VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.18. Per viešnages gimtajame krašte
Jonas Laurinavičius
Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas
Iš susitikimų su architektu Edmundu Arbu–Arbačiausku
Su architektu Edmundu Arbu–Arbačiausku susipažinau Atgimimo metais Kaišiadorių rajono savivaldybės rūmuose. Ten mane pakvietė savivaldybės administracija.
–Gal jums būtų įdomu padalyvauti rajono vadovų susitikime su mūsų kraštiečiu Arbu–Arbačiausku, atvykusiu iš Amerikos, – paskambino iš savivaldybės administracijos.
O kaipgi man bus neįdomu – juk vis renku medžiagą knygai „Kaišiadorių krašto žmonės“ (Kaišiadorių muziejus ją išleido 2002), šį bei tą parašau „Kaišiadorių aidų“ laikraščiui, kitiems leidiniams.
Su Laisvės aukuro projektu
Susitikimas vyko Savivaldybės rūmų posėdžių salėje. Ant stalo pluoštas brėžinių, piešinių, nuotraukų. E. Arbas–Arbačiauskas aiškina, medžiagą leidžia per susirinkusiųjų rankas.
–Tai Laisvės aukuro projektas, – pasakė garbus kraštietis. – Pagal šį projektą manėmės statyti aukurą Jungtinėse Valstijose, galbūt Čikagoje ar kur kitur, kur gausios lietuvių bendruomenės. Tačiau kai Lietuva išsivadavo iš okupacijos, pagalvojome, kad ar ne tiksliau šį Aukurą būtų pastatyti Lietuvoje, o man asmeniškai maloniausia būtų jį išvysti savo gimtose apylinkėse – Kaišiadoryse. Projektą nemokamai atiduočiau, konsultuočiau statybą. Tai būtų mano dovana Kaišiadorims.
E. Arbo–Arbačiausko Laisvės paminklo projektas
Projektas buvo viliojantis, bet iškart iškilo rimtų problemų. Aukuras turėtų iškilti garbingiausioje miesto vietoje – centrinėje aikštėje priešais katedrą. Bet tokio pasiūlymo be diskusijų teko atsisakyti: toje aikštėje numatyta statyti paminklą arkivysk. Teofiliui Matulioniui (1873–1962), buvusiam Sibiro lagerininkui, Kaišiadorių vyskupijos valdytojui. Miesto parkas (prie dabartinės Algirdo Brazausko gimnazijos) irgi pripažintas netinkamu: maža erdvė, vakarais renkasi ne kokia publika... Gal tada Žiežmariai? Didžiausias rajono miestas po Kaišiadorių. Ne, ne... iš karto buvo atmesta: prieškario metais garbiausiuoje vietoje – priešais bažnyčią – buvo pastatyta Laisvės statula (skulptorius Vincentas Jakševičius), sovietmečiu nugriauta, bet jau pasirengta ją atstatyti. Du didingi statiniai – Laisvės statula ir Laisvės aukuras – bet kokiu požiūriu (architektūriniu ir t.t.) Žiežmariams netinka. Kai kuriuos rajono vadovaujančius darbuotojus šiek tiek šiurpino ir Laisvės aukuro statybos kaina.
Atrodo, E. Arba–Arbačiauskas pernelyg nesisielojo, kad jo projektas Kaišiadoryse liks neįgyvendintas. Jis, matyt, iš asmeninių pokalbių su vyskupijos hierarchais, kai kuriais rajono aukštas pareigūnais suprato, kad maža vilties Laisvės aukurui užsidegti. Tai buvo daugiau architekto tik geros valios parodymas...
Paroda viešojoje bibliotekoje
Vienąsyk įeinu į Kaišiadorių viešosios bibliotekos skaityklą, o ten ant kelių sustumtų stalų – architekto E. Arbo–Arbačiausko tie patys laisvės aukuro piešiniai, nuotraukos, pats Aukuro maketas, taip pat iškarpos iš JAV lietuvių spaudos, įvairios knygos, albumai... Šalia – jo žmonos Alės Rūtos kūriniai. Šis tas iš memorialinės medžiagos apie tragiškai žuvusį jųdviejų sūnų prof. Edmundą Arimantą Arbą (1950–1995).
–Tai pažintinė medžiaga prieš susitikimą su Edmundu Arbu, kuris vieši Lietuvoje ir žada atvykti į šios parodos pristatymą, – paaiškino bibliotekos direktorė Aldona Naudžiūnaitė.
