VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.06. Teisėjų taryba. Klaidos ir kritika
Inga Štuopienė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja
Kaip ir kokiu būdu galima konstruktyviai ir etiškai diskutuoti apie problemas, kurias teismų sistemoje, o taip pat teismų savivaldos institucijų veikloje mato teisėjai, visuomenė, kitos valstybės institucijos ir pareigūnai? O jeigu neigiama kritika yra netoleruojama, tai kokias pasekmes tai gali turėti pačiai sistemai ir su ja betarpiškai susiduriantiems žmonėms?
2020 m. spalio 30 d. Teisėjų taryba (TT) paskelbė viešą raginimą Konstitucinio teismo (KT) pirmininkui Dainiui Žalimui liautis menkinti teismų sistemą. KT pirmininko nuomonė tam tikrais su teismų veikla susijusiais klausimais socialiniuose tinkluose buvo, iš tikrųjų, išakyta atvirai ir pakankamai aštriai, tačiau ji buvo aiški, konkreti ir motyvuota. Nepaisant to, pasisakyti norisi ne apie ją, o apie kitą svarbų dalyką, kuris yra akivaizdus iš šios TT viešai paskelbtos žinutės ir yra ypač svarbus pačiai teismų sistemai bei visiems su ja susiduriantiems subjektams. Tai teismų sistemos ir jos savivaldos institucijų klaidos, silpnybės ir galimybė apie tai diskutuoti, galimybė laisvai, nebijant pasekmių, išsakyti neigiamą kritiką. Iš TT spalio 30 dienos pareiškimo jaučiama pozicija, kad neigiama kritika teismų sistemos, teismų savivaldos institucijų atžvilgiu nėra galima, nes tai menkina teismų autoritetą. Laikantis šio požiūrio, lieka neaišku, kaip ir kokiu būdu kiti asmenys gali kalbėti apie teismų problemas, o ir mes patys galim kalbėti apie savo vidines problemas?
Tiesą sakant, kritikos nepripažinimas istoriškai ir kultūriškai yra būdingas visai teisėsaugos sistemai. Pripažinti savo klaidas yra sunku ir tai bendražmogiška savybė. Kai tai yra susiję su mūsų profesionalumu, mes linkę pulti gintis, nenorime laikyti savęs nekompetentingais ir neišmanėliais.
Žmonėms, kurie daugybę metų mokėsi, sukaupė didžiulę patirtį, yra profesionalūs savo srities žinovai, pripažinti ir kalbėti apie savo klaidas gali būti nepriimtina ir dažnai net skausminga. Čia dar prisideda visuomenės požiūris į klaidą ar nesėkmę. Mes, visuomenė, esame linkę pateisinti savo klaidas, tačiau labai greitai apkaltinam kitus suklydusius. Tai ypač išryškėja tais atvejais, kai klaida yra susijusi su itin skausmingomis jos pasekmėmis, pavyzdžiui, medicininės procedūros metu mirusiu pacientu, eismo įvykio metu žuvusiais žmonėmis, nepagrįstai nuteistu žmogumi ir pan. Dėl to, kad patys esam linkę kaltinti kitus, mes intuityviai suprantame galimą visuomenės reakciją į mūsų klaidas – kaip greitai būsim apkaltinti net ir tuo, kas nepriklausė nuo mūsų valios, ir kiek mažai bus gilinamasi į tas sudėtingas aplinkybes, kuriomis įvyko klaida. Tai eliminuoja atvirumą ir verčia slėpti klaidas.
Kai kalbame apie itin kvalifikuotus, itin profesionalius žmones, kurie, be to, dar užima ir aukštus postus, jiems tiek išoriniai visuomenės, tiek vidiniai subjektyvūs lūkesčiai yra dar didesni – jie patys iš savęs, o taip pat ir kiti iš jų tikisi tik teisingo elgesio, todėl jų klaidos yra nepriimamos ir smerkiamos, nes dažniausiai siejamos su jų nekompetencija. Grėsmė profesionalo ego ir jo reputacijai yra didžiulė, todėl verčiau vengti kritikos nei pasimokyti iš padarytos klaidos.
