VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

11.19. Ar baigsis Didžiavyriams pagarbos badas?

Šaulys, Gabrielės Petkevičaitės - Bitės atminimo medalio „Tarnaukime Lietuvai“ 2020 m. laureatas Ignas Meškauskas

Kieno krauju išpirkta Lietuvos laisvė, apie pirmąjį žuvusį savanorį Povilą Lukšį žino kiekvienas mokinukas, tačiau apie legendarinį XX amžiaus, Lietuvos žygdarbį, savanorius, kurie sausio vidury kirto vartus į jūrą ir Lietuva išplaukė į pasaulio vandenynus, nežino, net kai kurie sėdintys aukštuose krėsluose. O ginklai susikryžiavo ir Klaipėdos kraštas dėl gyvybinių tautos interesų, nesilaikant Versalio nuostatos vykdymo ginklu buvo atplėštas ir prijungtas prie Lietuvos.

Pagal Versalio konferenciją iš Vokietijos atimtas Klaipėdos kraštas; kaip istorinės Lietuvos žemės buvo numatoma priskirti Lietuvai, bet atsikūrusi Lietuva dar neturėjo de jure pripažinimo. Tęsėsi laikas. Laikinai kraštą administravo Prancūzijos atsiusta įgula. Spėjama, kad Prancūzijos iniciatyva buvo sudaryta speciali komisija Klaipėdos kraštui spręsti; Lenkija stengėsi atgaivinti su Lietuva jungtinę respubliką, o Prancūzija Lenkijos siūlymą rėmė, tikslu sukurti stiprią Lenkijos ir Lietuvos jungtinę valstybę prieš rytinius bolševikus. Lietuva nebenorėdama toliau būti lenkinama, jungtinės valstybės atsisakė.

Sudaryta ypatingoji komisija dreifavo Lenkijos interesų link; jos buvo aiškiai pasakyta, kad Klaipėdos kraštas prie Lietuvos nebus prijungtas. Lietuvos vyriausybę ir patriotinę inteligentiją ištiko šokas. Nenustatyta kieno galvose brendo mintis, bet 1922 m lapkričio 16 d Šaulių sąjungos vado Vinco Krėvės Mickevičiaus kabinete, pasikvietus Klaipėdos krašto atstovus, įvyko prezidiumo valdybos posėdis, kuriame nutarta siūlyti Vyriausybei ginklu išvyti prancūzų karinę įgulą, imituojant vietinių gyventojų sukilimą ir prijungti kraštą prie Lietuvos.

Vyriausybės vadovui Ernestui Galvanauskui šaulių nutarimas patiko; po keturių dienų šaukia vyriausybės posėdį. Audringame posėdyje, kur buvo pakviestas ir pats šaulių vadas, Vincas Krėvė Mickevičius;jam priekaištavo, kad siūlymas nerealus, nes jis seka jo dramų personažu Šarūnu, kuris sėkmingai grobė svetimas žemes. Žygiui prieštaravo net pats diplomatijos senas vilkas Petras Klimas, kad vos atstatytos jaunos valstybės neapkaltintų agresija: žygis palies Andantės interesus.

Pagaliau Vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas perskaito vyriausybės nutarimą:

1 „Ministrų taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai;

2. Jei įvykiai iššauktu politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei iniciatoriai ir sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Nutarime rašoma, kad Vyriausybė negali skirti Šaulių sąjungai paramos nei ginklais, nei lėšomis.

