VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09.25. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Dominavimo ideologijos ir žmogaus elgesys (1)
Jonas A.Patriubavičius
„Kas yra žmogus? Apibrėžiamas neigiamai kaip neigiama suma galimybių, kurių jis neturi, t.y. ateitimi, kuri jam užblokuota“. Jean Paul Sartre „Metodo paieškos“ („Search for a Method“ p.95)
Gyvenimas maiše
Mes gyvename ypatingais laikais, kurie tik atrodo pažangesni, laisvesni ir protingesni. Iš tikrųjų viskas yra kaip jau ne kartą buvo. Atrodytų, kad Lietuvoje gyvenimas neblogas ir žmonės turėtų būti laimingesni (t.y., kentėtų mažiau arba ne taip sunkiai). Atrodo, ko dar trūksta, jeigu saulėtų dienų tiek, kiek Toronte. Ir BVP yra toks, kad yra iš ko padidinti perskirstymą per biudžetą (kai Airijos buvo toks BVP, jos biudžetas buvo ne 10, o 20 mlrd. dolerių). Vadinasi, reikia tik sąžinės, reikia tik daugiau Imanuelio Kanto politiniame gyvenime.
Dauguma mūsų žmonių nesuvokia aplinkos, bėga nuo tikrovės
Taip, dabar Lietuva prijungta prie laisvojo pasaulio, QE finansų sistemos (kai pinigai daromi iš skolų), interneto, bet kai kada kai kam Lietuvoje sunku suvokti, kas čia realiai darosi. Daug nepaaiškinamų dalykų. Dauguma mūsų žmonių nesuvokia aplinkos, bėga nuo tikrovės. Jeigu, pavyzdžiui, nežino, kas yra QE, kaip bankai daro pinigus iš skolų, kas yra laisvė (žr. apibrėžimą aukščiau), koks nepriklausomybės ir laisvės santykis, tai kaip jie gali tvarkyti savo gyvenimą? Jie yra ir taip bejėgiai, bet tie iš jų, kurie nesugeba pažvelgti į tikrovę, t.y. likimui į nasrus, yra pasmerkti. Už juos jį tvarko Kitas (angl. THe Other). Ir dėl to žmonės kenčia.
Elgesys ir aritmetika
Mūsų vadai, politikai, moraliniai autoritetai, finansininkai, intelektualai, žmogaus teisių gynėjai nesidomi kasdieniu žmonių elgesiu, vaizduoja nežiną, kad žmonės kenčia. Psichologai ir sociologai taip pat. Iš esmės lietuvio sociologinis portretas (paveikslas) dar yra mįslė, dar nepradėtas kurti. Mes pasidomėjome elgesio psichologijos (angl. „behaviorism“) padėtimi Lietuvoje. Nėra straipsnių, disertacijų, apklausų ir tyrimų.
O tuo tarpu jeigu žmogus, šiuo atveju Lietuvis (vertimas iš anglų kalbos „Lithuanian“), kaip sako Sartre‘as, apibrėžiamas neigiamai kaip suma neįmanomų įgyvendinti lūkesčių, kad yra be ateities (neturi ateities), vadinasi, galima atsigręžti į statistiką, pasitelkti paprasčiausią aritmetiką Lietuvio keistam elgesiui paaiškinti. Čia mes ne pionieriai: rusų rašytojas Vladimiras Korolenka 1920 m. rašytame komisarui Aleksandrui Lunačarskiui laiške (iš Poltavos, kur tada gyveno) pasitelkė aritmetiką, bolševikų žmogėdriškai moralei (kad jie kanibalai) apibūdinti. Tiesiog skaičiais apibūdino.
Tai ir mes pasitelkiame skaičius. Lietuvoje bene didžiausias savižudybių skaičius pasaulyje, t.y. dominuoja savižudiškas elgesys. Europos Sąjungoje Lietuva antroje vietoje (po Lenkijos) žuvusiųjų autostradose skaičiumi; tai yra viena iš netiesioginių savižudybių rūšių.
Alkoholizmas kaip gėdos ir nužmoginimo svertas
Partijų vadai savo bičų skyrimą ministrais ir viceministrais vadina svertais: sako, mums reikia turėti svertų savo programai (nesako: politikai /angl. politics/, nes politikos neturi) vykdyti. Iš tikrųjų tose programose tik vienas obalsis, vienas punktas, pasiskolintas iš bolševikų X suvažiavimo (1921 m.) dokumentų: užimti gerą vietą, suteikti gerą tarnybą, pavyzdžiui, užsiimančią ES paramos skirstymu.
