VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09.25. Odė „ausims“ iš komunistinio futbolo pelkynų (2)
Gediminas Kalinauskas,
sporto žurnalistas, AIPS narys, rašytojas
aigi didžiai gerbiamas ir mielas bičiuli A. Vosyliau (mes artimai pažįstami daugiau nei 40 metų, daug kartų svečiavausi bute – aut.) , tavo minkštas charakteris, nuolankumas ir pasitikėjimas buvusiais bendražygiais aikštėje bei „brolio” pakiša ir lėmė, kad netekai darbo, o „Žalgiris” (Lietuvos rinktinė) atsidūrė 3-me SSRS futbolo ešelone.
„Žalgiris” dar nebuvo itin „raudonas” (komjaunuoliškas) ir iki 1974-ųjų, kol atėjo A. Klimkevičius ir antrus metus viršininkas buvo komunistas V. Čiegis, o 1976 m. pastarąjį pakeitė „raudonasis” A. Kulikauskas. Vėliau jį ryškiai nuspalvino A. Liubinskas, ir B. Zelkevičius.
Kai jau artėjo SSRS krachas ir vis stiprėjo sąjūdis, 1987 m. Maskvos emisaro N. Dybenkos, pas kurį, anot futbolininkų, B. Zelkevičius į jo kabinetą galėjo duris atidaryti ir kojomis, nurodymų buvo maža. Jam į pagalbą atėjo LTSR kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Z. Motiekaitis, davęs užduotį. Vertimas iš rusų kalbos, kai 25-ių „desantininkų” delegacija (15 komjaunuolių, 5 komunistai ir 1 kandidatas) vyko į Siriją: „Delegacijos vadovui Podbereckui, komandos kapitonui A. Mackevičiui; Vadovams ir visiems delegacijos nariams keliama užduotis pasiruošti ir būnant užsienyje rengtuose susitikimuose, spaudos konferencijose, asmeniniuose pokalbiuose su įvairių užsienio federacijų atstovais, treneriais, sportininkais ir gyventojais aiškinti TSKP XXVII suvažiavimo nutarimus, Tarybų valstybės vidaus politiką, partijos generalinę liniją dėl taikaus skirtingų visuomenės ir politinių sistemų bendradarbiavimo.
Knygos „Lietuvos studentų futbolo raida“ viršelis
.jpg)
Gintautas Abramavičius
Pokaris. Eilė prie parduotuvės. Vorkuta
Vytautas Skripkauskas ir Valdas Adamkus
Propaguoti TSRS, Tarybų Lietuvos ekonomikos, mokslo ir kultūros pasiekimus. Pasakoti apie fizinės kultūros ir sporto plėtotę šalyje, respublikoje, mieste, rajone; apie Tarybų Lietuvos sportininkų pasiekimus tarptautinėje arenoje; apie tarybinę mokyklą ir pasiekimus šioje sporto šakoje (gal futbole – aut.).
Aiškinti TSRS NOK principinę liniją, tvirtinant ir keliant tarptautinį sporto judėjimą, būtinybę laikytis olimpinės chartijos kilnių siekių, pažymėti neigiamą TOK (Tarptautinio olimpinio komiteto) 91-05 sesijos sprendimą leisti profesionalams dalyvauti Olimpinėse žaidynėse.
Apie delegacijos pasirengimą informaciniam propagandiniam darbui TSRS ambasada Sirijoje informuota (LVCA, f. R982, ap. 2, b.3701)”. Tai bent nuoširdumas pasiuntus profesionalius futbolininkus!
Kaip matyti, iš dokumentų ir A.K. veikaliukų, komunistinė sistema dar nesirengė lengvai kapituliuoti, o gal tai buvo atsarginis variantas Sąjūdžio nesėkmės atveju...
Deja, buvusiesiems prie komunistinio lovio dar labiau pasisekė. Į Lietuvos Tautinį olimpinį komitetą sugužėjo visa buvusioji grietinėlė, užvaldė visas sporto bazes, kurias dabar jau baigia išparceliuoti.
