VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

11.19. Užmirštieji šaukiasi teisingumo ir atminimo

Šaulys, 2020 m Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „ Tarnaukime Lietuvai" laureatas

Ignas Meškauskas

Siekiant atkurtą Lietuvos valstybę, padaryti jūrine, iškirsti vartus į jūrą, išeiti į pasaulį, teko įvykdyti rizikingą, legendarinį žygį. Mūsų jaunos valstybės įvykdytą skrydį į pamarį, kaip aukštą pilotažą, ilgai, neužmirš diplomatijos ir karinių žygių žinovai. Šiaudinėse pastogėse užaugusi žemdirbių tauta, vos gavus atstatytai valstybei de jure, po dviejų savaičių užpuola karą laimėjusios Antantės kariuomenės įgulą, kuri po aršių kautynių iškelia baltą vėliavą; po mėnesio Ambasadorių konferencija ką savanorių, šaulių armija užgrobė nustatė pagrįstai ir pripažino Klaipėdos krašto suverenines teises Lietuvai. Tokiu būdu Lietuva valdo Klaipėdos kraštą de fakto nuo tada, kada Prefekto rūmai iškėlė baltą vėliavą, o nuo 1923 vasario 16 de jure, iki šios dienos, ką patvirtino pokaryje Potsdamo konferencija.

Nežiūrint tarptautinių dokumentų teisėtumo, kovos veiksmų, po politikų galvas vaikšto tartum šmėkla įvairūs mitai apie Klaipėdos krašto užvaldymo būdus; Rytuose kalba ir rašo, kad Klaipėdą mums dovanojo Stalinas, kiti, kad Versalio ponai, o Seimas, kad Klaipėdos kraštas Lietuvos užvaldytas su Lietuva susivienijimo būdu. Vengiama atvirai, tiesiai pripažinti, kad Klaipėda užvaldyta ginklu ,krauju atpirkta ir yra kaip drąsiausias Lietuvos tarptautinis karinis diplomatinis žygis, teisėtas, gerai paruoštas ir sumaniai realizuotas.

Rusijos istorikai, politologai mano, kad Lietuva už Klaipėdos kraštą privalo dėkoti Stalinui, nes Klaipėda buvo Vokietijos dalis, jai priklauso pagal Vokietijai 1939 03 21 grąžinimo sutartį; Lietuva buvo nustojusi teisių į šį kraštą. Jis priklausė Vokietijai, kaip Karaliaučius ir jam privalo taikyti tokį statusą kaip Karaliaučiui. Tačiau nekreipia dėmėsio, kad prieš Lietuvą buvo įvykdyta agresija. Niunbergo tribunolo nuosprendyje Klaipėdos krašto atplėšimas įvardintas kaip agresija. Sutartis sudaryta grasinant yra niekinė.

Painiavos į reikšmingą istorinį žygdarbį įneša ir mūsų istorikai, teisės žinovai. 2006 m kilusi diskusija dėl Klaipėdos krašto atgavimo, tuometiniam istorijos instituto direktoriui dr. A. Nikžentaičiui pareiškus nuomonę, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo, Tarptautinės teisės katedros vedėjo pareigas ėjusiam doc. dr. Dainiui Žalimui minėti argumentai atrodo tarptautinės teisės požiūriu nesusipratimu; Į klausimą, kaip Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas atsako;

„1921 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas viešai įpareigojo Vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos; vykdant šį Seimo įpareigojimą, Lietuvos Vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą."Taigi pagal autorių Klaipėda užimta be kraujo lašo.

Tautos išrinkti atstovai mano, kad Lietuva užvaldė Klaipėdą susijungdama su Klaipėdos kraštu. Minint 90-metį Seimo nutarime pasakyta, kad,“ Lietuvos Respublika susijungė su Klaipėdos kraštu“.

Visos Klaipėdos krašto užvaldymo interpretacijos nepagrįstos, neįrodytos.

Rašytiniai šaltiniai, istoriniai faktai ir paminklas Dotnuvoje rodo kad Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos karo veiksmais.