Lietuvoje per daug alkoholizmo
Lietuvoje per daug alkoholizmo, kuris yra lėtinė savižudybė, aukų. Kai nusižudo koks nors reprezentatyvus žmogus, pavyzdžiui, toks kaip Šapranauskas, jokio sąjūdžio nebūna, dargi atvirkščiai: leis gaminti naminę degtinę. Pavyzdžiui, po šio skaudaus savo beprasmybe įvykio mūsų labai gerbiamas profesorius parašė eilėraštį (sako, kad poetas turi švediško kraujo, bet, atrodo, tai netiesa: jeigu turėtų elgtųsi kaip švedas profesorius Ivana‘as Bratt‘as). Profesoriai yra intelektualai ir turi skirti, kas sudaro esmę ir kas ne. Sartre‘as taip pat buvo profesorius.
Ne emigrantai, o pabėgėliai
Pabėgėlių iš Lietuvos į Vakarus daugiau negu iš Somalio, Eritrėjos ar Sudano. Iš viso milijonas, procentais kaip palestiniečių, kurie išvaryti iš tėvynės klajoja po pasaulį, niekur nepritampa daugiau kaip pusė amžiaus. Gerai, kad pas mus nebuvo Sabros ir Šatilos, bet ar tikrai nebuvo? Gal jaučia, kad bus, jeigu tiek bėga. Iš Lietuvos bėgantys piliečiai pagarbiai vadinami emigrantais (kaip naminės degtinės nuodai samane). Taip, pasitelkus leksiką, siekiama įteigti, kad bėgimas yra jų pačių reikalas ir kaltė; neva nebėgtų tik tada, jeigu sienos su laisvuoju pasauliu iš spygliuotos vielos būtų.
Didėjant emigracijai, lieka daugiau pinigų biurokratams
Kai kas sako, kad tokie, kurie nebėga, yra veršiai. Tai jau vadinama gėdos politika (žr. tam skirtą atskirą tekstą). Deja, pagal Vakarų standartus mūsų pabėgėliai niekuo nesiskiria nuo Afrikos gyventojų, kurie palaikiais laiveliais leidžiasi į ramią Viduržemio jūrą ir nuskęsta prie Lampedūzos salos. Nesvarbu, kaip nuskęsta: vandenyje ar narkotikuose ar kraudami turtus svetimšaliams ar kasdami orgazmą šeichams. Pabėgėliai visur pabėgėliai, ir nereikia kito žodžio, siekiant neutralizuoti (kam tai rūpi, paaiškinsime vėliau) vieną labai reikšmingą jų savižudiško elgesio aspektą: jie kenčia Tėvynėje (nes yra arba jaučiasi nereikalingi), leidžiasi į pavojingą kelionę ir toliau kenčia gyvendami laiminguose Vakaruose, kur skrenda ir plaukia prašyti išmaldos darbu ir bernauti vietiniams gyventojams, taip tenkindami per ilgus kolonizavimo periodus suformuotą šių dominavimo instinktą. Be to, koks nors anglų lepšis, lygindamas savo padėtį su pabėgėlio, gali pasijusti lordu. Toks gretinimas naudingas anglų buržuazijai (vidurinei klasei pagal Weber‘į), mažina neapykantą jai. Mūsų buržuazijai pabėgimai taip pat naudingi, nes lieka mažiau žmonių, nereikia jais rūpintis, lieka daugiau pinigų biurokratų algoms, bet to, pabėgėliai dar atsiunčia perlaidas, o parvažiavę į Tėvynę, čia palieka pinigų, vadinasi, prisideda prie BVP didinimo. Deja, ne prie biudžeto (didinimo).
Tas bėgimas gresia mūsų, kaip politinės tautos egzistencijai. Ir netik jai. Bet nė viena iki šiol buvusi valdžia nesiėmė priemonių sustabdyti, ar bent pristabdyti, tą bėgimą. Pavyzdžiui, galėtų įsteigti pabėgėlių ministeriją, kuri juos skaičiuotų, tyrinėtų, kodėl bėga, darytų užkardas: socialines, politines, ekonomines. Deja, tai niekam nerūpi rimtai užsiimti. Tokio abejingumo žmonėms nebuvo net Amerikoje, kai buvo sprendžiamas Negrų diskriminacijos problema.
