VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.10. GAL KADA NORS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, Nusipelnęs LKRS narys
Paklaustas dažnas mūsų šalies gyventojas atsakytų: gyvenau sudėtingu laikotarpiu. Jo vaikas, studentas, tėvą papildytų: gyvenam tokiu laiku, apie kurį kinų išminčius nedraugui pasakytų – kad tau tektų gyventi permainų laiku. Permainos gamtoje ir žmoguje. Atsiveriančios prarajos gamtoje ir žmoguje: mąstyme, supratime, veikloje. Visur sudėtingas procesas. Ką gi: į sudėtingų žmonių sudėtingo laikotarpio sudėtingus vertinimus pažvelkime per 4 Vilniaus Universiteto absolventų docentų mokslo daktarų (Lidijos Šabajevaitės. Romualdo Povilaičio, Kazimiero Monkevičiaus ir Algirdo Kavaliausko) studentų, su kuriais jie dirbo, supratimą..
Doc. dr. Kazimieras Monkevičius, pusę amžiaus dirbęs su techninės pakraipos studentais, prisimena, kad vertinti praeityje žmones, iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Sakysime, kolaborantai. Tai neigiamas apibudinimas. Pokaryje visi gyvenome panašiomis sąlygomis – tarybinėje sistemoje. Gyvenimas vienoje sistemoje kai kurių, sakykime, superpatriotų manymu, yra kolaboravimas. Jeigu taip, tai pasitraukimas iš Tėvynės yra Tėvynės bailus išdavimas. Matote, ne taip jau paprasta etiketes klijuoti. Žinoma, kaip pažiūrėsi.
Viena Lietuvos tautinė mažuma, o gal tik jos protingieji atstovai, lietuvių tautą pavadino žudikų tauta. Įsigilinkime. Žmogus yra žudikas jau vien todėl, kad yra lietuvis.
Lietuviukai, remdamiesi tėvų pasakojimais, tą Lietuvos tautinę mažumą įvardijo kaip skundikų tauta, išnaikinusia didelę dalį Lietuvos šviesuomenės.
Taigi... Žinome atskirus atvejus, kai vienų atstovai šaudė, kitų – skundė. Bet ar galima sakyti, kad vieni visi šaudė, kiti visi skundė. Žinoma, kad ne. Galime kalbėti tik apie konkretų asmenį, jo atitinkamus veiksmus. Sveikas protas, logika ir istorinės realijos neleidžia apibendrintai tvirtinti.
Tas pats ir su kolaborantų apibūdinimu. Nepriklausomybės pradžioje po pakilimo bangos, sekė atoslūgis. Bet nepraėjo. Jis tęsiasi. Ypač kokiu nors lemtingu laiku, pvz., rinkiminiu laikotarpiu. Jeigu tik galima kaltinti, tai nepraleis progos, gal net pritempti asmenį menkinančius kaltinimus. Kandidatui pasipila kolaborantiniai priekaištai ir pan. Tai padeda, bet kuriuo atveju, jei norime pakenkti konkurentams, susilpninti jų pozicijas. Paskui gal išsiaiškins, bet kam tai bus svarbu. Sąmoningai ar ne, tyčia ar netyčia, supriešinami žmonės, kaip jiems patiems atrodo, atsiduria ant prarajos krašto. Tarp žmonių praraja.
Dirbant rytų šalies universitetuose su rusakalbiais studentais susiduriama su demokratinių vertybių skirtingu suvokimu. Vertybė įvardijama kaip viena, o požiūriai ir vertinimai skirtingi. Sakysime, Lietuvoje laisvės kovotojai gerbiami, tie patys žmonės rytuose neigiamai, įžeidžiamai apibudinami. Demokratinė vertybė laisvė, o tarp ją suprantančių žmonių – supratimo praraja.