Į visus dorus Lietuvos žmones, žuvusius Sausio 13-ąją, buvusieji nusišluostė kojas. Ne „po žingsnelį” (pagal K. Prunskienę ir A.M. Brazauską), o šimtamyliais žingsniais pulta prie prichvatizacijos. Partijos lyderis metėsi prie žymiosios bufetininkės sijono, glaudėsi prie kardinolo V. Sladkevičiaus sutanos. Buvęs sportininkas ir jo chebrytė pamiršo nacionalinio stadiono, kuris būtų jau senai atsipirkęs, statybas.
Buvusiosios LKP pakalikai pasiskirstė į įvairias partijas, minta Seime ir ministerijose. Nauji partijų junginiai gali būti ir su prokuroru, „Rubikono” atstovu ir teisiamos partijos atstovu, žvilga „kniazių” veidai. A. Klimkevičiaus sūnelis – Pakruojo dvarininkas! Buvęs futbolininkas R. Karpavičius (LVKKI auklėtinis) kelis metus praleido „belangėje”, tačiau po to susikrovė daugiau kaip šimto milijonų kapitalą. Kažkoks J. Loputis iš mechanizacijos valdybos iš „Žalgirio” „išspyrė” komunistinį dievaitį B. Zelkevičių, o A. Liubinskas gali keisti savo pažiūras bet kokiam vėjeliui papūtus. Toks komunistinio auklėjimo paveldas! Tegul stovi ir paminklas P. Cvirkai, bet su prierašu, kad juo pasekė tūkstančiai kolaborantų.
Gal tai pažadintų mūsų visuomenę, kad LKP būtų pripažinta vykdžiusi tautos genocidą. Juk visas pasaulis žino Holokaustą
Man dėl sovietinės okupacijos likusiam be tėvų, knygnešio B. Buroko, jo šeimos narių, komunistinių kraugerių išžudytų giminaičių (kapaviečių dar tebeieškau Kolymoje, Vidurio Rusijoje ir Ukrainoje), mačiusiam partizaninį pasipriešinimą ir kritusius kovose, iki širdies gelmių skaudu, kai eiliniai mokytojai, dėstytojai ir katalikiškai auklėti žmonės tapo nusikalstamos LKP organizacijos bendrininkais.
Tai liečia ir Joną Babravičių vyresnįjį, kuris minėtame interviu man per kelias valandas prie arbatos ir vaišių atliko savotišką išpažintį ir po ja pasirašė (ant kiekvieno rankraščio puslapio), nes dar tvirtai buvo jaučiamas buvusios sistemos dvelksmas ir jau išsiplėtojusi partinė veidmainystė. Todėl susitarėme, kad ne viską galima viešinti, ypač tai, apie ką kalbėjome pabaigoje prie kitokios „arbatos”.
Buvęs partijos šulas pasakojo, kad augo katalikiškoje šeimoje, bet dar komjaunuoliško amžiaus (26 metų), dirbdamas darbų vykdytoju, 1954 m. įstojo į komunistų partiją, kurios vadovas buvo tautos išgama A. Sniečkus – V. Kapsuko bendražygis. Tokiu būdu jis norėjęs kilti karjeros laiptais. Į mano provokacinius klausimus arba neatsakė, arba kalbėjo įvairiais išvedžiojimais…
Juk aiškiai buvo paminti beveik visi Dievo ir Bažnyčios įsakymai (Neturėk kitų dievų, nemeluok, nevok ir kt.), komunistiniai kanonai. Dėl kažkiek perdėto „nevok” tarp mūsų ir kilo nedidelis ginčas. Kodėl nedirbančius nei statybose, nei žvejybos bazėse futbolininkus reikėjo taip įforminti? Juk tai baisus melas ir moralinis darbo kolektyvų bei sportininkų žlugdymas. Dabar tai būtų įvardijama, kaip mokėjimas vokeliuose.
