VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.12. Antausiai Putinui ir Šimašiui
Rimvydas Žiliukas
Jau du dešimtmečius vyksta ginčas dėl Lukiškių aikštės. Dauguma Lietuvos žmonių siekia Lukiškių aikštę paversti reprezentacine valstybės aikšte, kurioje pagrindinis akcentas būtų Vyties monumentas, o taip pat būtų monumentai žuvusiems už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę kariams, partizanams ir 1863 bei 1831 metų sukilėliams atminti. Savaime aišku, kad Valstybės aikštė turi būti ne kur nors kitur, o tik jos sostinėje – Vilniuje! Ir Vilniuje jinai turėtų būti ne kur nors priemiestyje, o pačiame miesto centre. Tad kur gi Vilniaus centre galima rasti neužstatytą vietą, kad nereikėtų griauti esamų pastatų? Vienintelė tokia vieta yra Lukiškių aikštė, prie centrinės gatvės – Gedimino prospekto, tarp Katedros aikštės ir Seimo rūmų! Tad ir daugybė komisijų priimdavo sprendimą Valstybės aikštę įrengti Lukiškių aikštėje. Tokiam sprendimui pritarė Lietuvos žmonės, bet mažuma nežinia kam tarnaujančių žmonių, jau du dešimtmečius tam trukdo, dangstydamiesi visokiais bunkeriais, o dabar dar ir paplūdimiais bei vaikų žaidimų aikštelėmis.
Juk nesuprantama, kodėl Vilniaus paplūdimys turi būti įrengtas Lukiškių aikštėje, esančioje keliolika metrų aukščiau už Neries vandens lygį? Dėl to vaikai Lukiškių aikštėje pasimaudyti, paplaukioti negali. O ir pabraidyti gali nebent tik drumzlino vandens kubile. Bet juk daug pigiau ir higieniškiau būtų paplūdimį įrengti prie Neries, esančios vos už poros šimtų metrų. Ten ir Neries vandens kiek tik nori, ir tas tekantis Neries vanduo daug švaresnis, nei drumzlinas kubilo vanduo. Ir paplūdimio įrengimas būtų pigesnis, nes smėlio vežti nereikia, nes jo ten – kiek tik nori. Be to paplūdimys prie Neries būtų įrengtas visam laikui, o Lukiškių aikštės paplūdimį reikia įrenginėti kasmet iš naujo smėlį atvežant. Nejaugi Vilniaus miesto merui Šimašiui negaila švaistyti Lietuvos žmonių pinigus tik tam, kad būtų patenkintos jo ambicijos?
.jpg)
Jau du dešimtmečius vyksta ginčas dėl Lukiškių aikštės
Paplūdimys Lukiškių aikštėje
Prisimenu, kad net 1962-1963 metais, kai aš gyvenau Vilniuje ir dirbau Miestų statybos projektavimo institute, netgi tais gūdžiais sovietiniais laikais, atsirado drąsių žmonių, nepabūgusių pasiūlyti pagerbti 1863-1964 metų lietuvių sukilimo prieš carinę Rusiją šimtmečio jubiliejų, Lukiškių aikštėje (tada vadintoje Lenino aikšte) pastatant lietuvių, kovojusių prieš carinę priespaudą, skulptūrines grupes. Aišku, buvo gudraujama, kad tas sukilimas buvo nukreiptas ne prieš Rusiją, o prieš carą, prieš kurį juk ir Lenino vadovaujami komunistai (tada vadinti bolševikais) 1917 metais revoliuciją surengė. Aišku, apie aikštės centre stovinčio „pasaulio darbo žmonių vado“ Lenino skulptūros nukėlimą kur nors kitur, niekas net užsiminti nedrįso. Tada vien pasiūlymas nukelti Lenino skulptūrą kur nors kitur būtų ne tik sugriovęs 1863 metų sukilimo pagerbimo idėją, bet ir pačius tokio pasiūlymo autorius būtų nuvedęs į kalėjimą. Tais 1962 metais Miestų statybos projektavimo institute buvo demonstruojama net keletas skulptūrinių grupių maketų, numatytų pastatyti Lukiškių aikštėje. Viena skulptūrinė grupė buvo skirta pagerbti 1831 metų, kita – 1863 metų sukilėlius. Dar buvo ir kitų skulptūrinių grupių. Galiausiai, sovietų valdžiai nepritarus, šis puikus sumanymas buvo užgesintas. Ką gi? Tai buvo sovietiniai laikai...
