VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.10. Istorija su atrakcijomis
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, nusipelnęs LKRS rašytojas
Seniai praėjo laikai, kai gimtoji kalba nieko nejaudino. Maždaug nuo XIX a. gimtoji kalba tampa reikšminga vienos tautos žmones jungianti grandis. Ja buvo reiškiami žmogaus pergyvenimai, išgyvenimai, neviltys ir džiaugsmai: gimtoji kalba tapo vienos tautos žmonių solidarumo jausmas, jo reiškėja. Bet koks kalbos puolimas yra nukreiptas prieš ta kalba kalbančius žmonėms.
Gindami savo kalbą mes nemenkiname kitų kalbų, jokiu būdu nenorime supriešinti lietuvių su kitataučiais, atvirkščiai, tarp žmonių, nepriklausomai nuo tautybės, turi būti supratimas ir pagarba vienų kitiems. Tiesos žinojimas turėtų padėti žmonių bendravime, jų pilnaverčiame gyvenime. Tačiau gyvenime būna, kad net viena kalba kalbantys žmonės nesusikalba.
Nauji laikai, kai kurių tautiečių manymu, leidžia naujai pažvelgti į lietuvių kalbą. Naujai pažvelgti visada reikia. Tačiau pažvelgimas pažvelgimui nelygu. Atkreipkime dėmesį į pažvelgimo esmę. Kad mūsų kalba išskirtinė – archajiška, žinome bene visi tautiečiai, bet tai dar nereiškia, jog su ja galima kaip nori elgtis. Čia ir slypi naujintojų naujumo esmė. Universiteto docentas naujai pažvelgė į akademiko darbą ir rado jį esant ydingą! Suprantama, idealių darbų nėra. Kitų kalbininkų nuomone, docento lietuvių kalbos tarmių supratimas perdėm ydingas! Nieko sau...Kalbininkai teigia, kad platinamos nesąmonės!
Daugiau nei penkiasdešimt metų darbo su mokiniais ir studentais rodo, kad jie imlūs žinioms ir galėtų pasakyti, jog universiteto docentas panašus į stalinistą, jeigu ne tikras stalinistas: generalisimas Josifas dar 1950 m. mąstė panašiai kaip dabartinis docentas: kalbos susiliesiančios į vieną naują komunistinės bendruomenės kalbą... Įspūdinga. Mūsų, senjorų karta, tada buvo mokinama staliniška būt. Mokino mūsų kartą, išmoko kita...
Knygos - ryšys žmonių bendravime ir mąstyme
Žinias gilinant doktorantūroje Maskvoje, visų laikų ir visų tautų tėvo ir vado kabinete Kremliuje teko klausyti Josifą Visarionovičių ir Lavrentijų Pavlovičių asmeniškai pažinojusio asmens atžalos pasakojimo, kad daug tautų į vakarus nuo Maskvos yra antrarūšiai žmonės, kuriems reikia statytinių vadų ir šitoms visuomenės šiukšlėms būtina kitų pagalba. Docentas žmonių nevadina šiukšlėmis, o tik jų kalbą. Kaip rašo spauda – pagal jį lietuvių tarmės yra šiukšlės. Gal jam neatrodo, kad mūsų kalboje daug slavizmų, todėl siūlė naminukę, samanę pavadinti samagonu ir kt. Gal norėta praplėsti svetimybių sankaupą: anūkas, samagonas ir daugybė kitų slavizmų.
Susiliesiančios? Kalbos? Gal ne visai taip, nors kai kurie kalbininkai su kai kuriais sporto komentatoriais bando...
Reikėtų geriau pažinti ir gerbti savo kalbą. kuri turi archajišką sandarą. Mokslininkai nurodo, kad ne kiekvienas lietuvis šiandien sugeba, sugebėtų perskaityti pirmąją lietuvišką knygą: šnekamoji kalba sena, bet rašytinė jauna. Viena Lietuvos gyventojų tarmė sudaro bendrinės lietuvių kalbos pagrindą. Galima dar pridurti, kad šiandieninė lietuvių kalbos abėcėlė yra lotyniška – papildyta lotynų kalbos abėcėlė, o nosinės ir varnelės prieš kelis šimtmečius pasiskolintos iš čekų ir lenkų kalbų. Vienintelė „ė“ turi lietuvišką kilmę. Bandymai sulenkinti lietuvius ar lietuviams įbrukti rusiškus rašmenis buvo nesėkmingi. Kol kas nesiseka novatoriams lietuvišką abėcėlę papildyti kitų šalių naudojamais rašmenimis.
