VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09.23. VDU dėstytojas dr. Andrei Stsiapanau: „Baltarusijos skola Rusijai, kurią padidins Astravo atominė elektrinė, dar ilgai bus itin rimta problema“
Ina Žurkuvienė
Lietuvos visuomenei aktyviai sekant įvykius Baltarusijoje ir palaikant jos demokratinį judėjimą, kitu kampu iškyla ir ilgai aptariama Astravo atominės elektrinės problema. Ar galima tikėtis Lietuvai naudingų sprendimų baltarusiams nuvertus Aliaksandro Lukašenkos diktatūrą? Kokių iššūkių Astravo dilema sukeltų naujai Baltarusijos valdžiai? Kokios priežastys kaip niekados stipriai konsolidavo baltarusius ir kokių reformų jie siekia?
Apie tai kalbamės su Vytauto Didžioje universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytoju dr. Andrei Stsiapanau. Šiuo metu Lietuvoje apsistojęs baltarusių mokslininkas ilgą laiką tyrė Černobilio atominės katastrofos įtaką Baltarusijos nacionalinei politikai, tad jo interesų sferoje neišvengiamai radosi ir Astravo atominė elektrinė.
Andrei Stsiapanau
Lietuvoje Astravo atominės elektrinės saugumo klausimas yra opi problema. Jūsų nuomone, ar šios elektrinės saugumas yra labiau politinis ar technologinis klausimas?
Nematau didelės skirties tarp politinių ir technologinių šios problemos aspektų. Atominė elektrinė yra technopolitinė problema – kuomet technologijoms reikia politinių sprendimų arba, pavyzdžiui, tam tikros technologinės problemos naudojamos politiniams sprendimams pagrįsti (už atominę energiją ar prieš ją). Tokia padėtis ir su Baltarusijos, arba Astravo, atomine elektrine. Beje, pats pavadinimas nusako, kaip mes vertiname elektrinę. Baltarusijos politiniame diskurse ji vadinama Baltarusijos atomine elektrine, akcentuojant technologinius šio klausimo aspektus – atominės energijos technologija bus pirmą kartą įdiegta šalyje. Regiono kontekste elektrinės lokalumas tampa labai svarbus, nes ji pastatyta Astrave, prie pat sienos su Lietuva.
Kalbant apie Astravo atominės elektrinės patikimumą ir fizinį populiacijos saugumą, tai yra labiau politinis ginčas. Lietuvos pusė mato saugumo problemas – rusų technologijos autoritarinio lyderio rankose kelia daugiau saugumo problemų, nei tai galėtų būti demokratiniame režime naudojant ne rusiškas technologijas. Atominio saugumo klausimas įgauna vis daugiau politinio krūvio ir yra daugiau susijęs su geopolitika, o ne technologinėmis problemomis.
Lietuvos žiniasklaidoje nemažai ekspertų teigia, jog Astravo atominė elektrinė nebus ekonomiškai pelninga. Ar jūs sutiktumėte su šia nuomone?
Taip, aš visiškai pritariu šiai pozicijai. Tai, ką vadiname „atomine ekonomika“, yra ne trumpojo, bet ilgojo laikotarpio klausimas. Atominės elektrinės veikla planuojama 50-60-čiai metų. Kartu tokiam pat laikotarpiui numatomas ir ekonominis elektrinės veikimo planas. Svarbu pabrėžti, jog Astravo atominė elektrinė nuo pat pradžių buvo planuojama naudoti pagamintos elektros energijos eksportui. Astravas yra itin patogi vieta parduoti elektrą tiek į Lenkiją, tiek į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Dabar matome Baltijos šalių sprendimus, ypač Lietuvoje, ir jau priimtus įstatymus, kurie draudžia pirkti elektrą iš Astravo. Žvelgiant iš ekonominės pusės, Astravo atominė elektrinė gali būti visiška nesėkmė. Šiame kontekste ekonominio racionalumo nebelieka ir ima dominuoti politiniai išskaičiavimai.
