VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09.23. Odė „ausims“ iš komunistinio futbolo pelkynų (1)
Gediminas Kalinauskas,
sporto žurnalistas, AIPS narys, rašytojas
Širdingai dėkoju A. Klimkevičiui ir šešiems jo kolegoms už rašinių ciklą „Šmeižto uždangą „nuplėšus“, iš kurių išlindo ne tik kiškelio nabagėlio, bet ir ilgakaklės žirafos ausys. Mat tos nelaimingos „ausys“ labiausiai ir užkliuvo, sukėlė įniršį komunizmo liekanų grupelėje.
Šmeižtu pavadinta viskas, kas yra dokumentaliai pagrįsta. „atsifutbolinime“ (atsirašinėjime) dar ryškesnėmis spalvomis pateikiamas komunistinis Lietuvos laikotarpis. Panašiai, kaip būdavo rašoma pakalikiško dienraščio „Tiesa“ pirmajame puslapyje. Tokia „nuplėšta uždanga“-atvirkščiai atskleidė moralinį rašančiųjų veidą. Dėl to susilaukiau vis daugiau padėkų iš buvusių politinių kalinių, tremtinių ir kankinių bei futbolo visuomenės, neabejingos įvairioms klastotėms ir machinacijoms. Juk esu sporto žurnalistas ir rašytojas, panašiai kaip gydytojas, pasišventęs kilniems tikslams.
Savos pačios gražiausios
Apie septynių „muškietininkų“ painiavą ir pinkles iš eilės. Iš tiesų, gerb. ponai (anksčiau vadinti draugais), nesuklydote, pasakę, kad mano futbolo istorijos tyrinėjimo pradžia yra 1960-ieji metai ir vis dar tęsiasi. Taip pat 1960 m. aš įsiterpiau į aistringiausių tuomečio sostinės „Spartako“ gerbėjų būrį, o rugsėjo 11 d. traukiniu nubildėjau į Taliną, kai mūsų odinio kamuolio meistrai sužaidė lygiosiomis 2:2 (0:1) su „Kalev“. Nuo tada aš net paskaitoms technikume ruošdavausi stadione arba „marakanoje“ (atsarginė aikštė), kai vykdavo treniruotės ar įvairaus lygio rungtynės. Vėliau buvau vienas „Žalgirio“ gerbėjų klubo steigimo iniciatorių ir valdybos narių. Iš viso Vilniuje praleidau tik dvejas reprezentantų rungtynes, o išvykose buvau daugiau nei 150 kartų. Artimai pažinojau visus 222 meistrų komandos žaidėjus, arba mirusiųjų artimuosius.
Savo rašiniuose, rungtynių reportažuose ir knygose daugiausia skelbiau paradinę mūsų futbolo pusę. Tiesa, į viešumą iškėliau ir keletą (iš kelių šimtų) pačių ryškiausių machinacijų. Apie kai kurias bus vėliau rašinyje, o visą analitinę medžiagą tikiuosi paskelbti knygoje „Pendelis“. Ko gero, ji pirmiausia pasirodys užsienyje.
Taigi dar kartą akcentuoju, kad dėl tokių trenerių (ir kapitonų), kaip A. Klimkevičius, ir teisėjų aplaidumo Valstybės archyve yra tūkstančiai išniekintų įvairių varžybų protokolų – be žaidėjų keitimų ir įvarčių autorių. Taip pat daugybė skundų ir protestų, išnagrinėtų tendencingai ir net juokingų sprendimų.
Pirmasis „perlas“ „Lietuvos aido“ 29-me numeryje: „Be A.K., KKJ futbolininkų kapitonais, yra buvę vėliau nusipelnę Lietuvos treneriai S. Paberžis, P. Grigonis, S. Gibieža (slidinejimo), A. Komskis ir kt. Visi jie kūrė Lietuvos sovietinio futbolo pamatus“. Oho, tikri diversantai! Griovė tvirtus tarpukario Lietuvos futbolo pamatus (pagal reitingą mūsų futbolas Europoje buvo 16-as!)?