Be Vyriausybės materialinės pagalbos ginklais ir pinigais, šaulių vadas Vincas Krėvė Mickevičius idėjos neatsisako; poeto širdis plyšta - lenkai užgrobė sostinę, trečiąją dalį Lietuvos ir dar jų kontrolei Klaipėdos kraštas. Suvokdamas už kraujo praliejimą audžiamąją ir civilinę atsakomybę, pradeda žygiui pasiruošimo veiksmus; per ukrainiečių rezistentus išsirūpino audienciją pas Vokietijos Krašto apsaugos ministrą generolą Hansą fon Zektą. Su kapitonu Pranu Klimaičiu sėda į Berlyno traukinį, gauna lengvatinėmis sąlygomis ginklų, kuriuos slapta gabeno į Kauną, o svarbiausia, kad savo ausimis išgirdo, kad į sukilėlius nei vienas žandaras nepaleis šūvio. 1500 dolerių paskyrė banko valdytojas, kunigas Juozas Vailokaitis. Rinko aukas ne tik Lietuvoje ir Amerikos lietuvių tarpe. Per trumpą laiką reikėjo atlikti kalnus paruošiamųjų darbų; istorikė Zita Ginienė, studijavusi žygio pasiruošimą rašo;“ Šaulių sąjungos sluoksniuose buvo derinamas veiksmų planas“.

Valandai išmušus, iš šaulių vado Vinco Krėvės Mickevičiaus kabineto plaukia po Lietuva šifruotos telegramos;“ Pinigus surinkti į vieną vietą“ ir traukinys su Maironio dainomis, “Kur lygus laukai šiapus Nerio“ su savanoriais vyksta į vakarus, prie vakarinės valstybės sienos. Peržengus 700 metų valstybės sieną dainos nutyla; užrišami ant kairės rankos raiščiai su trimis raidėmis, MLS ir tampa Mažosios Lietuvos sukilėliais. Sieną peržengė 1753 pėsčiųjų desantas: šauliai, savanoriai, ūkininkai, vyresnių klasių moksleiviai. Nėjo keliais, o prisidengę žygiavo per laukus, miškus pelkes; kuopos vado užrašuose rastas įrašas:“ Ėjome laukais balomis ir pelkėmis, žmonės sušlapo, pavargo; pas keletą mūsų nuo didelio purvyno suiro batai, pusbačiai, vyrai liko basi“.

Pėsčiųjų desantas be šūvio užėmė Šilutę, Pagėgius, kitas vietoves.

Žygio dalyvis Alfonsas Žiedas, minint 46-sias, Klaipėdos prijungimo metines prisiminė:

„Kuopa sustojo prie Klaipėdos prieš Senąjį dvarą. Dvi dienas buvo uždrausta šaudyti, nes vyksta derybos tarp žygio vado, Jono Budrio ir Prancūzijos karinio administratoriaus G.Petisnė, kuris tik vilkino laiką apsikasimui ir laukė pagalbos iš Prancūzijos, o mes praradom staigumo pranašumo faktorių. Pagaliau po dviejų dienų buvo leista patruliams, pastebėjus judėjimą apšaudyti. Tai buvo jiems malonumas po ilgai laukto laukimo. Kada jie išsidėstė pozicijoje apšaudė Senąjį dvarą, atsakė taikli uraganinė kulkosvaidžių ugnis. Susišaudymas vos nesibaigė tragiškai; savanoriai buvo priversti dangstytis silpna priedanga - arimų grumstais, vagomis. Nuo atšokusių nuo žemės kulkų grįžo žemėmis aptaškytais veidais. Laimingai nei vienas nežuvo. Po tokio pradinio susišaudymo paaiškėjo kulkosvaidžių lizdai, kurių frontinis puolimas nuostolingas ir pragaištingas. Kilo sumanymas naktį, pasinaudojus tamsa, prisėlinus granatomis sunaikinti kulkosvaidžių lizdus.