Astravo AE. Itar-Tass / Scanpix
Nemažiau svarbu ir tai, kad Astravo atominė elektrinė yra statoma naudojantis iš Rusijos gautomis paskolomis. Kaip turbūt žinote, Rusijos ir Baltarusijos santykiai yra grįsti šia daugkartinių paskolų sistema, tad naujos atominės elektrinės statyba dar labiau padidina Baltarusijos skolą Rusijai. Didinti valstybės skolą ir tikėtis ją padengti būsimo eksporto sąskaita nėra itin racionalu. Dabar galima matyti aiškų trūkį – elektra nebus eksportuojama, o skola nebus padengta. Ekonomine prasme tai bus milžiniška dilema naujai valdžiai, jei tokia rastųsi.
Yra dar vienas ekonominis šios problemos aspektas – kuomet atominės elektrinės statyba yra planuojama demokratinėje santvarkoje, kartu dalyvaujant visuomenei diskutuojamas atominių atliekų tvarkymas. Pavyzdžiui, kompanija, kuri yra atsakinga už atominės elektrinės statybas ir paleidimą, nuo pat pradžių ruošia atominių atliekų tvarkymo planą – kaip ir kur investuoti, iš kur gauti reikiamų lėšų. Nesu tikras, jog Baltarusijoje šis klausimas yra rimtai svarstomas. Jei šalia statybos išlaidų, milžiniškos paskolos ir problemų su eksportu dar pridedame atominių atliekų tvarkymo klausimą, galima matyti, jog skola, kurią padidins atominė elektrinė, dar ilgai bus itin rimta problema.
Jei dabartinis opozicinis judėjimas Baltarusijoje laimėtų, kokia galėtų būti Astravo atominės elektrinės ateitis? Ar galima tikėtis, jog nauja valdžia stengtųsi elektrinę uždaryti ar ieškotų kitų galimų išeičių?
Pradėsiu nuo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir Lietuvos patirties. Manau, kad Lietuva turi labai naudingą patirtį uždarant seno tipo sovietinius reaktorius. Ji žino, kaip tai yra brangu, net ir su Europos Sąjungos parama. Tai procesas, kuris gali tęstis iki šimto metų. Kuomet politinės permainos Baltarusijoje pasidarė labiau tikėtinos nei bet kada anksčiau, atominė elektrinė tapo labai kontraversišku klausimu.
Šiuo metu, rugsėjį, Astravo AE dar nėra paleista. Pastatytas tik pirmasis reaktorius, o rugpjūtį tik prasidėjo branduolinio kuro krovimo procesas. Tai reiškia, jog atominės elektrinės operatorius siekia padaryti tai, kas vadinama fiziniu paleidimu. Tikrasis paleidimas planuojamas vėlesniais mėnesiais, galbūt rugsėjį ar spalį. Rusų korporacija „Rosatom“ mato besikeičiančią politinę padėtį Baltarusijoje ir galbūt neskubins atominės elektrinės paleidimo proceso, kol politinė krizė nesibaigs. Bet tai tik mano hipotezė, dėl kurios nesu visiškai tikras.
Kol kas galime tik spėlioti, kaip padėtį keistų valdžios pasikeitimas. Lietuva šiuo metu stipriai prisideda prie Baltarusijos demokratizacijos, remia jos pilietinę visuomenę ir smurto aukas. Jeigu demokratija nugalės, Lietuva už politinę paramą prašys Astravo AE uždarymo. Yra daug galimų scenarijų, ką daryti su atomine elektrine, kuri jau yra pastatyta – kaip ją pritaikyti kitokios rūšies energijos gamybai arba kaip patobulinti rusų technologijas iki vakarietiškų standartų. Šiuo metu nežinome, kokia bus šios politinės krizės pabaiga, ir per sunku pateikti konkrečių technopolitinių sprendimų ateičiai. Akivaizdu, jog šis projektas ypač priklausomas nuo politinių sprendimų valdžioje ir geopolitinės padėties regione tarp Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos.
Pereikime prie dabartinės padėties Baltarusijoje. Būtų sunku teigti, jog iki prezidento rinkimų ir po jų sekusių masinių protestų Lietuvos ar Vakarų žiniasklaidoje buvo plačiai nušviečiama Baltarusijos opozicija ir besikaupiantis pasipiktinimas diktatūra. Ar galėjome jau anksčiau numatyti protestų mastą ar ryškias permainas Baltarusijos opozicijos gretose? Kokios buvo svarbiausios priežastys, konsolidavusios pasipriešinimą?
