VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.10. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Juodaodis, Afroamerikietis (3)
Jonas A. Patriubavičius
Čia reikia pasakyti, gal nebus kitos progos, kad visose visuomenėse yra grupės, į kurias savo panieką projektuoja valdančios ir kitos aukštesnės klasės. Lietuvoje, kaip ir, pavyzdžiui, Kanadoje, šią kompensacinę funkciją atlieka, matyt, alkoholikai ir benamiai, kai voliojasi gatvėje ar žudosi. Taip, tokiu būdu, aukštesnės, „pirmarūšės“ klasės būdu įtvirtina savo, kaip dominuojančios grupės, identitetą ir jį atnaujina keičiantis kartoms ir perduoda savo vaikams.
Deja, tokiai klasifikacijai (kad Amerikos juodaodžius būtų galima laikyti kasta) irgi trūksta argumentų. Taip, jie buvo nustumti į socialinį pakraštį, gyveno lyg ir gete kaip žydai prie vokiečio. Bet nebuvo taip, kad baltieji jų visai neliestų. Dar ir kaip lietė. Dabar JAV genetiškai grynų juodaodžių, neturinčių kito kraujo, yra tik 5 proc. Visų kitų geneologiniame medyje yra ir baltųjų, ir indėniškų, ir lotyniškų šakų. Be to, kastai priskiriami asmenys, pasmerkti dirbti nešvarius darbus (Indijoje su lavonais) visam laikui, amžinai. Amerikoje taip su Negrais niekada nesielgė. Negrų statusas buvo švelnesnis, ne galutinis. Ir rasizmo siautėjimo laikais jie turėjo galimybių gyventi savo trobelėje kaip tas Dėdė Tomas.
Pripažinus Negrus kasta, tektų ir baltuosius traktuoti kaip kastą. Amerika būtų kastų visuomenė, o tai nesuderinama su demokratija, kurios hegemonu Amerika save tituluoja ir, tikriausiai, nemeluoja. Tačiau ginčai dėl Negrų kastos statuso nėra bereikšmiai. Vien tai, kad klausimas taip radikaliai keliamas, rodo jų tikrąją padėtį, nenormalią.
Vergų gyvenimas Amerikoje
Vergų darbas plantacijose. wikimedia.org
Dabar priimta juodaodžius sieti su rase. Rasė yra biologinis terminas, tačiau Amerikos juodaodžiams šis terminas, dominuojančių baltųjų valia, buvo virtęs (turbūt dar ir dabar neišgyvendintas) socialiniu. Pagal juodą odos spalvą jiems buvo skiriamas ir juodas likimas. Jie jo nesirinko, jiems primetė. Pagal šį atsitiktinį požymį iš juodaodžių atimamos socialinės galimybės, vergijos laikais jų gyvenimas neturėjo perspektyvos.
Po vergijos panaikinimo (1863 m.), kai kurie juodaodžiai visgi prakuto, išsimokslino. O 1936 m. olimpiadoje Berlyne lengvojoje atletikoje laimėjo visus medalius ir lyg ir įspyrė arijams į tam tikrą vietą. Tačiau štai įdomus faktas: per visą laiką iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio jie neįkūrė jokios gamyklos. Iš jų buvo smulkių kapitalistų, kurie valdė viešbučius, restoranus, salūnus, smukles, namus, bet gamybininkų nebuvo. Į kapitalistų klasę kelio nebuvo, jų neįsileido ant galimybių vartų su savo įstatymais, prietarais ir ideologinėmis doktrinomis (kad negrai morališkai netvirti) stovintys baltieji. Vidurinė klasė visgi neatlaikė, palaipsniui juodaodžiai čia įsitvirtino, ypač po antirasistinės revoliucijos (1965 m.). Taip tvirtina mūsų šaltiniai.
Iš vergovės į laisvę – gyventi su rasizmu
Vergai Amerikoje atsirado 17 amžiuje. Juos išnaudojo kaip gyvulius. Ar ne dėl to dabar liberalai taip rūpinasi gyvulių laikymo sąlygomis, gal atgailauja? Jeigu taip, tai lyg ir turėtų mus įtikinti, kad vergijos daugiau nebus.
