VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.08. Atvira, reali, teisinga politika – be REALPOLITIK. Tas įkyrus įkyrusis kanibalizmas: seniau ir dabar (2)
Jonas A.Patriubavičius
Martynas Kraftas
Ar tualetas, ar bunkeris.
Ponas Ivaškevičius rašo, kad žalieji gyveno prastai, jų bunkeris buvo tokios dydžio kaip dabartinio oligarcho tualetas (būna toks, kad galima tilpti su panele ar dviem panelėmis, o gal ir daugiau), t.y. autorius kliudo tą pačią temą, kaip ir poetai-smogikai savo pranešimuose operatyviniams darbuotojams, vadovavusiems kanibalizmo sąjūdžiui.
Taip, kaip autorius aprašinėja tų bunkerio kvapus, neatitinka tikrovės.
Po Dainuojančios revoliucijos iš ilgo pogrindžio išėjo buvę partizanai ir partizanės. Vieną kartą su vieno partizano (kuris taip pat buvo Voverio – Žaibo būryje ir kurį išdavė poetai, kai „Varnas“ pranešė, atvažiavo stribai iš Alytaus ir juos susprogdino) žmona Stase K. nuvažiavome su LA mašina prie kito bunkerio, kitame Dzūkijos kaime, tuojau pasakysime ir pavadinimą, ,rodos, Varkalių. Tas bunkeris buvo visai prie vieškelio, pilnas partizanų, Stasė K. taip pat tuo metu buvo jame. Paklausėme ką partizanai darė, kai stribų šuo pradėjo loti ir, turbūt, veržėsi prie to bunkerio. Stasė K. štai ką sakė: „Visų pirmą suvilgė skudurus žibalu ir užkimšo vėdinimo angas, kad tas stribų šuo nesuuostų. Paskui apsirengė uniformas ir pasirengė mūšiui. – „O ką pati galvojai, kaip jauteisi ( pastaba: tada jau turėjo du vaikus)?“ – „Pagalvojau, prašysiu, kad Jonas nušautų, visgi savas“.
Šiame pasakojime yra daugiau autentikos, daugiau to laiko tikrumo, tam tikrų detalių, meniškų ir įtaigių, ir tų žmonių, kurie tuo metu gyveno, psichologijos, negu visame pono Ivaškevičiaus romane (dėl to jis yra anti-romanas).
Vaclovo Voverio motina Viktorija Buivydavičiutė-Voverienė su dukra Vanda Voveryte-Lagūnavičiene ir su jos vaikais Viktoru, Gintautu ir Rimute
Lietuviai kankinti saugumo rūsiuose.Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Kaip suprantame, bunkeriuose buvo vėdinimo sistemos, taip pat priemonių atgrasinti šunis. Partizanai buvo valstiečiai, tai ir bunkerius statė valstietiškai, be parašų, gerai, gal ir ne viską apgalvoję. Kaip valstiečiams, jiems, matyt, patiko būti kareiviais, todėl prieš mirtį apsirengė uniformas. Stasė K., partizano žmona, irgi paprasta valstietė, nenorėjo ne tik gyventi su stribais, bet ir mirti nuo jų kulkos.
Čia mes neduodame partizanės pavardės, nenorime valkioti jos atminimo (kad nesuteiktume skausmo giminėms, norime būti jautrūs), dar ir todėl, kad šis tekstas yra apie kanibalus ir kanibalizmą, kaip apie reiškinį, kurį skleidžia, teisina neteisieji, organizavę šį karą, atėję iš kitur, ne vietiniai. Ir kaip kai kurie žmonės atsilaiko, kiti neatsilaiko. Ir tie, ir tie yra kankiniai. Rašant romaną pravartu, ir gerai, atsiminti šv.Augustino epigramą, kurią pateikėme epigrafu (prasmę, kaip ją suprato šventasis filosofas, pateiksim teksto gale).
Tokie tad tų laikų kontekstai. Romanas kaip meno kūrinys būna, daugiau nei mažiau, autentiškas, jo fantazijas riboja tikrovė. Kaip matome, tikrovė buvo fantastiškesnė už poetų ir rašytojų fantaziją. Ir tikrovės fantazija iki šiol neišsemta. Todėl „Žali“ negalėtume vadinti romanu, jis yra tik anti - romanas.