Taip ir buvo – atvyko. Ne per daugiausia žmonių susirinko, tačiau susirinko ne tie, kuriems norisi pasėdėti iš neturėjimo ką veikti, bet tie, kuriems iš tiesų įdomi kraštiečio iš užjūrio gyvenimas ir kūryba, jo žinios, darbai ir likimai.
Gal kokią valandą E. Arbas pasakojo savo prisiminimus apie gimtinę Žaslių seniūnijoje, apie mokymąsi Kaišiadorių gimnazijoje, traukimasis nuo bolševikų 1944–aisiais... Apie vargus Amerikoje, kol įsikibo į tenykštį gyvenimą. Apie laimingas kūrybines valandėles. Su savo projektais jis laimėjęs kelis prestižinius konkursus, tarp kitko, pirmoji premija už „Ekonomiškų namų Kalifornijoje“ projektą (1981), jis, be kita ko, buvo Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos „PLIAS/ALIAS“ centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos Architektų instituto (AIA) ir Tarptautinės politinės platformos asociacijos narys.
Iš tikrųjų turėjo ką įdomaus papasakoti, ir visi atidžiai klausėsi, turėjo klausimų, į kuriuos garbus svečias išsamiai atsakinėjo.
Susitikimas buvo paįvairintas Alės Rūtos eilėraščiais. Juos skaitė Kaišiadorių moksleiviai.
Tai buvo vienintelis E. Arbo–Arbačiausko viešas pasirodymas Kaišiadoryse. Jis paliko gražius prisiminimus.
Pas kardinolą V. Sladkevičių
Su Vincentu Sladkevičiumi (1920–2000), būsimuoju kardinolu, kurių šeimos pasižinojo nuo seno, kai jų vaikai dar pradines mokyklas lankė. Edmundas buvo penkeriais metais vyresnis už Vincuką, o Marytė Arbačiauskaitė – netgi Vincuko vienmetė. Tačiau mokytis kartu jiems neteko: Arbačiauskų vaikai iš pradžių mokėsi Karsakų, o Sladkevičių – Pajautiškių pradinėse mokyklose. Edmundo ir Vincuko keliai suėjo visai kitur – Žaslių bažnyčioje, nes ir Karsakai, ir Sladkevičių Guronys priklausė Žaslių parapijai. Abu kurį laiką buvo Žaslių bažnyčios klapčiukai, o Marytė, kartu su kitomis mergaitėmis, per procesijas šventoriuje prieš kleboną, einantį su Švč. Sakramentu, po baldakimu barstė gėles.
Edmundui tie mokyklos prisiminimai išliko šviesūs visą gyvenimą. Tad nieko stebėtino, kad E. Arbas–Arbačiauskas, viešėdamas Lietuvoje, panoro susitikti su savo klapčiukystės partneriu Vincuku – dabar jau kardinolu, gyvenančiu Kaune. Tam nebuvo jokių kliūčių – pasiskambinti kardinolo tarnybai ir suderinti laiką...
Brolio Edmundo Arbo–Arbačiausko apsilankymas pas Jo Eminenciją Kardinolą Vincentą Sladkevičių
Jo Eminencija buvo be galo patenkintas, kad Edmundas pas jį atvyksta. Kardinolas buvo didžiai susijaudinęs, netgi apsiverkė, pasitikdamas savo buvusį parapijietį.
–Kokia Dievo malonė, kad po šitiekos metų mudu susitinkame, – kalbėjo Kardinolas, apkabinęs Edmundą. – Dievas išklausė mūsų maldą, kad Lietuva būtų laisva, kad plačiai būtų atvertos Dievų namų durys.
E. Arbo–Arbačiausko viešnagė pas kardinolą užtruko gal kokias dvi valandas. Abu turėjo ką prisiminti, ką papasakoti vienas kitam. Edmundas nusivežė Jo Eminencijai architektūros statinių, pastatytų pagal jo projektus, nuotraukas, savo sūnaus kai kurių mokslinių darbų kopijas, kelias žmonos Alės Rūtos knygas su autografais. Nuotaika buvo draugiška, pakili.
Kardinolas irgi neišleido „mielo Edziaus“ be atsiminimų dovanų – padovanojo iš popiežiaus Jono Pauliaus II rankų gautą rožančių, įvairių leidinių, vieną kitą su autografu.
–Tai vienos brangiausių man dovanų, kokių esu gavęs Lietuvoje, – vėliau susitikęs su manim Kaišiadoryse džiaugėsi E. Arbas–Arbačiauskas.
Karsakuose, kur vaikystė prabėgo
Iš senosios Arbačiauskų sodybos Karsakų kaime tebuvo likę dilgėlėmis apžėlę trobos pamatai, apgriuvusi klėtis, kelios susenusio sodo obelys. Marytė Arbačiauskaitė gyveno kiek tolėliau, kitoje sodyboje, įrengtoje po karo, kai jau Edmundas buvo pasitraukęs į Vakarus.