Žinoma, kad J. Babravičius bažnyčių nestatė ir savo partijiečių kolektyviai melstis nekvietė. Tuo metu tikintieji buvo persekiojami…
Be abejo, jo nuveikti organizaciniai darbai būnant Klaipėdos „meru” yra nemaži, nes reikėjo atstatyti tai, ką sugriovė sovietinė okupacinė kariuomenė (išskyrus bažnyčias). Tačiau viskas buvo daroma labai pavėluotai, nes visa Lietuvėlė buvo militarizuota ir didele dalimi užtvindyta komunistų. Tai ypač pasakytina apie Klaipėdą ir Vilnių, kur buvo koncentruojama pramonė.
Kadangi savo akimis mačiau, kaip iš griuvėsių kilo Utena ir sostinė, iškyla visas „ūkiškumo” vaizdas, kurį vėliau liaupsino komunizmo gegutė Kazimiera Prunskienė, universiteto prorektorius Bronius Sudavičius, o vėliau didysis „ūkininkas” A.M. Brazauskas.
Ištrūkti iš kolūkių ir tarybinių ūkių vergovės paprastam žmogeliui buvo neįmanoma. Pirmiausiai namus Utenoje statėsi valdžios kolaborantai bei kyšininkai. Laukus arė ir sunkiausius darbus dirbo moterys ir seneliai, nes gyvi likę partizanai, turtingesnės šeimos atsidūrė gulaguose.
Kai kažkiek atsirado technikos, kaimuose buvo daug laisvų darbo rankų, o miestuose dėl gyventojų prieaugio – namų šeimininkių. Tai ir sudarė prielaidas kurti regionų centrus, vystyti pramonę. Utena iškilo kaip ant mielių dėl suvažiavusių iš kelių Aukštaitijos rajonų ir vietos bedarbių. Pokarinį badmetį teko išgyventi ir man, kai į kapus iškeliavo artimieji, o už vargadienius teta gaudavo duonai netinkamų grūdų. „Kerzinės” duonos teko stovėti kilometrinėse eilėse Utenoje net speiguotomis žiemos naktimis. Tada J. Babravičius jau valgė tikrai ne vien komunistinę duoną…
Genocidą ir įvairias patyčias patyriau, kai nestojau į pionierius ir komjaunimą. Dirbdamas prekyboje (1,5m.) ir tiekimo ekonomistu, skyriaus viršininko pavaduotoju ir viršininku (28m.) patyriau visą moralinį valdžios išsigimimą. Išgirtame planiniame ūkyje tvyrojo baisi korupcija, kyšininkavimas, vagystės. Trūko arba nelaiku buvo tiekiamos žaliavos, įranga, prietaisai ir kt. Smirdinčiuose vagonuose teko šimtus bemiegių naktų praleisti kelionėse nuo Kaliningrado iki Rusijos platybių, nuo Murmansko iki Užkaukazės ar Vidurinės Azijos respublikų. Todėl per įvairias pažintis (daugiausia su futbolo istorikais ir kolekcininkais) į Lietuvą riedėjo ne tik griežtai limituotos medžiagos ir įrengimai, bet ir iš kitų respublikų fondų ir net karinių rezervų (už šimtus milijonų rublių). Mano pastangomis malūnai, grūdų produktų kombinatai ir kombinuotųjų pašarų gamyklos vienu metu gavo kabelių, įvairių elektros variklių ir aparatūros daugiau nei Kazachstanas – pasaulinis grūdų aruodas! Niekada neėmiau siūlomų didžiulių kyšių, nesinaudojau „juodosiomis kasomis”, skirtomis revizorių, komunistinių tikrintojų papirkinėjimui ir partkomų bei rajkomų duoklei. Teko paaukoti tūkstančius, gautus už premijas, nes kartu naudojausi galimybėmis rinkti mūsų futbolo istorijos medžiagą.