Kapitonas Strelnikas išrikiavo kuopą ir sukomandavo: kas savanoriais ženkite du žingsnius pirmyn Pirmasis žengė aukštas nepilnametis jaunuolis, gimnazistas, notaro sūnus iš Kauno. Antras žengė Vokietaitis iš Šiaulių mokytojų seminarijos, trečias žengė uteniškis Adomas Eigelis. Taip surinko 14-16 vyrų, padalino į dvi grupes, davė užduotis ir išsiuntė į tamsą.“

Kova baigėsi tuo, kad prancūzai pasidavė į nelaisvę; kai kurie buvo apsvaigę nuo konjako, miegojo apkase. Išaušus prasiblaivę prancūzai, pamatę, kad jų tiek daug, paėmė į nelaisvę grupelė kovotojų, pradėjo šurmuliuoti, triukšmauti, bet buvo griežtai nuraminti. Aitrino širdį, kad nesulaukė aušros penki mūsų dainorėliai, su kuriais vykdami dainavom, atvykę vartėmės dvi dienas ant šaltų grindų, tame tarpe ir jaunuolio iš Kauno Algirdo Jasaičio. Kulkosvaidžių serijos jam buvo išplėšti viduriai.

Kelias į Klaipėdą tapo laisvas.

Ne visi kautynių epizodai baigėsi prancūzų pasidavimu. Kpt. Eduardo Noreikos paskirta 15 žvalgų grupė buvo apšaudyta, sugulė griovyje. Kuopos vadas įsakė trauktis, tačiau dėl smarkaus apšaudymo negalėjo pakilti iš priedangos. Į pagalbą su dviem kulkosvaidžiais atskubėjo E. Noreika apšaudė priešą ir pridengė žvalgų atsitraukimą, tačiau pats buvo sužeistas. Kuopos vyrai sužinoję, kad vadas sužeistas pakriko ir pradėjo trauktis. Kuopos jaunieji karininkai surinkę pakrikusius ir nusiuntė du karius paimti E, Noreiką. Grįžę pranešė, kad kapitonas nebegyvas ir negalima išnešti, nes buvo smarkiai apšaudomi. Po kautynių paaiškėjo, kad ir mūsų keli žvalgai pateko į nelaisvę; tardė, bet nemušė, vaišino konjaku, davė šiltesnį drabužį.

Paskutines aukas nusinešė Prefektūros rūmų puolimas. Žuvus keliems savanoriams,

kad nekristų moralinės jėgos kpt. Mykolas Kalmantavičius susirado ltn. Viktorą Burokevičių, kuris turėjo stiprų kovotojų būrį; įsakė jam surasti mažiausiai apšaudomą ruožą, prislinkti prie rūmų ir mesti granatas. Po sustiprintos kulkosvaidžių ugnies, sumestų granatų priešo ugnis buvo nuslopinta. Pro langą pasirodė balta vėliava. ltn. Viktoras Burokevičius nuo grindinio pats nebeatsikėlė.

Intensyviai puolant Prefektūros rūmus prancūzų, karinis administratorius pasikvietė kpt Vaucaurt išgirsti apie padėtį gynyboje. Kpt. pareiškė, kad pozicijos išlaikyti neįmanoma. Pokalbio metu kulka išmušė karinio administratoriaus Gabrieliaus Petisne kabineto langą ir atsimušė į lubas. G. Petisnė įsakė pro langą iškelti baltą drobę.

Dvylika žuvusių naktį, slapčia buvo išvežti į Kėdainius, kur artimieji, sužinoję apie nelaimę arkliukais išsivežiojo po visą Lietuva su savųjų skausmu ir ašaromis, be prakalbų ir fanfarų. Apgaubti diplomatinės tylos savo krašto aukai, išgulėjo po grifu „slaptai“ saugodami valstybinę paslaptį iki valstybės žlugimo.

Atstatant valstybę iškilo tūkstančiai mažų ir didesnių, bet skubių rūpesčių, kurie vertė

skubiai atsakyti; prie tokių aplinkybių tautos istorijos kai kurios peripetijos, tame tarpe ir tautos skrydis į pajūrį prisijungiant Klaipėdą liko šešėlyje.