„2010-ųjų aikštė“ buvo paskutinis didelis bandymas mobilizuoti visuomenę po prezidento rinkimų. Tuo metu vyko daug smurto ir visi opozicijos lyderiai atsidūrė kalėjimuose. Tačiau epizodas, kurį stebime dabar, skiriasi nuo ankstesnių dėl keleto priežasčių. Visų pirma, pats rinkiminės kampanijos pobūdis. Šioje kampanijoje radosi kandidatų, kurie niekada nebuvo pasirodę Baltarusijos politiniame lauke. Tai, kad nemažai politinių veikėjų pasikeitė, buvo svarbus pirminis taškas. Šie nauji politiniai veikėjai pritraukė naują elektoratą ir jų grupes. Nekalbu tik apie kandidatus, kurie buvo persekiojami, ir vienas iš jų atsidūrė kalėjime. Kalbu apie tokius žmones kaip S. Cichanouskaja, kuri įsitraukė į šią rinkiminę kampaniją kaip absoliučiai nežinoma kandidatė su visiškai neaiškiu mobilizaciniu ir politiniu potencialu. Ji pritraukė labai daug naujos auditorijos, kuri niekada nedalyvavo rinkimuose.
Protestai Baltarusijoje
Cichanouskajosrėmėjų skaičius buvo labai svarbus prieš rinkimus. Kampanija, kurią ji suorganizavo, siekiant daryti apklausas, inspektuoti rinkimų procesą, mobilizavo daugybę žmonių. Baltarusiai patys galėjo pamatyti, jog yra daug neteisybės ir sukčiavimo atvejų rinkimų procese. Šį kartą žmonės patys tai stebėjo – ne per žiniasklaidos kampanijas, ne per tarptautinius pranešimus, ne per tarptautinius stebėtojus, kurių šiais metais nebuvo. Tai sukūrė pirminį judesį didelei mobilizacijai.
Pirmosiomis dienomis po rinkimų su protestuotojais buvo žiauriai susidorojama naudojant specialiąsias pajėgas. Šis smurtas sukūrė antrinį mobilizacijos judėjimą, kuris pasireiškė didelėmis ir pirmosiomis Baltarusijos istorijoje tokio masto sekmadieninėmis manifestacijomis. Politinių veikėjų įvairovė, nauji kandidatai rinkiminėje kampanijoje, dideli klastojimo ir smurto mastai – tai svarbiausios priežastys, kurios konsolidavo nacionalinį pasipiktinimą autoritarine valdžia Baltarusijoje.
Mano nuomone, Vakarai nebuvo pasiruošę ir nesitikėjo tokio didelio protestų judėjimo Baltarusijoje. Tai iš dalies paaiškintų tą netikėtumo faktorių. Galbūt prie to prisidėjo ir rugpjūčio mėnuo, o žinome, jog tai atostogų mėnuo daugelyje politinių institucijų. Vakarų valstybės nebuvo gerai pasiruošusios ta prasme, jog jų žiniasklaidoje buvo skiriama itin mažai dėmesio procesams Baltarusijoje ir prieš rinkimus, ir pirmosiomis dienomis po jų. Baltarusijoje nebuvo politikos skilties žurnalistų ir žiniasklaidos grupių iš užsienio. Manyčiau, tai buvo didelė klaida. Kaip žinote, dvi pirmąsias dienas po rinkimų Baltarusijoje buvo blokuojamas interneto ryšys. Nebuvo jokių galimybių gauti informaciją ir žinoti, kas vyksta gatvėse. Ne tik gatvėse, bet ir politiniame lygmenyje. Šiuo trumpu periodu Vakarų žiniasklaidos atstovai būtų buvę itin svarbūs, kad parodytų, kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje. Pavyzdžiui, kalbu apie kanalą „Euronews“, kuris gana plačiai matomas Baltarusijoje, tačiau per tas dienas nepateikė beveik jokios informacijos apie vykstančius neramumus šalyje.