Lenkų armijos krajovos kovotojai Rytų Lietuvoje žudė lietuvius. Mūsų istorinėje literatūroje yra pavadinti galvažudžiais, o Varšuvoje jie garbinami. Dvi, galima sakyti istoriškai susiję broliškos tautos, o požiūriai į kai kuriuos tuos pačius dalykus skirtingi. Tarp požiūrių praraja.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę dalis rusakalbių piestu stojosi prieš valstybine paskelbtą, lietuvių kalbą. Ir ko tik neteko išgirsti: kitataučių priespauda, rusakalbių diskriminavimas ir t. t. Jie atvykę su taikia misija ir nieko neokupavo. Bet gyvendami Lietuvoje kelis dešimtmečius neišmoko lietuvių kalbos. Pokariu buvo ministro M. Gedvilo įsakymas, kad atvykėliai Lietuvoje turi mokytis, vadinasi, turi išmokti lietuvių kalbą ir pan. Tačiau rusakalbiams atrodo, kad tai esą vietinių nacionalistų išsigalvojimas. Būdami aiškiose tarybinėse pozicijose jie gynė senąją tvarką ir joje save, vis pabrėždami: atvyko, bet nieko, nieko neokupavo! Prisiminkime anksčiau būsimiems istorikams būtiną marksizmo-leninizmo kursą: atvykęs į kitą kraštą žmogus, jeigu jis ne svečias, idiotas ar okupantas, privalo išmokti to krašto kalbą... Praraja.
Štai kodėl naujaisiais laikais reikia žinoti įvairias gyvenimo realijas, peripetijas ir, atvykėliams, būnant patiems neteisiais, nekaltinti vietinių gyventojų nebūtais dalykais. Tiek laiko galvojus, kad vsia zemlia načinajetsia s Kremlia, nelengva koreguoti savo mąstymą. Nelengva. Praraja.
O kitataučių bandymai unitarinėje Lietuvos valstybėje kurti nacionalines sritis ar nacionalinius rajonus, regionus... Praraja.
Praraja prie prarajos, visos iškastos imperinės ideologijos ir valstybinės nutautinimo politikos bei kt.
Pasigirsta samprotavimų, kad taip vieni ir kiti elgėsi, elgiasi norėdami išlikti patys asmeniškai ar išsaugoti savo šeimas, ar viena ir kita. Bet kas kitas kaltas, tik ne jie patys atvykėliai, atsikraustę į svetimas žemes... Praraja.
Doc. dr. Lidija Šabajevaitė, pusę amžiaus dirbanti su humanitarinės pakraipos studentais, kelia klausimą, ką tai konkrečiam žmogui reiškia. Kaip suprantamas laisvo žmogaus išlikimas.
Dr. Lidija pradeda nuo galimų atsakymų ir pirmiausia nuo savęs: elgtis taip, kaip noriu? Laikytis ar nesilaikyti įstatymų? Ir t. t. Klausimų galima suformuluoti begalę. Iškėlus juos, bandykim atsakyti.
Elgtis taip, kaip noriu, deja, nelabai galima . Jei savo uždaroje erdvėje galiu nedėvėti jokio apdaro, taip pasirodyti viešai negaliu. Kaimynai iškvies policiją ir spec. medicinines tarnybas. Namie privalau netriukšmauti, garsiai neklausyti muzikos, kad netrukdyčiau kitiems. Krokodilo ar tigro auginti irgi negaliu. Net lojantis šuva nepatiks kitiems. Situacijų galima vardinti be galo. Vadinasi, elgtis kaip noriu negaliu. Privalau laikytis taisyklių, įstatymų, antraip už pažeidimą būsiu nubausta. Niekas neklausia, patinka man tas įstatymas ar ne. Paaiškinimas paprastas: jeigu gyvenčiau miške arba dykroje, kaip Henris Toras, galiu elgtis savo nuožiūra. Gyvendama bendruomenėje, privalau laikytis sutartų taisyklių, įstatymų, tradicijų, papročių. Mano laisvė baigiasi ties kito individo laisve. Mes visi „nelaisvi“. Užtat saugūs. Su išsišokėliais kalba paprasta: jie arba izoliuojami, arba paima visą valdžią į savo rankas ir kitus verčia elgtis pagal savąjį gyvenimo modelį. Nepaklususius izoliuoja.
