VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.19. JUODAŠIMČIAI AŽUOŽERIŲ KAIME
Ignas Meškauskas
Taip jau susiklostė, kad neturtingai jaunai, gražiai Ažuožerių kaimo Žekonių samdinei Marijai, kurią tiesiog vadino Mariote, likimas pametėjo pavainikį. Nebebuvo Paskenduolės laikai, visuomenė, moterys į ją žiūrėjo atlaidžiai, bet ne tokiu atlaidumu , kaip nudiena žiūri į motiną,su trimis vaikais nuo skirtingų tėvų.... Pakrikštijo jį be baltai padengto stalo, be svečių; davė jam vardą Napaliukas. Sunki našta užkrito ant siaurų, virpančių moteriškės pečių --vargingai ugdė savo Napaliuką. Skurdi vargana buitis su giliomis religingomis tradicijomis pamaldžiame kaime ją vertė pripažinti, kad jai skirta Dievo bausmė. Vargu pamaitintas, ašaromis užklotas, vaikėzų pirštais užbadytas augo Napaliukas. Napaliukas gimė Ažuožerių kaimo gale grytelninkų kvartale, kurie neturėjo nei pėdos žemes. Dėl savo stačių šlaitų taip vadinamam Skardžiumi.Ten stovėjo keletas sukrypusių, biednų, sąžiningų, gerų žmonių mažos jurginais apsodintos lūšnelės. Už vienų nučiupinėtų vartelių ir gimė Napaliukas. Jau pasvirę varteliai bilojja, kad vargas lapoja, vargas bujoja, vargas varteliuos žydi.
Pagimdžiusi sūnų Mariotė paliko prižiūrėti savo motinai, o pati vėl išėjo tarnauti tame pačiame Ažuožerių kaime. Nutrūkusi nuo darbų bėgdavo pažiūrėti vaiko; pakiša motinai tai pieno šlakelį, tai dar ką. Ji turėjo Dievo dovaną ne tik grožį, bet ir nepaprastą spartumą darbe; jos rankose darbas tiesiog tirpdavo, darydavo greitai ir gerai. Kaimas apie tai žinojo ir kalbėjo; sukasi kaip Mariotė.
Tarnavo ji pas Žekonius, toje pat senoje troboje kur kadaise gimė Vienuolis rašytojas Antanas Žukauskas. Geri buvo žmončs. Išlaikė ją neščia iki Kalėdų; neišvarė. kol pagimdė. Žekonių kaimynystėje - Marijonos sodyba.Marijona prižiūrėjo ir auklėjo savo brolio Igno du vaikus: Valentą ir Anėlę. Motinai mirus, o broliui išvykus į Ameriką nebuvo kam kitam prižiūrėti.Prižiūrėjo ta pati maldinga,geroji Marijona, kuri kaimyno Žukausko sūnui Antanukui, Vienuoliui sutaupiusi davė pinigėlių,mokytis „ant kunigo“..
Vaikai suaugo, veržėsi į gyvenimą. Valentas buvo linksmas, vėjavaikis visų mėgiamas juokdarys, dainininkas. Jam patiko kaimynystėje tamsiais plaukais balsinga švitraakė tarnaujanti mergina, kurios rankose darbas tirpte tirpo. Jis vieną kartą ir pasibeldė į jos klėtį.Nerašyti gamtos įstatymai šaukė vienodai. Pajutusi kad pas ją dedasi ne taip, o vėliau ir spurdėsi po krūtine, pasiskundė Valentu; jis sutiko abiejų likimus sujungti į vieną.
Sužinoję apie jų santykius ir ketinimus Valento visa gentis suūžė.
- Kur tu dėsi tą ubagę – prieštaravo sesuo Anelė, giminės; kas man pasogą išmokės klausia Anelė?
Jie patys gyveno neturtingai,santaupų neturėjo. Motinai mirus, o tėvui, per nelaimingą atsitikimą Amerikoje žuvus, namuose nesant vyriškos tvirtos rankos, geros tvarkos nebuvo. Gyveno silpnai.- nuo grūdo iki grūdo. Reikėjo Anėlę ištekinti, pasogą atiduot, arba „šipkartę „ į Ameriką išpirkti. Valentas giminių užspeistas į kampą vedė su pasoga ir Anelė išleido į Argentiną, Vargo arbatos plantacijose ir vietoje pinigėlių,voke prisiusdavo tik kambarinių gėlių sėklas, kurios sužydo visam kaime..
