VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

09.13. Šmeižto uždangą nuplėšus (2)

Jonas Babravičius (sūnus)

Doc., nusipelnęs treneris A. Klimkevičius

Nusipelnęs treneris A. Liubinskas

Futbolininkas, treneris S. Danisevičius

Doc., nusipelnęs treneris A. Vosylius

Prof., hab. dr. J. Skernevičius

Dr., doc. A. Visockis

G. K. įžeidžia ne vieną futbolininkų kartą, teigdamas, kad „mūsų futbolininkai, sužinoję, kad kituose kraštuose mokoma nepalyginamai daugiau, tad prasidėjo tikras jų išsilakstymas: vieni komandas rinkosi pagal savo meistriškumą, o kiti bėgo net į įvairius Rusijos užkampius, kur ilgesnis rublis...“. Privalau paneigti – G. K. reikėjo pagyventi futbolininkų tarpe, paragauti prakaito kainos, tuomet nebūtų reikėję kepti nesąmones iš nuogirdų, plepalų. Lietuvos futbolininkai niekur neišsilakstė, ilgesnio rublio nesusiviliojo V. Saunoris, Z. Ganusauskas, A. Kulikauskas ir kt. Lietuvą, kaip taisyklė, paliko nenorėję mokytis arba suvilioti atvykėlių trenerių (V. Tučkus, J. Bauža, H. Januškevičius, R. Kučinkas, V. Žitkus). Vieną kitą „emigruoti“ paskatino ir kai kurių trenerių nepedagogiškas elgesys – gąsdinimai ir pan.

G. K. bando sudarkyti ir Lietuvos patrioto J. Babravičiaus veidą (partinis veikėjas, ilgametis Lietuvos ir SSD „Žalgiris“ futbolo federacijų vadovas, sportininkų rėmėjas). G. K. nežinodamas J. B. – praeities, o remdamasis paskalomis, neapykanta, apgailestauja, kad J. B.  „išdavė“ tėvo idealus, netapo partizanu, o buvo vienas iš uoliausių komunistinis ideologas“. „Pragaro smala“, o ne purvais apdrabstytą J. B. veidą, bandysime parodyti gerai jį ir šeimos praeitį žinojusių žmonių pasakojimais.

Vilniaus žalgiriečių sutiktuvės po 1977 m. pergalingo sezono. Priekyje kairėje kom. kapitonas A.Žilinskas

 

KKI futbolininkai 1970 m.

J. B. gimė ūkininko, savanorio, kovų su išorės priešais dalyviu, I laipsnio Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus šeimoje. Motina – Liubinskaitė – žinomo futbolininko A. Liubinsko prosenelė. Tėvai, du sūnus ir dukrą auklėjo patriotinėje krikščioniškoje dvasioje. Tėvas buvo aktyvus šaulys, Ariogalos būrio vadas. Užėjus okupantams, tėvas, nujausdamas kas jo ir šeimos laukia, vieną naktį susodino į vežimą ir įsikūrė Marijampolės pašonėje – Puskelnių kaime. Tėvas, taip pat Jonas, sūnus ir dukrą išleido į mokslus - baigė VDU. Ten žaidė ir futbolą. Jonas, pagal paskyrimą kelis metus dirbo statybos inžinieriumi Karaliaučiuje. Ten ne tik gerai išmoko rusų kalbą, bet ir išgarsėjo kaip talentingas, komunikabilus organizatorius. Tapęs Klaipėdos „šeimininku“ (vykdomojo komiteto pirmininku, vėliau LKP (b) Klaipėdos pirmuoju sekretoriumi), sutelkė grupelę inteligentų – VDU absolventų (P. Lapė ir J. Gudelis – architektai, Valiušaitis – inžinierius), rusakalbius (žydus: žurnalistą Boriką, pulkininką Kiržnerį – karinio komisariato vyr. komisarą) ir kt., ėmėsi kelti Klaipėdą iš griuvėsių, stabdyti plūstančių kolonistų (1960 rusakalbių buvo apie 40 proc. gyventojų) srautą. Futbolas tapo tik darbų dalelyte. J. B. ir jo bendrai suprato, kad atgaivinant miesto veidą, gali pasitarnauti kultūra, atgaivinta lietuvybė: įsteigtas liaudies operos teatras, įkurtas būsimojo Klaipėdos universiteto pirmtakas – Kauno politechnikos instituto filialas, kviečiami iš Kauno, Vilniaus aukštųjų mokyklų absolventai, aprūpinami būstais. J. B. tėvo pagimdytą aistrą futbolui bei sutvirtintą studijų dienomis, įgyvendino 1963 m. įkurdamas „Granito“ futbolo meistrų komandą. J. B.  išvykus į Vilnių, sporto, futbolo rėmėjo darbus tęsė partietis, būsimasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Akto signataras A. Žalys. J. B.  gyvendamas Vilniuje rėmė ne tik futbolininkus, bet ir kitų sporto šakų įžymybes (rankininkus, krepšininkus). J. B. pavyzdžiu sekė ir kitų miestų, rajonų įtakingi asmenys. Sovietmečio pradžioje mecenatavimo pradžią buvo padarę Kauno „Inkaro“, Šiaulių „Elnio“ gamyklų vadovai, kurių futbolininkai („Inkaro“ ir ledo ritulininkai) dominavo šalies sporto arenose. Vėliau jais pasekė Kauno Radijo gamyklos direktorius V. Minkus, Panevėžio „Ekrano“, – Kėdainių S. Sakalys ir kt. Sportą, futbolą rėmė aukštųjų mokyklų rektoriai: M. Martinaitis, K. Baršauskas (KPI), J. Kubilius (VU). Pasakojimas kokiu būdu Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras, komunistas prof. H. Zabulis Lietuvai ir Kauno „Žalgiriui“ padėjo išsaugoti kylančią žvaigždę A. Sabonį, tapo legenda.