Bet ar kas tada galėjo pagalvoti, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kažkoks Moderniojo meno centras ir net pats Vilniaus meras trukdys Lietuvos sostinėje pastatyti paminklus Lietuvos laisvei, Lietuvos valstybei? Pasirodo Šimašius ar keliolika to Moderniojo meno centro „specialistų“ lemia daugiau, negu šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų balsai. Šimašius tai aiškina, kad „Lietuvos didžiosios partijos yra idėjiniai impotentai... Jų rūpestis yra kaip neleisti žmonėms džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuva ir jos laisvė laimėjo“. Bet juk neregėtas įžūlumas, kai šitaip kalba žmogus, trukdantis įrengti Vilniuje paminklus kovotojams už Lietuvos laisvę, kuris šmeižia Lietuvos partizanus, kankintus, bet nepalūžusius ir atidavusius gyvybę už Lietuvą! Dar Šimašius motyvuoja, kad „mūsų valdantysis elitas nieko neišmano nei apie miestų istoriją, nei apie urbanistiką“. Bet kyla abejonės, ar pats Šimašius apie tai kažką išmano. Juk jei išmanytų, tai žinotų, kad viso civilizuoto pasaulio sostinėse yra daugybė paminklų, skirtų pagerbti iškiliems savo tautos žmonėms ir paminėti savo tautos kovoms bei pasiekimams. Štai, pavyzdžiui, Prancūzijos sostinėje Paryžiuje yra paminklas Žanai d Ark, paaukojusiai gyvybę už Prancūzijos laisvę. Pagal Šimašių išeitų, jog šio paminklo, stovinčio Paryžiuje, ir dargi pačiame Paryžiaus centre, neturėtų būti. Remiantis šiais žodžiais galima spėlioti, kad Šimašius Žanos d Ark vietoje būtų įrengęs smėlio aikštelę, kad anot jo „geriausias paminklas laisvei... aikštėje būtų ten besirenkantys laimingi ir laisvi žmonės... pasidžiaugti, pasimėgauti saule, smėliu fontanu“. Bet, prancūzų laimei, neatsirado Prancūzijoje nei vieno šimašiaus. Čia pats savaime peršasi klausimas:
– O kas gi neleidžia žmonėms Lukiškių aikštėje džiaugtis, „kad Lietuva ir jos laisvė laimėjo“?
Pagal Šimašių išeitų, jog, jei Lukiškių aikštėje būtų Vyties skulptūra, tai ten žmonės jau negalėtų būti laimingi ir laisvi, jie jau negalėtų pasidžiaugti, pasimėgauti, kad Lietuva laimėjo. Išeina, kad ir pačiam Šimašiui Lukiškių aikštė su Vyties skulptūra jau nemaloni būtų. Ir kaip tokį priešinimąsi Vyties skulptūrai Lukiškių aikštėje suderinti su Šimašiaus žodžiais, kad jam „labiausiai patinka matyti,... kad naciai, kurie šalia turėjo būstinę, išgaravo iš mūsų žemės, sovietai, kurie čia užsibuvo ilgiau, irgi išvaryti ir pūva už Lietuvos ribų, o mes, Lietuvos laimėtojai, esame čia ir džiaugiamės savo valstybe, savo sostine Vilniumi“. Juk jeigu Šimašius taip jau džiaugiasi „kad Lietuva ir jos laisvė laimėjo“, tai jo širdis turėtų suvirpėti iš džiaugsmo matant Vyties skulptūrą Lukiškių aikštėje. Jis turėtų gerbti dėl Lietuvos laisvės gyvybę atidavusius partizanų vadus. Bet ne, netgi atminimo lentą garsiajam Lietuvos partizanui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai, paaukojusiam savo gyvybę už Lietuvos laisvę, jis įsakė nukabinti nuo Vrublevskių bibliotekos sienos.
