VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.10. 30 metų nežinios virto karu
Ričardas Lapaitis
Karo žurnalistas, Tarptautinio Fondo Europa – Azija atstovas Lietuvoje
Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyksta tikras karas. Norint atsakyti kodėl jau beveik 30 metų nesiliauja susirėmimai, reikia paminėti istorinių faktų, apie kuriuos nei tada, nei dabar niekas nenori kalbėti.
Aktyvi konflikto fazė prasidėjo dar 1988 metų vasarį. iš Armėnijos Respublikos pasigirdo pretenzijos į Kalnų Karabachą. Armėnų nacionalistai tokie kaip Balajanas, Boneras, Kaputikjana, Šachnazarovas, Sitarjanas ir kiti iškėlė idėją atkurti mistinę Armėniją nuo jūros iki jūros. Armėnijos valdžios palaiminimu iš Armėnijos Respublikos buvo deportuota 300 tūkstančių ten gyvenusių azerbaidžaniečių. Pakeliui buvo nužudyta 216 azerbaidžaniečių, tarp kurių vaikai ir moterys. Didelė dalis jų liko Kalnų Karabache.
Žlugus SSRS Azerbaidžanas kartu su Kalnų Karabachu, kaip sudėtine Azerbaidžano teritorijos dalimi buvo priimtas į Jungtines Tautas. Armėnija taip pat priimta į JT, tačiau be Kalnų Karabacho. Tarptautinė bendruomenė Azerbaidžano sienas pripažino iškart, kai valstybė buvo pripažinta nepriklausoma. Armėnijos ir Azerbaidžano respublikos pasirašiusios 1991 m. gruodžio 21 dieną Almatos deklaraciją įsipareigojo pripažinti ir gerbti teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamumą.
Lapaitis - Ganja rajonas, Azerbaidžanas | Eurasiadiary nuotr.
Jokiu būdu negalima kalbėti apie kažkokią ginčytiną teritoriją. Karas vyksta išskirtinai ir juridine teise pripažintoje Azerbaidžano teritorijoje. Priminsiu – per 1992–94 metų pirmąjį Karabacho karą armėnų karinės pajėgos okupavo 20 procentų Azerbaidžano teritorijos. Buvo užimti 7 rajonai Žemutiniame Karabache. Išplėšta ir sudeginta daugiau kaip 800 azerbaidžaniečių gyvenviečių. Sunaikinta 927 bibliotekos, 22 muziejai, 490 medicinos įstaigų, valstybiniai teatrai ir koncertų studijos. Bendri nuostoliai sudaro apie 30 mlrd. JAV dolerių. Dėl Armėnijos agresijos Azerbaidžanas turi per milijoną karo pabėgėlių. Didelė dalis jų iki šiol gyvena taip vadinamoje priefrontės zonoje. Okupuotoje teritorijoje neliko nei vieno azerbaidžaniečio. Tuo metu pačiame Azerbaidžane iki šiol gyvena apie 20 tūkst. armėnų. Pačiame Baku centre stovi jų cerkvė.
Kai 1994 metais buvo pasirašyta ugnies nutraukimo sutartis – taikiam konflikto sprendimui ėmėsi tarpininkauti taip vadinama Minsko OBSE grupė (JAV, Prancūzija, Rusija). Per 30 metų vilties ir laukimo, nebuvo priimta jokių konkrečių sprendimų. Derybos vyko vardan derybų. Žmonės nustojo tikėti, jog apskritai derybos atneš kažkokios realios naudos. Tuo metu priefrontės zonoje azerbaidžaniečiai matė visai kitą realybę – nuolatiniai gyvenamųjų namų apšaudymai iš armėnų okupuotos teritorijos, jiems tapo kasdienybe. Raudonojo Kryžiaus Organizacija net pastatė 5 metrų aukščio sienas aplink azerų sodybas, jog apsaugoti taikius gyventojus nuo snaiperių paleistų kulkų. Deja tai gelbėjo tik laikinai – nuolat žuvo žmonės, daug sužeistų. Visa tai buvo daroma, kad sudarytų nepatogumus, jog vietiniai azerai trauktųsi į šalies gilumą. O armėnų kariškiai galėtų pasistūmėti į priekį.
Azerų kantrybė trūko, kai šių metų liepą buvo įvykdyta karinė provokacija Tovuze. Per susirėmimus žuvo civiliai ir kariškiai. Deja, Tarptautinė bendruomenė nepasmerkė Armėnijos agresijos.