Vaikų tragedija
Pagaliau Lietuvos vaikai, kaip sako apklausos, taip pat ir tarptautinės, labai pikti ir linkę į patyčias. Iš mokytojų pasakojimų, kaip jie su jais nesusitvarko, susidaro įspūdis, kad mokykloje nieko neišmoksta, tik spardyti vienas kitą, pravardžiuoti, t.y. žeminti. Kaip sako patirtis, dėl to jų vienų, pavyzdžiui, visos klasės, negalima išleisti į ekskursiją, kaip, sakysim Suomijos vaikų. Ten visa klasė žiemą visai savaitei iškeliauja vieni, be auklėtojų, į snieguotus laisvus plotus ir nieko neatsitinka.
Taigi Lietuvos mokykla pasidarė tokia, kad blokuoja vaikų ateitį, apriboja jų galimybes į laisvę ir laimę. Teorija sako, kad žmogų kaip produktą kuria mokykla, šeima ir tautos kultūra. Kai visuomenė, tiksliau joje dominuojančios jėgos, šiuos stulpus sistemiškai silpnina, nieko gero nebus. Štai ir rašant šias eilutes, atėjo žinia, kad Babrungo upelyje, kur vandens iki kulnų, nuskendo aštuonmetė mergaitė. Nežinia, kaip ten iš tikrųjų buvo, bet žmogaus žūtis pateisinama tik dėl stichijos: cunamio, taifūno, ugnikalnio. Lietuvos mokykla neišmoko vaikų vertinti savo gyvybės. Įpratę neklausyti mokytojų (jau sako nereikia atsistoti, kai mokytojas įeina į klasę), tėvų (jeigu pasako griežtesnį žodį, galima skųstis dėl smurto), negerbti suaugusiųjų (kai į troleibusą įlipa trys vaikai, reikia išlipti ir laukti kito), vaikai visur elgiasi nedrausmingai. Ir, žinoma, prisišaukia nelaimę.
Ir žinoma, apriboja savo galimybes susikurti geresnę ateitį. Ar to reikia mūsų buržuazijai? (Jeigu reikia, tai ji kvaila, kad nori, jog jaunoji karta būtų tik jos interesų /pagrindinis – turtingesnį daryti dar turtingesniu turtus/ pasubinokai (Igno Končiaus sukurtas terminas, labai vykęs iš knygos „Mano eitasis kelias“ psl.23, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus 2001). Pasubinokai, apie tai rašo ir Ignas Končius, nesilaiko Kanto etikos (kad pareiga, taip pat sąžinės pareiga, yra aukščiau už motyvą ar tikslą, pavyzdžiui, interesą siekti valdžios ar pasidaryti pinigų).
Visi tyli
In sum, tokie savižudiško elgesio mastai, liudijantys perdidelį Lietuvos visuomenės susvetimėjimą, bet visi tyli, ir tai neatitinka jokių modernios vadybos standartų. Tai turėtų neraminti jos intelektą ir sąžinę. Galbūt net pasaulinę. Deja, to nėra (kai masiškai žudė žydus, Vakarų pasaulis taip pat tylėjo (žr. priedą apie Tereziną), atrodo, kad mūsų viršūnės neturi nei smegenų, nei sąžinės, nors pozuoja kaip krikščionys. Kaip šiandien sakė kunigas per pamokslą: “ Dievas eina pas nuskriaustuosius, pas teisėjus neina“
Socialinio insulto grėsmė
Mes savo aplinkoje, tarp universitetus baigusių žmonių, atlikome nedidelę apklausą. Kaip žinoma, dabar pas mus apklausų demokratija: prieš rinkimus apklausia, kas laimės, paskelbia, tas ir laimi. Taigi apklausėme tris šeimas, kurias ištiko nelaimė: vieną jų narį ištiko insultas. Mes jūsų negąsdiname kaip komercinė televizija: visi pasveiko. Paklausėme, ar tų insultininkų elgesys prieš priepuolį pasikeitė ar ne ir, jeigu pasikeitė, tai kaip. Mus nustebino atsakymų panašumas: visi prieš insultą buvo pikti, painiojosi žodžiuose, kai kurios reakcijos į įvykius buvę neadekvačios, kai kurie veiksmai netikėti, nepaaiškinami.