Rašto aiškintojų ir pranašų
Pirmiausia tai liečia aukštųjų mokyklų leidinius, mokslines disertacijas bei įvairias knygas sportine tematika. Visur būtina, kad dalyvautų keli recenzentai ir būtų politinė interpretacija. Be abejo, anksčiau buvo privaloma šlovinti TSKP, ekonominius pasiekimu, komunistinės santvarkos pranašumą ir t.t.
Kaip teko patirti, aukštosiose mokyklose daug kas aklai buvo nusirašinėjama iš kitų mokslinių (kai kurie nelabai tuo „kvepėjo”) ir net kai kurių studentų diplominių ar kursinių darbų. Todėl futbolo istorijos klaidos kartojosi dešimtmečius. Jų pilna ir dabartinėse brošiūrose, žurnaluose.
A. Klimkevičius, rašydamas knygą „Lietuvos futbolo istoriją. Žmonės 1911-1990” pasinaudojo net 7 mano ir bendraautorių knygomis: „Ažuolo šaknys”, „Futbolas Sūduvos krašte 1920 – 2011m.”, „Lietuvos futbolui – 80”, „Vilniaus Žalgiris”, „Lietuvos studentų futbolo raida (1924-2009)”, „Lietuvos futbolas 1922-1997m.“, „Aukso ir gintaro amžiaus aidai”, bet pateiktoje biografijoje išvardijo tik keturias iš aštuonių išleistų. Niekinančiai brūkštelėjo: „savamokslis žurnalistas”. Žinoma, kad buvau priskirtas prie okupuotmečio, kurį tiesiog dievina, žmonių. Deja, visos mano knygos išleistos po 1997-ųjų!
Pačios ilgiausios komunistinio auklėjimo „ausys” išlindo, kai aš rašiau knygą apie studentų futbolo istoriją, kurios išleidimą organizavo A. Klimkevičiaus auklėtinis V. Jančiauskas, VPU lektorius. Šis pasistengė, kad leidinys būtų apsvarstytas ir rekomenduotas spaudai VPU sporto ir sveikatos fakulteto sporto metodikos katedros bei fakulteto tarybos posėdžiuose. Tuo metu buvo pateiktas tik mano surinktos medžiagos ruošinys, o ne knygos maketas. Jis buvo vizualiai peržiūrėtas per labai trumpą laiką.
Po šių „procedūrų” V. Jančiauskas pasiūlė savo rašinį „Trenerio veiklai būtinos vertybės”, kurį išvertė iš sovietinės rusiškos brošiūros. Tai įvardijo kaip asmenine patirtimi dirbant futbolo treneriu (knygos 426-428 psl.)
Kadangi šis leidinys įvardintas kaip mokslinis darbas, o tai labai svarbu dėstytojams ir profesūrai, aš sutikau, kad autoriumi pagal abėcėlę būtų ir V. Jančiauskas. Dėl „svorio” recenzentais įrašyti prof. Kazys Milašius ir doc. dr. Rūtenis Paulauskas, kurių aš net nepažįstu ir nežinau jų darbų apie futbolą.
Peržiūrėti medžiagą man buvo priskirtas prof. Povilas Karoblis, žinomas lengvosios atletikos specialistas. Po diskusijų sutikau, kad knygos pavadinimą „Egzaminai žaliosiose vejose” galima pakeisti bei truputį pakoreguoti pratarmę (9-10psl.). Tačiau nesutikau su partijos giganto siūlymu pašlovinti komunistinio auklėjimo laikotarpį. Tad atsirado sakinys: „…svarbiausia skiriamoji riba – 1990m., kai pradėjo ryškėti pirmieji nepriklausomos Lietuvos pertvarkos bruožai, rodantys požiūrio į sporto problemą Lietuvoje, nuostatų, vertybių kaitą” (!). Sutikau, kad pratarmėje būtų paminėtas ir prof. Juozas Skernevičius bei pats P. Karoblis, kuris po kelių dienų įdavė pratarmės vertimą į anglų kalbą.