Romane, kaip ir poemoje, pjesėje turi būti keli dalykai, nuo kurių priklauso meniškumas ir, taigi ir skaitytojo įtraukimas į mąstymo (vaizdais) sūkurį. Tuo svarbius dalykus surikiuoja, nesąmoningai instinktyviai, talentas.
Pagal literatūros mokslo teoriją svarbu kalba (meninė, žodis), idėja ir siužetas (arba fabula). Tai formos dalykai. Manipuliuodamas jais, rašytojas, jeigu su talentu, sukuria skaitytojo sąmonėje vaizdus (paveikslus), kurie savo ruožtu įtraukią skaitytoją į tą sūkurį, užburia jį taip, kad skaitytojas ir realią tikrovę apmąsto vaizdais, joje atrasdamas naujų spalvų, aspektų, išvadų, atranda to, ko nesitikėjo. Kaip viskas vyksta, atskleidė meno psichologija. Levas Tolstojus sakė ta proga: „Meno kūrinyje savarbiausia, kad jame būtų koks nors burtas (rus.“ štob byl fokus“), tai yra kažkas, kur susieitų ar iš jo sklistų visi spinduliai. Ir šitas burtas nenusakoma žodžiais, visas tikrai meniško kūrinio turinys nusakomas tik pačiu kūriniu“. Meno kūrinys turi potekstę, vidinę ir išorinę formą, vaizdų, siužetinių linijų. Skaitytoja, tarsi žengdamas per tą raizgalyne, įtraukiamas į burto paieškas, patiria katarsį, tam tikrą džiaugsmą, kad prasiplėtė jo supratimas apie pasauli. Dėl to žmonės ir skaito knygas.
Skaitome „Žalius“
Knyga stora, kaip ir pritinka romanui (tai vienintelė savybė, kurį sieja su romanu, kaip žanru), reikia laiko. Bet tokia nepaskaitoma, tokia neįdomi, kad gaila laiko. Bet prisivertę skaitome.
Įtartina, kad autorius romaną pradeda įvadu, kuriuo sufleruoja, kaip jį reikia suprasti. Ir daro didelių pastangų, kad įtiktų mieliems skaitytojams. Kaip žinoma, televizijų prigąsdintus mūsų piliečius, ir tiek pripratintus prie visokių košmarų nesunku apkrėsti košmarais taip, kad dabar, kai atėjo košmaras tikras, viruso pavidalu, jau nebebijo, lyg būtų netikras, o tik virtualus šešėlis, ir reikalauja karantiną panaikinti, protestuoja. Beje, televizija, tarnaudama mafijai (išduoda savo misiją, kuri yra tarnauti kultūrai), tam ir pila košmarus ant žiūrovų sąmonės, kaip unitazų nuleidžiamąjį vandenį, su tokiu pačiu neestetiniu triukšmu, tik be kvapo, kad piliečiui aptemdytų akis ir jis nematytų tikrų, tikrovės absurdų.
Štai kokį apibendrinimą autorius perša: `“Tokį karą kariavo didelis kiekis žmonių nuo Ukrainos pietuose iki Estijos šiaurėje. Galiausi jie liko vieni. Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (psl.3).
Tai netiesa, kad tų žmonių idėja turėti savo valstybę buvo atsiradusi dėl tų žmonių išsigimimo ar ligos (pagal Froidą). Šie žmonės, mūsų tėvai ir motinos, turėjo savo valstybę. Didžiosios valstybės, sukėlę karą, buvo pažadėjusios (Atlanto Chartija, priimta prie Njufaundlendo 1940 m.) atkurti valstybingumą tose teritorijose, kur jis buvo prieš karą, bet didžiosios valstybės savo pažado nevykdė. Ir dabar joms nemalonu, kad taip elgėsi, todėl joms reikia įrodymų, kad taip išduotieji apsimestų, jog neprisimena, kaip buvo iš tikrųjų. Mes toli nuo minties, kad užsako meną, kuris objektyviai patvirtintų tą savęs apšmeižimą.
Dar viena citata: „Kalbant siaurai, jie buvo lietuviai (...). Ir jie viską darė atbulai“. Tai netiesa, jie darė tai, ką reikėjo. Tai poetai šaudę į savo miegančius brolius darė atbulai. O lietuvius gintis nuo užpuolikų, sutrypusių jų valstybę (nesvarbu, kokia ji buvo, gal gera, gal bloga) įpareigoja tarptautinė teisė. Sunku patikėti, kad nacionalinės premijos laureatas ragintų tautą nesilaikyti Konstitucijos, mes tuo netikime, todėl ir parašė ne romaną, t.y. atbulai. Ir, gal būt, visai ne apie partizanus.