Atrodo, kad Lietuva artėja prie insulto, nes jos žmonės elgiasi ne taip, kaip reikia, ne civilizuotai. Nesakome, kad neprotingai, ne. Ir ne dėl savo „mentaliteto“. Toks elgesys, kaip dabarties lietuvių, nėra nei psichopatologinis, nei nenormalus, o normali reakciją į visuotinai iškerojusį susvetimėjimą, kai krašte susidarė atmosfera, kurią galima apibrėžti kaip gyvenimą didelėje mikrobanginėje krosnelėje. (Taip elgėsi žydai, žvelgdami į rūkstančius Sobiboro krematoriumų kaminus.)
„Lithuania Re-derected“: „Valio, nelietuviški lietuviai“
Lietuvoje atsirado daug žmonių, kuriems apibūdinti galima pasitelkti kitų šalių sociologiniuose tyrimuose jau kelis dešimtmečius vartojamą terminą išėjusiems iš tautos žymėti - Non -Lithuanian (arba Anti-Lithuanian) Lithuanian (angl. nelietuviškas Lietuvis).
Tai tokie, kurie gėdinasi, kad priklauso šiai tautai, jiems gėda kalbėti lietuviškai užsienyje. Kai eina Berlyno gatve, dar kalba lietuviškai, bet su daugybe rusiškų matų, tai vokietis pagalvos, kad rusai. Parduotuvėje, kokioje nors „Aibėje“, jau tarpusavyje slebizavoja vokiškai, kad pasirodytų, jog vietiniai. Panelėms, ir evakuotoms, ir dar čia užsilikusioms, gėda dėl savo pavardės mergautinės galūnės arba ir dėl to, kad pavardė ilga (atseit, tariant galima ir šimtą dolerių pražiopsoti). Iš gyvūnų pasaulio žinome, kad šuniukas niekaip neleis (kanda) savo ilgos uodegos nupjauti. Vėliau paaiškinsime, kiek pajėgsime, šios gėdos politikos mechanizmus, kurie verčia žmones žemesniais už gyvūnus. Kaip rašė vienas mūsų šaltinis, spausdintas 1920 m., gyvenimas eina pažemiais (pažeme, pažemintas). Reikia ir šį žodį atgaivinti, nes tikslus.
Baltasis rasizmas
Dabar pasidairykime po pasaulį. Šiais metais Kanų kino festivalyje pagrindiniu prizu, arklio ar raganosio statutėle, apdovanotas filmas, kurio veikėjai – du simpatiški gėjai. O štai anais metais Holivudas pastatė filmą, kuriame veikėjas – kanibalas, pagal tautybę – lietuvis. Tai baltasis rasizmas, bet Amnesty Internatonal ir Human Rights Watch neprotestavo. Reikia tik stebėtis, kad Holivudo vadų nusiteikimas lįsti liberalams į tam tikrą vietą ir moralė daug nešvaresnė negu pokario kagėbistų: tada, dviejų poetų, šiems tarnavusių smogikais, operatyvinę bylą, jie, kagėbistai, tada pokario metais, su pasišlykštėjimu pavadino „Kanibalai“. (žr. priedą) ir taip išreiškė, gal nesąmoningai, savo požiūrį į oportunistus Lietuvius, pardavusius savo tėvus ir motinas.
Reikia išaiškinti, kas ir kodėl Vakaruose traktuoja Lietuvius kaip kanibalus. Ir tokiu būdu, Lietuvius pagal elgesį priskiria tokioms savo laiku pažemintoms žmonių grupėms, kaip Negrai (tuo laikotarpiu, kai jie dar nevadino savęs „juodaodžiais“), Žydai ir gėjai.
Dėsime pastangų, atskirdami esmę nuo nereikšmingų dalykų, kad atsakytume į klausimą, kas bendro tarp šių inferiorizuotų (pažemintųjų) grupių: negrų (tuo laikotarpiu, kai jie patys ir baltieji dar nevadino afroamerikiečiais, juodaodžiais), Žydų (iki Izraelio įkūrimo), gėjų (kai jie atsisakė iš šalies primesto termino „homoseksualai“) ir dabartinių Lietuvių, kurie gėdijasi savo žemės, Tėvynės ir tautos. Kam tai naudinga, kam to reikia, ir apskritai, koks šuo ir kur pakastas? Tai ne retoriniai klausimai.