Daug socialinių faktorių veikia gimtąją lietuvių kalbą, vieni iš jų – lietuvių emigracija ir globalizacija. Keliaudamas po Šiaurės Ameriką sutikau lietuvių šeimų, kurių vaikams lietuvių kalba jau jiems nebegimtoji. O, rodos, taip suprantamas tėvų mokymas – neužmiršti lietuvių kalbos ir ją branginti. Nesvarbu kur lietuvis begyventų, svarbu, kad išmokęs svetimų kalbų, neužmirštų savosios...
Ir Tėvynėje lietuvių kalba turi problemų – pirmiausia daugėja jos šiukšlintojų. Kai kurių sporto komentatorių, ypač krepšinio rungtynes komentuojančių vyrų pastangomis, formuojasi, kitų senjorų manymu, mūsų bendrinėje kalboje jau susiformavo, sportinis žargonas. Ne bet koks žargonas, o šiukšlinis sportinis žargonas. Nesvarbu kur lietuvis begyventų, svarbu, kad išmokęs svetimų kalbų, neužmirštų savosios, jos neiškraipytų, nepasiduotų jokių žargonų įtakai ir savo kalbos nešiukšlintų jokio naujumo pretekstu.
Štai tik keletas sporto komentatorių perliukų: padarė tikslų perdavimą; padarė gražų metimą; išmetinėja kamuolį; ant baudos sužaidė; ant kurio galima rizikuoti; panevėžiečiai nebegalėjo atstovėti; Milaknis nebeatstovėjo gynyboje; reikia už save pastovėti; iš viršaus įkrovė kamuolį (puiku, kad nebesako kaip anksčiau: įmetė iš viršaus, dabar tik įdėjo iš viršaus ir t. t.) apie daug ką, čia nepaminėtą, jau anksčiau buvo rašyta...
Jeigu reportažuose apstu svetimybių, nevykusių pažodinių vertalų, svetimų, žodžių, konstrukcijų iš rusų kalbos dabartinių kai kurių komentatorių reportažuose, kai kuriose televizijos su sportu nesusijusiose programose, tai, atrodo, senjorai rado išeitį: per Lietuvos žiniasklaidą siūlau reportažus transliuoti rusų kalba – nebus daroma žala valstybinei lietuvių kalbai ir klausytojai galės mokytis užsienio kalbos! Dviguba nauda! Ką čia daugiau ir besakysi...
Ne tik sporto komentatoriams ir jų bosams galima papriekaištauti, jog nedera taip elgtis. Žinoma, tai nereiškia, kad jie į priekaištus atsižvelgs, paklausys, na, tiek jau to... Tačiau kaip su tais klaidinamais gausiais klausytojais ir žiūrovais? Tarp jų nemažai jaunimo. Jie tai girdi komentarus netaisyklinga gimtąja kalba. Nereikia manyti, kad klausytojai, žiūrovai protingesni už komentatorius, bet ir ne kvailesni. Tai kam juos kvailinti? Jau net senjorai nerimauja: tai kaip su tomis rotacijomis, treneriai tik rotuoja ir rotuoja, o bosai nesugeba rotuoti komentatorių ir pasikeitimų nėra. Šiukšlintojai dirba savo darbą. Gal jei žaidėjus ir komentatorius jų bosai keistų, pakeistų, sukeistų ir pan., gal tada kas pasikeistų.. O gal bosus reikia rotuoti? Ką aš žinau. Tokia aplinka panašėja į tamsią naktį, kai tamsiame kambaryje ieškoma to, ko ten apskritai nėra. Nėra mokančių. Jeigu žmogus nemoka lietuvių kalbos, tai gal jam ne vieta prie mikrofono? Ne, lietuvių kalbai dar nesupiltas kauburėlis prie jos sesers prūsų kalbos kapo, bet ar neatrodo, kad duobė gili kasama.