Mariotė liko viena nėščia su sudužusiomis viltimis. Kokių nors gudrybiu nežinojo. Kai kurios kaimo moterėlės tyliai patarinėjo ką daryti, bet jų patarimais abejojo. Be to bijojo Dievo.
Kokia bebūtų karti pelynų taurė, laikas nesustoja, bėga tolyn. Metai tarnaujant pas ūkininkus apsisuka greit. Žiūrėk ir Kalėdos, tarnyba baigėsi, arba prašo dar metus pasilikti Napaliukas auga, žengia pirmą žingsnį, taria pirma žodį, kuris paskirtas motinai. Mariotei horizontai Šviesėja, lyg skausmo upeliai išdžiūvo; auga savas žmogus, senatvėje išties ranką,bus kam paduoti vandens. Kartais pasijaučia lyg tai nieko..
Prakutusį, jau išbėgusi už vartelių pamatęs prakalbindavo tėvas. Matė pats kad vaikas jo; tartum iš akies trauktas. Kada vaikis pradėjo eiti į pradžios mokyklą, eidavo pro tėvo namus. Pamatęs beeinantį tėvas sustabdydavo, paklausdavo, ką močiutė įdėjo priešpiečiams. Išgirdęs ploną balselį kad nieko, liepdavo pastovėti patvory, palaukti. Pats nueidavo į trobą. Sugrįžęs apsidairydamas kad niekas nematytų, paslapčia priglausdavo vaiko krepšelyje sviesto ant duonos užtepta, sūrio gabalėlį ar lašinių brizelį,. Išgirdus vaikišką ploną balselį „ ačiū“‘ nežinia kas dėjosi tėvo širdy...
Kartą vaikis pradėjo blaškytis, nevalgo, karščiuoja. Sulėkė kaimynės pamatavo temperatūrą; plaučių uždegimas „zapalenija“ nustatė, moterys. Reikia dėti degtinės kompresai ant vaiko krūtinėles,- pamokė ją.
.- Kur daugiau kreiptis, – tėvas kelis kartus jojo raitas į Anykščių monopolį degtinės parnešti. Vaikis pasveiko.
Kartą einant iš lauko darbų vienam su dalgiu kitam su grėbliu, susitiko viename lauko tako ruoželyje.Susėdo pailsėti; Ilgai kalbėjosi susėdę ant ežios; palietė skaudžią praeitį, kaip būtų, jeigu vėl taip būtų. Jisai prisipažino, kad prasilenkė su širdies balsu ir daug ko nežinojo kas yra kas; gyvenimas duotas vieną kartą ir nepakartojama ir reikia mokėti gyventi. Pradžios mokykloje buvo aritmetikos vadovėlis, gamtos pažinimo vadovėlis, o kaip gyventi, kaip numirti vadovėlio nėra ,- samprotavo Valentas
Atėjo kupinas pavojų nerimo ir nežinios dienos, neregėtos savivalės, kokių nuo amžių kaimas nematė ir negirdėjo. Tik kažkur toli nuo mūsų yra juodašimčiai, kurie viską daužo plėšia muša žydus, ką nori daro net nužudo. Valdžia su jais silpnai kovoja. Vakarais vyrai visko pripasakodavo apie juos, kai jie plėšia monopolius, pasigeria suriša žydus ir lupa. Kiekvienas pasakoja kuo baisiau. Mes vaikai susikeldavom kojas ant suolo, nes pasuolėje tamsu. Dėdės guosdavo; nebijokite jie toli, neateis..Bet jie atėjo.
Kada sugrįžo sovietinis dulkėtas batas į mūsų žeme, nepakentė visa tauta; priešinosi mintimis, žodžiais darbais, ginklais. Sėdintiems valdžioje okupantams pavyko tautos padugnėse rasti tautos atplaišas, kurios sutiko saugoti okupantus, kolaborantus, atsuko durtuvus prieš savus; davė jiems šautuvus ir teisę į neribotus veiksmus. Mūsų istorija dar nežinojo, teroro be jokių taisyklių; ką nori tą daro; nekaltai nušauna žmogų ir užtenka pasakyti -bėgo. Rodydami savo galia ir valdžią beginklius, stovinčius po kryžium tartum žvirblius iš Pajakališkių kaimo nušovė keturis brolius Burkauskus: Kazį, Mečislavą, Vytauta ir Zenoną. Jie daugiau žudė negu juodašimčiai. Kentėjo tvarkingų sodybų šeimininkai. Stribai moka prisikabinti ne tik prie žmogaus, ką neši, ar nebūsi ryšininkas, bet ir prie namo; stogai gražūs, ieško banditų, daro kratą po kurios netik išeiginių marškinių nebėra bet stalčiukuose ir vertingesnių dalykų trūksta. Retas kuris atsiperka nuo kratos, kiaušiniene su samagonu. Įtarsi vagyste, būsi negyvas ir kaltas. Kuriuo keliu jie pasukdavo, nešdavo vagystes, ašaras, skausmą ir gaisrų pašvaistes.