Sovietmety nacionalizuota privati nuosavybė tapo valstybine. Keitėsi požiūris į turtą, asmenybę. Sportas (futbolas) laisvoje Lietuvoje įaugęs į Tautos kraują ir kūną, sovietmety tapo ne tik fizinių galių, sveikatos šaltiniu, bet ir tam tikra pasipriešinimo režimui forma. Laimėjimai varžybose skatino tautinį pasididžiavimą. Per vilniečių susitikimus su svečių komandomis „lūždavo“ stadionas, Kaune per legendinio boksininko A. Šociko dvikovas su maskviečiu N. Koroliovu „braškėdavo“ sporto halės sienos.

G. K. bando įskaudinti vieną iš sovietmečio geriausių ir laisvos Lietuvos futbolo specialistą – trenerį, organizatorių, kuris nesigėdijo apnuoginti sovietmečio futbolo sistemą, atskleisti futbolininkų, siekusių geresnio gyvenimo, peripetijas. Jis (G. K.) iš nuostabos „net aikčiojo“, kai A. K.  monografijos „pagrindiniu recenzentu“ išvydo A. Liubinską. Nesuprasi ko G. K. pageidavo – kad iš vis A. L. nebūtų, ar būtų antras, trečias recenzentas? A. K. pasitelkė kvalifikuotus, žinomus sporto istorikus bei aukščiausio lygio futbolo specialistus.

Šiukštu – G. K. šaiposi – A. L. „gal net nežino kur yra Centrinis valstybės archyvas“ (...), kad A. L. yra „komunistinių idėjų perėmėjas“ ir t.t. A. L. visais laikais būdamas atviraširdis, nesigėdijo savo asmeniu, apnuoginti sovietinio futbolo ydas, futbolininkų veržimasi į geresnį gyvenimą. A. L. gerą vardą, kaip ir daugelis sovietmečio trenerių, pelnė „juodu“ darbu, rezultatais. A. L. gali būti pavyzdžiu dabartinės kartos sporto žmonėms. A. L. studijuodamas KKI, skyrėsi darbštumu, žinių žingeidumu (buvo mokslo pirmūnas), 1987 m. baigė Maskvos Aukštąją trenerių mokyklą, 2009 m. įgijo aukščiausio lygio trenerio licenciją Kijeve (Ukraina). A. L. – darboholikas, savikritiškas, giliai mąstantis futbolo specialistas, trenerio karjerą pradėjęs Vilniaus 47 vid. m-loje (direktorius - Nepriklausomybės akto signataras P. Tupikas) su spec. futbolo grupe, iškilo iki Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos vyr. trenerio (1983-1985 m.), valstybinės bei olimpinės rinktinių vyr. trenerio pareigų. A. L. vienas iš nedaugelio treniravo užsienio šalių futbolo komandas (Bangladešo, Lenkijos, Ukrainos, Kazachstano). Su Šiaulių „Kareda“ tapo Lietuvos čempione, laimėjo Lietuvos futbolo taurę ir Supertaurę. Virš dešimties A. L. auklėtinių žaidė Lietuvos valstybinėje rinktinėje. A. L. nebuvo abejingas politinėms permainoms – aktyvus Lietuvos sąjūdžio dalyvis, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

G. K. į nuodėmingųjų raudonųjų tarpą įtraukė ir niekada nei pionieriumi, nei partiečiu nebuvusį nusipelniusį trenerį, doc. A. Vosylių (A. V.).