Vėliau po sprogimo Beirute, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas prakalbo apie pusės milijono ten gyvenančių armėnų perkėlimą į Azerbaidžano okupuotą teritoriją. Tai aišku sulaukė neigiamos Baku reakcijos. Socialiniuose tinkluose buvo galima išvysti Armėnijos ministro pirmininko žmoną Anną Akopian su kariška uniforma ir Kalašnikovu rankose.
Pagaliau Azerbaidžano kantrybė baigėsi, kai rugpjūčio 5 Stepanakerte (Hankendi) Armėnijos ministras pirmininkas pareiškė, kad Karabachas tai – Armėnija. Pasigirdo kalbos perkelti Okupuoto Karabacho sostinę į istorinį azerbaidžaniečių miestą Šušą.
Rugsėjo 27 dieną, ankstyvą rytą, visoje priefrontės linijoje įvyko rimti susirėmimai, naudojant sunkiąją artileriją, aviaciją ir bepiločius. Karas tęsiasi iki šiol ir iš abiejų pusių pareikalavo daug aukų. Nieko nėra baisiau už karą, kuris naikina viską savo kelyje. Tačiau pirmą kartą istorijoje susidūrėme su fenomenu, kai visa azerų tauta maldauja savo armijos nesustoti ir toliau vaduoti okupuotas teritorijas. Baku gatvėse vyksta šventimas iki ryto vos išgirsta apie bent vieną išvaduotą jų kaimą. Tuo metu Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sako, jog su civiliais armėnais bei kariškiais patekusiais į nelaisvę bus elgiamasi laikantis visų tarptautinės teisės principų. Jog etniniai armėnai turi teisę likti ir gyventi Kalnų Karabache. Azerbaidžanas ne kartą išsakė idėją apie plačią armėnų autonomiją Azerbaidžano sudėtyje.
Ir dabar Azerbaidžano valdžia sako, jog jų armija sustos ten, kur prasideda Armėnijos valstybinė siena.
Šiame konflikte yra ir trečiosios šalys – tai Turkija ir Rusija. Rusija visada rėmė armėnus ir turi ten savo karinę bazę į kurią visai neseniai permetė didelį kiekį karinės technikos, nors patys sakė, jog tai statybinės medžiagos. Tuo metu Turkija išreiškė paramą Azerbaidžanui, bet į karinius veiksmus nesikiša.
Pakol didžiųjų valstybių lyderiai ieško taikaus sprendimo būdo, Azerbaidžano kariškiai vaduoja vieną kaimą po kito. Akivaizdu, jog ateityje nebus galima imituoti derybų.Minsko ESBO grupės darbo procese daug kalbėta apie abipusius kompromisus. Bet, jei šalis okupantas nesilaiko susitarimų ar ne laikas taikyti tarptautinės teisės normas? Juk iki šiol nei viena iš keturių JTO priimtų rezoliucijų dėl Armėnijos okupacinės kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos nėra įvykdyta. Nesiimta ir jokių sankcijų prieš šalį okupantą. Ir jeigu Armėnija toliau ignoruos tarptautinę teisę, neišvengiamai šis regionas atsidurs ties humanitarinės katastrofos riba.
Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas pasiekė taip vadinamą “raudonąją liniją” kai derybų gali ir nebūti. Po antro pagal dydį azerbaidžaniečių miesto Giandžos raketinio apšaudymo, eilėje laukė kiti azerbaidžaniečių miestai. Buvo iššautos dvi vidutinio nuotolio raketos. Viena jų nutaikyta net į Apšerono rajoną, kita sprogo Mingečiavire. Armėnų tikslas buvo susprogdinti ten esančią vandens saugyklą ir elektrinę, kuri aprūpina didelę dalį Azerbaidžano elektros energijos vartotojų. Armėnų karinės pajėgos tuo nori parodyti, jog net Baku nėra saugus. Tuo pačiu, armėnų separatistai provokuoja Azerbaidžaną, atsako smūgiams į Armėniją, jog galėtų įsikišti Rusija. Pačiame Kalnų Karabache yra Sarsango vandens saugykla. Ekspertai seniai nerimauja dėl jos saugumo. Jei būtų susprogdinta ši vandens saugykla, galinga banga nuplautų apačioje esantį visą Tertero rajoną, bei kitus azerų kaimus ir miestus. Kol kas Tarptautinės organizacijos apart raginimų sėsti prie derybų stalo, kitų priemonių nesiima. Karas Azerbaidžano teritorijoje tampa vis labiau nenuspėjamas ir žiaurus. Toks jis buvo ir 1992–94 metais kai žuvo tūkstančiai civilių gyventojų.
Alkas.lt
Atgal