BVP netarnauja tautai
Žengiame pirmą žingsnį esmei nuo propagandinių burbulų atskirti. Iš tų burbulų supintoje erdvėje – politinėje, ekonominėje, seksualinėje ir t.t. - kuriama alternatyvi tikrovė, neturinti nieko bendra su žmonių gyvenimo kasdienybe. Šioje alternatyvioje tikrovėje veikia Lietuvoje dominuojančios jėgos, kurios imituoja tarnavimą Tėvynei. Pakanka priminti vieną skaičių, kuris rodo, kad dominuojančios politinės klasės ir jėgos tik imituoja problemų (nedarbo, imigracijos, skurdo) sprendimą. Tas rodiklis - BVP perskirstymo į biudžetą procentas. Lietuvoje jis mažiausias visoje Europos Sąjungoje - 17, 20 proc. (A Book of Facts, New York Times žinynas, leidžiamas kasmet www. WorldAlmanac.com Šiuose tekstuose duomenys pagal 2020 leidimą). Savižudybių daugiausia, avarijų taip pat, alkoholikų, girtuoklių ir narkomanų minių minios, o biudžetas sutrauktas kaip Šagrenės oda. Matyt, dominuojančios politinės klasės, tie, kas kiekvieną nemielą dieną šmėkščioja televizijos ekranuose (kad būtų matomi kaip elitas ir per eilinius rinkimus už juos balsuotų) samprotauja kaip antžmogiai ar liberalai: kam savižudžiams pinigai? Jie neverti, kad gautų už savo darbą padorų valandinį atlyginimą (JAV nuo 7,5 iki 10 dolerių už valandą, JK – 10 svarų, Australijoje – dar daugiau). Pasiimame juos sau. Už proporcingą „tarnavimą“ tautai, visiems žmonėms. Taip BVP išvaistomas godumo nuodėmei palaikyti.
Acknowlegements (angl. „Padėkos“)
Šio traktato, pagal formą koliažas, idėja priklauso ponui vilniečiui Jonui M., dabar nežinome, ką jis veikia. (žr. priedą). Gal jau pabėgėlis. Taip pat esame dėkingi visiems, gyviesiems ir mirusiems, (šių daug daugiau), kuriuos čia cituojame. Mes supratome, kad pradedant kalbėti apie kokį nors objektą – t.y. žmogaus elgesį kaip jo laisvės rodiklį, kurį galima išreikšti skaičiumi – reikia į tai įsigilinti, pirmiausia žinoti, ką apie tai sakė, rašė kiti. Ar seniai išaiškino visus pažeminimo (inferiorizavimo, angl. „inferiorization“) mechanizmus, kuriuos jau daug amžių vartoja dominuojančios politinės klasės, taip pat didžiosios tautos, kad iš piliečių daugumos atimtų pilietinus, ekonominius, seksualinis ir kitus išteklius ir, sukūrę savo dominavimą ir skriaudžiamųjų žeminimo pateisinančią ideologiją, gyventų saugiai ir prabangoje?
LA. Šiuomi pradedame spausdinti straipsnių ciklą apie žmonių socialinį elgesį. Kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje žudosi (pirma vieta pasaulyje, taip pat pagal vaikų savižudybes)? Kodėl žmonės renka tuos pačius į valdžią, kurie prieš tai, būdami valdžioje, veikė prieš rinkėjų interesus, be to, ir cinišku būdu – nieko nedarydami? Kodėl Lietuviai bėga iš šios teritorijos, kaip rašė vienas anglas, Lietuva neteko daugiau gyventojų negu per okupacijas ir deportacijas? Kodėl globalios Lietuvos obalsį (kad Lietuva yra ten, kur yra bent vienas Lietuvis: Irano Lietuva, JAV, gal Čikagos Lietuva, Airijos, Rusijos, Kazachstano, Jungtinės Karalystės Lietuva – tiek daug Lietuvų ) reikėtų laikyti absurdu? Ir cinišku.
Atgal