A. V. – vargo vaikas, „prasikalęs“ Kauno-Garliavos paplentės pievose, ūgtelėjęs į treniruotes pas legendinį vaikų trenerį V. Dzindziliauską Ąžuolyne pasiekdavo, perplaukęs Nemuną. Studijuodamas KKI tapo vienu ryškiausių centro puolėjų. Iš Kauno „Bangos“ pervestas į Vilniaus „Žalgirį“, SSRS čempionate tapo labiausiai medžiojamu puolėju. Virtinė kojų traumų padarė savo – Lietuvos futbolas prarado žaidėją, o A. V.  – sveikatą.

A. V., žaisdamas Kauno ir Vilniaus meistrų komandose, bandė studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką. Nepavykus – baigė KKI (naudojosi teise baigti kursą per 2 metus). Kaip ir daugelis KKI absolventų A. K., pradėjęs dirbti vaikų treneriu, pakilo iki Klaipėdos „Granito“, Vilniaus „Žalgirio“ meistrų vyr. trenerio posto G. K., neturėdamas supratimo apie sovietinio futbolo užkulisius, sistemas, A. V. „sumala į miltus“ – girdi šis Vilniaus „Žalgirį“ „nustekeno iki trečiojo SSRS ešelono.“ Intrigų, paskalų netrūko ir sovietmety. A. V., būdamas jautrus žmogus, išgirdęs, kai komanda buvo 8 vietoje, kad ruošiamasi kviesti „gelbėtoją“ iš Maskvos, įteikė prašymą ir paliko komandą. Atvykęs treneris S. Cholodkovas (Vilniuje jau buvęs) „Žalgirio“ neišgelbėjo – nuskandino – 20 vieta ir III lyga. Tokia tiesa! Maskvėnai, teisindami save, paleido ne vienerius metus sklandžiusią frazę: “Litovcam tolko basketbol igrat” (“Lietuviams tik krepšinį žaisti”), atseit, jie futbolui netikę! Ant jauko užkibo ir  sporto vadovai. Nusivylę „gelbėtojais“, komandos vairą patikėjo saviems – t.y. man ir Z. Ganusauskui. Po daugelio metų suprantu, kad į „Žalgirį“ buvo numota ranka – „Žalgirio“ komanda iš Respublikinės tarybos buvo perduota Vilniaus miesto tarybos žinion, o komandai po 1974 m. pirmojo rato atsidūrus 18-oje (!) vietoje, trečiojoje nuo galo, niekas nepriekaištavo. Kitaip galvojom mes – treneriai, vadovas V. Čiegis. Iš pagrindų pakeista sudėtis – 8 jauni, tik Lietuvos varžybų duonos ragavę žaidėjai, antrajame varžybų rate net 20 rungtynių nepatyrę pralaimėjimo, šoktelėjo į 8-ąją, aukštesnę – 7-ąją užleidę klaipėdiečiams. Tai buvo „didžiojo kelio“ pradžia – 1975 m. laimėtos zoninės varžybos, atgautas pasitikėjimas, įrodyta, kad ir lietuviai moka žaisti futbolą.

A. Vosylius – futbolo propaguotojas, problemų analitikas, rašė į spaudą. Jo plunksnai priklauso futbolo istorijos knyga „Julijanava – unikali futbolo kalvė“, su P. Paukščiu išleido programą futbolo mokykloms, o ko verta studija „Ar žaidėme lietuvišką futbolą?“ A. V., 50 metų gyvenęs prie svetimųjų, vaizdžiai pastebi, kad Lietuvos futbolininkai savąjį lizdelį lipdė lyg kregždutės – techniško, mąstančio pagrindu. Geriausioms komandoms buvo svetimas jėgos, „mušk ir bėk„ žaidimas. Sovietinės imperijos saulėlydyje Lietuvos futbolo adresu nuskambėjo komplimentas – „intelektualinis“. A. V., dirbdamas VPI nenutolo nuo „dižiojo futbolo“ – su VPI sporto klubo „Šviesa“ vadove, padedant rektoriui prof. J. Aničiui,  su VDP Sporto klubo „Šviesa“ vadove I. Braškiene, padedant rektoriui prof. J. Aničui, įkūrė Vilniaus „Žalgirio“ atraminę bazę. A. V. ugdyti jaunieji futbolininkai A. Adomynas, R. Turskis, A. Makštutis, R. Rudzevičius ir kt., žaidė „Žalgiryje“.