Kokie buvo vergvaldžių ir vergų santykiai? Žinoma, antagonistiniai, abipusė neapykanta, bet niekas nesirūpino juos ir elgesį aprašyti ar kitaip užfiksuoti. Kaip jautėsi iš Afrikos išplėštas juodaodis ir kokias strategijas naudojo, kad išliktų ir kad mažiau kentėtų, kaip elgėsi. Ar daug jų žudėsi? Ar kopijavo vergvaldžių elgesį, ar buvo tarp jų, kaip sako rusai „verchų“, kurie, kompensuodami praradimus dėl pažeminimų, elgėsi su savaisiais tarp savųjų kaip vergvaldžiai? Neatsirado etnografų, kurie tai užfiksuotų, nes Negrai nebuvo laikomi žmonėmis. Raštingiems žmonėms jie nerūpėjo.
Tačiau ne viskas prapuolė. Ilgai gyvendami kompaktiškai, tarp savųjų, kaip gete, Negrai neprarado savo identiteto ir jį perdavė, sukūrė savitą kultūrą, kurią integravo į imigrantų nacijos kultūrą. Išliko dainos ir melodijos, pasakos ir raudos. Be šito dėmens baltųjų amerikiečių nacijos kultūra būtų bedvasė, dirbtinė, neiškentėta. Matyt, galima drąsiai teigti, kad iš visų mažumų, tautinių, religinių ir seksualinių, Negrų indėlis į amerikiečių, imigrantų nacijos, kultūrą yra reikšmingiausias. Imigrantai, sakysim, tokie kaip Frankas Krukas iš Lietuvos, ir negalėjo kurti kultūros, nes buvo nekultūringi, savo tėvynėje prisidirbę ir priversti iš jos bėgti.
Medvilnės derliaus ėmimas
Amerikos Negrai iš vergijos dykumos ėjo daugiau kaip 100 metų (1865 – 1965). Kaip žinoma, Mozė iš nelaisvės žydų tautą vedė 40 metų. Negrams, buvusiems vergams, religija buvo vienintelė paguoda, vienintelis vilties spindulys. Mozės patirtis labai pravertė.
Kai prasidėjo 1861 - 1865 pilietinis karas, vergai tikėjosi atgauti laisvę. Jie su džiaugsmu pasitiko konfederacijos kariuomenę. Minios pabėgusių iš plantacijų ir fermų juodųjų vergų sekė paskui kariuomenę, stengėsi būti naudingi išlaisvintojams, dirbo visokius pagalbinius darbus. Deja, baltieji generolai juos vijo nuo savo gurguolių, sakė, kad jie trukdo kariauti, juos reikia, su žmonomis ir vaikais, išlaikyti. Yra žinomas vieno JAV nacionalinio didvyrio generolo credo, kurį atvirai dėstė, ypač tada, kai buvo girtas, t.y. sakė tai apie ką galvojo būdamas blaivas: „Aš į Pietus su savo vyrais karžygiais einu ne tam, kad išlaisvinčiau Negrus“.
Diskriminacijos mechanika. Košmarai
Baltųjų santykis su Negrų mažuma buvo visada, visais JAV istorijos periodais, svarbus ir komplikuotas. Tai magnetinė ašis, apie kurią sukosi ir sukasi visas visuomeninis gyvenimas. Svarstant bet kokį politinį, ekonominį, religinį ar seksualinį (abortų, kontracepcijos, mišrių santykių, homoseksualų tolerancijos) klausimą, visada būdavo atsitrenkiama į problemą, kaip elgtis su Negrais, kaip pastatyti į savo vietą, t.y. diskriminuoti, ir kaip tai pateisinti. Toks „pragmatiškas“ mąstymas arba „real politik“ buvo būdingas iki, maždaug, dvidešimtojo amžiaus vidurio.
Postūmį pokyčiams davė pasauliniai karai, kuriuose Negrai, lygiomis su baltaisiais, kariavo ir žuvo (ir Europą vadavo). Dominuojantys visose gyvenimo srityse baltieji pagaliau suvokė, kad pavojinga ir nekrikščioniška, jog Negrai (nuvaryti į socialinį pakraštį, segreguoti, neturintys teisės parke su baltuoju sėdėti ant vieno suoliuko) turi mirti už jų, baltųjų, interesus ir pasigrobtą teisę laikyti juodaodžius morališkai nepilnaverčiais, žaloti, negailėti, nepadėti, t.y. laikyti žemesniais.
Iki to momento, kai dominuojantys baltieji atėjo į protą, 20 amžiaus viduryje, Negrų gyvenimas buvo tikras košmaras. Juos sąmoningai laikė tamsybėje ir skurde. Po pilietinio karo Negrams buvo suteikta laisvė, paskelbta, kad jie laisvi.
