VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.03. Būtina sparčiau demokratizuoti, skaidrinti ir efektyvinti vietos savivaldą
Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta vienpakopė vietos savivaldos sistema. Konstitucijos 119 straipsnyje yra numatyta, jog gyventojai renka tik savivaldybių tarybų narius. Iki 1995 m. kaimiškuose rajonuose dar funkcionavo renkamos apylinkių tarybos, tačiau apylinkes performavus į seniūnijas jokių žemesnių gyventojų renkamų savivaldos grandžių nebeliko.
Aurimas Stabinis
Nepaisant to, visuomenėje jau senokai subrendo poreikis demokratizuoti vietos savivaldą, priartinti ją prie žmonių, didinti savivaldybių veiklos skaidrumą bei atsakomybę. Galima teigti, jog bandymas žengti pirmą žingsnį buvo padarytas 2008 m. įteisinant seniūnijų (ar tiesiog savivaldybių teritorijos) suskirstymą į seniūnaitijas bei įsteigiant visuomeninę seniūnaičio pareigybę. Tačiau kol kas neatrodo, jog seniūnaičių veikla tapo vietos savivaldos atgimimo katalizatoriumi. Visų pirma, seniūnaičių rinkimuose dalyvauja labai maža dalis gyventojų, šiuos rinkimus neretai tenka kartoti, nors Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 11 dalyje numatytas rinkėjų aktyvumo slenkstis tėra 5 % https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.5884/ABIhhVTNIr.Tai rodo gyventojų abejingumą ir netikėjimą seniūnaičio pareigybės efektyvumu ar tiesiog reikalingumu. Antra, nagrinėjant seniūnaičio teises ir pareigas, galima pastebėti kiek netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, to paties įstatymo 34 straipsnyje yra numatyta, jog seniūnaitis dalyvauja organizuojant gyventojų susitikimus su savivaldybės tarybos nariais, seniūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi arba šio įgaliotu atstovu, kitais savivaldybės ir valstybės institucijų ir įstaigų atstovais. Peršasi išvada, jog gyventojai patys nelabai turi galimybių susitikti (arba nežino kaip tai padaryti) netgi su savivaldybės tarybos nariais, kuriuos patys rinko, ar su seniūnu - čia jiems reikalinga seniūnaičio pagalba. Kyla natūralus klausimas: kam tada atstovauja savivaldybės tarybos nariai ar seniūnas, jeigu gyventojams su jais net susitikti nėra taip jau paprasta? Štai čia ir išryškėja kelios rimtos problemos.
Pirma. Jau seniai abejojama, ar tikslinga rinkti savivaldybių tarybų narius tik proporcinės sistemos būdu. Dabar galima balsuoti tik už partijų ar rinkimų komitetų iškeltus kandidatų sąrašus. 2011 m. buvo sudaryta galimybė proporcinėje sistemoje dalyvauti ir nepriklausomiems kandidatams. Vėliau tai panaikinta, bet 2015 m. leista steigti visuomeninius rinkimų komitetus. Realybėje rinkimų komitetai dažnai tampa palaikymo komandomis populiarių politikų, neturinčių savo partijos arba nebenorinčių eiti į rinkimus kartu su savo galbūt ne tokia populiaria partija. Ypač tai buvo pastebima didžiuosiuose miestuose: juose 2019 m. matomas ryškus komitetų surinktų balsų, palyginus su 2015 m., padidėjimas, o 2019 m. merais didžiuosiuose miestuose buvo išrinkti tik komitetų atstovai.
|
Miestas |
Komitetų surinkta balsų dalis 2015 m. savivaldos rinkimuose, % |
Komitetų surinkta balsų dalis 2019 m. savivaldos rinkimuose, % |
|
Vilnius |
- |
33,1 |
|
Kaunas |
40,4 |
65,8 |
|
Klaipėda |
15,0 |
34,0 |
|
Šiauliai |
27,3 |
54,9 |
|
Panevėžys |
32,2 |
38,9 |
Kitaip tariant, visuomeniniai rinkimų komitetai faktiškai tapo lengvai įsteigiamomis pseudopartijomis. Abejotina, ar tai efektyvina savivaldos funkcionavimą, ar priartina savivaldą prie gyventojų. Geriausias sprendimas būtų savivaldybės deputatus rinkti vienmandatėse apygardose, tada deputatais galėtų tapti ir gyventojų pasitikėjimą pelnę nepriklausomi asmenys. Suprantama, jog dėl to labai padidėtų darbo rinkimų komisijoms, bet demokratija kainuoja. Tokiu atveju kiekvienas deputatas galėtų tiesiogiai atstovauti savivaldybės dalies teritorijos rinkėjams ir natūraliai perimtų dalį seniūnaičio, kaip tarpininko tarp rinkėjų ir vietos valdžios, funkcijų. Kita vertus, būtų mažiau pagrindo spręsti savivaldos lygmens klausimus apygardose išrinktiems Seimo nariams. Rinkėjų atstovavimas savivaldos lygmenyje būtų kur kas geriau išgrynintas, nei yra šiuo metu.
