VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.07. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Juodaodis (Negras) (6)
Jonas A.Patriubavičius
Kotryna Minkevičiūtė
1957 m. rugpjūčio 28 d pradėjo ilgiausią kalbą istorijoje, kuri truko iki 29-osios vakaro, iš viso 24 val. Bulvarinė spauda, didžiuodamasi savo „objektyvumu, gyrė senatoriaus prostatą, kad tiek ilgai išbuvo tribūnoje, be tualeto. Bulvarai pasakojo, su visomis smulkmenomis, kaip jis tai pasiekė: prieš sakydamas kalbą kelias valandas išsėdėjo suomiškoje pirtyje, kad išgarintų (išvarytų) skysčius iš organizmo, o įlipęs į tribūną gaivinosi mėtiniais saldainiais. Spauda su pasigardžiavimu aprašinėjo šį fiziologinį cirką, nuduodama, kad tai rimta politika. Visur, taip pat ir Lietuvoje, „demokratai“ eiti prieš žmogiškumą nedrįsta, pasirinka purviną šunkelį. O spauda atidaro langą, vadinamą nuomonių įvairove, kuriame matyti velnio veidas.
Nepaisant rasistų pastangų, įstatymas buvo priimtas. Žinoma, jį įgyvendinant, kaip dažnai būna, politika (angl. „politics“) paversta „policy“, t.y. politika kabutėse ir nebuvo įgyvendinamas. Ir tik kai prezidentu buvo išrinktas J/F/ Kennedy‘s, rasizmo užkardymo ledai pajudėjo. Kai Alabamos universiteto rasistai ir gubernatorius George Wallace neleido dviejų juodaodžių į auditoriją, federalinė valdžia pasiuntė nacionalinę gvardiją. O Prezidentas pasakė kalbą: „Šiandien aš nusiunčiau nacionalinės gvardijos karius į Alabamos universitetą, kad būtų įvykdytas apygardos teismo sprendimas užtikrinti dviejų jaunų ir gabių Alabamos piliečių, kuriems buvo lemta gimti Negrais, pilietines teises. Tikiuosi, kad bet kuris amerikietis, kur begyventų, išgirs savo sąžinės balsą dėl šio ir kitų panašių incidentų. Ši šalis buvo įkurta pagal principą, kad visi žmonės sukurti lygūs (...). Visi amerikiečiai, nepriklausomai nuo rasės, turi teisę į vienodą aptarnavimą restoranuose, švietimo įstaigose, kad nereiktų dėl šios teisės eiti į demonstracijas. Kitaip sakant, kiekvienas amerikietis turi teisę į tokį aptarnavimą ir elgesį su juo, kurių trokšta sau ir savo vaikams. Mes susiduriame su moraline krize, kurios negalima išspręsti policinėmis priemonėmis. (...) Atėjo laikas veikti Kongrese, valstijų kongresuose, o svarbiausia, mūsų kasdieniniame gyvenime. Neužtenka kaltinti atskirus asmenis ar atskiras valstijas, arba smerkti faktus. Atėjo revoliucinių permainų metas ir mūsų pareiga ją įvykdyti. Kas nieko nedaro, užsitraukia gėdą, kad stovi ne tiesos pusėje“. Kaip matome, prezidentas susirūpino kasdieniu savo šalies piliečių elgesiu, kuris dėl baltųjų dominavimo pasidarė nenormalus. Ir negalėjo būti normalus, jeigu buvo pavojinga be kariuomenės priedangos eiti į mokyklą.
Tų pačių metų rugpjūtį Martin Luther King suorganizavo žygį į Vašingtoną. Čia šimtatūkstantinei miniai pasakė liepsningą kalbą, ne mažiau įtaigią negu prezidentas John F. Kennedy: „Aš turiu svajonę, kai mūsų nacija atsities ir suvoks tikrąjį savo egzistencijos tikslą. (...) Aš turiu svajonę, kad ateis diena, kai Džordžijos kalvų papėdėse prie brolybės stalo susės buvusių vergų ir vergvaldžių vaikai. (...) Aš turiu svajonę, kad ateis diena, kai mano keturi vaikai nebus traktuojami pagal odos spalvą, o pagal tai, kas jie iš tikrųjų yra“.