Pagal Paryžiaus taikos konferencijos Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo numatyta priskirti Lietuvai, bet Lietuvos valstybė dar neturėjo teisinio statuso ir delsė. Per tą laiką, veikiausiai Prancūzijos iniciatyva, kuri siekė sustiprinti Lenkiją prieš rytinius mongolus, sujungiant su Lietuva, atgaivinant Liublino uniją. Lietuva, nebenorėdama būti tolau lenkinama prieš uniją, užsispyrė. Veikiausiai Prancūzijos iniciatyva buvo sudaryta Speciali komisija Klaipėdos kraštui spręsti, kuri dreifavo Lenkijos interesų link. Pagaliau buvo aiškiai pasakyta, kad Klaipėdos kraštas prie Lietuvos nebus prijungtas. Lietuvos vyriausybėje ir patriotiniuose sluoksniuose ištiko šokas, sąmyšis; nežinojo ką daryti, o komisija ruošėsi paskelbti sprendimą.

Lietuva prieš politinę korupciją nesiklaupė. 1922 m lapkričio 16 d. Šaulių sąjungos kabinete, po šaulių vėliava, slaptai valdybos Prezidiumas, pasikvietęs Klaipėdos krašto atstovus, priėmė nutarimą siūlyti Vyriausybei ginklu išvyti prancūzų karinę įgula, okupuoti Klaipėdos kraštą vietinių gyventojų sukilėlių vardu. Vyriausybės vadovui Ernestui Galvanauskui idėja patiko ir, nelaukęs sušaukė Vyriausybės posėdį. Posėdyje Vincas Krėvė gauna priekaištų, kad jis seka savodramų personažu Šarūnu, kuris sėkmingai užkariauja naujas žemes. Ministrai bijojo, kad avantiūra pakenks jaunai valstybei. Prieštaravo net senas diplomatijos vilkas Petras Klimas. Pagaliau Vyriausybės vadovas perskaito nutarimą:

1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.

2. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

3. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis ..".

Šaulių vadas Vincas Krėvė Mickevičius rankų nenuleidžia; poeto širdis plyšta - lenkai užgrobė Vilnių, trečią dalį Lietuvos, ir dar atiduoti jų kontrolei Klaipėdos kraštą. Žinodamas kokia gali būti atsakomybė - baudžiamoji ir materialinė, nes žygis su kraujo praliejimu, - užmojų neatsisako.

Per ukrainiečių rezistentus išsirūpino audienciją pas Vokietijos Krašto apsaugos ministrą generolą Hansą fon Zektą. Sėda su Kapitonu Pranu Klimaičiu į Berlyno traukinį. Vokiečiai padėjo aprūpinti iš dalies šautuvais, kulkosvaidžiais, šoviniais, o svarbiausia savo ausimis iš generolo lūpų išgirdo, kad nei vienas Klaipėdos žandaras į sukilėlį šūvio nepaleis. Ginklus slaptai gabeno į Kauną. Ernestas Galvanauskas šaulių kelione buvo patenkintas.

Reikėjo atlikti kalnus namų darbų; 15000 dolerių paskyrė banko valdytojas kunigas Juozas Vailokaitis. Rinko lėšas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikos lietuvių tarpe. Istorikė Zita Ginienė, studijavusi okupacijos pasiruošimą, rašo: „ Šaulių Sąjungos sluoksniuose buvo derinama veiksmų planas" .

Pagaliau iš Vinco Krėvės kabineto po Lietuvą plaukia šifruotos telegramos:" Pinigus surinkti į vieną vietą“ ir per 700 senumo sieną žengia ginkluoti būriai žaliais raiščiais ant kairės rankos su trimis raidėmis: MLS, Mažosios Lietuvos sukilėliai.