Paaiškėjus, kad per 30 m. žuvusiems vardinio paminklo nėra, jų vardai neminimi, nėra kur prieš juos palenkti galvos, padėti dvylika žiedų, buvo paviešinta spaudoje, kad žuvusieji tebeguli gauburėliuose po grifu “slaptai“, apaugę užmaršties žole: guli žuvę kirminu šliauždami pačioje fizinių ir dvasinių jėgų žydėjime, už savo valstybę, guli be atskirties ženklų su tais, kurie mirę savose lovose, savųjų apsuptyje.

Po antrojo pasaulinio karo, kada geopolitiniai vėjai pasikeitė ir Lietuvos valstybei nebegrėsė politinės komplikacijos, paleista diplomatinė, politinė antis apie vietinių sukilimą supliuško; atsivėrė nuslėptas tautos pėsčiųjų desantas į pajūrį; atsivėrė didžiulė tautos drąsa, mesti iššūkį Andantės politinei korupcijai, nutolusiai nuo Versalio nuostatos, perduodant Klaipėdą Lenkijos kontrolei. Laikydami valstybės interesus aukščiau savo, per trumpą laiką savanoriai, palikę savo namus savo rūpesčius, savuosius sutiko išeiti į mirtiną `pavojų, aukotis tautos garbei ir gerovei. Atėjo laikas didžiuotis ne tik eiliniais kovotojais, bet ir vadais ,kuriuos tauta pagimdė, įžvalgiai įvertinusiais, su gilia intuicija susidariusią unikalią istorinę galimybę, pasiuntė pėsčiųjų desantą ir prijungė Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.

Į savo namus nebegrįžo:

Leitenantas Viktoras Burokevičius

Kapitonas Eduardas Noreika

Eilinis Jonas Petkus

Eilinis Jonas Simanavičius

Eilinis Povilas Trinkūnas

Eilinis Adolfas Viliūnas

Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis

Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas

Šaulys Algirdas Jesaitis

Šaulys Flioras Lukšys

Šaulys Jonas Pleštys

Šaulys Antanas Ubavičius

Kur yra įrašyti atminimui jų vardai?

Trisdešimt metų tauta ir valstybė naudojasi žuvusiųjų kovos vaisiais; pirmuoju miestu, gražėjasi Neringa, keliauja pasaulio vandenynais, o dainorėliai, dainavę Maironio „Kur lygus laukai...“, o perėję sieną su raiščiais ant kairės rankos brido per laukus ir raistus, su šautuvėliais, šliaužė juoda žeme, negrįžę namo užmiršti. Kur granito akmuo, ant kurio žuvusiems padėti dvylika žiedų, palenkti galvas? Kur bronza susikabinusiems legendarinio žygio architektams, tautos dainiui Vincai Krėvėi Mickevičiui ir Vyriausybės galvai inžinieriui Ernestui Galvanauskui apdairiai pasinaudojusiems per 700 m istoriniu šansu. Jei nebūtų rankomis susikabinę vargu ar šiandien Klaipėda butų nelikusi su Karaliaučiam kartu. Su laimėjimu grįžę gyvi savanoriai, išbučiuoti šiandien ilsisi savuose kapuose, tik jų vadai: Ernestas Galvanauskas guli Prancūzijos žemėje, žygio vadovas Jonas Budrys Vakarų pusrutulyje. Jie nusipelnę būti namie, jų kapai turi šviesti. saviems, jaunimui. Šimtmetis nesulaikomai artėja – darbai nejuda, jiems pagerbti pareiškimus stumia nuo savęs tolyn.

Kiekviena tauta nuo civilizacijos priešaušrio gerbia ir mini žuvusius už ją. Amžinos nuostatos nesilaikymas gali užtraukti tautai nuodėmę - tautos, kurios nežino savo istorijos, negerbia didvyrių pasmerktos išnykimui. Prasiveržia atskirų tautiečių, ar atskirų grupių pagarbos jausmai; verslininkas Aloyzas Kuzmarskis Ernestą Galvanauską įamžino bronzoje, Cipėnų gimtasis kaimas jo vardą įrašė gimtųjų laukų akmenyje, paminklinis biustas stovi Klaipėdos universiteto kieme, bet valstybės vyrai minkštuose krėsluose tyli.

