VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09.13. Šmeižto uždangą nuplėšus (1)
Jonas Babravičius (sūnus)
Doc., nusipelnęs treneris A. Klimkevičius
Nusipelnęs treneris A. Liubinskas
Futbolininkas, treneris S. Danisevičius
Doc., nusipelnęs treneris A. Vosylius
Prof., hab. dr. J. Skernevičius
Dr., doc. A. Visockis
Su laikraštyje – „Lietuvos aidas“ (2020 02 1-8) Nr. 5 ir LFF tinklapyje paskelbtas G. Kalinausko (toliau – G.K.) straipsnis „Komunistinis tvaikas po futbolo skraiste operatyviai susipažino ir išnagrinėjo Lietuvos futbolo federacijos trenerių tarybos valdyba, parengtas kreipimasis į LFF etikos komisiją. Konstatuojame, kad G. K. įžeidė garbę ir orumą, šmeižė, tyčiojosi ne tik iš monografijos autoriaus, bet ir kitų prie monografijos rengimo prisidėjusius asmenis, okupuotmečio futbolo entuziastus, kūrėjus. Ne vienam iš jų apkartino gyvenimą – tuo labiau, kad „Lietuvos aidas“ skaitomas ne tik Lietuvoje. Žemiau pateikiame komentarus ir išvadas.
G. K. – „futbolo žmogaus“ moralinis veidas ryškėja 2015 m. dienos šviesą išvydus A. K. (Algirdo Klimkevičiaus) knygai „Lietuvos futbolo istorija“. Žmonės. 1911-1990“. Tuomet G. K. su „Lietuvos aide“ išspausdintu straipsniu rankose, bandydamas aptemdyti knygos pristatymą visuomenei, bėgiojo po sporto organizacijas, leidyklas, redakcijas.
Pirmąjį G. K. šmeižto, įžeidinėjimų pliūpsnį lydėjo antrasis – 2020 m. išvakarėse išėjus A. K. monografijai „Nepriklausomos Lietuvos futbolo istorija. 1918-1940“, tuomet pasirodę keli straipsniai (minėti anksčiau), šį kartą daug „riebesni“, įvilkti į komunizmo šmėklos aureolę.
Didžiausia G. K. šmeižto, įžeidinėjimų dozė tenka monografijos autoriui A. K. ir jo talkininkams – mokslo ir futbolo žmonėms (konsultantams, recenzentams).
G. K., siekdamas sumenkinti A. K., pažeminti vaidmenį futbole, naudoja ir ankstesniuose str. skelbtas smulkmenas: „A.K., būdamas KKI (Kūno kultūros institutas) komandos kapitonu (įsivaizduokite – kokia atmintis – prieš 60 metų!), į rungtynių protokolus neįrašydavo pakeistų žaidėjų pavardžių (o jeigu nebuvo pakeistų?). G. K. nenoromis išaukština A. K. – komandų kapitonais būdavo išrenkami autoritetą turintys žaidėjai. Be A. K., KKI futbolininkų kapitonais, yra buvę vėliau nusipelnę Lietuvos treneriai S. Paberžis, P. Grigonis, S. Gibieža (slidinėjimo), A. Komskis ir kt. Visi jie kūrė Lietuvos sovietinio futbolo pamatus.
G. K. demaskuoja save, kaip futbolo profaną, teigdamas, kad A. K. „pasinaudodamas ankstesnių mūsų futbolo aferų patirtimi, pasikvietė du nelegalus – Telšių „Mąsčio“ saugą Petrą Glodenį ir Marijampolės „Sūduvos“ puolėją Joną Rudžianską. Abu šie futbolininkai buvo vieni geriausių visame turnyre...“ Patikslinsime – P. Glodenis buvo puolėjas, J. Rudžianskas – saugas. Pirmasis, nepritapęs prie kauniečių žaidimo stiliaus, dalyvavo tik preliminarinėse varžybose. Tuomet talentingi jaunuoliai buvo skaičiuojami ant vienos rankos pirštų. Abiem periferijos jaunuoliams, dalyvavimas bangiečių ekipoje., buvo puiki reklama – P. Glodenis šoktelėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o J. Rudžianskas sėkmingai žaidė respublikos komandose. Tuomet jaunių varžybų sistema turėjo tikslą - talentų paiešką. Niekas nedraudė „lipdyti“ komandas ir iš geriausių periferijos žaidėjų, tuomet SSRS dabartinių „akademijų“ nebuvo.