Ne pirmą kartą G. K. nuodijo pirmojo Lietuvos futbolo statistika „vaikščiojančios sporto enciklopedijos, dabar sunkios ligos padarinių prikaustyto prie neįgaliojo vežimėlio, Algimanto Bertačiaus (A. B.) gyvenimą. G. K. apie pirmąsias A. B. brošiūras, skirtas tarnybiniam naudojimui, kiekviena proga kaip papūga kartoja: „chaltūra, chaltūra“. A. B. neneigia, kad galėjo įsivelti vienas-kitas netikslumas ar klaida. A. B. ne vienerius metus talkinęs Futbolo federacijai, pasitraukė iš jos, kai pajuto, kad prieglobsčio joje ieško G. K. Dabar A. B. žinomas kaip žmogus, padėjęs sporto organizacijoms rengiant „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istoriją“, pagarsėjo kapitaliniu darbu – per 20 išleistų sporto žinyno tomų, laukia eilės krepšinio istorijos knyga ir t.t.

G. K. patyčioms nėra ribų – apibedrindamas straipsnį rėžia iš peties: Lietuvos futbolą išvadina „komunistiniu žvaigždynu“, „paraudonavusiuoju“ „Žalgiriu“ ir kt., nurodo, kur besidomintys galėtų pasiskaityti.

G. K. nukritusiam iš „dangaus“, sunku suprasti buvusią sporto aplinką, žmonių jausmus. Sovietmety KKI  futbolininkai pripažino vieną partiją - „futbolo“, komjaunuoliai visu balsu traukdavo „Tėvyne brangi“, nebuvo išdavysčių.

Futbolas laisvoje Lietuvoje vadintas „kovos žaidimu“, sovietmety tapo neakivaizdine pasipriešinimo priemone, o „Žalgiris“ niekuomet nebuvo  „paraudonavęs“ ar kompartijos bastionu, treneriai nerengdavo politinių valandėlių, o jas išnaudojo kilniems tikslams, pav. V. Saunoris dainavimo pamokoms.

1987 m. įsikūrus Atgimimo sąjūdžiui, „Žalgirio“ futbolininkai vieni pirmųjų keliavo po SSRS su trispalve, iškėlė ją Dalase (JAV).

Susidaro įspūdis, kad G. K. Lietuvos futbolui linkėjo ne gero, bet blogo – apakintas raudonos spalvos, pykčio, norėjo, kad Lietuva grįžtų į baudžiavos laikus, skęstų tamsoje – be kultūros, meno, sporto, teisina dabartinių futbolo veikėjų aplaidumą, savanaudiškumą. G. K. straipsnis „Lietuvos aide“ – pamfletas, kuriame šmeižiami, įžeidinėjami futbolo puoselėtojai –žaidėjai, treneriai, rėmėjai. Norima iš atminties ištrinti 50 metų okupacijos laikų futbolo istoriją. G. K. rašliavos stilius prasilenkia su elementariomis žurnalistikos etikos taisyklėmis – užgauna kvalifikuotus futbolo specialistus, veteranus ir kt.

Žemiau pateikiame kelias mokslininkų pastabas, atsiliepimus.

Recenzijos apie Algirdo Klimevičiaus monografiją „Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) futbolo istorija: autoriaus dr. doc. Albino Visockio pastabos apie Gedimino Kalinausko straipsnį „Lietuvos aide“.

„Straipsnio autorius labai šališkai ir negeranoriškai vertina Algirdo Klimkevičiaus parašytą monografiją „Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) futbolo istorija“.

Sutinku, kad monografijoje pasitaiko suklydimų ar korektūros klaidų. Net ir recenzijos autoriaus pavardė nurodyta klaidingai, todėl straipsnio autorius nesugebėjo apie mane surati duomenų ir privertė jį suabejoti mano kompetencija. Galiu užtikrinti, kad su sporto istorija teko susidurti tiek būnant Lietuvos sporto istorijos bendraautoriumi, tiek skaitant sporto istorijos paskaitas fizinio lavinimo ir geografijos specialybės studentams. O su biografija galima susipažinti atsivertus Visuotinės lietuviškos enciklopedijos XXV tomą.