Kad žmonės būtų paklusnūs, naudojamos įvairios priemonės: tradicija, papročiai, moralinės vertybės, religiniai tikėjimai, represijos. Kiekvienoje kultūroje jų turinys gali būti skirtingas. Taip formuojamas kolektyvinis, gentinis, klasinis, tautinis identitetas. Beje dabar, XXI amžiuje, kai garbinama globalizacija, unifikacija, standartizacija, tai tampa svarbiu dalyku. Aš, kaip asmuo, galiu protestuoti prieš mano ego suvaržymą, bet aš, kaip tautos narė, noriu, kad ji išliktų. Patinka ne viskas, ką daro Lenkijos politikai, bet savasties pabrėžimas tikrai vertas dėmesio. Taip pat ir vengrų. Tik nereikia viskuo vėl kaltinti žydų, konkrečiai Dž. Sorošo. Iš žydų vertėtų pasimokyti – atkūrė valstybę, atgaivino kalbą, saugo savo kultūrą.
Ar visiems reikia gyventi savo namuose, kai pasaulis atviras ir įdomus? Taip, bent jau pageidautina. Sakysite, namie už darbą moka mažai, o svetur daugiau? Bet kažkada ir Vakaruose atlyginimai buvo menki. Verslas, darbdaviai niekada nevertino samdinių, kol tie, susivieniję, neprispaudė ponų ir neišsikovojo gerų sąlygų savo gyvenimui. Išvada – likime namie ir reikalaukime iš darbdavių oraus atlyginimo. Į kitas šalis galėsim vykti atostogų, pas draugus, į mokslinius mainus. Neveltui sakoma- „visur gerai, bet namie geriausia“. Nebent esate kilęs ir nomadų, tebeklajojančių iki šiol.
Nomadai, klajokliai, šiandieniniai migrantai – to paties reiškinio subjektai. Dalis jų išstumdavo vietinius arba primesdavo jiems savo gyvenimo būdą. Karingieji nomadai, pavyzdžiui, ispanai sunaikino dalį Lotynų Amerikos vietinių ir jų tradicijas; anglai, prancūzai ir kiti europiečiai, atvykę į Šiaurės Ameriką bei Australiją, suvarė į rezervatus indėnus ir aborigenus .Dabar kiti nomadai visose Europos šalyse stato mečetes su minaretais, o katalikų ir protestantų bažnyčios uždaromos.
Ar esu tolerantiška? Taip ir ne. Žiūrint kaip suprantamas tolerantiškumas. Nuolaidžiavimą ar pataikavimą kitiems atmeskime. Laisvų žmonių santykiai grindžiami paritetu. Taip, man įdomu stebėti visų rasių, tikėjimų, kultūrų žmonių gyvenimą jų tėvynėse. Žinau, kad skirtinga geografinė ir klimatinė aplinka turi įtakos jų gyvensenai. Tegu eskimai valgo žalią elnieną, arba prancūzai austres, arba kinai spragintus tarakonus. Jų reikalas. Suprantu, kad musulmonės moterys tramdo geidulingus savo kraštiečius vyrus atviras palikdamos tik akis. Kiek žmonių, tiek skirtingų elgesio tipų. O kartais tarp jų praraja.
Ne, nesu tolerantiška, kai mano tėvynėje greta įsikuria didelės diasporos kitokių, nė negalvojančių gerbti mano kultūros. Kodėl turi su jais kalbėti rusų, lenkų, kinų, anglų ar dar kita kalba, nors jie per keletą metų nesugebėjo/nenorėjo pramokti nors elementarių namo kalbos pradmenų? Arba, kaip „Dienoraščiuose“ rašo J. Baltušis, kodėl privalu pamėgdžioti ir net perimti atėjūnų elgseną: keiksmus, gertynes, muštynes ir t. t.
Sakote, auga tarprasių, betaučių žmonių skaičius. Taip, mišrių santuokų vaikai kuria naują tarpsluoksnį. Manoma, kad iš maišyto kraujo gimsta talentai. Galbūt. O koks jų identitetas? Kokiai tautybei jie priskiria save? Afroamerikiečiams? Afrobrazilams? Afrobritams? Afrolietuviams? Galimi, žinoma, ir tokie variantai. Bet kodėl globalizacijos amžiuje tokia nepakanta tarp rasių? Ir nekaltinkime tik JAV baltųjų. Ne geriau už juos elgiasi PAR juodieji, išviję beveik visus baltuosius lauk iš savo valstybės.
