išeivijos 1952 metais teisiškai sukurtą LB-nės veiklos istoriją, tuo
labiau jaučiu, kad tie, kurie tikrai supranta archyvinių šaltinių tiesą, vis
labiau atsisako savarankiško mąstymo ir neria į ŠLB Pirmininkės
sukeltą melo isteriją.
Per 10 metų p. Pirmininkei visus jau pavyko įtikinti, jog aš, (buvusi ŠLB (1999-2006) valdybos pirmininkė) seniai esu susipykusi su protu, nukaršusi, nesigaudau apie ką kalbu ir nežinau, ko noriu. Man tik aišku: jeigu laikas galėtų stebuklingai 30 metų sugrįžti atgal, tai aš kartu buržuanacionalistais išeiviais tuojau atsidurtumėme sovietinėje psichiatrinėje.
Gaila, kad dabartiniai ŠLB emigrantai jauni, todėl tik man vienai atpažįstami klasikiniai sovietrežimo metodai, nuolat griebiantis vis naujų įrodymų, žodžio
laisvės cenzūros, kaip Stalino laikais…
O juk toje ,,dramoje” seniai viskas aišku. Iš kur tokia politiniu lygmeniu pagrįsta zoologinė neapykanta, jeigu pateiktiems unikaliems archyvinių šaltinių faktams buv komjaunimo sekretorė yra taip alergiška, kad tuojau priskiria tiesioginiam jos asmenybės šmeižimui lyg ant jos galvos būtų pabirusi keiksmažodžių lavina?
Prisimindama, kaip ponas Šveicarijos konfederacijos valstybės
Advoktas, perskaitęs LR Išeivijos instituto direktoriaus dr. p. Egidijaus
Aleksandravičiaus 2014-12-03 pasirašytą pažymą, manęs paklausė,
ar ponas Profesorius yra baigęs bent pradžios mokyklą? Tikrai jis
teisus, todėl pabandysiu ir aš šimtąjį kartą savo skaitytojams
paaiškinti, kaip pradinukams.
Įkuriant Bendruomenę Šveicarijos konfederacijoje (CH),
privaloma griežtai laikytis Civilinio šalies įstatymų kodekso
(ZGB) t.y. privalu turėti sudarytus ir visuotiname susirinkime
patvirtintus STATUTUS/ĮSTATUS. 1950-08-20d. Ciuriche,
susirinkęs lietuvių -karo pabėgėlių būrelis, NUTARĖ įkurti
lietuvių bendruomenę, ir ėmė rūpintis STATUTŲ sudarymu,
kuriuos teisiškai teisingai sudarė tarptautinės teisės daktaras
diplomatas Albertas Gerutis ir pateikė 1952-02-17d. susirinkimui
patvirtinti.
Taigi turime dvi ŠLB kūrimo eigos datas:
1. 1950-08-20d,, kai nutarta įkurti ŠLB, bet dar neturėta STATUTŲ
( be statutų Bendruomenė nelegali, jos veikla Šveicarijos
pokaryje buvo griežtai draudžiama);
2. 1952-02-17d, kai pasitvirtinti STATUTAI;
Neabejoju, kad, į klausimą: ,,Kada teisiškai ŠLB įkurta?”, greitai
atsakytų net ir žiopliausias pirmokiukas, tačiau to nesugeba padaryti
LR atsakingų institucijų asmenys, teisininkai ir istorikai, išskyrus vieną
istoriką publicistą Juozą Brazauską, kuris atgimus Lietuvai, ypač
domėjosi pasaulio lietuvių išeivijos veikla, o 2020 m,
Lietuvos/Šveicarijos diplomatinių santykių 100-jų (2021) metinių
proga išleido vertingą ir reikšmingą knygą ,,Šveicarų ir lietuvių
pėdsakais”, kurioje skyrė dėmesį teisiškai 1952-02-17m. įkurtos
ŠLB-ės veiklai, tvirtai užsitarnavusiai garbingą vietą abiejų šalių
diplomatinių santykių vystymo erdvėje. Drąsaus istoriko knyga vėl
sulaukė PLB-nės valdybos ponių emigrančių isterijos.
Gink Dieve, nenoriu nuvertinti nė vieno LR atskingo asmens,
teisininko ar istoriko dėl nesugebėjimo blaiviu protu suvokti tai, kas
lengvai suvokiama pradinukui, tačiau, kaip teigė didysis vokiečių
filosofas E. Kantas: ,,Vien proto neužtenka, reikia dar ir drąsos…”
Noriu padėkoti PLB Konfliktų sprendimo komisijos Moterims: Marytei
Šmitienei, Angelei Nelsienei ir Angelei Vaičiūnienei, turėjusioms
drąsos 2015-08-15d rašte parašyti, kad ,,Šveicarijos LB įkūrimo
data privalo likti, kaip ją paskelbė (ir 60 metų išsaugojo!!!)
Šveicarijos išeiviai (1952-02-17)”.
Tenka apgailestauti, kad:J. Caspersen ir D. Henkė uždraudė jų
nutarimą skelbti/viešinti, o, drąsios Moterys neįtarė, jog Lietuvos
politikoje sprendimus priima patys kaltinamieji...
Prisipažįstu, kad man, kaip kovotojų už Lietuvos laisvę šeimos
dinastijos atstovei, privalu visada stovėti tvirtoje savo dvasinio ryšio su
išeivija tikrovėje, kurioje negali būti jokių išgalvojimų, dirbtinų jų
istorinės veiklos perrašinėjimų, ar lėkšto sovietinio propagandinio
analfabetizmo.
Dešimtyje mano knygų (paskutinė – ,,Paralelės”, 2020m) aiškios mano
pastangos savo kūryboje parodyti, kad 50 metų sovietrežimo
žeminama išeivija nebūtų toliau niekinama, kad ji būtų atpažinta,
atkurti skaudūs išeivių likimai, prisiliesta prie jų švento meilės ir
ištikimybės Tėvynei jausmo. Išeiviai turi teisę atsigriebti ne tik už savo
praeities nuoskaudas, bet nubraukti ir šiandieninius naujųjų
kolaborantų/čių jiems primetamus paniekinimus, nesvarbu, ar dar
gyvi, ar jau po mirties.
Išeivija – Europos sąžinės ir demokratinės minties nusipelniusi mūsų
Tautos dalis, ir iš atsakingų už Tautos istoriją vieną kartą LR
vyriausybė turi pareikalauti, kad su ja būtų elgiamasi pagarbiai.