Tai buvo varganas vienišos senutės gyvenimas. Nuo kolūkio susikūrimo dirbo karvių fermoje melžėja. Darbas sunkus, be poilsio dienų, kankino reumatas.
–Dievuliau tu mano, Edzius atvažiavo, – džiaugėsi Marytė. – Mano mielas broliukas pasirodė. Maniau, kad jau niekad nebesusitiksime.
Jiedu susirašinėjo, tad didelių naujienų neturėjo ką pasakyti – viskas jau buvo laiškuose parašyta. Tačiau Marytė ne ką turėjo ir parodyti: kelios lysvės, kelios vištytės, jurginų kerai palangėse..
–Gyvulėlių nebelaikau, nebeturiu jėgų... – atviravo Marytė.
Brolis neskubėjo išvažiuoti: jiedu nuėjo į seną sodybvietę, abu susigraudino – vaikystės pėdsakai žolėmis užžėlę... Susitiko su pro šalį einančiu kaimynu. Pakalbino, šio bei to pasiteiravo apie kaimo likimą.
Marytė neslėpė nuo brolio savo rūpesčių:
–Visą amželį vargau, o dabar blogiausia – pensija maža, vos ne visa ji vaistams išeina...
Kai atėjo laikas atsisveikinti, brolis Marytei užrašė albumą „Architektas Edmundas Arbas–Arbačiauskas“, išleistą Lietuvoje 1992 m. Taip pat padovanojo jai ir savo žmonos Alės Rūtos poezijos rinkinį. Irgi su autografu. Ir keletą nuotraukų, tarp jų ir iš susitikimo su kardinolu V. Sladkevičiumi. Antroje nuotraukos pusėje architektas užrašė: „Tavo brolio Edmundo apsilankymas pas Lietuvos Jo Eminenciją Vincentą Sladkevičių“.
–Ačiū, – pustyliai ištarė 76–erių metų senolė. – Ačiū.
Jo akyse sublizgėjo ašaros...
J.Aisčio muziejuje
E. Arbas–Arbačiauskias Kauno rašytojų užsakytu autobusu atvyko į Rumšiškes su Bernardu Brazdžioniu, Kaziu ir Kazimiera Bradūnais, akt. Virginija Kochanskyte, Aldona Ruseckaite, būriu kitų poetų, rašytojų, aktorių... Žmonės čia suplaukė į Jono Aisčio (1904–1973) memorialinio muziejaus atidarymą. Iškilmėse kalbėjo ir E. Arbas–Arbačiauskas.
–Jonas Aistis užjūryje buvo vienas mylimiausių lietuvių poetų. Toks jis buvo ir man, ir mano žmonai poetei Alei Rūtai. Su Aisčiu mes ir asmeniškai pabendraudavome – pavieniui ir šeimomis, – dalijosi prisiminimais E. Arbas–Arbačiauskas.
Muziejaus svečių knygoje pirmieji pasirašė Bernardas Brazdžionis ir architektas Edmundas Arbas–Arbačiauskas (JAV). Prie jų stovi dr. Egidijus Juvencijus Morkūnas (Liaudies buities muziejus), 1997
Šventėje dalyvavo ir J. Aisčio seserys Eleonora ir Mikalina Aleksandravičiūtės. Jos vėliau netgi priėjo prie garbaus svečio dar asmeniškai pakalbėti.
Turėjau parengti fotoreportažą iš tų iškilmių. Tik niekaip negalėjau pagauti kadro, kad jame atsidurtų B. Brazdžionis, perkirpęs muziejaus atidarymo juostelę, ir kitas užjūrio svečias E. Arbas–Arbačiauskas, o tarp jų būtų jungiamoji grandis su Rumšiškėmis – koks nors vietos garbus žmogus. Teko nukrypti nuo natūros ir surežisuoti. Taip ir atsirado nuotrauka, kurioje ir matome B. Brazdžionį, dr. Egidijų Juvencijų Morkūną iš Liaudies buities muziejaus ir A. Arbą–Arbačiauską. Jie buvo sustatyti prie dumplių, kurios kadaise stovėjo J. Aisčio tėvo kalvėje. Ant šių dumplių buvo padaryti ir pirmieji įrašai muziejaus lankytojų knygoje. Nuotraukoje ir matome, kaip šią knygą B. Brazdžionis paduoda pasirašyti E. Arbui–Arbačiauskui.
Tai buvo 1997 m. liepos 12 d.
Atgal
