (stukačių)? Prisimenu, 1987 m. pradėjus vadovauti nemažai įstaigai, du iš penkių mano pavaduotojų, kaip netrukus netyčia paaiškėjo, su ta institucija bendradarbiavo. Tais laikais įstaigų ar net didesnių padalinių vadovais, drįstu tvirtinti, buvo stengiamasi skirti tik savus žmones. Nors, žinau, išimčių ir čia dėl aplaidaus „organų" darbo pasitaikydavo. Galbūt belsti turėjo ne kiekvienas, bet KGB visus patikrindavo. Beldžiama buvo visur - pradedant mokykla, universitetu, darboviete ar tarp draugų.
Vienas toks mano kurmis buvo išaiškintas beveik kriminalinėmis aplinkybėmis. Studentų bendrabutyje, jau paryčiais baigdami švęsti diplomų atsiėmimą, ką tik diplomuoti kursiokai per ketvirto aukšto langą, laikydami tik už kojų, iškišo vieną irgi šviežią diplomantą. Matyt, įtarimas buvo teisingas. Ilgai laikyti nereikėjo. Prisipažino, kad ,,prižiūrėjo“ mane, o už darbą gavo 15 rublių, o kartą, spalio švenčių proga, gavo dar ir medžiagos kelnėms.
Kitas mano ,,angelas sargas“ paaiškėjo jau po nepriklausomybės atgavimo. Jaunas kolega, turėdamas Seimo nario pavedimą, vieno miesto KGB archyve rado mano bylą. Dirbau jau kitame mieste, todėl pakalbėjome telefonu. Išgirdęs apie bylą, nelabai nustebau. Tikėdamasis kada nors pats tą bylą pavartyti, tik paklausiau, ar stora ir apie ką ten rašoma. Byla, sakė nebuvo ploniausia, o rašoma teisybė. Nustebino tik viena - dažniausiai rašiusio skundiko pavardė. Ji man buvo puikiai žinoma. Tai buvo kolega, mėgdavęs pasikalbėti ar užsukti į namus pasiklausyti muzikos - turėjau nemažą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Apėmęs pyktis greitai atlėgo ir virto net gailesčiu. Visi žinojome, kad jis yra gėjus ir, matyt, dėl to studijų metais buvo demaskuotas. Tikriausiai tai ir tapo bendradarbiavimo priežastimi.
Tačiau šios dienos kontekstui svarbu kitkas. Šis žmogus, šiaip jau protingas, apsišvietęs ir turintis įvairių talentų, nepriklausomybės metais ir toliau sėkmingai kopė karjeros laiptais. Užėmė labai aukštas tiek politikos, tiek įvairių lygių administracines pareigas. Todėl, spėju, nieko nuostabaus, kad mano byla dingo. Matyt, tokių atvejų Lietuvoje yra ne vienas. Galbūt tokios, tik iš kitos barikadų pusės, bylos panaudojamos šantažui? Sklando aukštų rūmų koridoriuose toks mitas: nėra ant tavęs kompromato - menka tavo karjeros perspektyva. Kas žino, kiek čia tiesos.
Baigdamas ilgą ir gana asmenišką straipsnį, manau, kad Lietuva, ką tik atšventusi Vasario 16-ąją, gyvena dar vieną pavojingą valstybei laikotarpį. 1918 m. buvome atsidūrę nedraugiškos Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Prancūzijos apsuptyje, 1941 m. sukilimas vyko fašistinės Vokietijos okupacijos sąlygomis, 1990 m. vadavomės iš kito okupanto ir ideologijos gniaužtų, o dabar - priešas viduje. Tarp mūsų.
Nedraugiškiems kaimynams trinant rankomis, prie Seimo vartų jau priridenta Trojos arkliu taikliai vadinama Stambulo konvencija. Skubiai kurpiami valstybės dezintegraciją padidinsiantis tautinių mažumų, demokratiją galutinai palaidosiantis ,,neapykantos kalbos", klastingas partnerystės ir kiti sveiku protu nesuvokiami įstatymų projektai. Visuomenė, tarsi dirva rudenį, išpurenta, paruošta sėjai.
Vieni, jau minėjau, susirūpinę žemiškesniais reikalais, dalis laukia nesulaukia narkotikų legalizavimo ir nenutrūkstamo džiaugsmo, turinčio, kaip jau anksčiau rašiau, tam tikrą psichiatrinį atspalvį, dar kiti, kuriems legali žolė jau neberūpi, studijuoja Lietuva 2030 strategiją ir, keikdami pandeminius suvaržymus, rengiasi naujam konkurenciniam šuoliui į globalią rinką, materialių gėrybių rojų. Užliūliuoti boreliško naivumo, besiribojančio su paprasčiausiu kvailumu, ar kaip S. Nėris, užburti per Stalino Kominterno radiją transliuojamų L. Bethoveno simfonijų, nemato realių pavojų. O štai tie, susirišę KGB-istinio bendradarbiavimo saitais, dalinasi postus ir įtaką, saugo it kokie alpinistai vienas kitą. Vienas, krisdamas gali visus nusitraukti iš paskos. Jiems pavojingiausia gyventi stiprioje ir demokratinėje valstybėje.
Manau, neįvykdę liustracijos padarėme klaidą. Tai reikia padaryti dabar. Gal kaip nors susitvarkysime su KGB suklastotomis bylomis. Tai labai pavėluotas ir sunkus, bet reikalingas sprendimas.
Reikia liautis prakalbusį apie valstybę kritikuoti, vadinti marginalu, nacionalistu ar net fašistu. Šiandien reikia itin daug drąsos kalbėti apie valstybės gyvasties prielaidas. Ne be reikalo A. Šliogeris drąsą laiko pačia svarbiausia aristokratiško žmogaus savybe.
Šimtmečiais trukusios okupacijos, sukilimai, pokario kovos ir tremtys naikino patriotus, aristokratiškos ir bajoriškos laikysenos žmones. Tačiau visų neišnaikino. Norime tikėti, kad ir Seime, ir visuomenėje pakaks sąžiningų ir sveiko proto žmonių, neleisiančių sugriauti Valstybės.
Atgal
