VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.15. KODĖL LIETUVOS IMPERATYVAI PILNI KORUPCIJOS IR SOVIETINIŲ TENDENCIJŲ APRAIŠKŲ IR KAS UŽ TO SLEPIASI KURIANT TEISINĘ VALSTYBĘ?
Teisininkė Danutė Vipartienė
I dalis.
Teisinėje praktikoje dažnai tenka susidurti su netobulai parengtais įstatymais ir pareigūnų piktnaudžiavimu teise, kai vilkinami procesai naudingi tam tikrai bendrų grupuotei, o nukentėję asmenys galiausiai lieka kvailių vietoje, jog kreipėsi teisingumo, nes bylos baigiasi niekuo. Kodėl taip susiklosto? Atsakoma: pirma, - tai, kad įstatymus kuria neprofesionalūs asmenys, turintys neliečiamybės statusą, todėl veikiantys be atsakomybės ir materialiniais tikslais dėl ateityje savo darbo vietų išsaugojimo; antra, įstatymus įgyvendina sovietinio parengimo teisininkai, tarnaujantys vis dar senoviniais pagrindais tam, kas jiems nurodo taip veikti; todėl, iš šių dviejų aspektų išsivysto trečias, tai – kad įstatymai viena traktuoja, o praktikoje, prisitaikant prie senos sistemos, veikiama kitaip. Todėl, stojant į tarnybą reikalaujama praktikos, tai yra permokymo iš šiandieninio diplomo įgytų žinių į sovietinės praktikos turėjimo pagrindus.
Taigi, šiame straipsnyje bus atverta Baudžiamojo proceso kodekso spragų gija, kurių pagrindu kaltiems asmenims įstatymo leista meluoti, dėl to jiems netaikytina atsakomybė. Antra įstatymo klaida, jog artimiesiems suteikta imperatyvi teisė kurį nors proceso asmenį procese atstovauti. Trečia, įstatymo logikos klaida, jog prokurorams sudarytos imperatyvios sąlygos vilkinti ikiteisminio tyrimo bylas, nes tuo pasinaudojama ir per tą laiką panaikintini įkalčiai, bei, priimami dvigubi nutarimai ir sprendimai. Po to bylos nutraukiamos priėmus be pagrindo nutarimus, rašant, jog arba nerado kalto asmens, arba nėra įrodymų. Visame tame aiškiai įžvelgiama korupcija, kai kaltam asmeniui įstatymo leidėjo sąmoningai leista išsisukti, o prokurorams vilkinti bylas, tyčia neatskleisti neva “nesurasti” kaltų asmenų, byloje atstovauti artimiesiems, nes taip veikti naudinga visiems, išskyrus nukentėjusiuosius. Kaip suprastina, visai tokiai sukurtai ydingai sistemai vadovauja dar aukštesnė kažkokia “galva”.
Išvardinti dalykai laikytini aiškia įstatymų leidėjo ir įgyvendintojo korupcija, suteikiančia teisę tuo pasinaudoti nesąžiningai kuriant, vykdant ir įgyvendinant įstatymus. Kodėl? Todėl, kad, galima iš to nauda veikiant per nukentėjusiojo artimą ar įstatymu sukurtą ‘antrininką” asmenį, bei, proceso metu priimant dvigubus sprendimus. Dėl to apie bylą sukasi paslėptųjų veikiančiųjų apskritas ratas. Juk, mūsų Seimas vis dar senamadiškas, darbo vietas laimintis ne kvalifikuotu pagrindu, o nuperkamais rinkėjų balsais. Tam kaskart reikia didelių sumų pinigų, ko valstybė tiek neskiria, todėl, reikia suktis formaliaisiais įstatymais, kurie praktikoje, būtent, kitaip įgyvendinami ir iš to galimai gaunama nauda proceso bendrams po gabalėlį padalinama.
Tokiu kvezionuotu imperatyviu pagrindu ir faktine praktika pagrindžiant, galima teigti, kad šis baudžiamosios teisės netobulumas, specialiai leidžia nusikalstamą veiką darantiems asmenims vogti, daryti kitiems asmenims žalą, jog iš to, visai su tuo susijusiai grupuotei gauti naudos. Būtent, kuo ilgesnis procesas, tuo didesnė nauda.
Be to, baudžiamojoje teisėje yra per menkas nustatytas žalos vertinimas, kas skatina nusikalstamus asmenis vogti, piktnaudžiauti savo teisėmis ir pan., darant žalą kitiems asmenims. Pavyzdžiui, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant nuo 250 Eur žalos padarymo, nes iki tos sumos ikiteisminis tyrimas praktikoje faktiškai net nepradedamas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams teisinantis, kad per menka žala. Vadinasi, šiuo atveju, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atsakomybė netaikytina, o tai reiškia, kad jam taip galima elgtis. Baudžiamojo proceso kodekso 2241 str. 2 d. 217, 218 straipsniuose nurodyta turtinė žala, turtinė nauda yra didelė, kai jos vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Tai reiškia, jog, jegu, pvz. asmuo neteisėtai iškirto ir pavogė 10 kubinių metrų medienos, kurios vertė sudaro iki 250 Eur, tai ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas ir žala nukentėjusiajam nebus atlyginta. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai bylas stalčiuose pralaiko ir po dešimt metų, po to parašo nutarimą, jog baigėsi senaties terminas ir byla nutraukiama. Štai ir graži nusikalstamos veikos tyrimo pabaiga, aiškiai bylojanti apie tai, jog gautą naudą iš padarytos žalos visi susiję asmenys ir pasidalina. Būtent, dėl to, minėti įstatymai sukurti kvezionuotai, jog būtų landos juos apeiti ir iš to turėti neteisėtos naudos.