Maketuojant knygą visą laiką dalyvavau, nes kildavo keblumų dėl nuotraukų ir varžybų turnyrinių lentelių patalpinimo. Leidinys buvo išleistas gana greitai. Tačiau jį išvydęs leidykloje prie V. Jančiausko organizuoto vaišių stalo, nustėrau. Viršelio kamputyje – trys vos įžiūrimos nuotraukos ir keturi knygos autoriai! Net balsu prabilau: „Kas tai?!”
Po tokios „iškilmės” V. Jančiauskas paaiškino, jog jo kolegai R. Turskiui ir gyvenimo draugei L. Mikutienei (akrobatei ar gimnastei) reikia mokslinių darbų, kaip priimta universitetuose. Apie tai aš pirmiausia informavau Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoją Vytautą Indrašių. Susidarė kebli situacija dėl autorystės teisių pažeidimo, nes su manimi finansiškai atsiskaityti buvo delsiama net 5 metus!
Manau, kad dėl ryškios aferos man nevėlu kreiptis į Švietimo, mokslo ir sporto ministrą ir kitas institucijas. Juk visai neseniai už plagijuotą mokslinį darbą (ar dalį) iš pareigų turėjo pasitraukti Kauno technologijos universiteto rektorius, buvęs futbolininkas, Petras Baršauskas – akademiko Kazimiero sūnelis.
Už tai, kad knygoje išgarsinau A. Klimkevičiaus leidinėlyje „ Tarybų Lietuvos studentų futbolas” (Vilnius, 1987) visai „pamirštą” Kauno karo mokyklą ir „buržuazinį” Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), gal ir man priklauso koks nors karinis ar mokslo laipsnis?
Pro laiko prizmę
Kęstutis Latoža, „Žalgirio” žaidėjas (1968-1983), treneris: „Meistrų komandoje pagal amžių ir patirtį žaidėjai gaudavo I-III kategorijos sporto instruktorių atlyginimus. Tokiu būdu buvo skatinamas meistriškumo kilimas. Dar buvo mokami priedai iš statybinių organizacijų.
„Pažanga”, kurioje žaidžiau ir buvau treneris (1985-1986), gaudavau šaltkalvio atlyginimą. Panašiai „dirbo” ir kiti futbolininkai, įforminti šaltkalviais, remontininkais, elektrikais ir kt. Kiek žinau taip tęsėsi daug metų”.
Algimantas Puodžiūnas, futbolininkas, treneris: „1985-1986m. aš buvau sostinės „Pažangos” žaidėjas, gaudavau IV kategorijos šaltkalvio atlyginimą, nors nedirbau. Iš įvairių „specialistų” buvo sudaryta visa komanda. Ji subyrėjo, kai įskundė mūsų konkurentai. Komisija darbo vietose nerado nei vieno futbolininko…”
Gintautas Abramavičius, futbolininkas, DLK Mindaugo bataliono viršila, ginkluotės skyriaus viršininkas: „Daugiau nei dešimt metų žaidžiau Panevėžio komandose. Mūsiškiai buvo labai vieningi, nesusižavėjo kitų pasiūlymais. Stengėmės žaisti geriau už internatinės sporto mokyklos auklėtinius, atvykusius iš kitur. Todėl mus futbolo mėgėjai ir gerbė – be eilės leisdavo atsiimti atlyginimus, nors „Ekrano” gamykloje nedirbome. Sėkmingai gyniau Lietuvos garbę misijose Afganistane (1998-1999) ir Kosove (2001-2002)”.