Paskutinis šturmas - Prefekto rūmai. Sausio 15 d, apie antrą valandą palaužus pasipriešinimą, iš antro aukšto pro langą iškėlė baltą vėliavą. Pirmasis įeina majoras Mykolas Kalmantas. Krašto karinis valdytojas Gabrielius Petisnė paprašė jo dokumentų. M. Kalmantas pasako slapyvardį, “Bajoras“, išsiėmęs parodo revolverį. Ginklų kalba baigėsi, prasideda diplomatinė kalba: prabyla Antanas Smetona, aiškindamas, kur baigiasi bočių žemė. Ginklo pergale tauta Ypatingosios komisijos korupcinius planus, Klaipėdą atiduoti Lenkijai sugriovė.

Dvylika kritusių savanorių iš Lietuvos, naktį slapta traukiniu išvežė į Kėdainius; tris palaidojo savanorių kapinėse, tame tarpe ir Lukšį Florijoną, pirmojo kritusio savanorio Povilo brolį; Povilas krito Taučiūnų laukuose, o Florijonas Klaipėdoje. Kitus savieji arkliukais iš Kėdainių išsivežiojo laidoti be kalbų, fanfarų, vien savųjų skausmu, raudomis. 17 metų jie tyliai, slaptai kantriai gulėjo, kaip Klaipėdos sukilėliai, Žuvus valstybei, laukė jos atkūrimo. 30 m. guli kaip lietuvos legendinio žygdarbio užmiršti kariai.

Įsitikinus, kad dvylikai žuvusių neskirta žemės pėda, nesipuikuoja granite garbingi žuvusiųjų vardai buvo situacija paviešinta spaudoje : „Šaulių vėliava tebelaukia realibitacijos“, kad žuvusieji guli gauburėliuose 30 m po užmaršties žole, be jokių atminimo ženklų. Institucijos, kurioms priklauso atminties išsaugojimas neišgirdo. Kreiptasi pareiškimais į centrines, vadovaujančias žinybas, neišskiriant Prezidentūros, įvertinti Klaipėdos prijungimo dalyvius; Valstybė atstatyta, o su tais kurie sausio vidury kirto vartus į pasaulį, padidino Lietuvą, sukūrė jūrinę valstybę, atkūrus nepriklausomybę per 30 m. neatsiskaityta. Valdžios abejingumas tautai gali užtraukti nuodėmę, kurios atpirkimas brangus: tautas, nežinančias istorijos, negerbiančias didvyrių, likimas baudžia išnykimu.

Institucijos, į kurias kreiptasi, pripažino esant problemai, dėkoja ir persiunčia pareiškimus Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijai. Komisijos pirmininkas, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas palankiai vertina prašymus ir atsako, kad 2023 metus planuojama paskelbtiKlaipėdos krašto prijungimo 100 - mečio metais. Netrukus, 2020.01.21, Arūnas Gumuliauskas, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Juozapaitis, Povilas Urbšys, vienuolika Seimo narių užregistruoja projektą, siūlymą 2023 metus paskelbti Klaipėdos metais, su įpareigojimais Vyriausybei iki 2022 m. spalio 1d.paruošti programą, paskirti lėšų programos įgyvendinimui. Reikia tikėti, kad lėšos bus skirtos ne tik programos įgyvendinimui, bet ir atminimo įamžinimui; paminklo pastatymui gal būt prie autostrados kur peržengę 700 metų sieną, ir tapo sukilėliais. Dienos bėga ,šimtmetis artėja, bet apie atminties ženklus nekalbama. Nekalbama ir apie Vinco Krevės, šaulių vado ir Vyriausybės vadovo Ernesto Galvanausko savitarpio supratimą ir išmintį; jie kantriai laukia pagarbos.