Dar viena citata; „Pasaulis buvo persigėręs išdavysčių ir nusikaltimų, todėl daugeliui jo piliečių karas tapo vienintele galima egzistavimo sąlyga. Ir jiems nebuvo svarbu dėl ko ir su kuo kariauti“ (psl. 7). Tiesa, kad pasaulis buvo pilnas išdavysčių, šventa, tiesa. Tokia buvo ir Teherano išdavystė. Bet netiesa, kad kariavo, kad norėjo būti kanibalai, kad jų prigimtyje buvo impulsų išduoti brolį (kad tokių impulsų yra sako Freudo „mokslas“). Tai netiesa: kariavo ne be prieš bet ką, o prieš tuos, kurie juos vežė į Sibirą, kankino saugumo rūsiuose, vertė mirusiuosius ant kalnelių prie bažnyčių.
Dar viena citata. „Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją“. (psl.7).
.jpg)
Reikia atsargiai griauti paminklus saviesiems
Pagaliau autorius prabilo ir apie poetus. Bet nėra nė žodžio apie tai, kas pavertė šio teritorijos žmones belaisviais. Ir kas išžudė išsimokslinusius karininkus, vyriausybė narius. Kas vertė mirtinai, turbūt iki pamišimo, išgąsdintus poetus, tokius kaip „Varnas“, užsiimti kanibalizmu Autorius sako, kad tai padarė karas. Tai netiesa. Juos išžudė iš Maskvos atsiųsta reguliari kariuomenė, Serovas, Vaupšas-Vaupšasovas (šis, lietuviškų šaknų Tarybų Sąjungos Didvyris, beje, patarinėjo ir Ispanijos komunistams, kaip laidoti 10 tūkstančių Madrido inteligentų: iškasti buldozeri tranšėją ir suversti negyvus ar pusiau gyvus sužeistus).
Vieni sako, kad matematika tai mokslas, kiti – filosofija
Pastabą, kad bernai buvo nehumaniški, paliksime paraštėje, nes ji beprasmė, bet reikšminga visame šito romano sumanymui. Taip pat pastabą apie spalvą, nes ji ciniška, jeigu turima omenyje trispalvė, o jei tai žalia, kaip vokiška, tai netiesa, žaliukais jie buvo vadinami dėl to, kad ateidavo iš miško ir į jį išeidavo, tai buvo slepiamoji miško spalva, miškas draugiškai juos slėpė, dėl to reikėjo, kad drabužiai nesikirstų su aplinkoje dominuojančia spalva. Tai Lietuvos gyventojų genocido vykdytojai siekė, pagal drabužių spalvą, sieti partizanus su hitlerininkais.
Ir dar viena pastaba. „Žmogus gulėjo skeveldros perplėštu pilvu ir siaubingai staugė iš skausmo. Kiti atvedė alkaną kiaulę. Ir ši, nieko nenumanydama apie karą ir žmogiškumą, apuostė praplėštą pilvą ir suėdė visus jo vidurius“( psl. 8).
Tai retas atradimas, nes šis vaizdas , labai jau reljefiškas (gal autorius kilęs iš agrarijų), tikrai turi potekstę ir ne vieną giliaprasmę. Ir dabarties laikams labai tinka.
Mes, LA, pažinojome Vandą Voverytę, Vaclovo Voverio– Žaibo, dabar paskelbto nacionaliniu didvyriu, apdovanoto aukščiausiais apdovanojimais, seserį, ne kartą viešėjo mūsų redakcijoje. Kažkur buvo interviu, dar rastume.
Vanda pasakoja, kad, vieną kartą, jos tėvas pasišaukė Vaclovą ir Joną, jos brolius, kurie buvo išėję į mišką, t.y. buvo žali, nehumaniški, kaip tokius apibūdina autorius, kaimo bernai, ir sako jiems: „Sūnūs, vyrai, pasiduokite rusams, išeikite iš to miško. Dabar paskelbta amnestija. Vis tiek nelaimėsite. Rusai tik ką nugalėjo štai tokią galybę kaip vokiečiai.“ Vaclovas sako: „Nujaučiame, suprantame, bet jeigu žūsime, tai savo krašte“. Kaip jau minėjome, Žaibas vieną mūšį laimėjo, ties Grendave, kur dabar paminklas sovietų kariams žuvusiems šiame kare.