Tai labai reikšminga pradedant specialiųjų pajėgų taikytų priemonių įvertinimą. Nėra jokios išorinės informacijos, nėra jokių duomenų iš užsienio žurnalistų siekiant įrodyti, kas įvyko. Tuo metu buvau Minske ir jaučiau šį žiniasklaidos dėmesio ir informacijos trūkumą. Kuomet 2020 m. kalbame apie Europos valstybę, tai yra neįtikima. Žinau, jog yra daugybė pasiteisinimų – užsienio žurnalistams buvo labai sunku gauti akreditacijas, vis dar nesibaigia koronaviruso pandemija. Tačiau, jei esi pasiruošęs ir nori siųsti žurnalistus į tokią šalį, reikia atlikti įprastą darbą dar keletą mėnesių prieš rinkimus. Tai pasiruošimo klausimas.
Manau, jog didžioji dalis Europos politinio elito jau buvo pasiruošę, kad Lukašenka nugalės ir liks valdžioje. Tokio tipo diktatūra buvo simboliškai priimta politinio elito. Dėl to matėme uždelstą Europos reakciją.
Ar galime sakyti, jog tokios mobiliųjų telefonų programėlės kaip „Telegram“ turėjo milžinišką įtaką ir išskyrė šiuos protestus iš anksčiau vykusių Baltarusijoje?
Tai yra tai, ką vadiname protestais be lyderystės. „Telegram“ ir kiti socialiniai tinklai atliko svarbų vaidmenį mobilizuojant visuomenę protestams, skleidžiant politinę programą, kuriant politinius šūkius, apibrėžiant protestų pobūdį. Ypač „Telegram“ kanalas „Nexta Live“ ir keleto žmonių komanda atliko didelį organizacinį darbą mobilizacijai be lyderių. Tai įdomus aspektas, nes visos prieš tai buvusios pastangos mobilizuoti visuomenę porinkiminiais laikotarpiais buvo tam tikros manifestacijos su lyderiais, bet be masių. Įdomu, jog „Nexta Live“ naudoja daug vaizdo įrašų, kurie padaryti pačių žmonių. Paprasti žmonės stovi savo balkonuose ir filmuoja tai, kas vyksta gatvėse. Tai buvo ypač svarbu formuojant visuomenės nuomonę, nes daugelis žmonių pirmą kartą gyvenime nusprendė išeiti į protestus.
Su tuo susijęs ir Baltarusijos įstatymų klausimas. Kadangi manifestacijų lyderiai yra atsakingi už tai, kas vyksta Baltarusijoje, jie gali net keletui metų atsidurti kalėjime. Ši organizavimosi be aiškių lyderių forma yra ir bandymas išvengti tiesioginio vadovybės nubaudimo. Tai didelė problema Baltarusijos teisėsaugai, nes ji pasimetusi, kas už tai atsakingas. Net jei „Nexta Live“ ir autoriai atpažinti kaip vieni iš lyderių, tačiau jie veikia ne Baltarusijoje ir nėra galimybės jų suimti.
Sekant naujienas iš Baltarusijos susidaro įspūdis, jog nemažai aktyvistų ir ne tik S. Cichanouskaja teigia, jog jų tikslas – tik nauji laisvi rinkimai ir demokratijos įsigalėjimas. Pasak jų, jie nėra politikai ir nenori ateityje joje dalyvauti. Ar Baltarusijos pilietinė visuomenė pasiruošusi aktyviai dalyvauti politikoje, kurti politines partijas, imtis lyderystės?