Napaliukas jau buvo ištysęs, gražiai nuaugęs, mandagus berniukas ir turėjo pilną supratimą apie stribus; sakėsi būsiąs lakūnu, Kol kas vis bėgdavo pas artimiausius kaimynus, kur tėvas su sūnumi buvo žinomi apylinkėje kaip seni geri batsiuviai; tenai jam būdavo džiaugsmo, kai duodavo prikalti pritaikytą pakulnį, puspadį, ar kitą neatsakingą, nesudėtingą batsiuvio darbą. Tenai nuolat lankydavosi svetimi žmonės; atnešdavo taisyti iš visos apylinkės batus, atnešdavo įvairių naujienų. Jam patikdavo klausytis kaimiečių politizuotos šnekos: kaip vokietis sumušęs rankas su amerikonu atsisuks prieš bolševikus ir jiems ateis galas; jam malonu klausytis kad visa tai būsią neužilgo.
Išaušo 1946 pavasario šiltas, tykus rytas. Seniokai, išlindę iš gryčių rūkė, kosėjo. Mariotė namuose tuntavo prie krosnies apie puodus; ji nebetarnavo pas ūkininkus nes ūkininkai tapo buožėmis ir bijojo samdytis. Atsikėlęs Napaliukas jokio darbo nenusitverdamas, dar nevalgęs nubėgo pas kaimynus Pilipavičius, bendraamžį Juozuką. Staiga ryto tylą perplėšė stiprus, duslus sprogimas. Visi nusčiuva, tik viena Pilipavičienė sušuko; Va Jėzau, sprogdina mūsų vaikus; ji pastebėjo kad sūnus būdamas gryčioje per vėlai pamatė ateinant stribus bėgo slėptis.
Visas kaimas žinojo, kad Pilipavičių Kazys vengia eiti į okupacinę kariuomenę; slapstosi, sukiojasi apie namus, padėdamas tėvui taisyti batus, o paslaugūs kaimynai įspėja apie besiartinantį įtartiną pavojų. Šį kartą motina pastebėjo, kad Kazys būdamas gryčioje pamatė ateinant stribus per lauką nuo Peniankos kaimo ir skubėjo slėptis netoli namų, į šlaite iškastą slėptuvę. Su juo kartu bėgo jo brolis, nepilnametis Juozukas, o iš paskos ir Napaliukas. Ir šiandien niekas nežino ko jie kartu bėgo slėptis; juk paaugliams slapstytis nereikia; paaugliai kaimynai, draugai, kartu suaugę kaip medžių šaknys,nenorėjo atsiskirti. Be to vaikai nemėgo akis į akį susitikti su stribais, kurie klausinėja, ar nematė banditų; prikimba prie žodžių, pradeda tardyti, mušti. Stribai buvo nebetoli ir pastebėjo dingusius bėglius, ėmė ieškoti.
Radę užmaskuotąangą be jokio įspėjimo metė granatą. Išgirdę lyg kokį sudejavimą įlindę pro angą pirmą ištraukė Kazį, 25 metų vyrą; jis buvo dar gyvas. Stribas nutvėręs kastuvą smogė ir perkirto Kaziui galvą. Po to vieną po kito ištraukė abu paauglius. Neradę jokių ginklų, nesutikę jokio pasipriešinimo, pamatę dvi nepilnamečių pomirtines kaukes stribai suvokė, kad įvykdė paprasčiausia paauglių žmogžudystę. Todel žuvusiųjų į Anykščius kaip paprastai ant grindinio ne tik nevežė, o pasikeikę, jausdami savo kaltę, liepė kuo greičiau palaidoti. Kaimiečiai, matydami jų absoliučią valdžią, žiaurumą klausė jų nurodymus, nedrįso prieštarauti, stengiasi vykdyti.
Paskutinis Mariotės prašymas tėvui – padaryti sūnui karstą; kurgi moteris daugiau kreipsis.