Tai haliucinacijos ir šnipštas, kuris išeina iš ten, kur neskaniai kvepia! Todėl ir pavadinau A.K. istorinės knygos dalį apie tarpukario futbolą NUSIKALTIMU, nes iš esmės Lietuvos pirmenybės nuvertintos. Juk iš tikrųjų nuo 1930 m. (ir karo metais) Lietuvoje buvo darni sistema. A lygoje žaisdavo 8-10 komandų, antrojoje pakopoje (Sričių lygoje) – po keliolika kolektyvų, trečiojoje (Apygardų – Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Suvalkijos, Ukmergės – lygoje) – net keliasdešimt ekipų. Stulbinantis masiškumas ir susidomėjimas!
Vokiečių okupacijos metais futbolo bumas neatlėgo, stadionai buvo pilni žiūrovų. Todėl po karo (1948 ir 1949 m.) rinktinė savo pagrindinius skriaudėjus latvius ir estus tradiciniuose turnyruose supliekė.
1952 m. Vilniaus „Spartakas“ (Lietuvos rinktinė) pirmą kartą iškovojo teisę žaisti SSRS A klasėje. Komandoje žaidė žinomi prieš karą Z. Ganusauskas ir V. Saunoris bei netrukus po karo pasižymėję jauniai broliai Mačiuliai, P. ir R. Liutkevičiai, V. Latoža, V. Tučkus ir kt. Kitais metais „Spartakas“ (tren. J. Chodotovas, vėliau – S. Paberžis) neblogai žaidė ir taip 11-os pajėgiausių komandų, bet apmaudžiai nesisekė sezono pabaigoje ir teko atsisveikinti. 1954m. mūsiškiai tik per „plauką“ atsiliko nuo Stalino (dabartinis Doneckas) „Šachtior“, kad sugrįžtų į A klasę.
P. Grigonis ir A. Komskis trenerių darbą atitinkamai pradėjo 1969 ir 1962m. ir tęsė savo pirmtakų ASK (Kauno universiteto), „Politechnikos“ ir „Kauno audinių“ tradicijas. Komandas anksčiau treniravo J. Labutis, J. Vaškelis, V. Dzindziliauskas ir kt. Tikrai negirdėjau, kad slidininkas S.Gibieža būtų maišęs betono „košę“ futbolo pamatams.
H Kersnauskas
A.Klimkevičiaus dedikacija
H.Buteliauskas
Paberžis Stasys
Šlyžius Jonas
Lietuvos čempionatuose žymiai anksčiau sublizgėjo Šiaulių „Elnias“ (tren. V. Jaškevičius), Kauno „Inkaras“ (tren. H. Kersnauskas), Vilniaus kariškių (lietuvių) komanda (tren. J.Šlyžius) ir kt. Miestuose ir daugelyje rajonų jau buvo vaikų ir jaunių sporto mokyklos. Futbolo profanu pavadintas, dar kartą teigiu, kad 1961 m. Kauno jaunių „Bangos“ komandoje tikrai žaidė nelegalai Petras Glodenis iš Telšių „Masčio“(o ne „Mąsčio“) ir Jonas Rudžianskas ir iš Marijampolės „Šešupės“. Tuo metu SSRS jaunių pirmenybėse galėjo dalyvauti tik meistrų komandų pamaina, o ne respublikų rinktinės. Pažodžiui iš rusų kalbos skamba taip: Meistrų komandų parengiamųjų grupių sąjunginės varžybos. Tais metais jose dalyvavo 173 komandos 24 zonose. Vilniaus „Spartakas“ pasirodė silpnai, todėl niekur nepaminėtas.