Yra ir kitoks požiūris. Kaip žinome, svetimo skausmo nebūna, todėl, manykime, sporto komentatoriai į nesėkmes sporto arenose bando pažvelgti su humoru. Ir ne tik komentatoriai. Susidaro lyg ir nauja atrakcija. Neva žalodami kalbą, palengvina žiūrovams savos komandos nesėkmių pergyvenimą, išgyvenimą. Na, nežinau kiek tai tiesos, nes humoras dalykas rimtas. Bet atrakcija ir pasilieka atrakcija.
Būna, kad istorinė praeitis dažnam sužadina vaizduotę, nors pats individas lieka abejingas istorijai. Lieka abejingas istorinei tiesai. Bemaž visi lietuviai žino, kokios žiaurios, negailestingos buvo Lietuvos okupacijos. Bet apie daugiau ar mažiau pražūtingas jų pasekmes nelabai susimąsto arba nieko nežino. Imkime tik vieną pavyzdį – okupacinį anūką. Anot žinovų iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, jeigu jau žmonės pamėgo tą žodį, jeigu jiems jis patinka, tai ką čia bedarysi. Kai kurių iš tos pačios komisijos ar kitų kalbos žinovų nuomone, svetimžodžiauti galima, jeigu gimtojoje lietuvių kalboje neturime atitikmens. Šiuo atveju turime – vaikaitis! Negi minėta gerbiama komisija to nežino? Na, dabar kai kuriems tautiečiams šis žodis jau nebe visai svetimkūnis! Mums, eiliniams valstybinės lietuvių kalbos vartotojams gal ir ne viskas žinoma, bet minėtai komisijai privalu žinoti ir laikytis savo žodžių...
Klausiu lietuviškai pramokusio kitataučio nuomonės dėl anūko, lietuviškai – vaikaičio vardijimo šnekamojoje (buitinėje) lietuvių kalboje. Reikalas esąs tas, kad vaikaičio beveik niekas nežino, o štai anūkas – eto vešč! Na, jeigu daiktas, tai – daiktas. Daiktai, kaip žinome, parduodami, perkami. Studentai, kuriems su kolegomis dėstėme, siūlėsi surengti piketą prie minėtos komisijos buveinės ir Lietuvos radijo ir televizijos komiteto su anuos laikus primenančiais transparantais Po kiek kalbos šiukšlės?! Studentai įsitikinę, kad ponai, į kuriuos kreipiamasi, labai išprusę, moka ne tik skaityti, bet ir skaičiuoti. Labai jau įspūdingai atrodė jų biudžeto skaičiavimas – kova dėl pinigų! O gal ir šiukšles į bendrinę lietuvių kalbą įstumia pinigai?
Nemažiau įspūdingas patikimo klausimas. Vadovaudamiesi tokiu kriterijumi, galime toli nukeliauti. Man, pavyzdžiui, gaila chunveibinų, apkvailintų, suklaidintų žmonių. Su jais teko susidurti Indokinijoje. Ir piktina smerktina jų veikla, paženklinusi kultūrinę revoliuciją Rytuose. Galime įžvelgti analogų lietuvių kalbos naujinimuose – kultūrinėje kalbos revoliucijoje. Man gaila Lietuvos chunveibinų ir chunveibinių, besišypsančių iš televizijos ekranų ar plyšaujančių salėse viešųjų renginių metu. Iš istorijos žinome: revoliucija reikalauja aukų. Tai aukokime. Sužaiskime socialinį gambitą. Aukokime Valstybinę lietuvių kalbos komisiją! Jeigu viskas leidžiama, tai puiku. Šaunu! Kam ji reikalinga? Dabar, kol dar tokia komisija yra, tai gimtosios kalbos vartotojai per daug negalvoja – komisija patars, ištaisys, o kai tokio klaidinančio šydo nebeliks, kalbos vartotojai bus reiklesni sau. Gimtoji lietuvių kalba tik laimės.
Ir tokių atrakcijų šiuolaikiniame gyvenime, mūsų naujausioje istorijoje, randame daugybę. Juk galima gyventi su kalbos atrakcijomis? O gal ne?
Atgal