Šiuo, yra pateikti atsakymai, kodėl Lietuva pagal nusikalstamą veiką pirmauja Europos Sąjungos ir pasaulio kontekste, nors tuo pačiu, esanti pirmaujanti ir pagal aukštąjį mokslą įgijusių asmenų skaičių. Taigi, toliau paanalizuokime, kodėl tokia politika sukurta? Kodėl nuneigiami protai, ir, į aukštesnę kategoriją visuomenėje taiko nusikalstamą veiką vykdantys asmenys ir savo teisinius išsilavinimus pamynę prokurorai, teisėjai, tyrėjai ir kiti atsakingi pareigūnai? Kodėl į Seimą gali pretenduoti asmenys, net neturintys tam specialaus išsilavinimo, nors kuria valstybę, grįstą imperatyvu? Ar tai reiškia, jog įstatymus kurti nereikia turėti specialaus mokslo aukštojo išsilavinimo, ir, kad teisė ir kuriamas teisingumas taip nuvertinami iki neprofesionalaus lygio, jog valstybėje jau trisdešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo dėl valdančiųjų kompetencijų trūkumo tapęs valdymo chaosas?
Atsakymas peršasi toks: tas, kas kuria imperatyvus, tas ir susikūrė minėtas sąlygas, tas ir vadovauja ikiteisminio tyrimo pareigūnams veikti taip, jog kalti asmenys nebūtų atskleisti, nors faktiškai jie būna žinomi. Dėl to, tyrimai vykdomi ir sprendimai priimami dvigubais standartais, bylos slepiamos, o gauta nauda nukeliauja ne į nukentėjusiojo asmens sąskaitą, o į kitų asmenų gal jo artimųjų rankas, kuria po to visi su tuo susiję asmenys galimai pasidalina, išskyrus nukentėjusįjį. Klausimas kodėl? Atsakymas, nes pinigų, gautų iš nusikalstamos veikos, reikia gauti rinkimams, jog juos laimėti. Būtent todėl, į darbus priimami “savi” asmenys, net neturintys specialių kompetencijų, nes svarbiausia turėti praktikos būti šios sistemos patikimu laidininku.
Ir taip sukasi apskritas ratas, nes keturis metus kaupiami pinigai, o po to stojama į ringą dėl Seimo nario kėdės pas tautą “nusipirkimo”. Čia jau veikia ne asmens profesionalumas, o pinigų kiekis, dėl to, jų reikia gauti pasitelkiant pajėgas nusikalstamu būdu ir dėl to, tam ir yra sukurti kvezionuoti įstatymai, jog jie turėtų landas, per kurias išlenda prokurorai ir kiti su tuo susiję, bei nusikalstamą veiką padarę asmenys. Todėl, vieni Lietuvoje neteisėtai turtėja, atsakingas pareigas užima stingantys kompetencijų tik reikalaujama praktikos, o kiti besąlygiškai nuturtinami bei protai nustumiami į šalį, nes jie tokioje sistemoje paprasčiausiai nenaudingi, nes nenori teršti savo vardo ir pažeminti išsilavinimų, savo garbės ir prarasti humaniškumo.
Ir nors įstatymų leidėjo Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, jog prokurorams ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms yra “pareiga atskleisti nusikalstamas veikas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika”, tačiau, čia pat šio Kodekso 3 straipsnio ir 3[1] straipsnio nuostatos ikiteisminio tyrimo prokurorams ir pareigūnams sudaro sąlygas korupcijai ir nusikalstamą veiką padariusiems asmenims kaltės pripažinimo ir žalos atlyginimo išvengimo, pvz. BPK 3 str, “Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, tai yra 1 d. baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, 1 p. jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2 p. jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas”.
Šias įstatymo nuostatas būtų galima konvertuoti taip, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams sudarytos sąlygos korupcijai, nes sąmoningai nevykdžius tyrimo tinkamai ir vilkinus bylas, taip naudingiau tiek kaltam asmeniui išvengti bausmės, tiek pareigūnams ir su tuo susijusiems asmenims paslėptai vadovaujantiems visai esmei iš to gauti neteisėtos naudos. Po to, priimami niekuo nepagrįsti prokurorų trafaretiniai nutarimai, kuriais ikiteisminiai tyrimai sustabdomi, sudarant sąlygas kaltam asmeniui tuo metu panaikinti įkalčius, o po to pasibaigus ikiteisminio tyrimo senaties terminui ikiteisminiai tyrimai nutraukiami, nutarimuose teigiant, kad kaltas asmuo nenustatytas. Taigi, praktika rodo, kad Baudžiamojo proceso kodekso 3 str. ir 3¹ str. nuostatos sudaro sąlygas pareigūnams nesąžiningai vykdyti pareigas, o tai prieštarauja šio Kodekso 2 straipsnio nuostatoms, nukentėjusiojo žmogaus konstitucinėms teisėms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atgal