Gaila, kad laiko tėkmė „išdildė“ nemažą dalį mano istorinės medžiagos iš Maskvos archyvų. Pastraipoje mano sąsiuvinyje pažymėta, jog P. Glodenis žaidė M. Matulevičiaus pavarde. Tai patvirtino ir vienas statistikas. Visgi reikės užklausti Rusijos futbolo istorikų. Gal todėl A. Klimkevičius savo reportažuose iš Daugpilio, Oršos ir Kremenčiugo „Kauno tiesai“ teikė miglotą informaciją, nenurodė daugelio rungtynių įvarčių autorių. Telšių „Masčio“ fabriko šaltkalvis (1960 – 1962 01 09) P.Glodenis taip ir liko nežinioje. Pastarajam jokios reklamos, kaip teigia „istorikų“ septyniukė, visai nereikėjo. Mat universalusis žaidėjas (saugas ir puolėjas) 1961 m. respublikos čempionate per 20 rungtynių įmušė 6 įvarčius, o 1962-ųjų I rate (1961 rudenį) per 10 susitikimų pasižymėjo net 12 kartų. 1962 05 14 P. Glodenis debiutavo sostinės „Žalgirio“ pagrindinėje sudėtyje (0:7 Maskvoje su CSKA!). Sezone sužaidė 11 rungtynių ir pelnė 1 įvartį. Užtat dublerių komandoje taikliai šaudė 10 kartų.
A.Klimkevičius reportažuose dar paminėjo kažkokius Rudnianska ir Margį. Beje, be nelegalų „Banga“ respublikos jaunių pirmenybių finale 0:4 prapylė „basiokams“ iš Panevėžio „Lino“. Čempionų komandoje daugiausia žaidėjų buvo iš pievų ir kiemų varžybų, net nelankiusių sporto mokyklos!
Antras komunistinis „perlas“: „Bangos“ vyrų komanda buvo sudaryta iš trijų aukštųjų mokyklų studentų, kurie gaudavo sporto instruktorių atlyginimus (!), 1962 m. komandos nariai – žaidėjai, treneriai, administratoriai, siekdami, kad „Banga“ išsilaikytų finansiškai, atsisakė dalies atlyginimų – futbolo fanatizmo, idealizmo pavyzdys! Taigi studentai gaudavo nelegalias algas, o ne stipendijas (mano stipendija technikume 1962 m. buvo 12 rublių)!
Iš tikrųjų ši komanda buvo niekam nereikalinga, nuostolinga. Ji SSRS B klasės pirmenybių zonose, kai trenerių štabe buvo A. Klimkevičius, užėmė labai žemas vietas: 1960-11-ą, 1961-14 ą, 1962-12-ą. Kitame skirsnyje kolegos net Simaškos inicialą pamiršo...
Po J. Babravičiaus teiginio man duotame interviu. „ Futbolas – tai sąžinė, patriotizmas ir veiklumas („Futbolo savaitė“, 2002 04 19), kad teisėtai Klaipėdos „Granito“ futbolininkams buvo suteikti sporto meistrų vardai, niekas neįtikins. Aiškiai buvo pasakyta: „ Kad visiems futbolininkams būtų suteikti TSRS sporto meistrų vardai dar reikėjo laikyti PDG komplekso normas. Tačiau po tokio įspūdingo laimėjimo futbolininkai buvo ne tik pavargę, bet ir atsipalaidavę. Tik J. Žvinakevičius „sutilpo“ į 100 metrų bėgimo reikalavimus
Visas neįveiktas „procedūras“ padėjau atlikti, komisiją iš Maskvos nuvežėme į Ventės Ragą, kur surengėme karališką vakarienę, po to dar suorganizavome ir „pratęsimą“.
Taigi, kaip žinia, studentui negavus bent vienos įskaitos, ar neišlaikius egzamino, aukštosios mokyklos diplomas neišduodamas. Aiškiau ir būti negali – eilinė machinacija.
Iš tiesų visas sovietinio futbolo laikotarpis skendėjo aferų ir papirkinėjimo liūne, nes tai buvo komunistinės imperialistinės santvarkos atspindys. Tada po atliktų futbolo reformų buvo privalomas jaunių dalyvavimas suaugusiųjų komandose ir išsiplėtojo visos negerovės. „Juodojo“ periodo metu buvo klastojami rungtynių protokolai, paraiškos ir asmens duomenys. Tai aš ir akcentavau savo rašiniuose.