Kartais netgi sąmoningai yra ginama idėja, jog verta slėpti klaidas ir trūkumus, pavyzdžiui, teigiant, kad jeigu pacientai žinos apie gydytojų klaidas, jie gali iš viso atsisakyti gydymo; jeigu žmonės žinos apie teismų, teisėsaugos institucijų klaidas ir trūkumus, jie gali prarasti pasitikėjimą šia institucija ir t. t. Tačiau vengimas pripažinti klaidas ir trūkumus neigiamai veikia pačią sistemą, nes ji negali pasimokyti iš savo klaidų ir trūkumų, negali progresuoti, tampa uždara sistema. Istoriškai teisėsaugos sistema, taip pat ir teismai, ypač priešiškai reagavo į klaidos galimybę. Šiai sistemai ypač būdinga uždara elgesio grandinė. Literatūroje nurodoma, kad devynioliktame amžiuje Anglijoje ir Velse pirmą kartą pasiūlius įkurti apeliacinį teismą, labiausiai tam priešinosi teisėjai. Apeliacinio teismo idėja reiškė institucinį pripažinimą, kad teismas gali suklysti. Teisėjams tai buvo nesuvokiama.
Edwinas Meese‘as, ėjęs generalinio Jungtinių Valstijų prokuroro pareigas prezidento Ronaldo Reagano valdymo laikais, yra pasakęs: „Taip jau yra, kad pasitaiko nedaug nekaltų įtariamųjų. Tai priešprieša. Jeigu asmuo yra nekaltas, jis nėra įtariamasis“. Sistemos uždarumą palaiko ir aukščiausius postus užimančių žmonių nusistatymas. Teigiama, kad Williamas Renquistas, buvęs JAV Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, yra pasakęs: „Teisė į nekaltumą nėra konstitucinė teisė“. Šio teismo teisėjas Antoninas Scalia per 2009 metais nagrinėtą bylą pasakė: „Šis teismas niekada nemanė, kad konstitucija draudžia įvykdyti mirties bausmę nuteistam kaltinamajam, kurio byla teisme išnagrinėta išsamiai ir sąžiningai, bet vėliau sugebėjusiam įtikinti <...> teismą, kad jis „iš tiesų“ yra nekaltas.“ Teismo medicinoje pradėjus taikyti DNR tyrimus, atsirado didžiulės galimybės tiriant nusikaltimus identifikuoti tikruosius kaltininkus ir išvengti nekaltų žmonių apkaltinimo. Taip pat atsirado galimybės peržiūrėti ankstesnius nuteisimus ir daug apkaltinamųjų nuosprendžių po daugybės metų praleistų kalėjime buvo panaikinta. Tačiau šios išteisinimų istorijos tiesiog stulbina tuo, kaip sistema priešinosi DNR tyrimų atkleistiems jos trūkumams.
Pavyzdžiui, po beveik trylikos metų kalėjimo už vienuolikmetės mergaitės žiaurų išprievartavimą ir nužudymą 2005 metais atliktas DNR testas parodė, kad šį nusikaltimą padarė ne bausmę atliekantis Juanas Rivera. Nuo šios momento Juanas Rivera dar 6 metus praleido kalėjime. Taip atkakliai sistema priešinosi įrodymams, kad klydo, ir taip nenorėjo panaikinti to nuosprendžio. Atsižvelgiant į tai, kad DNR tyrimai gali būti panaudoti ne visose bylose, keliamas klausimas, o kas būtų, jeigu būtų koks nors panašus įrankis patikrinti ir kitas bylas? Taigi ši spalio 30 d. paskelbta TT pozicija rodo pasirinkimą, kuris veda ne į progresą, o į uždaros grandinės sistemą, t. y. tokią sistemą, kuri nesimoko iš savo nesėkmių ir trūkumų, nes informaciją apie klaidas ir silpnybes netinkamai interpretuojama arba iš viso atmetama. Iš pranešime išsakytų teiginių susidaro įspūdis, kad bet kokia neigiama teismų sistemos ir juo labiau jos savivaldos institucijų kritika yra neetiška ir menkinanti teismų sistemą, priimama kaip teisėjų įžeidimas, teismų vaidmens ignoravimas ir menkinimas.