Mano nuomone, A. Klimkevičius parengta monografija yra svarbus indėlis išsaugant sporto paveldą. Čia surinkta ir publikuojama iš skirtingų šaltinių surinkta pirminė medžiaga. Autorius, ne vieną dešimtmetį veikęs sporto baruose ir sukaupęs gausią praktinio ir teorinio darbo patirtį, medžiagą komentuoja remdamasis šia patirtimi.

Jau anksčiau autorius yra išleidęs knygą „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911-1990 m.“, kurioje pateiktos per 200 labai skirtingų likimų asmenybių, kurios atspindi ryškiausius įvykius šalies futbole. Dalis tos knygos medžiagos panaudota ruošiant šios monografijos tekstą.

Visuomet smagu pristatyti darbą, atveriantį naujus šalies sporto istorijos pažinimo horizontus. Dvigubai smagiau, kai tokį darbą parašo žmogus, iš kurio visai pagrįstai galima laukti argumentuotų, paremtų praktine patirtim sporto istorijos įvykių vertinimų. Algirdo Klimkevičiaus knyga priklauso būtent tokių kategorijai. Tai autoriaus ilgamečių tyrimų metu kruopščiai surinktos medžiagos pagrindu parengta knyga. Todėl kalbama apie deramą monografijos faktų pagrindimą.

Monografijoje logiškai aptariama žaidimo sklaida visoje šalyje. Aprašoma iki šios mažai istoriografijoje aptarta medžiaga apie sportininkus, trenerius, teisėjus. Aptariant asmenybes, tokio pobūdžio monografijoje, manau nėra būtina įdėmiai nagrinėti jų politinių pažiūrų.

Monografija rodo savo nuosavą A. Klimkevičiaus požiūrį futbolo istorijos pateikimą ir tai yra kiekvieno autoriaus teisė. Todėl nesutinku su G. Kalinausko pateikta monografijos vertinimu, kuris mokslinį darbą perkelia į politinį (ir dar labai šališką), vertinimą.

Neginčijamas visos surinktos ir susistemintos medžiagos įtraukimas į mokslinę apyvartą.“

J. Skernevičius – prof., hab. dr., Lietuvos sporto mokslo tarybos pirmininkas (1992-2010), išugdęs per 30 sporto mokslo daktarą, iš jų 8 prof.: „Apie A. Klimkevičiaus monografiją „Nepriklausomos Lietuvos futbolo istorija (1918-1940)“ „Lietuvos aide“ rašęs autorius neturėdamas mokslo darbų rengimo ir ataskaitų įforminimo sampratos, reiškė nekvalifikuotą nuomonę, pateikė daug netiesos. Doc. A. Klimkevičius ne vienerius metus atliko mokslo tyrimas apie Lietuvos futbolo raidą nepriklausomybės metais (1918-1940) – jos charakteringus bruožus, etapus, žmones, jų darbus. Autorius vadovavosi mokslo tyrimų kokybiniais ir kiekybiniais metodais. Gausi tyrimų medžiaga analizuojama, apibendrinama, pateikiamos išvados, mokslo ataskaita pateikta monografijos forma, kuri turi priimtinus mokslo darbo elementus. Mokslo darbo medžiagos tvarkymo reikalais teko autorių konsultuoti. A. Klimkevičiaus monografija „Nepriklausomos Lietuvos futbolo istorija (1918-1940)“ pilnai atitinka mokslo darbų reikalavimus ir turi didelę mokslinę vertę.“

Pateikti faktai, mokslininkų atsiliepimai įrodo, kad G.K. monografijų autorių A. K. ir prie jų rengimo prisidėjusius asmenis šmeižė, įžeidinėjo, šaipėsi, turėdamas tam tikrą tikslą. „Lietuvos aide“ paskleistos paskalos atsiliepė minėtų asmenų įvaizdžiui, sukėlė ne tik moralinį skausmą – patyrė ir materialinių nuostolių, pakirto tikėjimą žmogumi (dalis A. K. auklėtinių ir bendražygių „atsuko nugaras“) ir toliau LFF aplinkoje tvyro baimė, aukščiau visko – pinigas. Atsiskleidė „kas yra kas“.

Remdamiesi aukščiau išdėstytais argumentais ir faktais, tikimės, kad LFF vadovai susipras iš internetinės svetainės išimti G. K straipsnius, o visuomenę ir LFF regionų vadovus informuos apie G. K. atžvilgiu pritaikytas sankcijas.

Atgal