Kai prezidentą John F. Kenndey‘į nušovė, prezidentu tapo Lyndon Johnson, kilęs iš Pietų. Ir jis tęsė savo pirmtako politiką. Po kelių dienų, kai buvo išrinktas, ir jis pasakė ugningą kalbą, kuris buvo pilna realizmo: „Aš žinau, ką reiškia rasiniai prietarai Pietuose. Praėjo šimtas metų, kai milijonams amerikiečių buvo pažadėta laisvė, bet daug jų iki šiol nelaisvi. Atėjo tiesos valanda. Jokia jėga negali sutrukdyti jai triumfuoti. Kas pasisako už praeities išsaugojimą, tai daro ateities sąskaita ir yra mūsų bendri priešai. (...) Priešai, o ne piliečiai. Mes nugalėsime (angl. „we shall overcome“).
1968 Martin Luther King‘ui buvo suteikta Nobelio premija. Pakeliui iš Stokholmo, King‘as atsitiktinai sutiko prezidentą Johnsoną (turbūt skrido tuo pačius lėktuvu“). Pasišnekėjo. Afroamerikietis sakė, kad dabar būtina priimti visuotinio rinkimų teisės įstatymą. L.Johsnosn sakė: „Tam prireiks 10 metų“. King: „O mano svajonė, kad būtų dabar“ . Dar po kelių afroamerikiečių maršų į Vašingtoną, įstatymas buvo priimtas. Tam prireikė penkių mėnesių.
JAV Afroamerikiečiams dar iki šių dienų nepavyko atsikratyti rasizmo. Jie priversti eiti į gatves ir šaukti, kad „Black Life Matters“. Sunku gyventi, kai, išlaisvinus vergovę, pavergiama laisvė. Reikia gyventi, tai reiškia adaptuoti, reikia energijos, kuri galėtų būti sunaudoti savo gerovei pagerinti. Ir elgesys, ir charakteris nukenčia. Pažemintieji kai ką praranda. Ir jų engėjams patogu tada rodyti pirštu ir sakyti: štai jie kokie, o mes geri, mes teisūs
Rasizmas ir politika
Ilgą laiką, nuo vergijos ir iki jos panaikinimo ir dar šimtą metų po jo, rasizmas buvo dominuojančiųjų klasių politinė doktrina. Pagaliau ir dominuojančiai klasei pasidarė nemaloni, nes neteisybė tiesiog lindo į akis ir trukdė džiaugtis amerikietiška svajone. Ir antirasistinė. Revoliucija įvyko šios dominuojančios klasės iniciatyva. Tai unikalus atvejis, kai valdantieji ateina į protą, pamatę, kad apačios jau negali gyventi, kaip gyveno.
Deja, nepaisant teisingos politikos (angl. „politics“) JAV afroamerikiečiai vis dar turi gyventi su rasizmu. Kaip jiems sekasi, rodo įvykiai Fergusone (Misūrio valstija).
2014 m. rugpjūtį Fergusono gatvėje baltasis policininkas Daren Wilson nušovė aštuoniolikos metų Michaele Brown, juodaodį. Lapkričio pabaigoje kilo riaušės, sudeginta 10 namų, daug automobilių. Taip protestavo prieš prisiekusiųjų teismo (9 prisiekusieji – balti, 3 – afroamerikiečiai) sprendimą išteisinti baltąjį policininką, neva jis gynėsi. Taip, jaunuolis neklausė policininko, kai šis liepė pakelti rankas. Ir policininkas paleido 12 šūvių, kaip sako, 4,5 metro atstumu. Vadinasi, suveikė dominuojančios klasės, aukštesnės rasės atstovo instinktas. Taip gali daryti tik nestabilios psichikos žmogus arba rasistas. Nei vienas, nei kitas negali būti policininkas. Ir taip lieka neaišku, kas sukėlė šią tragediją: likutinis rasizmo instinktas ar nemokėjimas elgtis su ginklu, t.y. neprofesionalumas.