Atminimo lenta Jonui Noreikai
Nuostabą man kelia tai, kad Lietuvos partizanus niekinantys Šimašiaus pareiškimai ir veiksmai 2019 metų vasarą stebėtinai sutapo su tuo pačiu metu vykdytais Rusijos prezidento Vladimiro Putino analogiškais, Lietuvos partizanus niekinančiais, pareiškimais ir veiksmais. Nežinantiems priminsiu, kad būtent tuo metu Europos Žmogaus teisių teisme (toliau – EŽTT) buvo nagrinėjama: pripažinti ar nepripažinti, kad tremdama, kankindama ir žudydama Lietuvos partizanus, jų giminaičius ir, apskritai, liaudies priešais pavadintus Lietuvos žmones, Sovietų Sąjunga pokario metais Lietuvoje vykdė Lietuvos žmonių genocidą. Būtent tuo metu Putinui buvo labai svarbu pateikti įrodymus, jog Lietuvos partizanai iš tikrųjų buvo karo metais naciams tarnavę žydšaudžiai, pokario metais Lietuvos miškuose besislapstantys nuo atsakomybės už žydų šaudymą. Putinui buvo reikalingi ir įrodymai, jog Lietuvos žmonės smerkia Lietuvos partizanus, laikydami juos banditais.
Putinui reikėjo, kad būtent tuo metu, EŽTT pasiektų žinios apie Lietuvos gyventojų veiksmus, liudijančius jų pasipiktinimą partizanais, kadangi dauguma jų, esą, buvo antisemitai ir žydšaudžiai. Vienu iš svarbiausių Putino ir Šimašiaus taikinių tapo partizanų vadas Jonas Noreika – Generolas Vėtra. 2019 metų balandžio 8 dieną Vilniuje, netoli Katedros aikštės, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kažkoks Putino klapčiukas sudaužė Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Šį savo poelgį tas Putino klapčiukas ir aiškino būtent tuo, kad Jonas Noreika yra prisidėjęs prie holokausto vykdymo. O Putinas pasirūpino iš musės priskaldyti dramblį, informaciją apie šiuos įvykius išplatindamas po visus žemynus.
Maskva kasmet skiria milijardus eurų savo ideologijos skleidimui, istorijos falsifikavimui, netgi bandymams įtakoti JAV ir kitų šalių rinkimus. Tai argi gali Maskva gailėti kelių šimtų milijonų eurų Lietuvos žmonių protų drumstimui, kai sprendžiamas toks svarbus Rusijai klausimas: ar bus Rusija ir toliau laikoma garbinga Europos valstybių išvaduotoja iš nacistinės Vokietijos vergovės, ar priešingai – bus pripažinta tokia pačia genocido vykdytoja, kokia yra laikoma nacistinė Hitlerio laikų Vokietija? Juk Vokietija iki šiol šios gėdos nusiplauti negali, iki šiol ji dėl to žeminasi ir atsiprašinėja. Tad suprantama, kodėl EŽTT ėmus svarstyti bylą, kurioje buvo sprendžiamas pokario Lietuvoje Sovietų Sąjungos vykdyto genocido klausimas, kaip tik tuo metu Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose prasidėjo išpuoliai prieš Lietuvos partizanus, daužant ir naikinant jų memorialines lentas, skelbiant, kad lietuviai yra antisemitai, ir kad partizanai buvo holokausto vykdytojai ir netgi jo organizatoriai.