Noriu gerbiamiems Seimo nariams priminti, kad prieš septynis metus, minint sausio įvykių 90-metį, buvo pasiūlyta dviejų Seimo narių, išrinktų Klaipėdos krašte Petro Gražulio ir Kęsto Komskio, 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais.Istorikas Vasilijus Safronovas vertidamas Klaipėdos prijungimą, kviečia perskaityti Seimo nutarimą: „Atsižvelgdamas į tai, kad 2013 bus minimas Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto susijungimas, įvykęs prieš 90 metų, turėjęs ypatingą reikšmę mūsų valstybei, nes šiandien galima didžiuotis ir džiaugtis, kad turime priėjimą prie Baltijos jūros ir esame jūrine valstybė." Klaipėdiečiai Seimo paskirtomis lėšomis tris dienas džiaugėsi, koncertavo, uliavojo, kad turi jūrinę valstybę,o žuvusieji paliko toliau gulėti ramybėje. Jų atminimui nenukrito nei vienas euras. Nei Seime, nei spaudos konferencijoje, kurią pravedė Seimo narė Irena Šiaulienė, jų atminimui nebuvo atsistota.

Seimas nesusirūpino žuvusiųjų atminimu; kur padėti gėlės ir kur palenkti galvą. Liko ir toliau pažeistas viešasis interesas - nuslėpti žuvusieji, nesudarytos sąlygos juos pagerbti. Nuo civilizacijos priešaušrio visos tautos gerbia žuvusius už savus. Tautos nuo amžių gerbė ir nori gerbti, tuos, kurie tautos interesus laiko aukščiau už savo. Šauliai, savanoriai, palikę savo noru kasdieninius darbus, rūpesčius, vyko atlikti labai svarbius, ir reikšmingus tautai žygius, negrįžo. Tautos dauguma jaučia dėkingumą už jų auka.

Nesididžiuota tautos dainiumi Vincu Krėve, Mickevičiumi, jo pasiryžimu; padėjęs plunksną, atsitraukęs nuo rašomojo stalo rizikuoja grotomis, vyksta į kitas valstybes ieškoti ginklų, kad Lenkijai netektų Klaipėda.

Seimas nepagrįstai pripažįsta žemių susijungimą. Klaipėdos kraštas nebuvo joks juridinis asmuo, nebuvo su kuo kalbėtis, valdomas karinio administratoriaus Gabrieliaus Petisnė; nėra duomenų, kad jis tam turėjo įgaliojimus. Priešingai, užtenka istorinių duomenų, kad vyko okupacija, vyko pasipriešinimas, vyko karo veiksmai, nustatyta kiek žuvo kovotojų, kad šaulių ir savanorių krauju aplaistyti Klaipėdos grindinio akmenys.

Iškėlus baltą vėliava, pirmasis įžengė į rūmus majoras Mykolas Kalmantas. Kariniam administratoriui Gabrieliui Petisnė paprašius dokumento, parodė ne kokį susijungimo projektą, o revolverį, kaip prievartos įrodymą.

Esminis klausimas ar Klaipėdos metuose tik švęsime ir džiaugsimės, ką turime, ar prisiminsime tuos, kurie sukrovė mums tai ką turime.

Seimas turėtų įvertinti objektyviai tiesai prieštaraujantį nutarimą, užbaigti nevykusias interpretacijas, mitus apie Klaipėdos užvaldymą. Faktai įrodymų duona; prijungimą ginklu patvirtina rašytiniai šaltiniai, šaulių ir Vyriausybės dokumentai, žuvusiųjų vardai, žuvusiųjų kapai. Dotnuvos šaulių kuopa grįžusi iš žygio, įamžino paminklu, su dalyvių vardais, tame tarpe ir Nijolės Sadūnaitės tėvo. Krūmais apaugęs paminklas pergyveno dvi okupacijas ir apšepęs išliko iki Sąjūdžio. Patvarkius paminklą į atšventinimą atvyko iš 71 tik keturi baltom galvom sukilėliai: Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Novickis, Domas Vasarevičius. Iš jų lūpų išgirdau, ką jie veikė viduržiemy palikę šiltas gryčias, be namų, be lovų su šautuvu Klaipėdoje. Galiu būti papildomu liudytoju. Manau kad N. Sadūnaitė žino ką nors iš tėvo žodžių.

Jei dar kam neaišku, kaip Klaipėda prijungta, paklausti mirusios motinos Lukšienės išlikusių giminių Kazokų kaime, kur žuvo jos sūnus Flarijonas?