Įdomus ir Žaibo sesers Vandos likimas. Ją išvežė į Sibirą, bet vienas jos giminaitis buvo susidėjęs su saugumu, paskui, visą okupacijos laikotarpį, jos šeimą globojo (ir, žinoma, prižiūrėjo buvusią banditę). Vanda dirbo darbininke, turėjo tris vaikus. Vieną, Viktorą, suėdė Raudonoji armija, kaip jis ten žuvo nežinoma, bet žuvo, gal nuo diedovščinos, gal taip užmušė, kai „banditės“ vaaiką. Vanda mirė jau senutė. Bet jos anūkų likimas tragiškas. Visi buvo išvaryti iš Vilniaus, nes laisvoje Lietuvoje, du baigę universitetus, negalėjo įsitaisyti, gal ir dėl tokios biografijos, ir dabar gyvena miestelyje Škotijos šiaurėje, dirba žuvies apdirbimo fabrike. Ką škotai naktį sugauna, jie, su savo universitetiniu išsilavinimu, patvarko ir išsiunčia, beveik, gyvą žuvį į Londoną, sako, net Paryžių. Tai vienas didžiausių paradoksų, kad giminė, kuri už Lietuvos laisvę paaukojo du vyrus, vienas pripažintas nacionaliniu didvyriu, negali gyventi Lietuvoje, čia jiems neatsirado vietos, nors turi namą, daržą ir t.t..
Vandą yra nufilmavęs Jonas Ohman, švedas, kuris savotiškai interpretuoja lietuvių laisvės kovas, iš švedo pozicijų (Švedija nepatyrė karo, nes bendradarbiavo su hitlerininkais, kuriems pardavinėjo geležį ir kitas karo prekes, bet kartais, iš to kaip režisuoja, atrodo, kad ponas serga Stokholmo sindromu). Filme „Laisvės trajektorijos“ galima pamatyti gyvą Vandą Voverytę-Lagunavičienę. Kai LA, atsimenu, paklausė, ar leido savo vaikams, kai buvo maži, skaityti poeto „Varno“ (jeigu dar atsimenate, suorganizavo jų, Vandos vaikų, dėdės nužudymą) eilėraščius vaikams, buvo vaikų poetas , Vanda taip sakė: „Taip, žinoma, skaitė, leidau. Nebuvo jokios kalbos, kad negeri ar kad poetas blogas“. Kaip matome, Vanda buvo, kaip sakoma, lyg ir pilna šventosios dvasios, tikra krikščioniška humanistė, o p. Ivaškevičius tokias vadina „pieninėmis“. Mus tai žeidžia. Paskui buvome nuvykę į Kauną pas jos mokytoją, dabar sunku atsiminti pavardę, gal Naruševičius ar Natkevičius. Tas mokytojas mums pasakojo, kad mokė ir auklėjo taip, kad asmenybė būtų su „infliacija“, t.y. tikėtų ir idealais. Paklaustas, iš kur tokia sistema ir tokie polėkiai, sakė, kad taip juos mokė Kauno universiteto profesorius Čepinskis.
Čia mums svarbu pabrėžti, kad šis vaizdas, kai kiaulė protingesnė už žmogų, ne tokia impulsyvi, apuosto, vertas pagyrimo kaip atradimas. Bet juk buvo ir žmonių, tikrųjų kanibalų, kurie veikė kaip kiaulės: visą tą laiką, kai valdė Smetona, siuntė savo agentus į Lietuvą, verbavo agentus, kad apuostytų kas kur padėta, kad žinotų adresus, kai jie ateis tos teritorijos išvaduoti nuo šeimininkų ir kad valdytų pagal gyvulių ūkio taisykles.
Ir tokiu agentu buvo, sakysim, toks protingas žmogus kaip istorikas Jurginis pasiųstas į Švediją kaip komunistų agentas, laiko veltui neleido, parašė keletą protingų straipsnių į „Kultūrą“. Čia jam tvarkant partijos reikalus atėjo žinia, kad Maskvoje sušaudytas Zigmas Angarietis, ištikimas komunistas internacionalistas, tas pats, kuris ir išrašė jam komandiruotę. Išeina, kad ne tik kiaulės ėdė žmogų, bet ir viena kitą, bet toks aiškus, reljefiškas, kanibalizmas istoriko neatvedė į protą. Ir jis nesusimąstė toliau liko ištikimas Rusijai ir partijai. Ar tai reiškia, kad pasaulis perėjo į kažkokią naują formaciją, įprastos Euklido geometrijos aksiomos jau negalioja?