Bet jokių įrodymų, kad Jonas Noreika – Generolas Vėtra ar kiti partizanai buvo holokausto vykdytojai ir netgi jo organizatoriai, iki šiol niekas nepateikė. Putino klapčiukai sugalvojo kaltinimą Jonui Noreikai, esą, hitlerinės okupacijos metu, dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, jis pasirašė įsakymą Šiaulių žydus iškeldinti į Žagarės getą. Bet tai netiesa, nes Jonas Noreika to įsakymo nepasirašė, kadangi jį 1941 rugpjūčio 14 dieną pasirašė jo autorius nacistinės Vokietijos paskirtas Šiaulių apygardos komisaru Hansas Gevekė, o Jonas Noreika 1941 rugpjūčio 22 dieną šį Hanso Gevekės įsakymą tik persiuntė valsčių viršaičiams. Vokietijos administracija aiškino, kad žydai perkeliami į getus, siekiant juos apsaugoti nuo vietinių tautų keršto už Sovietų Sąjungoje vykdytus kankinimus, žudynes ir trėmimus, nes 80 - 90 % to sovietinio genocido organizatorių buvo žydai.
Sprendimas vykdyti holokaustą (t. y. išnaikinti žydus), buvo priimtas tik 1942 metų sausio 20 dieną, Berlyno priemiestyje Vanzėjėje (Vansee) vykusioje Trečiojo Reicho aukštų funkcionierių konferencijoje, pavadintoje „Galutinis žydų klausimo sprendimas“ („Endlosung der Judenfrage“). O 1941 rugpjūčio 22 dieną, kai Jonas Noreika persiuntė valsčių viršaičiams Hanso Gevekės įsakymą (perkelti Šiaulių žydus į Žagarės getą), apie artėjantį holokaustą nežinojo net Vokietijos aukšto rango pareigūnai, net Vokietijos karininkai. Tad tuo labiau apie artėjantį holokaustą negalėjo žinoti Jonas Noreika ar kiti lietuviai. Todėl yra absurdiška Jono Noreikos 1941 rugpjūčio 22 dieną persiųstą šį Gevekės įsakymą traktuoti, kaip prisidėjimą prie holokausto, jeigu tada dar net vokiečių pareigūnai apie artėjantį holokaustą nežinojo.
Kad Jonas Noreika nebendradarbiavo su naciais, o priešingai, priklausė lietuviškai pogrindinei antinacinei organizacijai, liudija ir tai, jog 1943 kovą už pasipriešinimą lietuvių SS legiono kūrimui Jonas Noreika buvo nacių suimtas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje kalėjo iki 1945 sausio 25 dienos. Grįžęs į Lietuvą jis ėmėsi kovoti prieš naujus, sovietinius, okupantus, dalyvavo pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos veikloje. 1946 kovą sovietiniai okupantai jį suėmė ir 1947 vasario 26 dieną sušaudė. Visas Jono Noreikos – Generolo Vėtros gyvenimas liudija, kad jis buvo savo šalies patriotas, kovojęs tiek su sovietiniais, tiek ir su nacistiniais okupantais ir netgi paaukojęs savo gyvybę tam, kad sovietai, Šimašiaus straipsnio žodžiais tariant, būtų „išvaryti ir pūtų už Lietuvos ribų“.
Sudaužyta Jonui Noreikai skirta atminimo lenta buvo suklijuota ir vėl pakabinta į pirmykštę vietą, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Bet Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus įsakymu, 2019 metų liepos 29 dieną, ši atminimo lenta vėl buvo nukabinta. Lietuvos generalinė prokuratūra pripažino, jog liepdamas nuimti Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą, Šimašius viršijo įgaliojimus, t.y. pažeidė Lietuvos įstatymus. Šimašius, nepateikdamas jokių įrodymų, teigia, jog Kazys Škirpa ragino „atsikratyti žydų“, bet jis negalėjo nežinoti (galų gale, jo patarėjai negalėjo jam to nepasakyti), kad jau 1941 birželio 25 dieną laisvojo pasaulio spauda yra perdavusi Kazio Škirpos nusistatymą, jog „žydai Lietuvoje persekiojami nebus“, ir kad „pulkininkas Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“.
