VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.31. Rasų kapinės: istorija ir refleksijos
Vida Girininkienė
Kultūros ir gamtos vienybė
Kapinės, be abejo, – mirties ir liūdesio vieta, netekus artimo žmogaus, tačiau pasikeitus kartoms, po kelių šimtmečių, jos tampa ne liūdesio, o atminimo vieta, kur ateinama padėkoti laisvę gynusiems ar kultūrą kūrusiems asmenybėms.
Priminsiu, kad Rasos – pirmosios oficialiai įsteigtos ir dokumentais įteisintos katalikų kapinės Lietuvoje už miesto ribų. Pabrėžiu – dokumentais, nes kapinių miestų pakraščiuose galėjo būti ir anksčiau. Carinėje Rusijoje, rengiant naujas aikštes ir gatves, reikėjo naikinti prie bažnyčių buvusias kapines, todėl valdžia skatino jų steigimą už miestų. Jau šia prasme Rasos yra istorinės, kurių įkūrimas, plėtra, vystymasis yra tyrimo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai liudija ir praėjusiais metais Varšuvoje lenkų ir lietuvių kalba išleista Annos Sylvijos Szyż ir Bartłomiejaus Gutovskio sudaryta knyga „Rasų kapinės Vilniuje; istorija, menas, gamta“. Šioje knygoje labai daug dėmesio skiriama užmiesčio kapinėms būdingam landšaftui.
XIX a. Vilniaus kapinių ypatumas – jas steigti kalvotose vietovėse. Pabrėžiamas ir išryškinamas tam laikmečiui būdingas romantinis kontekstas arba viešasis parkas, lygiagrečiai sukurtas gamtos ir žmogaus. Ne vienas mėgo čia vaikščioti, piešti ir kurti. „Kapinės išsiplėtusios ir keistai gražios...Ypatingo žavesio joms suteikia seni išsikeroję medžiai, augantys tankiai ir nereguliariai tarytum miške. Tarp jų laisvai vingiuoja, kopia į kalvas ir leidžiasi žemyn takeliai, besipinantys tarp kapų. “, – rašė krokuvietis rašytojas Lucjanas Rydelas. Pasak kapinių tyrinėtojos A. S. Szyż, „Rasų kapinės buvo suplanuotos su užmoju, puikiai suderinus klasicistinį ir laisvą planavimo stilius, o tai reiškia, kad čia gerokai padirbėjo patyręs projektuotojas“. Tikėtina, tai buvo 1800-1803 m. gubernijos architekto pareigas ėjęs italų kilmės architektas Pietro de Rossi.
Cirko artisto Maksimiliano Truci kapas Rasų kapinėse. 1972 m. Eugenijaus Danilevičiaus nuotr. V. Girininkienės asm. archyvas
Rasų kapinės rudenėjant. 2010 m. Antano Grinčelaičio nuotr. V. Girininkienės asm. archyvas
Rasų kapinės XIX a. pabaigoje. 1882 m. Iš leidinio: A. H. Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, vertė K. Uscila, Vilnius, 1991
Rasų kapinių šiaurinis (kairysis) kolumbariumas. 1926 m. Julijaus Kloso nuotr. LVIA
Rasų kapinių Literatų kalnelis. 2020 m. spalio 20 d. V. Girininkienės nuotr.
