VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.01. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Juodaodis (Negras) (5)
Jonas A.Patriubavičius
Kotryna Minkevičiūtė
Kaip bebūtų keista, bet Antrasis pasaulinis karas išlaisvino ir Negrus, ne tik Europą – rusus, žydus, austrus, belgus ir kitus nevykėlius, kurie be JAV humanitarinės pagalbos, taip pat ir Negrų gyvybėmis, nebūtų sugebėję išsilaisvinti iš fašizmo. Dar karui bevykstant, federalinė valdžia įsteigė Sąžiningos įdarbinimo praktikos komitetą, kuris persekiojo baltuosius kapitalistus, taip pat ir baltąją vidurinę klasę, kurie mokėjo atlyginimus vokeliuose. Pietų valstijose taip pat darė tvarką politikoje: buvo uždrausta diskriminuoti Negrus per rinkimus: panaikintas „senelio įstatymas“, baltųjų praimeriai paskelbti nekonstituciniais, panaikintas pagalvės mokestis (poll tax), uždrausta trukdyti Negrų verslininkams, plečiant verslą, kirsti valstijų sienas. Ir štai rezultatai: po kelių dešimtmečių atsirado Negrų senatorių ir Atstovų rūmų narių, savivaldybėse. Per karą baltieji, besididžiuojantys savo demokratija, gyvenimo būdu ir visų išgirta „Amerikietiška svajone“, ėmė jaustis nepatogiai, kad per karą, už juos, rasistus, Negrai kovojo ir mirė. Tokia Negrų padėtis visose gyvenimo srityse dar dominuojantiems atrodė nesuderinama su idealais ir Biblijos propaguojamomis dorybėmis.
Universitetuose atsirado juodaodžių studentų
Kaip sakyta, baltųjų jausmai (aklos neapykantos) Negrų atžvilgiu ėmė transformuotis, kai visuomenėje matėsi vis daugiau jiems lygių, t.y. laisvų juodaodžių. Universitetuose atsirado juodaodžių studentų ir profesorių. Įstatymai (ištisa lavina), t.y. politika, buvo Negrų pusėje. Deja, tai nepadėjo: priėjimas prie „amerikietiškos svajonės“ išteklių vis dar buvo tik pravertas, daugelyje sričių Negrai negalėjo prasmukti į laisvę pro socialinių, ekonominių, politinių ir rasinių prietarų barjerus. Jie vis dar buvo pažeminti ir nustumti nuo amerikietiškos svajonės.
Per kiekvienus rinkimus vis kildavo Negrų klausimas. Bet rimtos politinės platformos nebuvo. Dominuojantieji baltieji demokratiją paversdavo cirku. Štai per 1928 m. federalinių rinkimų kampaniją respublikonai kaltino demokratus, kad jų kandidato sekretorė buvo Negrė ir kad laimėję rinkimus vyriausybėje buvo Negrų. Demokratai atrėžė, kad jų kandidatas, būdamas Niujorko meru Negrus skyrė „tik nešikais, šlavėjomis ir skalbėjomis, o štai respublikonų kandidatas draugavo su Negre ir net ją šokdino per vakarėlį.“
Kaip čia neprisiminti, kad mūsų parlamentarų politinė platforma yra tradicinė šeima, bet kai ateina į valdžią, tai šeimai nieko nepadeda (jai reikia affirmative action) – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos netvarko. Taip dabar mūsų liberalai, teisindami savąjį rasizmo modelį, sako, „yra kaip yra“.
Bet Negrai su tokia ideologija nesusitaikė. Nes jie turėjo sąžiningus lyderius, kurių charizma nebuvo kaip purvinas skuduras. O ir baltųjų lyderiai šiame etape pasirodė, kaip sakant, „ant čiukuro“: suprato, kad Negro problemai išspręsti reikalinga nepaprasta, beveik dieviška išmintis ir tikras valstybinis mąstymas (o ne jo imitacija). Daugiau apie tai žr. skyrelyje „Rasizmas ir politika“.
Prieš antirasistinės revoliucijos aušrą
Viena iš šalutinių šio revoliucijos padarinių buvo lingvistinė. Negrai atsisakė žodžio „negras“, kad paliktų praeityje vergiją ir kruviną kelią iš jos. Dabar jie save vadina „afroamerikiečiais“ ir nori taip būti matomi. Tai tarsi geodezinis ženklas, žymintis kokybiškai naują išsilaisvinimo etapą. Mes irgi prie tos naujos tradicijos prisijungsime, išskyrus atvejus, kai šis žodis vartojamas citatose.