Interviu su matematike
Matome, kad be mokslo neišsiversime. Kaip įsiskverbti į autoriaus meninius klodus, kad galėtume ką nors suprasti, reikia meno teorijos s ir matematikos. Mūsų pašnekovė. Kotryna, ir anksčiau mums pagelbėdavusi žino ir viena ir kita.
Nes yra ne tik matematikė, bet ir lituanistė. Gyvena Vokietijoje, turi du vaikus. Vyras vokietis. Globalizacija juos apglobė kaip kadaise visą Lietuvą Rusija. Atsimenate Petras Cvirka rašė: „Tyliais vasaros vakarais girdi kaip kala kuolą, prie kurio bus rišamas arklys“. Jau trečią kartą šiame tekste mums kelią pastoja arklys, šį kartą tikrai meniškas, tikras žirgas, tikrai neišromytas. Šiuo vaizdu P.Cvirka išmuša karo pritrenktą žmogų, iš vėžių, atsiprašau iš balno. Ir tada gali patarti :“Neverkite broliai, jus priglaus motina Rusija“.
Tai, žinoma, propaganda rėks tūlas liberalas su slaptu tikslu nuversti Mikėno šedevrą ir ten, tame skvere, pastatyti viešnamį (juk Vilnių liberalai paskelbė „g-spot“, gavo už tą reklamą iš britų premiją, jie laukia klientų ir pelno). Viskas ką rašė Petras Cvirka yra talentinga, net atvira propaganda, tai čia paminklas ne „Brolybės sėklos“ autoriui, o Klangių kaimo berniukui (Mikėnas pagavo ir užfiksavo šį bruožą) , kuris atvažiavęs į Kauną mokytis meno mokykloje, neturėjo žalio supratimo, kas yra kojinės ir trusikai, nebuvo jų matęs. Dabar yra daug chamų, kuriems kultūra svetima, nes tai užtvara jų chamizmui (Balio Sruogos žodžiai kita proga, apie tai parašysime). Chamai, vadovaujami mero, gal ir nusipirks teisę nuversti Petrą Cvirką. Viską šioje košmarų epochoje, kurią taip tiksliai savo anti- romano potekste atspindi ir Marius Ivaškevičius (kaip žemiau), jie nusiperka. Jei biurokratams, kuriems už viską mieliau chamo malonė, pavyks, tikriausiai pavyks, tai jau bus aišku, kad chamizmas triumfuoja. Ir tada sudie kultūros pinigėliams, kultūros juos darbininkai matys kaip Pertas Cvirka kojines.
LA Ar pritariate, kad Cvirka būtų nugriautas?
Kotryna. Po tokios tirados, kurią parašėte, ne. Manau, kad reikia labai atsargiai perrašinėti istoriją pagal REALPOLITIK užsakymus: t.y. griauti paminklus saviesiems. Ir generolui Noreikai-Vėtrai, ir tam kitam kuris kėlė vėliavą Gedimino kalne, paskubėjote nuimti lentas. Prancūzijoje, Strasbūre, kur dažnai būnu universitete, yra daug gatvių, pavadintų generolų vardais: kur eini vis ženeral , ženeral, ženeral. Atrodo, vienas generolas yra pavaizduotas besimaudantis fontane, toks paminklas, tiesa, vanduo fontane nelabai švarus, gal vokiečiai pasidarbavo. Galite paklausti savo europarlamentarų. Kai aš, dar iš pradžių, kai pirmą ar antrą kartą atvažiavau, paklausiau profesorės, kam šitas parodinis militarizmas, jeigu žinoma, kad prancūzai kaip generolai negabūs (išskyrus De Golį ir Napoleoną): pralaimėjo ir 1871 m.karą ir antrąjį pasaulinį, tai už ką gerbti. Prancūzė atšovė: „Pralaimėjo, bet ne visus mūšius ir ne visu karus, bet jie mūsų generolai , savi. Tegu stovi ir primena vokiečiams, kad čia neitų, nes šį kartą jie nesitrauks. Strasbūras visada bus mūsų (rus. „naš‘)“. O mes, lietuviai, savus generolas stumdome kaip automobilius garaže.