G. K. bandydamas išaukštinti J. Rudžiansko vaidmenį, teigia, kad šis pelnė 8 įvarčius. Niekas neskaičiavo, tik žinoma, jog preliminarinėse (zonos) varžybose kauniečiai įmušė net 25 įvarčius, praleisdami tik 5-is. Tikėtina, kad dalis įvarčių priklausė ir Rudžianskui. Pusfinalio ir finalinio etapo varžybose Rudžianskas pasižymėjo tik kartą – „golamušio“ titulo nusipelnė B. Zelkevičius, vėliau pakviestas kandidatu į SSRS jaunių rinktinę.
1994 m. Lietuvos ir Airijos rinktinių vyr. treneriai Algimantas Liubinskas (dešinėje) ir Džekis Čarltonas
A.Fondis, A.Liubinskas ir R.Tautkus. 1994 m. Belfastas
Granitiečiai po pergalės Kaliningrade prieš Vostok futbolininkus
1970 m. šaunioji Kūno kultūros instituto futbolo rinktinė – Lietuvos čempionė
„Bangos“ vyrų komanda buvo sudaryta iš trijų aukštųjų mokyklų studentų, kurie gaudavo sporto instruktorių atlyginimus, 1962 m. komandos nariai – žaidėjai, treneriai, administratorius, siekdami, kad „Banga“ išsilaikytų finansiškai, atsisakė dalies atlyginimų – futbolo fanatizmo, idealizmo pavyzdys. Apie kažkokius papildomus žaidėjų atlyginimus, apie kuriuos kalba G. K., nei prie A. K. nei prie A. V. (Vosyliaus), žaidėjai negaudavo. Po 1964 m. pergalės SSRS čempionate „Granito“ komandos kapitonas S. Simaška ir vartininkas L. Dūda buvo premijuoti vergiškam žvejo darbui, plaukiusiame laive į Kubą.
G. K. bandymas sumenkinti A. K., kaip trenerio, vaidmenį kuriant Klaipėdos „Granito“ meistrų komandą, subliukšta, kai žinai, kad ją „kūrė ne sovietų armijos viršila“, bet A. K., padedamas Klaipėdos m. Vykdomojo komiteto pirmininko (dabar mero) J. Babravičiaus, kuris garantavo žaidėjams normalias buities sąlygas. Kalba buvęs Lietuvos moksleivių rinktinės futbolininkas, vadintas Klaipėdos futbolo veidu, sporto meistras J. Žvinakevičius: „V. Litenka, apie kurį kalba G. Kalinauskas, treniravo Klaipėdos laivų statyklos „Baltija“ komandą, kurią 1962 m. išvedė iki Lietuvos pirmenybių prizininkės. Kuriant „Granito“ meistrų komandą, prie jos vairo buvo pakviestas A. Klimkevičius, V. Litenka tapo jo padėjėju. A. Klimkevičius į komandą pakvietė Kauno „Bangos“ komandos likučius (geriausieji iškeliavo į Vilnių) – E. Danilevičių, R. Simašką, J. Kavaliauską, P. Anisimenkovą, „Kauno audinių“ jaunį A. Matulevičių, studentus Z. Orbaką, J. Stanslovaitį, kaip netinkamus, iš Vilniaus „Žalgirio“ atleistus L. Dūdą, K. Čepą ir S. Krocą. Iš klaipėdiečių „Granite“ įsitvirtino, be manęs, tik S. Lotužis ir V. Gruzdevas. Prie A. Klimkevičiaus įvestos geležinės drausmės ir tvarkos, jau antraisiais metais pasiekėme tai, apie ką daugelis galėjo tik svajoti – sąjunginių respublikų grupėje (apie 150 komandų) laimėję I vietą, tapome sporto meistrais. Ir ne „popieriniais“, kaip įžeidinėja G. Kalinauskas – savo vertę įrodėme draugiškose rungtynėse su Vilniaus „Žalgiriu“, - pergalė 2:0. Vieną įvartį pelniau ir aš. Pagal varžybų nuostatus turėjome žaisti oficialias pereinamąsias rungtynes. Partinė ir sporto valdžia, baimindamiesi, kad vilniečiai tokių rungtynių gali ir nelaimėti, nesurengė. „Granito“ pergalė pagyvino respublikos futbolą – po kelių metų sporto meistrų vardus iškovojo ir vilniečiai. Tuomet moralinis įvertinimas buvo svarbesnis ir už pinigą“. Kaip teigė vienas iš Klaipėdos trenerių A. Mitigaila, prie A. Klimkevičiaus Klaipėdos futbolas tapo lietuvišku (koks komplimentas!).
Pagerėjęs komandų žaidimas, užpildė Vilniaus ir Klaipėdos stadionus. Žiūrovai po pergalių Vilniuje su dainomis ir vėliavomis, transparantais traukdavo iki geležinkelio stoties, Klaipėdoje – dievinamą komandą, lydėdavo ne tik į artimus kaimynų miestus (Liepoja, Karaliaučius), bet ir į tolimus – Baltarusijos, Rusijos.