Pasak istoriko Bartlomiejaus Gutowskio, „Jeigu žvelgsime į Rasų kapines tiktai kaip į pavienius antkapinius paminklus, galėtų susidaryti labai menkas vaizdas. <...> be galo svarbus yra ir natūralus kapinių išsidėstymas, o tada, kada nekropolija buvo apžėlusi gausia augalija, ją supo tam tikra nerealaus pasaulio aura. Tai lyg savotiškas sugrįžimas į pirminę gamtos būseną. Šimtai čia atsiradusių antkapių, kurie nebando tarpusavyje vizualiai konkuruoti, sukuria harmoningą erdvę. Kultūros ir gamtos vienybė. Kaip ten bebūtų, bet vis dėlto būtent simbolinis-istorinis sluoksnis pasirodė esąs esminis veiksnys atskleidžiantis Rasų kapinių istorinį tapatumą.“
Skulptūrinis architektūrinis memorialinis ansamblis
Dabar kultūros ir gamtos vienybė sunaikinta ir nežinia ar ją galima atkurti. Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilnius plano“ rekonstrukcijos vykdymo metu praktiškai iškirsti visi medžiai. Tai apnuogino kapines, išryškėjo į nekilnojamojo kultūros vertybių registrą neįtraukti apleisti kapai. Literatų kalnelio šlaite, palei tvorą naujai įrengti laiptai, praplėsti takai, valdžios ir visuomeninių organizacijų iniciatyva atstatomi (nežinau ar tai visada restauracija) ir dar atstatinėjami antkapiniai paminklai šias kapines artina prie skulptūrinio ansamblio. Lentelės su įrašais kada ir kas jas atkūrė neretai ryškesnės už patį paminklą. Dažnai abejotina ir darbų kokybė, nes ne vienas dar visai neseniai restauruotas paminklas, pvz. prieš dešimtmetį Dobužinskių giminės kapavietė, dabar baigia sunykti. Prieš kelias savaites apiplėšta Vrublevskių kapavietė, matosi naujai apdaužytų paminklų, išluptų nuotraukų. Pasirodo, kad įrengtos 8 saugumo kameros nepasiekia kapinių pakraščių. Kapinės vis dar tebėra perėjimas į kitoje pusėje esančia gyvenvietę, kurioje nėra visuomeninio transporto stotelės. Trumpiau tariant, jos yra visų, arba šiuo atveju – niekieno.
Dabar kapinėse pirmiausiai matai ir analizuoji paminklus, o tik paskui ieškai žmogaus pavardės. Todėl tikresnis Rasų kapinių atkūrimo ir jų pavadinimo variantas: Skulptūrinis architektūrinis memorialinis ansamblis. Jį įteisinus iškiltų kapinių apsaugos būtinybė, ir kartą visiems laikams būtų išspręsta tvoros ir lankymo valandų problema. Juolab, kad yra puikiai restauruotų paminklų, iš kurių pirmiausiai išskirčiau pagrindinę koplyčią, kurios restauracijoje šiuolaikiškai išspręsta stogo rekonstrukciją. Koplyčioje dabar yra 1863-1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių memorialas. Tokių pavyzdžių yra Sankt Peterburge, kai kuriuose Europos miestuose, ir jie pakankamai įdomūs.
Kapinių naikintojai
Suprantama, nėra vilties išsaugoti visas kapines. Vien Vilniuje reikėtų nugriauti visą senamiestį. Kapinių nykimas buvo ir yra savaiminė eiga. Kitas dalykas – sąmoningas istorinių kapinių naikinimas, kurį vykdydavo valdžios institucijos. Pateiksiu pavyzdžių. XIX a. žaliuosiuose plotuose tolėliau už miesto įsikūrusioms Rasoms jų sunaikinimo pavojus negrėsė, bet štai jų kaimynei, 10-čia metų vėliau (1810 m.) įkurtoms Bernardinų kapinėms toks pavojus buvo. Ir tai analogų neturintis įvykis. 1861 m. paaiškėjo, kad naujai šioms kapinėms plėsti paskirtame plote, ant vadinamo Žvyro kalno, 3 miestiečiai jau buvo pasistatę trobeles. Jie Bernardinų vienuolyną apskundė aukščiausiai valdžiai – Valdančiajam Senatui, kuris miesto valdžiai įsakė naująjį žemės plotą atimti, kapines uždaryti ir steigti naujas kitoje vietoje. Tuojau kapinėms ginti buvo sudaryta įtakinga parapijiečių ir aukštų valdininkų (21 žmogus) grupė, kaip kad pažymėta, – Užupio priemiesčio gyventojų, kuri 1862 m. liepos 8 d. parašė prašymą carui Aleksandrui II. Labai konkrečiai, dalykiškai, bet kartu ir griežtai išdėstytame prašyme, kurio kopija saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, atsispindi ne tik konflikto eiga, bet ir kapinių vertinimas Vilniaus kultūrinėje erdvėje: „Prašytojai mano, jog Senato priimtas sprendimas įžeidžia ne tik mus, bet ir beveik visus Vilniaus miesto gyventojus ir mūsų tikėjimo dvasininkiją“. <...> Todėl mes ryžomės pateikti prašymą dėl Maloningiausiojo leidimo šį reikalą peržiūrėti...“, ir etc. Ir ką gi – jie laimėjo: Senato įsakas netrukus buvo panaikintas ir naujasis kapinių plotas įteisintas. Tai vienas įdomiausių kapinių istorijos dokumentų. Pasirašiusių tarpe yra spaustuvininko Felikso Zavadskio, Antano Fiorentini, žydo Izakielio Lavickio ir kitos garsios pavardės. Tačiau vis tik ir po to naujasis kapinių plotas buvo greitai užlaidotas, Bernardinų kapinėms plėstis nebebuvo kur ir jau XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais pagrindinėmis prestižinėmis katalikų kapinėmis tapo Rasos.