Apskritai baltieji, juodieji, geltonieji, mulatai, metisai sugyvena sąlyginai ramiai. Kur kas didesnė nepakanta tarp skirtingų religinių tikėjimų žmonių. Musulmonai sunitai pjaunasi su musulmonais šiitais. Abeji su kitomis islamo atšakomis. Šiaurės Airijoje katalikai ir anglikonai taip nekenčia vieni kitų, kad net vedybos tarp įsimylėjusių jaunuolių neįmanomos. Giliai tikintys lietuviai kreivai žiūri į lietuvius laisvamanius. Pastarųjų, atrodo, visai nėra. Net politikų priesaikos tekste įrašyta eilutė: „Tepadeda man dievas“. Tiesa, neprivaloma perskaityti. Kaip buvo ir hitlerininkų kareivių diržų sagtyse „Gott mit uns“. Vargšai dievai. Ir vargšai žmonės, kurie negali pakęsti kito pažiūrų.
Ar turiu savo nuomonę? Taip. Ar galiu drąsiai ją išsakyti? Galiu, bet... Priklauso nuo aplinkos. Kartais esi priverstas patylėti, jei nenori užsitraukti nemalonę. Jei politikams tiesiai pasakyčiau, kad klastoti istorijos negalima, sulaukčiau kategoriško neigimo. Pavyzdžiui, apie įstatymų galiojimą atgaline data. V. Landsbergis buvo tik AT pirmininkas. 1990-1992 metais jokio Atkuriamojo seimo nebuvo. Arba, prezidento G. Nausėdos idėja, kad antrasis pasaulinis karas Lietuvoje baigėsi 1993 metais. Net nežinojau, kad visas gyvenimas prabėgo kare. Arba pokario partizaninės kovos – visi tik geriečiai. Iki 1990 metų dėl visko kaltas buvo „tas prakeiktas kapitalizmas“, dabar – „tas prakeiktas socializmas“ . Kaip lengva paaiškinti ir dalis žmonių tuo tiki.
Ar noriu, kad manimi kas nors rūpintųsi? Neįgalumo atveju – taip. Bet jeigu esu fiziškai ir psichiškai įgali – ne. Covid-19 - proga valdžiai demonstruoti rūpestį. Ypač pabrėžiant, kad vyresnieji privalo likti namie; vaikai negali lankyti tėvų; ir įvairūs kiti draudimai. Nepaklusite, nubausime. Kitaip sakant, bijokite. Taip vietoj normalios informacijos ir patarimų, ką reikėtų daryti, pylėsi gąsdinimai ir bausmės.
Pasitraukus nuo asmeninės pozicijos ir persikėlus į globalią erdvę, matyti, kaip įtakingiausios valstybės ypač JAV, primeta savo valią kitiems. XX amžiaus antroje pusėje pasibaigus kolonializmo erai, išplito neokolonializmas, transnacionalinių korporacijų (TNK) agresija. T. y. ekonominis išnaudojimas. Joms į pagalbą politikai siunčia karines pajėgas, prisidengę kova su terorizmu, diktatorių piktadarystėmis ar kokiomis nors sugalvotomis priežastimis. Pasekmės – destabilizuotos daugelis šalių: Afganistanas, Irakas, Sirija, Libija, Somalis it kt. Neramumai Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje. Apie galimybę išlikti savimi niekas net nesvajoja.
Išlikti savimi – tarp noro ir galimybių – praraja.