Kelias, kuriuo dabar eina politinė opozicija – valdžios perdavimas. Ne tik iš Lukašenkos kitam lyderiui, bet taip pat gatvėse besirenkančių žmonių valdžios perdavimas naujiems politiniams lyderiams. Dėl šios priežasties Koordinacinė taryba buvo sukurta kaip kompromisinė priemonė valdžios perdavimui. Dabar turime didelę mobilizaciją gatvėse ir potencialią lyderę Lietuvoje. Ji deklaruoja, jog nenori būti politine lydere, kuri vėliau sieks politinės galios ir kurs naują politinę sistemą. Šioje situacijoje Koordinacinės tarybos paskirtis yra labiau derybinė – kaip tartis dėl valdžios perdavimo. Tačiau vis tiek manau, kad tarp šios Koordinacinės tarybos ir tarp žmonių, kurie ją supa, yra tokių, kurie pajėgūs būti valdžioje, įtvirtinti naują politinę sistemą, pradėti reformas ir naujus rinkimus. Šis valdžios perdavimo kelias be smurto, neagresyvus, be kraujo gali būti išeitimi. Deja, Lukašenka to net nesvarsto. Tai problema, kurią įvardijo ir Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič – šiuo metu Lukašenka nėra pasiruošęs kalbėtis su niekuo, išskyrus Putiną. Kuomet kalbame, jog trūksta politinės lyderystės, tai yra tiesa. Tačiau net ir su tais, kurie yra matomi, Lukašenka nėra pasiruošęs kalbėtis. Lukašenka vis dar tiki, jog jis liks valdžioje naudojant smurtą, specialiąsias pajėgas bei propagandą. Aš vis dar tikiu, kad Baltarusijos pilietinės visuomenės gretose yra lyderių, kurie gali valdyti valstybę ir kurti naują santvarką. Tačiau dar kol kas nėra reikalingų pokyčių, kad tai įvyktų.
Kaip Baltarusija įsivaizduoja būsimą valstybės socioekonominį modelį? Kokių pokyčių ateityje tikisi Baltarusijos žmonės? Ar jie nori daugiau kapitalizmo ir vakarietiško neoliberalizmo, ar jie vis dar prisibijo galimos oligarchinės sistemos radimosi, kas nutiko kai kuriose posovietinėse šalyse?
Mano nuomone, tai daugiau palikimo klausimas. Jei Lukašenka nuverčiamas, kokį palikimą jis paliks Baltarusijoje? Energetinė priklausomybė nuo Rusijos, ekonomika, kuri stipriai priklausoma nuo vidinės Rusijos rinkos, atsilikęs žemės ūkis, visiškai silpna ir nepasiruošusi didelėms investicijoms ir ekonominėms reformoms bankinė sistema, silpna nacionalinė valiuta. Jeigu galvojame apie visą šį palikimą, kuris liks po Lukašenkos, tai reiškia metų metus laukiančio atsigavimo. Tad pirma kalbama ne apie vystymąsi, o apie atsigavimą. Po atsigavimo bus galima paleisti vystymosi programas ir reformas. Ši padėtis skiriasi nuo tos, kurioje Lietuva buvo atsidūrusi vaduodamasi iš sovietų priklausomybės. Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo tapo nepriklausoma valstybe, turint mintyje jos santykius su buvusia Sovietų Sąjunga ir Vakarų Europos šalimis. Baltarusijos atveju turėsime valstybę, kuri vis tiek bus stipriai priklausoma nuo Rusijos ir nauja vyriausybė turės veikti šiose priklausomybių sąlygose. Manau, kad atsigavimas užtruks ne vienerius metus. Tačiau su didele parama ir entuziazmu ne tik iš visuomenės, bet ir smulkaus bei vidutinio verslo Baltarusijoje, turėsime progą vystyti naują ekonominę sistemą.
Kiek laisvos Baltarusijos idėja yra susijusi su demokratizacija ir pasikeitimais Rusijos politinėje sistemoje?
Dabar laisvos Baltarusijos idėja politiniuose šūkiuose reiškia Baltarusiją be Lukašenkos. O tada jau nežinia. Atrodo, jog jei įvyks pokyčiai, nauji lyderiai nenutrauks santykių su Rusija. Taip, galbūt šie santykiai bus peržvelgiami, tačiau nelaužomi. Šioje didelės priklausomybės situacijoje tai nėra realu. Ir Astravo AE tėra vienas iš pavyzdžių. Jei naujas lyderis Baltarusijoje paskelbs, kad jie neįjungs atominės elektrinės, tai sukurs didelę įtampą su Rusija. Labai sunku suprasti, koks bus naujasis režimas ir kokią geopolitinę poziciją rinksis. Tai ne tik santykiai su Rusija, bet taip pat santykiai su Ukraina, Lenkija ir Lietuva. Visgi geopolitinėje sferoje revoliucijos greičiausiai nebus artimiausiais dešimtmečiais.
Atgal