Apie tai dar iš Utenos „Utenio“ futbolininko Henriko Buteliausko prisiminimų 2019m. leidinyje „Mūsų Utenis“: „Utenyje“ debiutavau kaip, „fušeris“ – žaidžiau ne savo, o Dainiaus Petrausko pavarde ir, nurodžius vyresnį amžių, nes buvau per jaunas (15m. – aut.) žaisti vyrų komandoje. Po metų jau galėjau žaisti savo pavarde“...
Vadinamieji „fušeriai“, kaip prisimena buvęs futbolininkas, buvo gana dažnai pasitelkiami į pagalbą, kai reikėjo vyresnio ir jaunesnio amžiaus žaidėjų, kurių komandose nebuvo (įvairiose lygose). H. Buteliausko minčių tęsinys: „Kartą buvau kviečiamas net į šalies rinktinę, tačiau negalėjau dalyvauti, nes manę kvietė kaip Bronių Maniušį, kurio pavarde žaidžiau“. Dar futbolininkas paminėjo, kad „Utenis“, išaiškinus „fušerius“, neteko taškų ir iškrito iš A lygos. Įdomu, kad visą laiką komandos vadovas buvo rajono prokuroras Fulgentas Levulis. Taigi tokie „šviesmečio“ reikaliukai, ponai „istorikai“...
Labai apgailestauju, kad mano numylėtinis (futbolininkas ir treneris) ir geras bičiulis S. Danisevičius pateko į A. Klimkevičiau pinkles ir rašinyje tapo savotišku istoriku ir mano teisėju. Mielas Stanislovai, man duotame interviu pirmiausia akcentavai savo pirmo trenerio A. Balilionio nuopelnus ir savo titanišką pasišventimą. A. Klimkevičius juk tik patarinėjo. Žaidei Panevėžio „Ekrano“ komandoje pas žinomus trenerius ir jaunių rinktinėje, o „Žalgiryje“ pas A.K. 1976m. į aikštę išbėgai tik 10 kartų. Juk A. Mackevičius ir V. Kasparavičius taip pat jau buvo žinomi, bet dalyvavo tik vieneriose rungtynėse. Septyniukė dar iškraipė R. Arbataičio ir Juozo Miniausko duomenis – tikrai nekokios žinios...
Rašinio autorių (gal tik A.K.) teiginiai apie pabėgėlius iš „Žalgirio“: „...kai kurių trenerių nepedagogiškas elgesys – gasdinimai ir pan. paskatino „emigruoti“. Nejaugi taip pasielgė A.K. išaukštinti bendražygiai J. Vaškelis, Z. Ganusauskas, A. Kulikauskas, A. Vosylius ir R. Simaška, kad B. Zelkevičius atsidūrė Donecko „Šachtior“ komandoje, o visa grupė išlėkė į Tomską, Irkutską, Gardiną ir kitur?
Kaip iš vyšnių sodo
A.K. nepagailėjo ir savo „brolio“ A. Vosyliaus (minėtame J. Babravičiaus interviu:“... su abiem Algirdais – esame lyg broliai, bendraujame šeimomis) ir stipriai „įspyrė“, kai tikrino „Žalgirio“ komandą po nesėkmingo 1970-ųjų rato.
Specialiai sudaryta komisija, kurioje buvo ir A.K., išvadose akcentavo, kad blogai žaidė saugai ir apleistas auklėjamasis darbas. Didžiausi trūkumai: „iš 19 futbolininkų tik 4 komjaunuoliai ir nė vieno komunisto (tik laikinasis viršininkas A. Daumantas – aut.). Net 10 niekur nesimoko, o 6 net nebaigę vidurinio išsilavinimo. Trūksta drausmės, komjaunimo organizacija (joje ir gydytojas V. Zumeris, vėliau komunistas - aut.) silpna. Išpuiko ir nesiskaito su draugais J. Jurgelevičius, R. Juška, V. Lydeka, o V. Brivinskas ir L. Žukauskas girtauja (pagal LVCA f. R 982, ap. 1, b. 3347, 121psl.)...
Atgal