Valdžios veiksmai rodo, kokia dabar politika dėl likutinio rasizmo. Prezidentas Barack Obama, kelios minutės po nuosprendžio paskelbimo, pasakė kalbą nacijai. Pasakė, kad reikia gerbti teismo sprendimą. Anot jo, policininkai, saugodami miesto rimtį, kiekvieną sekundę rizikuoja savo gyvybe ir tos paslaugos labiausiai reikalingos žemesniesiems sluoksniams. Tai tiesa. Bet vietinės valdžios veiksmai kelia įtarimus ir susirūpinimą: ar jie sąmoningai kvaili ar dar neatsikratę rasizmo? Pavyzdžiui, faktas, kad prisiekusiųjų sprendimas paskelbtas vakare, kai jau buvo tamsu. Susidaro įspūdis, jog, tikintis įspūdingų riaušių, tam, kad būtų baisesnis vaizdas televizijoje. Ir ką gi: šiandien, kai rašomos šios raidės, viso pasaulio televizijos, visą dieną rodo, ir vis kartoja, kaip gražiai dega dvylika namų ir gausybė automobilių. Gražu. Reljefiška. Jeigu tai vyktų dieną, jeigu sprendimas būtų paskelbtą rytą, vaizdas būtų blankesnis.
Prezidentas dar sakė, kad piliečiai nepasitiki teisėsauga, teisėjais ir policininkais ir liepė pasitikėti. Ir kaip galima pasitikėti, jeigu teisėsauga tyčia neapgalvoja savo veiksmų. Tai ne pirmas kartas, kai susidaro įspūdis, kad valdžia galvoja alternatyvia vieta. Kai nušovė prezidentą Kennedy, vienas vienutėlis veikęs žudikas Oswald Li, buvo vedamas koridoriumi per minią plieskiant televizijos kameroms (ir buvo nušautas). O kam reikėjo taip neatsargiai elgtis? Klausimas, kaip sako amerikiečiai, vertas 64 tūkstančių dolerių.
Martin Luther King
Visi amerikiečiai, nepriklausomai nuo rasės, turi teisę į vienodą aptarnavimą restoranuose
Pirmas elgesio psichologijos dėsnis sako, kad žinios, žinojimas, neturi įtakos žmonių elgesiui. Jį apsprendžia kiti veiksniai: seni įpročiai, vaikystės traumos, aplinka, būti ir nebūti pergyvenimai, ideologija. Visi žino, kad nusikaltimas deginti svetimą turtą, bet degina. Tokius veiksmus sukelia ne vien momentiniai teismų sprendimai, bet ir bendra situacija, kurioje gyvena bedarbiai, nevykėliai (dėl tėvų alkoholizmo ar narkotikų nesugebantys mokytis), virtualinio (televizijos) smurto išdirginti žmonės. Tai didesnė problema, kurią reanimavo 12 šūvių Fergusono gatvėje. Prezidentas užsiminė ir apie tai. Tai leidžia tikėti, kad ši tragedija nepraeis veltui, rasizmo laužai bus prigesinti.
Visi šie, ir kiti įvykiai rodo, kad JAV politikoje dėl likutinio rasizmo yra nemaža dozė dvilypumo. Kai prezidentas Obama liepė susitaikyti su teismo sprendimu, jis rėmėsi teisminio objektyvizmo principu: koks bebūtų sprendimas, su juo reikia susitaikyti ir jį vykdyti. Žinoma, kad prezidentas negali raginti nevykdyti trečiosios valdžios sprendimų: kas tada beliktų daryti žemesniems piliečiams.
Bet lieka neatsakyta, kodėl sprendimas nebuvo kitoks. Policininkas yra valdžia ir, jeigu sukelia tragediją, vis tiek teisi ir gerbtina. Kai atrodo, kad varnas varnui akies nekerta, tai sukelia nepasitikėjimą valdžia. Tai netiesiogiai lyg ir patvirtina analogiškas elgesys kitoje kelis metus garsėjusioje, vadinamoje Simpsono, byloje, kai juodaodžiai nepasitikėjimo valdžia nepajuto. Šis afroamerikietis, berodos futbolo žvaigždė, nužudė savo žmoną, taip pat juodaodę, bet buvo prisiekusiųjų išteisintas. Paskui, kai aukos giminės iškėlė civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, turėjo sumokėti milijonus, vadinasi, kaltas. Dėl nužudymo nekaltas, dėl žalos atlyginimo – kaltas. Kas gi nužudė, galai nesueina. Tuo metu po teismo nuosprendžio vadovai nesakė kalbų, nes riaušių nebuvo. Šios tragedijos aukos – Simpsonas futbolininkas, jo žmona ir afroamerikiečių bendruomenė – priklausė tai pačiai rasei, tai dėl teisingumo niekas nesijaudino. Na ir kas, kad juodaodis nužudė juodaodę: dėl šventos ramybės, kad nebūtų riaušių, moralu pasitelkti teisminio objektyvizmo principą. Ir tada viskas O‘key tol, kol tokios demokratijos grimasos nesukelia aido, kaip ši tragedija Misūryje.