Dar daugiau, šiame pranešime subtiliai užsimenama, kad yra Teisėjų etikos kodeksas, kuris deja, bet KT pirmininkui netaikomas, o gerbti teismų sistemą ir joje dirbančius teisėjus yra profesinė kiekvieno teisėjo pareiga. Šiems, beje, Teisėjų etikos kodeksas taikomas. Ar tai nėra užuomina mums, visiems teisėjams, kad kritikuoti teismų sistemos ir jos savivaldos institucijų neturime teisės, nes kritikuoti reiškia negerbti? Teismų sistemos netobulumo, ydų pastebėjimas ir įvardijimas, kalbėjimas apie tai, ko gero, ir yra tas neetiškas teisėjų elgesys, apie kurį pastaruoju metu vis pasigirsta balsai tiek iš teismų savivaldos institucijų vadovų, tiek iš kitų institucijų, raginant teisėjų bendruomenę netoleruoti netinkamo etikos standartų laikymosi. Teisminė valdžia yra savarankiška, visavertė ir yra grindžiama savivaldos principu. Iš savivaldos esmės kyla tai, jog visi teisėjai šioje sistemoje yra lygūs. Bet ar tikrai taip yra? Vien pažiūrėjus Teismų įstatymo nuostatas, skirtas teismų savivaldai, dėl šio teiginio kyla abejonių.
Teismų savivaldos vykdomojoje institucijoje – Teisėjų taryboje 83 teisėjams iš aukščiausių teismų instancijų atstovauja 9 TT nariai, o 667 teisėjams iš apygardų ir apylinkių teismų atstovauja 8 TT nariai. Apylinkių teismų teisėjų grupė yra absoliučiai didžiausia – 466 teisėjai iš visų 750 teisėjų, tačiau jai TT atstovauja tik 4 nariai. Dar daugiau – atitinkamo teismo teisėjus į TT renka tik to teismo teisėjai, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo narius į TT gali rinkti atitinkamai tik šių teismų teisėjų susirinkimai, o ne visuotinis teisėjų susirinkimas.
Be to, 3 TT nariai apskritai nėra renkami, jais ex oficio tampa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai. Nesunku įsivaizduoti, kieno interesus atstovauja ir gina tokios sudėties Teisėjų taryba, jai balsuojant, pavyzdžiui, už civilinio proceso ir baudžiamojo proceso įstatymų pataisas, kuriomis reikšmingai sumažinamas apygardų teismų, o tuo pačiu ir Lietuvos apeliacinio teismo, darbo krūvis, jį permetant apylinkės teismams, nepaisant to, kad apylinkės teismuose darbo krūvis ir taip yra gerokai didesnis nei apygardos teismuose. Visi teisėjai lygūs, o teismo pirmininkas yra pirmas tarp lygių – šis principas taip pat seka iš savivaldos esmės. Deja, mums, kaip posovietinei valstybei, toks santykis su teismų pirmininkais yra sunkiai suprantamas. Mes to istoriškai ir kultūriškai neturėjom. Tai, kad teismo pirmininkas yra teisėjo viršininkas, yra įaugę į mentalitetą ir mums, teisėjams, ir visuomenei. Tai matyti ir iš tų pačių TT nuostatų, nustatančių, kad trijų aukščiausių teismų pirmininkai automatiškai yra TT nariai. Tai matyti ir iš to, kad į TT dažniausiai išrenkami teismų pirmininkai, o TT pirmininkais vėlgi tampa aukščiausių teismų pirmininkai.