Tėvas tylėdamas pakluonėmis ėjo pas Kazį Naviką, pas didžiojo kaimo mokslininko Šmukštaro giminaitį, užkietėjusį rūkorių, geraširdišką visuomet paslaugų žmogų. Kazys užlipo ant prieangio lubų, kur sudėtos jo sausos lentos ir meta lentas žemyn. Numetė lentų vienam karstui ir dar meta. Tėvas suprato jo mintį; jie padarė karstus visiems trims; juk visi savi.
Kaimas buvo tiek prislėgtas, pasimetęs stribų nežaboto teroro absoliutaus viešpatavimu, savo beteisiškumu, kad dėl padarytos žmogžudystės nedrįso pagalvoti apie teisybės ieškojimą.
Palaidojo tą pačią dieną Peslių kaimo laukinių žvėrių nutryptose, užmirštose kapinaitėse, kurios iš naujo pražydo naujais smėlio gauburėliais, papuoštais gėlėmis, aplaistytais šviežiomis ašaromis; čia guli patriotai, žuvę pačiame fizinių ir dvasinių jėgų žydėjime su ginklu rankose, paslėpti ir atrasti žvyrduobėse, pelkėse šuliniuose.
Užkasė visus tris smėlyje nedažytų lentų karstuose, daugiau negu viso pasaulio auksą ir sidabrą. Vėliau grubiomis, bet geromis rankomis padarytas ir pastatytas visiems trims bendro likimo kryžius, kuris laiko tėkmės paženklintas stovi iki šių dienų.
Baigėsi ir nuo neatmenamų laikų batsiuvių Pilipavičių dinastija; palaidojęs abu įpėdinius baltų lentų karstuose tėvas, būdamas lieso sudėjimo sunyko ir mirė Liko nuo darbo nuzulinti ,nublizginti vieniši batsiuvių įrankiai..
Praėjo keli dešimtmečiai, daug šventojoj nutekėjo vandens, išaugo nauja karta; Mariotės amžininkai susilaukė anūkų, bet jos vargu auginta atžala, nulaužta dar nepražydus. Ji liko vieniša su savo vargais ir gilia senatve.
- Dabar butų buvęs kitoks mano gyvenimas; būtų padėjęs šiandien malkų parsivežti, suskaldyti. Reikia prašyti nėra kam durų pataisyti – prasiveržia aimana.
Trobelėje tyla.
- Visi, kurie gyveno, dirbo pasistatė mūrinius namus, dideliais langais; būčiau ir aš karu su sūnumi gyvenusi mūriniame name su dideliais langais; dabar ta pati lūšnelė po klevu. Gal nuo Dievo taip reikėjo, - sutiko su likimu
Senai išmirė Žekoniai pas kuriuos tarnavo Mariote; mirė Kazys Navikas, kuris padarė sūnui karstą, nebėra daugelio žmonių, kuriuos mini Mariotę geru žodžiu, tik liko gyvos kalbos iš lūpų į lūpas, kaip stribai tyčia sprogdino tris Ažuožerių jaunuolius.
Per nelaimingą atsitikimą žuvo ir Napaliuko tėvas, aršus Lietuvos patriotas
Suvarė kaimiečius į kolchozus; sukolchozinti ūkininkų arkliai pavasarį nušerti nuo stogo nuplėštais, supelyjusiais, šiaudais patys nebeatsikeldavo. Kolūkis gavo pirmąjį traktorių; atvarė traktorių, naujas, raudonas. Susirinkę apžiūrėjo, apčiupinėję, išvarė į laukus. Neparuošti, neįspėti su technika dirbti kaimiečiai dirbo kaip jiems atrodė. Tėvas dirbo prikabinėtoju; apsiviniojęs trosais sekė per puria žemę paskui traktorių, Vikšrai pagavo trosą ir patraukė po traktoriaus purvasargiu tartum į mėsmalę. Kai traktoristas pastebėjo, kad kažkur dingo prikabinėtojas, sustojęs bėgiojo aplink traktorių, nežinodamas ką daryti; įjungė atbulinį bėgį suburzgė traktorius ir iškrito žmogus ant šviežiai suartos žemės; tepasakė tik tris žodžius „ Vyrai manęs nebėra”. Lauke dirbę žmonės, subėgę apstojo aplink nelaimėlį, Kažkas pasakė: reikia užmerkti akis,- moterys užspaudė akis...
Atgal