EŽTT teismui artėjant prie pabaigos Putinui reikėjo, kad tuo metu pačioje Lietuvoje įvyktų nors keli antisemitiniai incidentai. Ir koks sutapimas?! 2019 rugpjūčio 6 dieną Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paskelbė žiniasklaidoje, jog dėl antisemitinių grasinimų ji neribotam laikui uždaro Vilniaus sinagogą, nors jokių tų grasinimų įrodymų ji nepateikė, ir netgi į policiją dėl to nesikreipė. Na, bet ko gi kito galima buvo tikėtis iš Fainos Kukliansky, kuri sovietinėje milicijoje dirbo tardytoja? O jos tėvas Samuelis Kuklianskis buvo Lietuvos TSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas. Bet lietuviai ant šio Kukliansky kabliuko neužkibo ir antisemitinių išpuolių Lietuvoje išprovokuoti jai taip ir nepavyko.
Pažymėtina, kad provokaciniu Kukliansky elgesiu piktinasi jau ir pati Lietuvos žydų bendruomenė. 2020 liepos 14 dieną buvo paviešintas Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimas. Jos nariai Chona Leibovičius, Vitalijus Karakorskis, Dovydas Bluvšteinas ir Leo Levas Milneris, savo pareiškime Lietuvos prezidentui, Seimui, vyriausybei bei užsienio reikalų ministrui, pasmerkė savo pirmininkės Fainos Kukliansky elgesį, kad ši „nepateikus visiškai jokių įrodymų, apkaltino legendinį partizanų vadą Juozą Lukšą - Daumantą dalyvavus holokauste...“. Žydų atstovai taip pat atsakė į melagingą Putino straipsnį, teigdami, jog „dauguma Lietuvos žydų nenorėjo sovietų valdžios“. Žydų bendruomenės nariai atkreipė dėmesį į tai, kad „tai ne pirmas F. Kukliansky bandymas kurstyti antisemitines ir kartu antilietuviškas nuotaikas mūsų valstybėje ir už jos ribų... Pakanka prisiminti jos provokacinį sprendimą uždaryti Lietuvos žydų bendruomenę ir Vilniaus choralinę sinagogą dėl neva litvakams kylančios grėsmės. Nors jokių tos grėsmės įrodymų pateikta nebuvo, kaip ir Lukšos – Daumanto atveju. Iš esmės antisemitiniai buvo ir F. Kukliansky pasisakymai apie neva nelojalią Lietuvos valstybei Vilniaus žydų bendruomenę arba apie tai, kad „žydai nekenčia lietuvių labiau nei lietuviai žydų“. Panašių F. Kukliansky provokacijų sąrašą galima būtų tęsti... Mes, grupė Vilniaus žydų bendruomenės narių, manome, kad toks neatsakingas elgesys nepriimtinas, skaldantis mūsų valstybės pilietinę visuomenę“. Mes, lietuviai, galime tik pritarti šiems Lietuvos žydų bendruomenės narių pareiškimams ir pasidžiaugti, kad Putinui, Šimašiui bei Kukliansky nepavyksta Lietuvoje įžiebti antisemitizmo. Manau, kad šie Lietuvos žydų bendruomenės narių pareiškimai buvo įvertinti ir EŽTT priimant sprendimą Sovietų Sąjungos veiksmus pokario Lietuvoje pripažinti genocidu,
Šimašius apie save rašo labai gražiai, jog jam „labiausiai patinka matyti,... kad... sovietai... išvaryti ir pūva už Lietuvos ribų, o mes, Lietuvos laimėtojai, esame čia ir džiaugiamės savo valstybe, savo sostine Vilniumi“. Bet, deja, šiems gražiems Šimašiaus žodžiams prieštarauja realūs jo veiksmai! Juk Šimašiaus veiksmai stebėtinai sutampa su Putino poreikiais. Tuo metu, siekiant įtakoti EŽTT sprendimą, Putinui labai reikėjo, kad Lietuvoje vyktų vieša kampanija, įrodanti, jog Lietuvos žmonių nuomone Lietuvos partizanai buvo žydšaudžiai. Ir būtent tuo metu, Šimašiaus paliepimu buvo įvykdytas Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai skirtos atminimo lentos nuėmimas nuo Vrublevskių bibliotekos sienos, tai motyvuojant tuo, kad Jonas Noreika – Generolas Vėtra, esą, yra prisidėjęs prie holokausto. Šie, lietuvius ir Lietuvą šmeižiantys Šimašiaus žodžiai, Lietuvoje sukėlę triukšmingą atgarsį, turėjo padaryti įspūdį ir Vakaruose, tikintis, kad tai įtakos ir EŽTT sprendimą. Juk partizanų vadą Joną Noreiką prisidėjimu prie holokausto vykdymo kaltina ne bet kas, o pats Lietuvos sostinės meras! Tačiau net ir šie antilietuviški Šimašiaus veiksmai nepadėjo įrodyti EŽTT, kad Lietuvos partizanai buvo holokausto vykdytojai.