G. K., siekdamas pažeminti A. K., kaip asmenybę, dažnai kartoja „uolus komunistas“, „uolus partietis“, „jo raudonos ausys“, nuodėmė – studijavo marksizmo-leninizmo universitete“, meta šešėlį, kad priklausė KGB, tvirtindamas, kad „šis veikėjas galėjo keliauti po visus kraštus“, nors jo dėdė gyveno JAV“.
Visažinantis šmeižikas nežino (o gal nenorėjo žinoti) sovietmečio futbolo tvarkos – Maskvos sporto valdžia retsykiais pamalonindavo meistrų komandų trenerius, aktyvistus „dovanėlėmis“ – nemokamais kelialapiais į Pasaulio, Europos futbolo čempionatus. Tokių „prizų“ sulaukė R. Grušas, A. Vosylius, J. Litvinas, K. Andziulis, B. Zelkevičius, A. Klimkevičius.
G. K. meluoja „iš lubų“ traukdamas „faktus“: „J. Babravičius A. K. protegavo dirbti „Žalgirio“ vyr. treneriu“, nusipelniusio trenerio vardas suteiktas „Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo kažkokio jubiliejaus proga (A. K. Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas suteiktas 1970 m., o į Vilniaus „Žalgirio“ vyr. trenerio postą atėjo ne J. B. protekcijos dėka – buvo kviečiamas LTSR sporto komiteto pirmininkų V. Ostrausko (1972), A. Balčiūno, SSD „Žalgiris“ RT V. Želvio (1974)), vadina NUSIKALTĖLIU (didžiosiomis raidėmis), kad monografiją pavadino „istorija“, kad LFF vadovas V. Dirmeikis bei Istorijos, statistikos ir propagandos komisijos nariai, įsivaizduokite – komunistai V. Saulis, J. Labutis, S. Vaintraubas, nepartiniai – S. Paberžis ir Z. Ganusauskas, atsisakė A. K. paslaugų (visi mirę). A. K. tuomet dirbo valstybinėse įstaigose, smerkė futbolo paveldą griovusius asmenis.
Laikotarpį, kai A. K. dirbo KKI ir buvo LFF trenerių tarybos vadovu, G. K. įvardija kaip „vieną juodžiausių sovietmečiu“. Tai dar kartą patvirtina šmeižiko nekompetenciją. Kaip tik tuomet buvo kuriama būsimų laimėjimų bazė – trenerių kadrai, tobulinama varžybų, atžalyno ugdymo sistema, diegiamos naujovės (mažasis (salės)), moterų futbolas, testų sistema, bandoma futbolą išvesti iš sąstingio. Permainų idėjiniu autoriumi buvo tuometis LFF pirmininkas, KPI (Kauno politechnikos institutas) absolventas, Ryšių ministro pavaduotojas Antanas Mataušas Vaisa (1929-1995).
Lietuvos futbolo istorijoje A. K. žinomas darbais, o ne plepalais, intrigomis. Keli pavyzdžiai: ištrauka iš laisvoje Lietuvoje išleistos knygos (1995) „Žaidimų katedra. 1945-1995“ (S. Stonkus, V. Bogušas, V. Jankus, J. Lagunavičius): „Futbolo teorijos ir metodikos dėstymo, organizavimo, sportinio futbolininkų kryptis ir lygis iš esmės pasikeitė pradėjus katedroje dirbti A. Klimkevičiui (1967-1974). Be tradicinių užsiėmimų, pratybų, A. Klimkevičius itin didelį dėmesį skyrė teoriniam dalyko dėstymui, studentų pedagoginiam ir kryptingam sportiniam rengimui...“.
Eilutės iš KKI absolvento, nusipelniusio Lietuvos trenerio J. Stažio laiško: „Džiaugiuosi, kad Jūs sugebėjote parašyti ir išleisti šią istorinę futbolo knygą, neužsimiršdami mažų miestelių, trenerių ir žaidėjų triūso (...) didžiuojuosi Jumis (...). Jūsų užaugintas būrys žaidėjų ir trenerių dar ir dabar futbolo karo fronte. Jūsų, kaip pedagogo įskiepytos bacilos į Jūsų auklėtinių kartą perduodamos kitai trenerių kartai...“
Apie A. K. kalba Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos žaidėjas (saugas) (1976-1986); geriausias Lietuvos TSR futbolininkas – 1979, 1984 m., Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjas (1992), Lietuvos olimpinės rinktinės treneris Stanislovas Danisevičius:
„A. Klimkevičius – pirmasis mano treneris, įvedęs į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos gretas, pamatęs manyje talentą, su kuriuo reikėjo daug dirbti. Jo dėka tapau aukšto lygio žaidėju. Pro A. Klimkevičiaus rankas praėjo daug žaidėjų, bet ne visi sugebėjo įveikti treniruočių krūvius ir profesionalaus futbolo reikalavimus.