Visos aplinkybės, visi žodžiai visi faktai rodo, kad vyko karo veiksmai, kurių pasekmėje prijungtas kraštas.

Sąmoningai ar nesąmoningai nuslėptas XX amžiaus tautos žygdarbis, - 2005 metais išleista šaulių istorija ,,Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje", 311 psl. Redakcinės kolegijos pirmininkas Gediminas Kirkilas. Apie tautos žygdarbį nėra nei vienos eilutės.

Pažeistas viešasis tautos interesas - per 30 metų pagarba neatiduota, vardai granito plokštėje nesurašyti, neįsegtas ordinas ir į šaulių vėliavą. Po ja priimtas nutarimas imituoti sukilimą, ir prisiimti atsakomybę už nesėkmę. Lietuvos Vyriausybės nutarime įrašyti šventi pasitikėjimo žodžiai, kad Vyriausybė „ Nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai".Vyriausybė patikėjo organizuoti žygdarbį šauliams. Tik ji suorganizavusi Sąjūdį, sutelkė patriotines jėgas ir sukrovė tautai neįkainojamą turtą. Šauliai padėjo valstybei visais sunkiausiais istorijos etapais. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis Seimo Konstitucijos salėje teisingai įverno, kad „Šauliai tautos kelrodė žvaigždė, nuo pat valstybės susikūrimo ištakų „ Nustumtiems į paraštes šauliams, nebesirodantiems rikiuote gatvėse, 2017.10.17 prašant tautos atstovų, sudaryti palankesnes sąlygas gausinti jų eiles, balsų neužteko; Peticijų komisijos pirmininkas Petras Čimbaras, pasistengė, kad sprendimas būtų priimtas per tris minutes. Per tris minutes galima tik triušį iš skrybėlės ištraukti. bet ne šalies gynybines jėgas aptarti. Kokios skaudžios savo tautos istorijos nežinojimo pasekmės.

Ne tik žuvusieji verti pagarbos ir atminimo; kiekvienas savanoris, kuris palikęs viduržiemyje šiltas gryčias, šeimas ir išėjo į nežinią, kur kulkos taikomos į žmogų, nusipelno išbučiuoti. Ne visi suprato kovos reikšmę; net kai kurie karininkai savanoriais nevyko kautis, teisindamiesi, kad mums ginti Tėvyn, bet ne okupuoti kitas žemes. Istorikas Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad nekeisčiau vieno tų laikų savanorio į visus kunigaikščius, kurie žiūrėjo tik savo naudos..

Nepagerbti po mirties žygio vadai: Vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas, stovėjęs kartu su šauliais, bet dengėsi diplomatijos šešėliu, guli Prancūzijoje; žygio vadas Jonas Budrys Vakarų pusrutulyje, o jų kauburėliai turi būti namie ir šviesti ateities kartom. Tik Vinco Krėvės, pelenai dukters atvežti į kuklias Subartonių kaimo kapinaites salia savųjų. Jam trūksta pastatyti tik kelio ženklo, pasukti į kapines kam po marškiniais kruta patriotinis kirminas, palenkti galvą prieš didįjį DZŪKĄ.

Naudota literatūra.

Rytas Tamašauskas, Klaipėdos krašto 1923 m sukilimas ir Akademija WWW,Alkas.lt

Matusas J. Šaulių sąjungos istorija.

Lietuvos Šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919- 2004

V.Turčinavičius Drąsiausias Lietuvos karinis politinis žygis Kultūros barai 2009m Nr10 p.16-21

Vincas Krėvė Mickevičius, „Žodis Lietuvai“ Čikaga,lietuvių organizacijos leidinys1953m.

p.185

Vasilijus Safronovas Klaipėdos krašto prijungimas. www.15min Aktualu

V. Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos milžino dvasia.www. aidas. lt

Alfonsas Žiedas. Prisiminimas 40 sukilimo sukaktį minint Klaipėdos sukilimo operacija

.Kaip viskas vyko.www. atvira Klaipeda.

V, Safronovas Klaipėda istorinė Lietuvos galimybė,kuria nesinaudojama.DELFI