Bet nei federalinė valdžia, nei intelektualinis ekonominis elitas nepasirūpino abstrakčios laisvės lozungus kiek nors sukonkretinti. Jiems buvo palikta mažai, beveik jokių galimybių, integruotis į ekonominį gyvenimą. Ir svarbiausia: Negrams nebuvo suteiktas laisvės pagrindas – nuosavybė.
Kai Šiaurės kariuomenė okupavo Pietų valstijas, šių ekonominis gyvenimas, pagrįstas vergija, žlugo. Plantatoriams ir fermeriams buvo palikta nuosavybės teisė, bet jie neturėjo kapitalo gamybai įsukti. Kaip jau buvo sakyta, nebuvo pagalvota, ką tie išlaisvinti negrai darys, ką veiks, kaip gyvens
Tai labai primena padėtį Lietuvoje, kai buvo panaikinti kolchozai, o žeme, kaip sava, ėmė disponuoti žemėtvarkininkai ir spekuliantai.
Žemės, kurios taip troško, Negrai negavo, o neapykanta jiems liko tokia pati. O gal ir didesnė, kaip ir prieš išlaisvinimą.
Pabuvusi keletą metų Šiaurės okupacinė kariuomenė pasitraukė, baltieji plantatoriai ir fermeriai pasijuto nugalėtojais ir pasistengė, kad į Pietus grįžtų sena tvarka, kuo greičiau ir kuo labiau primenanti vergiją. Prasidėjo neturinčių ką veikti ir ką valgyti negrų maištai. Federalinė vyriausybė paskelbė vadinamąją Atkūrimo („Reconstruction“) programą. Tai nebuvo rimtas žingsnis, tik imitacija, sisteminių žemės ūkio reformų nebuvo, nes finansavimas buvo menkas, o politinė valia padaryti negrus fermeriais dar menkesnė. Federalinė vyriausybė įkūrė taip vadinamus Išlaisvintųjų žmonių biurus („Freedmen‘s Bureaus“) išlaisvintiems Negrams padėti, kad jie taptų ekonomiškai savarankiški ir galėtų save išlaikyti, mokėtų mokesčius, o ne išmokas graibytų. Atrodo, tai buvo kilni užmačia, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kadangi federalinė valdžia skyrė mažai pinigų, tai sisteminės reformos buvo neįmanomos, o tos sumos, kurias visgi davė, buvo dalijamos kaip išmokos (ir jas alkani buvusieji vergai pravalgė) ir pradinėms mokykloms steigti. Geriau negu nieko, bet Negrų padėtis buvo beviltiška, jie tabūnais klajojo po raudonžemio prerijas, ieškodami kokio nors darbo. Baltieji fermeriai ir plantatoriai, jausdami nostalgiją vergijai, šiuos žmones laikė valkatomis ir bastūnais, kurie nenori dirbti, vadinasi, yra be jokios moralinės atsakomybės, nesugeba susirasti sau vietos.
(Kaip viskas vyko, galima pailiustruoti Lietuvos kaimo gyvenimu po kolchozų panaikinimo, kai sisteminės reformos Lietuvos kaime vykdytos ne valstiečių, o visokių aparatčikų labui, atsisakant šeimos ūkio, siekiant sukoncentruoti gamybą dideliuose ūkiuose. Paralelės tarp Lietuvos ir Pietų valstijų žemės ūkio politikos tiesiog stulbinančios. Tai ar reikia stebėtis, kad daug Lietuvos kaimo žmonių baigia savo gyvenimą savižudybe. Toks elgesys buvo būdingas ir iš vergijos išlaisvintiems, bet nelaisviems negrams.
Vėliau, kai padidėjo medvilnės kainos pasaulinėje rinkoje, baltųjų ir buvusiųjų vergų ekonominiai ir socialiniai santykiai atsistatė, tik šiek tiek kitokiu pagrindu. Buvusieji Negrai paversti baudžiauninkais, įdiegta vadinamoji lėno sistema. Kaip jau sakyta, Pietų valstijų, kur gyveno didžiuma Negrų, plantatoriai ir fermeriai neturėjo pinigų (taip juos baudė, kam sukėlė pilietinį karą: už nusavintas žemes kompensacijų nedavė, išskyrus Kolumbijos regioną („District of Columbia“). Ieškodami išeities, fermeriai ir plantatoriai ėmė nuomoti žemės rėžius negrų šeimoms, šie užstatydavo būsimą derlių bankams, už paskolas pirko sėklas ir trąšas, vėliau pardavę medvilnę atsiskaitydavo su nuomininkais ir bankais. Ši sistema įsigalėjo ir kurį, gana ilgą, laiką buvo Pietų valstijų žemės ūkio pagrindu. Bežemiai baltieji taip pat buvo įjungti į šią sistemą. Tai sudarė sąlygas baltiesiems nekęsti Negrų kaip ekonominių konkurentų.