Ką byloja statistika
Jau kažkur sakėme, kad moralę – dominuojančios klasės, visos visuomenės ir atskirų klasių – galima išmatuoti pasitelkus elementarią matematiką, kuri vadinasi aritmetika.Tai štai prie ko prigyveno Amerikos visuomenė, vis dar gyvenanti su rasizmu, afroamerikiečių kova už laisvę vis dar nelaimėta.
Apie tai iškalbingai bylojanti statistika taip pat rodo baltųjų moralę. Juodaodžių bedarbių yra dvigubai daugiau negu baltųjų, o jų pajamų vidurkis sudaro du trečdalius baltaodžių pajamų. Afroamerikiečiai dirba antrarūšius darbus, jie labiausiai matomi servise, prie konvejerių, turtingųjų namų ūkiuose. Daug mažiau afroamerikiečių federalinėje tarnyboje, biurokratiniame aparate, daug mažiau menedžerių, kvalifikuotų vadovų pramonėje ir žemės ūkyje. Paaugliai – baltieji ir juodaodžiai – nusikalsta vienodai, bet juodųjų nusikaltėlių suima tris kartus daugiau baltųjų. Juodųjų plėšikų pasodinama 25 proc. daugiau negu baltųjų. Mirties bausmių vykdymas labai ryškiai rodo, kad afroamerikiečių teisė į gyvybę pažeidžiama. Nuo 1930 iki septintojo dešimtmečio pabaigos buvo mirties bausmė įvykdyta 3859 asmenims, iš jų 54,6 proc. juodaodžiams. Iš 455 mirties bausmių už išprievartavimą 89,5 proc. buvo ne baltieji. Mirties bausmė pakeista kalėjimu 20 proc. baltųjų ir 11 proc. juodaodžių.
John F. Kennedy
Afroamerikiečiai dirba antrarūšius darbus
Amerika vis dar gyvena su rasizmu. Tai rodo, kad išlaisvinta vergovė ne tuojau pat pavirsta laisve. Dar ilgai laisvė būna pavergta, visada atsiranda žmonių, kurie ateitį aukoja dėl praeities triumfo ar dominuojančiųjų komforto. Ir dar didesnis vargas tada ir ten, kur tokie žmonės prasimuša į valdžią, jokia demokratija jų iš ten neiškrapšto, kai ima dominuoti politikoje. Visgi reikia pripažinti, kad JAV valdžia ėmėsi priemonių baltųjų hegemonijai apriboti ir tos pastangos suteikė afroamerikiečiams daugiau galimybių įgyvendinti savo lūkesčius. Baltieji pasislinko, bet ne tiek, kad nedominuotų.
Kai kuriose Rytų Europos šalyse, dar neišsivadavusiose iš ideologinio totalitarizmo ar komunizmo gaurų, socialinė atskirtis įgauna rasizmo plotmę. Kaip iš to išsivaduoti? Amerikos juodaodžių išsivadavimas, kurį inicijavo baltieji, gali būti atsakymas kaip tai daryti. Valdančios klasės turi susiprasti, pasislinkti nuo lūkesčių ir galimybių vartų, kur dominuojantieji solidariai stovi, blokuodami atskirtųjų ateitį, t.y vadovautis krikščioniškomis vertybėmis, kurias vis akcentuoja Šventasis Tėvas. Reikia ne tik eiti į Bažnyčią, bet ir būti krikščioniu: bent jau susitarti sąžiningai mokėti mokesčius, kad ir pažemintiesiems socialine atskirtimi būtų teikiamos tos pačios valstybės, gal net affriamtive action lygio, paslaugos kaip ir turčiams. Valstybė turi panaudoti savo galią, kaip tai darė JAV, kai vadavo iš rasizmo Afroamerikiečius.
Dar ne pabaiga. Tritaškis
Atgal