„Lietuvos aidas“ (toliau LA): Kalbate kaip nacionalistė, LA niekada nebuvo nacionalistinis, tik nacionalinis. Bet ištekėjote už vokiečio ir vaikai bus vokietukai, nors, kaip sakėte, pakrikštyti dviem vardais, lietuviškas ir vokiškas, vokiškas ir lietuviškas. Bet jų laukia prūsų likimas.
Kotryna. Mes savo šeimą tvarkome matematiškai. Kai vyras eina į futbolą, jo marškinėliai pažymėti pirminiais skaičiais: vaikų numeris 41 ir 43 (šie skaičiai yra ypatingi, gal magiški). Vaikai moka lietuviškai, noriai važiuoja į Lietuvą, čia pas senelius ir su pusbroliais jaučiasi labai gerai. Vokietijoje lanko paprastą vokiečių mokyklą, joje žinomi, kaip Litauen. Pas juos rengiamos kalbos šventės (dienos), tai per jas dainuoja lietuviškas liaudies dainas, kartais su tėvu, vokie2iu. Kaip žinoma, matematikoje yra dalyba: jeigu mane išvarytų iš Vokietijos, vieną vaiką pasiimčiau sau, kitas liktų vyrui. Manau, kad po kurio laiko abudu atvažiuotų į Lietuvą. Dar turiu magnetizmo.
LA. Gal neišvarys, juk priėmė tiek pabėgėlių, ir baltų ir juodų ir tamsiaodžių. Šį klausimą, kodėl, paliksime šio pokalbio pabaigai. O dabar grįžkime prie „Žalių“.
Kotryna. Taip nukrypote į šalį, LA tai būdinga, lyg ir pradėjote romaną apie mane. Aš klausau.
LA. Dar norėtume paklausti, kokia esate matematikė. Būdavo, okupacijos laikais, rusų ne vokiečių, profesoriai matematikai važiuodavo į mokyklas, tai vieną kartą Rumšiškėse Jonas Kubilius prirašė, ir suprantamai paaiškino, visą lentą tikybių teorijos formulių ir simbolių. Ar jūs taip galėtumėte?
Kotryna. Matematikai turi savo kalbą, ją sunku išmokti, bet ne sunkiaus kaip rusų ar kinų. Kai išmoksti, gali kalbėti su kitais su savimi, ginčytis, įrodinėti senas ar susigalvotas teoremas/
LA. Tai reiškia, kad matematika gali užsiimti žaidimais, kurie neturi ryšio su tikrove?
Kotryna. Matematika turi dvi rankas: grynoji ir taikomoji. Kas yra matematika nenustatyta, vieni sako mokslas, kiti filosofija. Grynoji, gal abstrakčioji, tikrai neturi ryšio su trove, tik su simboliais, formulėmis, be neatskiriama nuo taikomosios. Ir abstraktūs ginčai, formalūs įrodymai dažnai duoda nelauktų rezultatų, kurias pasinaudoja taikomoji matematika.
LA. Gal galite pateikti pavyzdį?
Kotryna. Taip, du tūkstančius metų matematikoje buvo Euklido geometrija. Devynioliktojo amžiaus viduryje ji buvo nuvainikuota., atsirado (buvo susisteminta), ne Euklido geometrija, kuri pasinaudojęs Einšteinas atrado realiatyvumą.
LA. Papasakokite kaip tai įvyko, trumpai, nes vėl važiuojame į lankas.
Kotryna. Ne visiškai į lankas. Čia įvyko tas pats kaip su „Žaliaisias“. Kai kam susidaroė įspūdis, ir smarkus, kad autorius nuvainikavo partizanus, kurių autoritetas buvo apriori, šventas. O jis išdrįso pasakyti ne. O Euklidas nukentėjo, kai Lobačevskis susistemino Neuklido geometriją. Euklidas sistemoje abejonių kėlė viena paralelių aksioma sako, kad dvi lygiagretės nesusikerta, nors ir būtų ilgos, ir jeigu dar pratęstume, kiek norėtume. Bet devyniolikto amžiaus viduryje atsirado daug ilgų geležinkelių linijų ir buvo pastebėta, kad į tolį žiūrint jos susikerta. Žinoma, jeigu eisime prie to taško, tai pamatysime, kad taip nėra. Lobačevskis ir jo partneris pasitelkę vadinamąjį įrodymą prieštara (angl. „proof by contradiction“), sudarė sistemą, o Einšteinas ją patvirtino.