Stanislovas Danisevičius( Ištrauka iš A.K. knygos „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės 1911-1990”, 305psl.): „Konflikte komandos vadovai („Žalgirio” – aut.) atpirkimo ožiais pasirinko mane, Valdą Kasparavičių. Buvome vieni vyriausių, turėjome autoritetą, be to, atsisakėme stoti į partiją, tad niekas negynė…”
Virginijus Liubšys, futbolininkas, treneris: „G. Kalinauską pažįstu seniai, gal trisdešimt metų, kaip futbolo istoriką, daugelio knygų autorių, rungtynių informatorių Vilniaus stadionuose. Įvairiais klausimais teko artimai bendrauti. Tai tolerantiškas ir kultūringas žmogus. Apie partinį perėjūną ir prisitaikėlį A. Liubinską galiu kalbėti daug arba nieko. Šį kartą renkuosi pastarąjį variantą”.
Vytautas Skripkauskas(gim. 1927m. Klaipėdoje) – gyvoji mūsų sporto ir muzikos legenda. Futbolininkas, fechtuotojas. Muzikologas, nusipelnęs Lietuvos artistas (1975), orkestro „ Septima” vadovas (nuo 1966m.), mokytojas ekspertas.
Matė visas mūsų futbolo tarpukario įžymybes. Žaidė Panevėžio (1943-1948), Vilniaus „Spartako” meistrų (1949) ir „Dinamo” (1950-1953) komandose. SSRS jaunių vicečempionas (1948), žaidė 2-oje Lietuvos rinktinėje. Žymus fechtuotojas – respublikos pirmenybių prizininkas, rinktinės narys.
“Dažnai prisimenu jaunystės metus, kupinus muzikos ir sporto gražių įdomybių. Žinoma, geriausius jausmus skiriu nuostabiems žmonėms, kuriuos man teko pažinti, pajusti jų kultūrą, mokytis iš jų gerumo, meilės Tėvynei, darbštumo ir pareigingumo. Laimingas, kad sutikau žurnalistą, žymų futbolo istoriką Gediminą Kalinauską. Tai nenuilstantis, labai dėmėsingas Tėvynės futbolo praeities fiksuotojas. Supratau jo patriotiškus siekius, jo giliai kasinėjamą Lietuvos futbolo dirvoną, kad būtų surastos visos mūsų šio sporto šakos žvaigždės ir visų Lietuvos miestų žaidėjai, teisėjai vadovai ir globėjai. Ir puikūs rezultatai stebina visus”.
Artimi ryšiai daugiau nei 50 metų mus sieja sporto ir kultūros baruose. Bendravome su tais žmonėmis, kurių vizijose buvo nepriklausomybės kontūrai, o vaišviloms, juozaičiams ir kitiems „ams” būsimoji šlovė tada dar nė nesisapnavo (aut.).
Vytautas Indrašius, rašytojas, kraštotyrininkas, tuometis Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas: „2010m. spalio mėn. į mane kreipėsi mūsų sąjungos narys, sporto žurnalistas, futbolo istorikas G. Kalinauskas, informuodamas mus, kad jis su V. Jančiausku, Vilniaus Pedagoginio universiteto leidyklai buvo atidavęs spausdinti knygą „Lietuvos studentų futbolo raida 1924-2009”
Gavęs iš leidyklos išspausdintą knygą, G. Kalinauskas buvo apstulbęs, kad be jo žinios ir sutikimo autoriais dar tapo Rimantas Turskis ir Liuda Mikutienė, kurie minėtai knygai nėra pateikę nei vieno straipsnio.
LNR sąjungos valdyba G. Kalinauskui pasiūlė raštu išdėstyti faktus apie autoriaus teisių pasisavinimą, leidžiant minėtą knygą, kad galėtume kartu su LATGA (Lietuvos autorių teisių asociacija) kreiptis į teisininkus. Raštiško faktų išdėstymo G. Kalinauskas LNR sąjungai nepateikė, o pats kreipėsi į šią įstaigą.
Eilę metų pažindamas futbolo istoriką G. Kalinauską, sutikdamas jį dirbant LCVA archyve ir nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, stebėjausi jo atkakliomis paieškomis, kruopščiu ir sąžiningu duomenų rinkimu. Žinojau, kad jo išleistos knygos turi didelę pažintinę išliekamają vertę”.
Atgal