Atgavus nepriklausomybę vienu laiku, tarp istoriką, Istorijos instituto direktoriaus A. Nikžentaičio ir teisininko doc. dr. Dainiaus Žalimo buvo prasidėjusi diskusija dėl Klaipėdos krašto prijungimo būdu ir juridinių pagrindų, bet ji nutrūko, nepakėlus uždangos, neparodžius dalyvaujančių asmenų.

Metai bėgo, vyko Klaipėdos krašto prijungimo minėjimai, bet prie istorinių veikėjų tarsi bijota prisiliesti; tarsi veiksmas vyko be veikėjų.

2013-uosius Seimas paskelbė Klaipėdos krašto metais; Seimas kvietė didžiuotis, džiaugtis, kad turime priėjimą prie Baltijos jūros esame jūrinė valstybė, tačiau nekvietė didžiuotis žygiu, vadų įžvalgumu, kad tautos dainius, padėjęs plunksną, palikęs rašytojo stalą rizikuodamas grotomis, vyko ieškoti ginklų, o savanoriai palikę savus rūpesčius šiltus namus su ginklu, stojo ginti valstybės interesus. Už juos nei Seimo posėdyje, nei Spaudos konferencijoje nebuvo net atsistota.

Trisdešimt metų nardom po vandenynus, kraunam žuvį, o dvylika tebeguli po grifu“ slaptai“ .

Paaiškėjus, kad žuvusiųjų vardų nėra jokiame akmenyje, jų vardai neminimi, buvo paviešintas spaudoje. Spauda nedavė rezultatų. Kreiptasi su pareiškimais, informuotos, centrinės vadovaujančios valstybines žinybos, neišskiriant Prezidentūros, įvertinti Klaipėdos prijungimo reikšmę Lietuvai ir jos prijungimo dalyvius. Valstybė atstatyta, o su tais, kurie sausio vidury kirto vartus į pasaulį, padidino Lietuvą per 30 m. neatsiskaityta; susidaro įspūdis, kad jie tarsi diskriminuojami. Tautoms, negerbiančioms savo didvyrių, žuvusių už savuosius gresia išnykimas.

Institucijos, gavusios pareiškimus, dėkoja už informaciją persiunčia Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijai; Komisijos pirmininkas, istorikas profesorius Arūnas Gumuliauskas atsako, kad 2023 m. numatomi paskelbti Klaipėdos metais.2020.01.21 Artūro Gumuliausko vadovaujama komisija Seime užregistruoja projektą 2023 m paskelbti Klaipėdos metais su įsipareigojimu Vyriausybei iki 2022 m spalio 1 d. paruošti programą, paskirti lėšų programos įgyvendinimui. Tikėtina, kad ne tik džiaugsimės, didžiuosimės, ką turime, kad esame jūrine valstybė, bet džiaugsimės, didžiuosimės didžiavyriais, ir tautos žygiu, kad šiaudinėse pastogėse išaugo karta, kuri sulaužė 700 metų senumo sieną, kurios nepajudino net Vytautas Didysis,

Kitokia eiga gavo kreipimąsi į Vyriausybę; apsvarsčiusi kreipimąsi dėl pagarbos žuvusiems, problemą` perduoda Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjai, kuri pareiškimą persiunčia Krašto apsaugos ministerijai. Krašto apsaugos ministerija nieko nedaro, o kreipiasi į Klaipėdos miesto savivaldybę dėl kokybiško minėjimo pravedimo. Pati ministerija turėdama galimybę organizuoti koordinuoti viešosios informacijos apie krašto apsaugos sistemą, jos žygius laimėjimus, atmintinus asmenis, kviesti didžiuotis jais, kreipiasi Klaipėdos savivaldybę. Ministerija tam tikslui turi Strateginių komunikacijų ir strateginių viešųjų ryšių departamentą, Ryšių su visuomene skyrių, bet istorinių atmintinų asmenų neranda, nesiūlo statyti atminimo paminklų, nekviečia visuomenę didžiuotis žygiu, tik rūpinasi šventės pravedimu Klaipėdoje, lyg šventė priklauso vieniems klaipėdiečiams.