Kai kurių Negrų gyvenimas buvo jaukesnis. Tai tų, kurie dirbo pas turčius namų tarnais, prižiūrėjo vaikus ir senelius. Šie nebuvo laikomi rasiniu atžvilgiu beviltiškais. Šiaurėje, kuri nugalėjo pilietiniame kare, Negrų padėtis buvo kiek geresnė, bet rasistiniai prietarai (kad žemesnės rasės, dėl to morališkai degradavę) tapo savotiška ideologija, nes tuo buvo galima teisinti negailestingą jų išnaudojimą. Šiauriečiai smerkė vergiją, bet išlaisvinti Negrai tapo jiems ekonominiais konkurentais, todėl likutinis (angl. „persistent“) vergvaldžių rasizmas jiems buvo prie širdies. Vadinasi, rasizmui nenykti sąlygos buvo visuotinos.
1865 – 1866 m. Pietus valdė technokratinės laikinosios vyriausybės, kurios išleido taip vadinamus Juoduosius kodeksus („Black Codes“). Mat, pasijutę laisvi, Negrai masiškai traukė į Šiaurę, nebuvo kam dirbti plantatorių laukų, tai grėsė ekonomine katastrofa (primena Lietuvos padėtį dabar, kai masiškai bėga į užsienį ir mūsų „verslininkų“ aimanas, kad nėra kvalifikuotos darbo jėgos), nebuvo kam dirbti. Juodieji kodeksai turėjo šį procesą užkardyti. Tam pritarė ir Šiaurės pramonininkai, suinteresuoti, kad Pietūs tiektų žaliavas. Juoduosius kodeksus sudarė įstatymai, kurie pavertė išlaisvintuosius baudžiauninkais lėno sistemoje. Buvo apribota teisė migruoti. Bėgančius į Šiaurę sulaikydavo ir bausdavo fizinėmis bausmėmis – kaip vergovės laikais. Be to, jie įsiskolindavo bankams ir šie darė taip, kad Negrai liktų amžinai skolingi. To dar nepakako. Buvo priimti ir kiti specialūs įstatymai negrams terorizuoti ir bauginti. Juos plakė rykštėmis ir rimbais, rasistai organizavo Ku Kluks Klaną, šis savo ruožtu organizavo linčo teismus. Negrus korė ir degino. Per dešimtmetį, nuo 1882 iki 1892 m. buvo nulinčiuota 1400. Vėliau tiek aukų nebuvo, pasak E.Franklin Frazier, nes Negrai susitaikė su teroristine sistema.
Bet rasinių maištų būta, ypač aršūs Naujajame Orleane ir Memfyje (1866 m. rudenį). Į Pietų valstijas buvo vėl įvesta federalinė kariuomenė. Federalinė valdžia priėmė vadinamąsias Konstitucijos pataisas, tryliktąją ir keturioliktąją (žr. „Fourteenth Ammendment). Valstijoms buvo uždrausta leisti diskriminacinius įstatymus ir direktyvas, Negrų pilietinės teisės sulygintos su baltųjų. Pirmą kartą Negrai buvo išrinkti į valdžią, kai kuriose valstijose sudarė daugumą. Bet tai tęsėsi neilgai, nes nebuvo imtasi priemonių pagerinti Negrų ekonominę padėtį, jie tebebuvo socialinė grupė reikalinga ekonomikai nešvariems, fiziniams, nereikalaujantiems kvalifikacijos darbams dirbti.
Buvusieji vergvaldžiai pasistengė užtverti galimybių vartus į politiką. Jų balsavimo bei rinkimų teisės buvo apribotos visokiomis kvotomis ir barjerais. Kad galėtų balsuoti iš Negro buvo reikalaujama raštingumo, nuosavybės ir kitų cenzų. Pats bjauriausias išsigalvojimas buvo vadinamas „senelio straipsnis“: jeigu senelis nebalsavo, tai ir sūnus, ir anūkas negalėjo. Partijos neleido Negrams kelti savo kandidatus vadinamuose „pirminiuose rinkimuose“ (angl. „primaries“). Ir demokratai, ir respublikonai dėl Negrų pilietinių ir ekonominių teisių demonstravo pavydėtiną vienybę (kaip Lietuvoje vieningai nenori rimtai kovoti su korupcija ir vieningai nusistatę prieš airišką mokesčių sistemą, garantuojančią didesnį biudžetą).
Atgal