Visais laikais Rasų kapinės buvo piktavališkai apiplėšinėjamos, tačiau nors ir sunkiai, bet joms pavykdavo išsaugoti gražiausių kapinių statusą. Rimčiausiai į jas pasikėsinta, ir tuo pačiu ir pradėta naikinti, 1937 m., kai buvo nusitaikyta į 1805 m. pastatytą pietinį arba dešinįjį (dešinėje vėliau pastatytos koplyčios pusėje) kolumbariumą. Kas be ko šis statinys jau buvo apiręs, tačiau buvo galima jį išsaugoti ir restauruoti, ko reikalavo į diskusiją įsijungę vilniečiai. Sprendžiant iš dokumentų, šios barbariškos akcijos iniciatorius ir vykdytojas buvo šv. Jono bažnyčios klebonas Šukevičius, teigęs, kad kolumbariumas byra ir jo suremontuoti nebegalima. Klebonas sugebėjo įtikinti Kuriją, kurį po ilgo atsirašinėjimo jam leido vykdyti sumanymą, pažymėdama, kad „visa atsakomybė tenka kunigui klebonui.“ Kolumbariumą bandęs išsaugoti tyrinėtojas, publicistas Liucijonas Eduardas Uzembla stebėjo griovimo garbus, bandydamas nustatyti dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus kapo nišą. Deja, tai nepavyko, nes nišos nebežymėjo memorialinė lenta. L. E. Uzembla rugsėjo 18 d. spaudoje informavo, kad kolumbariumo palaikai iš nišų, kurių paminklinės lentos neišlikusios, palaidoti bendroje duobėje šlaite už Izos Salmonovičuvnos (jos kapą žymi Leopoldo Vasilkovskio sukurta grandines nutraukusio angelo skulptūra) kapo. Deja, jokios paminklinės lentos dailininkui atminti Rasose iki šiol nėra. Likusi laisva kapinių dalis buvo tuojau pat užlaidota. Vienas pirmųjų čia buvo palaidotas 1941 m. kovo 17 d. miręs kalbininkas, kultūros veikėjas, gydytojas Jurgis Šlapelis. Vėliau čia buvo palaidoti rašytojai Liudas Gira, Petras Cvirka, Balys Sruoga, aktorius ir dramaturgas Borisas Dauguvietis, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša, istorikas prof. Povilas Pakarklis ir kiti. Susidarė tuo metu ir vėliau kūrusių asmenybių memorialas.
Kairysis kolumbariumas po karo jau buvo gerokai apiręs, tačiau vaizdas nebuvo tragiškas ir statinį buvo galima išsaugoti. Jis gerai matosi fotografo Mečislovo Sakalausko nuotraukose. Tačiau apie 1957 m. kolumbariumas buvo nugriautas, neatlikus jokių istorinių tyrimų. Netrukus šioje vietoje pradėjo formuotis iškilių menininkų memorialinis takas, kurio pradžia galima laikyti dainininko Kipro Petrausko, mirusio 1968 m. sausio 17 d., kapą. Po metų čia iš Dusmenų (Trakų r.) perkelti jo brolio kompozitoriaus Miko Petrausko palaikai. Vėliau čia buvo palaidoti dailininkai Antanas Gudaitis, Antanas Mikulskis, Vincas Kisarauskas, Antanas Kučas, Gražina Didelytė ir kiti. Šį memorialinį taką tarsi užbaigia 2018 m. liepą iš Jungtinių Valstijų pargabenti Vasario 16 akto signataro Mykolo Biržiškos, jo žmonos Bronislavos Biržiškienės-Šėmytės bei brolių Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai. Visai neseniai jų laidojimo vietas paženklino keturi nedideli antkapiniai paminklai, sudarantys antkapinę kompoziciją „Kelias“, kurią sukūrė skulptorius Mindaugas Junčys.