Uostas priklauso visai Lietuvai, ne tik Klaipėdai. Žuvusieji padarė pokyčius ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje: pakeitė valstybės kokybę, tapo jūrine, pakeitė valstybės žemėlapį, įtakoja visos valstybės gerbuvį. Užkišta autostrada rodo kad Klaipėda yra ekonomikos garvežys. Piliečiai naudojasi žygdarbio vaisiais, todėl švęsti, didžiuotis turi ne tik Klaipėdos kraštas, bet visa Lietuva. Vyriausybei iki šimtmečio yra galimybė surašyti ant granito visų didžiavyrių vardus,rasti vietą kur minutėle sustoti, palenkti prieš žuvusius galvą. Vyriausybė, norėdama padėti pensininkams rado milijonus, o žuvusiems paaukoti, už tautai sukrautus turtus, tiktai tiek, kad tautos neslėgtų neatiduotos pagarbos našta, nepasakyti padėkos žodžiai.

Iš Vyriausybės atsakymo nematyti, kokiame lygyje Vyriausybė susipažino su informacija. Pasirašo Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja, nors sprendžiama ne vieno asmens orumo pagarbos klausimas, o visos tautos. Vyriausybė neįvertino nei Klaipėdos reikšmės Lietuvai, nei žuvusių savanorių netektį. Vyriausybė perduodama spręsti Asmenų aptarnavimo skyriui sumenkino žuvusiųjų pagarbą.

Už tai ką mes turime ir didžiuojamės turime būti dėkingi karinei, patriotinei nacionalinei gvardijai, šaulių organizacijai, jos vadui rašytojui Vincui Krėvei Mickevičiu; po šaulių vėliava Kaune, šaulių vado kabinete paskelbtas dokumentas, kuriuo siūloma Vyriausybei Klaipėdos krašto prijungimo būdą. imituojant vietinių gyventojų sukilimu. Vyriausybė siūlymą priėmė ir nutarė, kad Vyriausybė,‘‘ už šiuos rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai“. Nutarimo formuluotė yra aiški, trumpa bet išsami; jos niekas nesumenkins, neišklibins, yra nekvestionuojama, nes paskiria Šaulių sąjungai visas sukilimo funkcijas, ne dalį reikalų, o “visą reikalą“.Šauliųvėliavos klostės nusipelnė ordino.

Užmiršti didžiavyriai, - išplėštas istorijos vadovėlio sodriausias pasididžiavimu puslapis, su xx amžiaus tautos žygdarbiu, visa diplomatijos ir karo mokykla.

Naudota literatūra.

Alfonsas Žiedas, Prisiminimai 46 metų sukilimo sukaktį minint. Pro Deo et PatriaWWW>lt

Rytas Tamašauskas Klaipėdos krašto 1923 m. sukilimas ir Akademija WWW>Alkas.

Matusas J Šaulių sąjungos istorija.

Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919-2004.

V. Turčinavičius .Drąsiausias Lietuvos karinis politinis žygis. Kultūros barai2009 m. NR 10 p 16-21.

Vincas Krėvė Mickevičius, “Žodis Lietuvai“, Čikaga lietuvių organizacijos leidinys.1953m.

Vasilijus Safronovas. Klaipėdos krašto prijungimas www 15 min. Aktualu.

Kaip viskas vyk www. Atvira Klaipėda.

V. Safronovas Klaipėda istorinė galimybė, kuria nesinaudojama DELF

Atgal