Antra. Seniūnijų seniūnai nėra gyventojų renkami, o paskiriami į šias pareigas laimėję viešą konkursą. Tačiau niekam nėra paslaptis, jog seniūnijos dažnai tampa savivaldybę valdančių partijų ar partijos filialais, ypač tais atvejais, kai valdžia savivaldybėje ilgai nesikeičia. Kitaip tariant, seniūnas tampa ne žmonių, o partijos ar vietinės valdžios atstovu. Šią problemą buvo bandyta spręsti 2019 m. pateikiant Seniūnų rikimų įstatymo projektą https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/b038e6705c3211e99684a7f33a9827ac?positionInSearchResults=8&searchModelUUID=d8bb6dd1-4312-4024-84aa-8d70cb84fa0a. Akivaizdu, jog gyventojų rinktas seniūnas tinkamiau rūpintųsi gyventojams aktualiais klausimais ir perimtų dalį seniūnaičio funkcijų. Tačiau tų pačių metų rugsėjo mėnesį Seimo Valstybės ir vietos savivaldos komitete vykstant klausymams dėl minėto Seniūnų rinkimų įstatymo projekto, kuriame dalyvavo ir atstovai iš suinteresuotų institucijų – Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Vidaus reikalų ministerijos, Seimo kanceliarijos teisės departamento bei Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos, buvo nuspręsta šio įstatymo nepriimti, nestiesioginiai seniūnų rinkimai, posėdžio dalyvių nuomone, neišspręstų esminių savivaldos problemų, ir tik kompleksinis vietos savivaldos klausimų sprendimas galėtų duoti teigiamų rezultatų.Buvo pasiūlyta sudaryti darbo grupę kuri parengtų naują savivaldos koncepciją, orientuotą į savivaldos decentralizaciją ir užtikrintų subsidiarumo principo įgyvendinimą. Viena iš koncepcijos krypčių – dvipakopė savivalda, nors tam reikėtų koreguoti ir Konstitucijąhttps://www.lvbos.lt/vvsk-svarste-tiesioginiu-seniunu-rinkimu-istatymo-projekta/. Taip pat buvo siūloma stiprinti seniūnijų finansinį savarankiškumą, išbandyti pilotinius projektus keliose seniūnijose rengiant tiesioginius seniūnų rinkimus.
Lauksime naujos savivaldos koncepcijos, juolab jau prabėgo daugiau kaip metai nuo sprendimo pradėti rengti koncepciją. Dvipakopė ar net tripakopė savivaldos sistema pakankamai gerai funkcionuoja Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, kitose Europos šalyse, taip kad tinkamų pavyzdžių tikrai pakanka. Atitinkamai daug įdomios statistikos apie įvairių pasaulio šalių savivaldybes galima rasti čia https://core.ac.uk/download/pdf/197254117.pdf.
O kas visgi padaryta Lietuvoje pozityvaus demokratizuojant vietos savivaldą? Gana sėkmingas žingsnis buvo žengtas 2015 m. įteisinant tiesioginius savivaldybių merų rinkimus ir tokiu būdu priartinant savivaldą prie gyventojų. Tačiau 2019 m. 46-ių Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tiesioginiai merų rinkimai neprieštarauja minėtojo Konstitucijos 119 straipsnio nuostatoms https://www.lrkt.lt/lt/apie-teisma/naujienos/1331/konstitucinis-teismas-prieme-nagrineti-seimo-nariu-grupes-prasyma-istirti-ar-teisinis-reguliavimas-susijes-su-tiesioginiais-meru-rinkimais-nepriestarauja-konstitucijai:154. Jeigu paaiškės, kad prieštarauja, tai Seimui, matyt, teks keisti Konstituciją, o Konstitucijos keitimo procedūra trunka mažiausiai pusę metų. Gali būti, jog teks keisti ir kitus teisės aktus. Neaišku, ar tai nesutrikdys 2023 m. planuojamų rengti tiesioginių merų rinkimų. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, koks sudėtingas politiškai bei teisiškai gali būti savivaldos demokratizavimo procesas.
Taigi, baigiant galima reziumuoti, jog seniūnaičio kaip tarpininko tarp rinkėjų ir vietos valdžios pareigybės įsteigimas 2008 m. kol kas jokio esminio postūmio vietos savivaldos sistemai nesuteikė, nebent geriau išryškino esminę savivaldos sistemos ydą: tiesioginio atstovavimo rinkėjams nebuvimą. Sprendžiant minėtą problemą būtų rekomenduotina savivaldybių deputatus rinkti vienmandatėse apygardose, įteisinti seniūnų bei galbūt ir seniūnijų tarybų rinkimus. Kita vertus, galima pasidžiaugti, jog 2015 m. pavyko įteisinti tiesioginius merų rinkimus ir galų gale įsivyravo suvokimas, jog vietos savivaldos sistemą Lietuvoje reikia keisti iš esmės įtvirtinant dvipakopę (o gal ir tripakopę) savivaldos sistemą su finansiškai savarankiškomis ir už savo veiklą atsakingomis seniūnijomis.
Atgal