1975 m. praktiškai nuo visų kapų buvo nuimtos metalinės lentelės ir vežamos į metalo laužą. Kilus triukšmui, nespėtos sunaikinti tvorelės buvo sugrąžintos, tačiau jos jau buvo sumaišytos, aplaužytos ir jų sugrąžinti į buvusiais vietas jau buvo nebeįmanoma. Tačiau nespėtos nuimti ir išvežti tvorelės buvo išgelbėtos.
Maksimiliano Truci kapas
Vienas barbariškas įvykis lenkia visus aukščiau aprašytus. 1975 m. lietuvių cirko artisto Jono Ramanausko iniciatyva iš Rasų iškeltas vieno garsiausio Europoje italų cirko artistų dinastijos atstovo Maksimiliano Truci kapas. 1899 m. balandžio pradžioje šį trupė atvyko gastrolių į Vilnių. Vilniaus spauda džiūgavo – gastrolės prasidėjo puikiai, tačiau balandžio 16 d. trupės vadovas ir šeimos galva M. Truci netikėtai paskendo patvinusioje Neryje. Balandžio 18 d. šeima ir cirko gerbėjai jį iškilmingai palaidojo Rasose. Tąsyk trupė Vilniuje nenutraukė gastrolių, net iki birželio 3 d. vaidino, atlikdama daug nemokamų spektaklių. Ši trupė pirmoji cirko istorijoje į pučiamųjų orkestrą įtraukė styginius instrumentus. 1901 m. į Vilnių atvyko M. Truci sūnaus Žižeto vadovaujama trupė, sužavėjusi spektakliu „Vaikų darželis“, kurio metu scenoje kaip vaikai „žaidė“ iš karto 17 arklių. Tų metų pavasarį Ž. Truci pastatė Rasose savo tėvo atminimui paminklą su itališku užrašu ir arklių galvų figūrėlėmis. Ir vėliau Truci šeimos nariai ne kartą lankė tėvo kapą. Taigi J. Ramanauskas, neieškojęs Truci giminės palikuonių ir negavęs jokio leidimo, tačiau puikiai viską „sutaręs“ su Kultūros ministerija, Vilniaus miesto tarybos vykdomuoju komitetu ir paminklų apsaugos inspekcija jį perkėlė į Kaune tuo metu ten steigiamas cirko artistų kapinėse. Toks barbariškas veiksmas sukėlė visuomenės pasipiktinimą. 1989 m. Lietuvos kultūros fondo grupė „Rasos“, kurios veikloje teko ir man dalyvauti, ėmėsi iniciatyvos šį kapą sugrąžinti į Rasas. Grupei priklausė architektai Algirdas Nasvytis, Vytautas Brėdikis, Simonas Ramunis, istorikai Juozas Maceika, Antanas Tyla ir kiti. „Šio kapo netekimas – skriauda sostinei ir
istorijos paminklui – Rasų kapinėms. Klaidą būtina ištaisyti“, – grupės vardu rašiau 1989 m. balandžio 25 d. „Vakarinėse naujienose“. Tačiau Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas Juozas Stasiulaitis tokios iniciatyvos bijojo: „Ką aš galėjau padaryti? Viskas buvo „iš aukščiau“ nurodyta, mano nuomonės niekas neklausė“, – toks buvo jo atsakymas. Na o aš ir dabar išgyvenu dėl to meto cirko artistų atsako ir pašaipos apie kapines, kuriomis niekas nesidomi ir nesidomės, kurių niekas neprižiūri ir neprižiūrės, kurios tuoj tuoj sunyks...
Šią klaidą reikia ištaisyti. M. Truci kapas turi būti grąžintas į Rasas, kur prie pagrindinio kapo, beveik priešais Miko ir Kipro Petrauskų kapus dar tebėra jo laukianti tuščia vieta. Jei Biržiškos iš už Atlanto sugrįžo, tai kokia problema iš Kauno? Juolab, kad tą faktą plačiau paskleidus atsirado vilties, jog atsilieps M. Truci giminės.
Post scriptum
„Kapinės, kokios senos bebūtų, visada priklauso DABAR gyvenantiems žmonėms ir yra vienas iškalbingiausių pagarbos savo istorijai rodiklis. Mirties jose nėra. Jose esame mes patys, DABAR gyvenantys žmonės (V. Girininkienė, Vilniaus kapinės, Vilnius: Atkula, 2004).
Atgal