Dėl norų – nežinau, o tarp žmonių galimybių žiojėja baisi praraja. Sugalvota šio pasaulio turtingųjų globalizacija yra efektyvus turtingiesiems nepriklausančių valdymo įrankis. Save antžmogiams priskiriančių apynastris visiems kitiems žmonėms. Suprasti padėtį ir ieškoti išeities padeda žinios. Gal todėl atsiranda vyriausybių, akcentuojančių profesinį-darbinį lavinimą, gudriai tolstama nuo aukštojo mokslo, nuo žinių. Praraja dar labiau gilėja. Kaip išrankiai, įmantriai, maskuojančiai aiškintų turtingiesiems tarnaujanti kai kuri žiniasklaida, nuo to niekas nesikeičia, tik praraja gilėja. Praraja!
Suprantama, turtingiesiems visai nesvarbu, kas lietuviai ar kurių kitų tautų žmonės krauna jiems pinigus. Visai nesvarbu kieno žemėje sukurtas produktas guos turtina, svarbu, kad sukuriamas ir turtingiesiems neša pelną, pasakiškus turtus, kurie niveliuoja žmonių socialinius skirtumus, juos paversdamas beforme pilka paklusnia mase. Prisimenate kaip buvo sovietmečiu dainuojama: mano namai ne namas, ne gatvė, mano namai – Sovietų Sąjunga. Milijonai paverčiami benamiais, betaučiais, be savo tėvynės, be nieko sava – viskas visų. Visų? Buvo klausiančių: ar neatrodo, kad tai labai panašu į pasaulio piliečius: visų ir niekieno? Nors atidžiau pažiūrėjus nesunku pamatyti, kad slepiamasi už kitų, turinčių ir saugojančių ir ginančių sava. Atsiveria praraja.
Nacionalumas yra tas gelbėjimosi šiaudas už kurio griebiasi skriaudžiamieji, engiamieji, apgautieji. Jiems belieka savo jėgos ir savi žmonės, dažniausiai ujami, stumdomi, kuriais galėtų pasitikėti, jeigu anie neparsiduos už skanesnį kąsnį.. Globalizmas iš esmės skatina susvetimėjimą ir didina žmonių atskirtį. Tai naujas tautų lydymosi katilas. Žinojome jų kelis visuose kontinentuose, sunaikinusius, asimiliavusius milijonus, jeigu ne milijardus žmonių. Globalizmas vadintinas mišria vergove – tai pandemija, traiškanti žmonių likimus. Traiškanti – nes žmonės svajonės ir vilties apakinti laisvanoriškai leidžiasi traiškomi.
Tokiomis sąlygomis, tariamoje laisvėje ir tariamoje nuomonių įvairovėje, kur iš esmės vyrauja tik viena imperatyvi nuomonė, išlikti savimi neįmanoma, beveik neįmanoma. Pastebimai – fiziškai neįmanoma. Bet niekam, išskyrus patį individą, to – išlikimo – ir nereikia. Gyvenimo bedugnė.
Neteisinga būtų nutylėti tokią studentų išsakytą mintį – globalizmo vergovė. Žmonės įveikė fizinę, įveikė ekonominę vergovę. Per kančias ir kraują pakeista patvaldystė, autokratija ir kitokios valdančiųjų diktatūros. Sutriuškintos tironijos! Žinomas vergovėje keltas šūkis: duonos ir žaidimų. Dabartinis jaunimas jį perfrazuoja: duonos ir merginų! Vyresni ar labiau išprusę ironizuoja: pavalgęs duonos, nelabai ką su merginomis veiksi... O mėsos turtingieji laisvanoriškai neduos. Praraja.
Dabar gi – globalizmo saulėtekis virš prarajų. Dar tik saulėtekis!
Nukreipkime žvilgsnį į žilą senovę. Išmintingasis O. Chajamas yra sakęs: Nepavydėk tam, kuris stiprus ir turtingas, nes po aušros visada ateina saulėlydis.
Taip tai taip, bet iki saulėlydžio kiek žmonių nugarmės prarajon...
Manau labai svarbu štai kas. Buvo jaunimo pastebėjimų, kad galima kruvinų socialinių kataklizmų (revoliucijų) išvengti, jeigu žmonės bus apsišvietę: jų prioritetu taps žmoniškumas, ribojantis gobšumą, korupciją, aroganciją, savivaliavimą...
Gal kada nors taip ir bus.
Atgal