A. Klimkevičius daug dėmesio skyrė jaunųjų futbolininkų paieškai. Be manęs, jo dėka, pirmuosius žingsnius „Žalgiryje žengė A. Mackevičius, V. Kasparavičius, S. Baranovas, E. Riabovas ir kiti, kurie „Žalgirį“ išvedė į aukštesnę lygą, dalis ir į aukščiausiąją.
Negaliu nesigirti – A. Klimkevičius pakvietė mane į Vilniaus „Žalgirį“, o jo auklėtinis A. Liubinskas – į nacionalinę rinktinę. 1992 m. žaisdamas su Lietuvos futbolo legendomis A. Janoniu, V. Ivanausku, A. Narbekovu ir kitais (man buvo 34 m.). Pasaulio čempionato atrankos varžybose Belfaste (Š. Airija), Lietuvai pelnėme pirmąjį istorijoje tašką (2:2). Nenoriu užgauti kitų Lietuvos futbolo trenerių. A. Liubinską, kaip ir pagarsėjusį futbolininką Šemberą laikau geriausiu atkurtos nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneriu (be portugalo Kruzeiro)“.
Neišdildomi A. K. pėdsakai Kūno kultūros institute (KKI) – 1968-1974. A. K. sukaupęs patirtį (vaikų, jaunių, meistrų komandų treneris, mokytojas), atkreipė dėmesį į labiausiai apleistą sritį – specialios futbolo literatūros stygių (jos nebuvo ir laisvės metais, o sovietmetį tik A. Šlyžiaus knyga „Futbolas“ (1954). A. K. vienas ar su bendraautoriais išleido mokomąsias knygas pradedantiesiems – futbolo abėcėlę „Futbolo žaidimo mokymas“, „Futbolo treniruotė“, „144 futbolininko treniruotės pratimai“, „Futbolininkų fizinis parengimas“, „Judrieji žaidimai per futbolo pamokas“, po jų, kaip įvadą į būsimas monografijas, futbolo istorijos knygeles.
Iš A. K. parengtų ir išleistų knygų galėjo mokytis ne tik studentai, bet ir kūno kultūros mokytojai, dėstytojai, treneriai.
A. K. padėjo atsiskleisti ne vienam futbolininkui – iš Kauno VSM, vienintelės futbolo grupės (1957-1960), išaugo Lietuvos moksleivių čempionai, „Žalgirio“ meistrų komandos žaidėjai B. Zelkevičius, J. Jieznas, V. Žitkus, P. Anisimenkovas, J. Kavaliauskas, R. Leščinskas, A. Staškaitis. Į aukštesnio meistriškumo komandas kelialapius gavo KKI absolventai: R. Alonderis, R. Arbaitis, V. Gedgaudas, A. Gruzdas, B. Banys, E. Jakimavičius, V. Jančiauskas, L. Lukavičius, K. Miniauskas, R. Pisarevičius, A. Puodžiūnas, K. Rovas. S. Stankūnas, N. Sujetovas, A. Timofiejevas, A. Ulevičius.
1971-1974 m. Vilniaus “Žalgiryje“ buvo nuo 8 iki 10 A. K. auklėtinių. G. K. rašo: „1977 m. prie Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos vairo stojo ne mistinis veikėjas (suprask A. K.), o jauni treneriai: Benjaminas Zelkevičius ir Stanislovas Ramelis“. G. K. nutyli, kad be A. K. auklėtinio, komunisto B. Zelkevičiaus, komandos vadovų štabe buvo dar trys A. K. auklėtiniai – G. Kalėdinskas, V. Jančiauskas ir V. Gedgaudas. Tai jie „Žalgirį“ išvedė raudonu pergalių kilimu. Šių ir dar didesnio būrio „futbolo artojų“ dėka, Lietuvos futbolas iškilo į sovietinio futbolo elito gretas, vėl tapo žinomu Europoje. Visas būrys A. K. auklėtinių, nusipelnė garbingų nusipelniusių trenerių vardų – B. Zelkevičius, A. Liubinskas, B. Kičas, J. Stažys, V. Jančiauskas, Č. Urbonavičius, G. Kalėdinskas, R. Kochanauskas, V. Kuncė, V. Blinstrubas. B. Zelkevičiui, vieninteliam Pabaltijy, suteiktas ir SSRS nusipelniusio trenerio vardas.
Atgal
.jpg)