EŽTT 2019 rugsėjo 10 dieną priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą pokario Lietuvoje Sovietų Sąjungos vykdytus žmonių kankinimus, žudynes ir trėmimus pripažinti genocidu!
Šiuo savo sprendimu EŽTT tėškė po antausį ir Putinui, ir Šimašiui !
Ir šį sykį, kaip visada, lietuviai pirmi pralaužė ledus, atvėrė kelią, kuriuo dabar galės eiti ir kitos Sovietų Sąjungos engtos ir naikintos tautos. Dabar kiekviena kita buvusi Sovietų Sąjungos respublika galės siekti, kad EŽTT pripažintų, jog engdama ir naikindama tautas, Sovietų Sąjunga ir jų respublikoje vykdė genocidą. Lietuva dar kartą įrodė, jog ne tik carinės priespaudos laikais, ne tik Stalino tironijoje, bet ir dabar, iš visų Rusijos pavergtų ir engtų tautų Lietuva buvo ir yra atkakliausia, labiausiai besipriešinanti, labiausiai laisvės trokštanti tauta. Ši Lietuvos pergalė tuo pačiu yra ir triuškinantis Rusijos prezidento Vladimiro Putino pralaimėjimas, kurio reikšmės, daugelis mūsų, deja, dar nesuprato. Pripažinimas, jog Sovietų Sąjunga Lietuvoje vykdė genocidą, yra ir Rusijos „išmetimas“ iš garbingų šalių, apgynusių laisvąjį pasaulį nuo hitlerinės okupacijos, klubo, kuriame ji buvo 70 metų. Tai yra ir pripažinimas, kad stalininė Rusija yra, toks pats plėšrūnas, kaip ir hitlerinė Vokietija. Taigi, nors Putinas visokiausiais būdais stengėsi to išvengti, bet Rusijos statusas nukrito viena pakopa žemyn. Nepadėjo Putinui, nei Šimašiaus vykdytas Lietuvos partizanų šmeižimas, nei atminimo lentų daužymas bei nukabinimas.
O 2020 birželio 29 dieną Seimas pagaliau priėmė Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą, kuriame skelbiama, kad „Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė, kurioje pagrindinis akcentas bus monumentas Vytis, kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti. Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą... Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turės atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas... Pagal įstatymą, Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turės atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams“. Matyt apsidrausdamas nuo galimų ateities šimašių bandymų kiršinti ir skaldyti visuomenę tokiais „eksperimentais“, kaip 2020 vasarą Lukiškių aikštėje Šimašiaus įrengti smėlio paplūdimiai, Seimas į šį įstatymą dar įrašė reikalavimą, kad Lukiškių aikštės „naudojimas rekreacijos tikslu negalės nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų“.
Priimdamas šį įstatymą Lietuvos seimas tėškė Šimašiui dar vieną antausį!
Atgal
.jpg)