Taip pat, lygiai taip pat elgėsi ir ponas Ivaškevičius, rašydamas, tiksliau konstruodamas, savo antisisteminį romaną, t.y. anti- romaną. Iki tol Lietuvos laisvės gynėjai reputacija buvo gera ir tam nereikėjo jokių įrodymų. Liaudis juo gerbė, dainavo dainas, apie stribus dainų nebuvo (žinoma, jų palikuonys ir nedori žmonės ir tolau vadina banditais, beveik 30 metų naujojoje laisvėje). O ponas Ivaškevičius įlindo į jų namus, bunkerį (iš tikrųjų namų juos išvarė okupantai), ir prirašė, nelabai aiškiai, fragmentiškai, kad ten blogas kvapas, ten viešpatauja ištvirkimas ir degradacija.
LA. Išeina, kad ponas Ivaškevičius užtraukė dainą stribams? Tokia stora daina, kažkas prie jos dirbo, redagavo leido... Lyg ir naujas kanibalizmas. Lyg partizanų atminimą nori mirkyti unitaze pagal formulę močit v sortyre (rus. skalbti unitaze, su ekskrementais).
Kotryna. Ne visiškai ne. Jokio skalbimo, gal kas nors ir taip suprato, bet partizanų reputacijai nepadaryta jokios žalos.
Kaip ir Lobačevskis taip pat nesugriovė Euklido aksiomų sistemos autoriteto. Bet atvertė naują požiūrį į tikrovę, kuri patvirtino, kad Lobačėvskis teisus. Kas dėl partizanų garbės ir vietos, tai niekas negali užimti, nes ji unikali. Geometrijos taip pat buvo ir bus. Ponas Ivaškevičius neturėjo tikslo parašyti istorinio romano, ar kokios nors rekonstrukcijos, nes tas gyvenimas nuėjo į praeitį ir to gyvenimo negalima atkurti, net ir komentuoti. Tai buvo partizanų gyvenimas ir jis buvo toks, koks jūs parašėte anksčiau minėdamas pavardes. Partizanai, kaip sakėte, buvo valstiečiai, jų gyvenimas tuose bunkeriuose buvo trumpas, jie neturėjo laiko ištvirkti. Be to, buvo drovūs (kaip ir japonai, o anglai ciniški), nes savo ūkiuose matė, kaip kuiliai elgiasi su savo partnerėmis, taigi nenorėjo būti panašūs į gyvulius. Be to, tuo metu nebuvo „Always“, taigi jokių sąlygų prostitucijai.
Ponas Ivaškevičius tik konstravo savo romaną pagl Freudo mokslą, lyg ir to laikotarpio detalėmis, bet iš tikrųjų rašė visai apie kitą tikrovę, šių dienų Lietuvos ir Europos tikrovę su savo naktiniais klubais (bunkeriais), narkotikai, . Panašiai darė Adomas Mickevičius. Jis rašė romanus ir poemas apie tariamus litvinus, Lietuvos istoriją, bet turėjo omenyje Lenkiją. Kai rašė apie lietuvių karus su kryžiuočiais, tai rašė apie to meto tirovę, kai Lenkija buvo carų užgrobta. Kai sakė; “O Litwa, ty jestes mne jak zdrovie“, tai buvo tik forma arba, matematiškai, funkcija, neturinti nieko su to meto tikrove. О šioje vietoje, savo identiteto, lenkai (sako Wilna nasze, ir nieko negalima padaryti) neparduos už jokius, už jokius uždarbius ar narkotikus, šioje vietoje jie kieti. Rašydaams istorijas iš lIetuvos istorijos, A.Mickevičius tiesė paraleles Lenkijai išvaduoti iš carizmo. Cenzūra to nepastebėjo.
LA. Čai tai povortas, kaip sako rusai, bet logikos yra. Sakoje, kad p. Ivaškevičius parrašė antiromaną apie dabartį, lyg ir užgauliodamas partizanu, kad cenzūra nepastebėtų? Ar pas mus yra cenzūra?
Kotryna. Dar ir kokia. Matematikoje svarbiausia logika, nors įrodymais ir jų eiga gali būti nemaloni ar absurdiška.
Atgal