Po 1861 – 1865 m. pilietinio karo Negrai buvo paleisti iš vergijos
Buvo uždrausta diskriminuoti Negrus per rinkimus
Po 1861 – 1865 m. pilietinio karo Negrai buvo paleisti iš vergijos. Bet tai nereiškia, kad atgavo laisvę. Nes laisvę, kaip sakė Jean Paul Sartre‘as apibrėžia suma galimybių (lūkesčių), kurių žmogus negali įgyvendinti. Kaip ir prie vergijos, Negrai neturėjo jokių galimybių būti laisvi. Po kurio laiko iš Pietinių valstijų išvesta kariuomenė, vietiniai baltųjų vadai tuojau pat atsirevanšavo (ėmėsi revanšo). Buvo priimti segregaciniai įstatymai, draudžiantys romantiškus santykius su Negre, kurti mišrias šeimas, mokytis vienoje mokykloje, važiuoti tuo pačiu tramvajumi, parke sėdėti ant to paties suoliuko, gyventi tame pačiame rajone. Susitikęs su baltuoju gatvėje ar miške, Negras turėjo nudurti akis ir prasilenkti be jokių gestų, kurie bet kuriuo atveju galėjo būti interpretuojami kaip agresyvūs, t.y. užleisti baltajam kelią. Baltasis visad galėjo apkaltinti Negrą „uppism‘u“ (sąmoninga nepagarba, kuri užtraukdavo teisminį persekiojimą, blogiausiu atveju – linčą). Įgaliojo diskriminaciniai įstatymai priimant į darbą. Tik 1896 m. buvo priimti įstatymai, draudžiantys už tą patį darbą negrams mokėti mažiau (lietuviams, dirbantiems Jungtinėje Karalystėje ir kitur laisvoje Europoje, toks raškažis dar nešviečia).
Negrai buvo paskelbti lygiais, bet atskirtais Šiuo konkrečiu atveju, politika (angl. politics“) Negrų atžvilgiu, atrodo, buvo gera ir humaniška, bet jos įgyvendinimas (angl.policy) pakreiptas taip, kad taptų savo priešingybe. Kaip jau minėta, 1936 m. per Berlyno olimpiadą juodaodžiai lengvaatlečiai nušluostė nosį „arijams“ ir sugrįžo į naująjį pasaulį nacionaliniais herojais. Čia jų laukė gyvenimas su rasizmu. Paskui prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Daug negrų padėjo galvas už Europos laisvę. Tai buvo JAV humanitarinė pagalba Europai krauju. Kurie sugrįžo, jų laukė gyvenimas su rasizmu. 1948 m. prezidentas Trumenn‘as uždraudė diskriminaciją ginkluotose pajėgose, matyt, kad nebūtų ginkluotų išsišokimų ir sąskaitų suvedimų.
Mums nepavyko rasti medžiagos, ar JAV kariuomenėje tuo metu buvo kokios nors „diedovščinos“, kaip Raudonojoje Armijoje po karo, kai ant vadinamojo internacionalizmo aukuro savo gyvybę padėjo bent vienas kareivėlis iš kiekvieno Lietuvos kaimo. Iš mūsų kaimo nukentėjo du: Algis Butkevičius (praradęs sveikatą nuo radiacijos poveikio, greitai mirė ) ir Vaclovas Lagunavičius.
Taip pat buvo panaikintas turto cenzas, neleidęs Negrams balsuoti per rinkimus. Tai metais buvo perrenkamas prezidentas. Trumen‘o priešininkas buvo senatorius, buvęs Pietų Karolinos gubernatorius, s Strome Dormant. Kampanija buvo purvina, nieko pozityvaus, nes senatoriaus platforma buvo absurdiška. Štai kokius purvus svaidė senatorius: Trumen‘as pataikauja Negrams, nori jų balsų. Taip, prezidento programoje buvo įstatymas prieš linčo teismus. Senatorius sakė, kad šis įstatymas nereikalingas, nes linčas yra žmogžudystė, o už žmogžudystę persekiojama pagal bendruosius įstatymus. Trumenas buvo perrinktas prezidentu, o jo varžovas apgailestavo, kad nebuvo išrinktas, girdi, šalis būtų nuėjusi kitu keliu. Iš tikrųjų būtų pasukusi, gal visgi nenuėjusi: į katastrofą. „Politikoje“ senatorius blykstelėjo po dešimtmečio.
1957 m., kai prezidentu išrinktas Dwite Eisehauer‘is inicijavo pilietinių teisių įstatymą ir mokyklų desegregaciją, senatorius Stormontas Kongrese darė obstrukciją, angliškai filibuster.
Atgal