Ko gero, net neįmanoma įsivaizduoti, kad TT pirmininku kada nors galėtų būti išrinktas TT narys iš apylinkės teismo, nors teoriškai tokia galimybė ir yra. Tai mūsų duoklė formaliam pirmininkų autoritetui. Taip pat, jeigu bet kuriam žmogui atrodo, kad teisėjas neteisingai kažką daro byloje ar vykdydamas kitas teisėjo pareigas, mes tuoj pat kreipiamės į pirmininką, kad šis „priverstų“ tą teisėją tinkamai vykdyti savo pareigas. Panašu, kad ši visuomenės nuostata yra subtiliai išnaudojama administruojant teismų sistemą ir tuo pačiu tyliai naikinant teisėjo nepriklausomumą, paverčiant teisėją ne nepriklausomu, nešališku arbitru, vykdančiu teisingumą, o eiliniu kareivėliu, klusniai be diskusijų vykdančiu savo priedermę ir pareigas.
Ar tokioje sistemoje teisėjas gali, nesitikėdamas neigiamų pasekmių, kelti teismų administravimo trūkumus, diskutuoti apie darbo sąlygas, darbo krūvius, kalbėti apie teismų sistemos netobulumus, pranešti apie klaidas, atvirai kalbėti apie tai, kas, jo manymu, sąlygoja tas klaidas, esant reikalui kritikuoti pirmininkų, teismų savivaldos institucijų veiklą bei sprendimus? Ypač po tokių TT viešų pareiškimų. Aviacija paprastai yra pateikiama kaip pavyzdys atviros grandinės sistemos, t. y. tokios, kurioje sukurta atskira sistema, verčianti mokytis iš savo klaidų – identifikuoti netobulumus ir klaidas, jas užfiksuoti, detaliai ištirti ir parengti rekomendacijas, kaip ištaisyti situaciją. Visuose lėktuvuose yra dvi juodosios dėžės, viena įrašo visus elektroninių sistemų signalus, kita – įgulos pokalbius, leidžiančius tyrėjams suprasti pilotų mintis prieš nelaimę. Tokia sistema mokosi iš savo klaidų ir kuria progresą. Būtent dėl to, pavyzdžiui, 2013 metais visame pasaulyje įvykus 36,4 milijono komercinių skrydžių, kuriais pergabenta daugiau nei 3 milijardai keleivių, žuvusių buvo tik 210 žmonių. Tai viena saugiausių sistemų ir tai pasiekta tik dėl to, kad tinkamai reaguojama į kiekvieną pranešimą apie bet kokį, net menkiausią nutikimą. Šį požiūrį pritaikius medicinoje ir kitose sistemose, taip pat sulaukiama akivaizdaus veiklos rezultatų pagerėjimo ir klaidų sumažėjimo.
Galimai TT pasirinko poziciją netoleruoti neigiamos kritikos, siekdama didesnio visuomenės pasitikėjimo teismų sistema, tačiau patirtis rodo, kad pavyzdžiui, gydymo įstaigoms pasirinkus nebeslėpti klaidų, o jas pripažinti ir atvirai apie tai kalbėti (įdiegus atvirumo ir atkleidimo politiką), bylų ir ieškinių ženkliai sumažėjo. Žmonės taip pat vertina atvirą ir sąžiningą kalbėjimą apie savo klaidas. Taigi, pozicija netoleruoti neigiamos kritikos ir vertinti ją kaip neetišką, menkinančią teismų autoritetą ir teisėjus, mano nuomone, yra pasirinkimas nepripažinti savo klaidų ir trūkumų. Tai trumparegiškas ir nekonstruktyvus pasirinkimas, vedantis į niekur. Mes visi be išimties klystame, nes klysti yra bendražmogiška. Nepripažinti savo klaidų taip pat yra bendražmogiška, tačiau pasimokyti iš jų yra progresyvu. O tam pirmiausia turime leisti keistis tokia informacija. Mes turime sugebėti pasakyti: „Gali būti, kad kažką darome blogai, padėkite mums pasitaisyti“. Faktai ir citatos naudojamos iš Matthew‘o Syedo knygos „Juodosios dėžės metodas“.
15min.lt
Atgal
.jpg)
