VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.08. Atvira, reali, teisinga politika – be REALPOLITIK. Tas įkyrus įkyrusis kanibalizmas: seniau ir dabar (1)
Jonas A.Patriubavičius
Martynas Kraftas
Šv. Augustinas: „Kas yra laikas“. „Jeigu paklausi, sakysiu, nežinau“. – „Jeigu neklausi, žinau“.
Padrikos, bet teisingos, nors ir ne pranašiškos, mintys apie Mariaus Ivaškevičiaus romaną (tiksliau, anti-romaną) „Žali“, parašytos Antrojo pasaulinio karo 75–ųjų metinių proga, gegužės 8-9 d.
Prieš 75 metus baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Kaip žinoma, Lietuvai jis nesibaigė, nes valstybė nebuvo atkurta, Lietuva netapo politine tauta kaip buvo žadėta. Teherano konferencijoje (1943 m.) Vakarų valstybės, sutrypę Atlanto chartiją, atidavė Baltijos šalis Josifui Stalinui, kad nepriekaištautų, jog vilkina antrojo fronto pradžią. „Atlanto chartijos idealizmas buvo paaukotas karo laiko Realpolitik“ – taip teisina Vakarus „Dictionary of the 20th-Century World Politics“ (aut. Jay M.Sharitz ir kiti, psl. 654). Vakarai iš tikrųjų vilkino antrąjį frontą, pradėjo invaziją ne ten, kur norėjo V.Čerčilis, tai leido J.Stalinui užimti visą Rytų Europą. Čia jokio idealizmo nebuvo, tik interesai. Atlanto chartija buvo politinis dokumentas, bet patys Vakarai jį traktavo kaip mobilizacinį, tarsi kviesdami kovoti prieš agresorių, kad jiems būtų lengviau, o prisidėjusių prie tos kovos ir neketino gelbėti, paliko kanibalizmo malonei.
Tai tas kanibalizmas tęsėsi iki 1990 metų. Pirmąjį dešimtmetį po 1944 metų vyko išsivaduojamasis karas, kurį Marius Ivaškevičius vadina vertikaliuoju. Tokio būdvardžio karui apibūdinti dar nebuvome girdėję, tai autoriaus išradimas, matyt, padiktuotas troškimo įnešti indėlį į karo mokslą (ne tik į meną, genijai dažnai būna daugiabriauniai). Iš tikrųjų šis karas karybos vadovuose vadinamas asimetriniu, t.y. be fronto linijų ir kokių nors taisyklių. Tokius karus kariauja žmonės, kai jų valstybę svetima jėga panaikina, tada eiliniai piliečiai, gindami Konstituciją ir identitetą, imasi ginklų ir kariauja, nes nenori būti belaisviai – kaip išmano, taip ir gina. Turi tokią teisę pagal tarptautinę teisę.
Identiteto gynimas šiuo atveju vaidina svarbiausią vaidmenį: gentis, pajutusi, kad ją nori išprievartauti (atimti valstybę, žemę, kalbą, tokiu būdu išversti tautą, lyg vaiką, iš lopšio) labai ir instinktyviai, t.y. neprotingai, priešinasi. Tokių pasipriešinimų būta per visą istoriją. Europoje per pastaruosius du tūkstantmečius, kas keli šimtmečiai, kelis kartus per vieną šimtą, atsirasdavo imperija, tauta ar ideologinė galybė, kuri skelbdavosi Europos gelbėtoja ir, naudodama jėgą, jungė aplink save (ar prie savęs) teritorijas, kad Baltijos jūra būtų padidėjusios imperijos vidaus ežeru. Tai darė ir rusai (kirto langus į Europą), vokiečiai (kryžiuočiai, Hitleris), prancūzai. Šių nacionalinis didvyris Napoleonas sugalvojo pamokyti Rusiją (kad nedraugautų su amžinais prancūzų priešais anglais), bet rusai, pajutę, kad Napoleono tikslas ne toks kuklus, kad kėsinasi į jų identitetą, davė jam atgal.
Ruzveltas ir Čerčilis aptaria Atlanto chartiją. history.com
Taip pat ir ispanai beveik tuo pačiu metu Napoleonui neleido save paversti prancūzais ir sukilę visi kaip vienas, t.y. partizanišku būdu, pastatė Napoleoną į gerą vietą. Ir nors Napoleonas pralaimėjo visus karus, pražudė daugybę gyvybių su savo avantiūromis, prancūzai jį laiko iškiliausiu prancūzu, paguldė amžinam poilsiui panteone. Žinoma, jie yra didelė tauta, gali sau tokius dalykus leisti ir turi tam teisę, nes turi atominę bombą. Tačiau nieko nuostabaus, kad kitoms tautoms tai (gerbti savo laisvės gynėjus) draudžiama, nes gali atsitikti, kad prireiks tą bombą panaudoti, o tai būtų katastrofa visam pasauliui.
Kontekstas
Vienas iš mūsų, dabar jau senis, ir dabar atsimena tuos laikus (ne Napoleono, o šio pokario). Tuo metu mokiausi Kruonyje (Kaišiadorių rajonas). Mokyklos direktorius buvo Albertas Paukštė, žinomo aktoriaus brolis. Ėjo 1948 metai. Mano klasiokas Ivanas Garličionok, kaip dabar atsimenu pavardę, sako: „Ant kalnelio prie bažnyčios atvežė ir numetė naują partiją banditų, sako, ir nuoga merga yra. Einam pažiūrėti“. Sakau, kad bijau, nes gyvenau už miestelio, namo po pamokų reikia kelis kilometrus eiti, be to, pro rusų kapines (Kruonyje buvo daug ir gyvų rusų, jie turėjo cerkvę, juos čia caro valdžia kaip kolonistus įkurdino po 1831 ir 1861 m. sukilimų), bijau, man vaidensis. Atsisakiau. Su Ivanu gerai sugyvenome, jis buvo rusas, bet abu Jonai. Neatsimenu, ar tada mums buvo įdomu kaip atrodo nuoga merga. Buvau gal penktoje ar šeštoje klasėje, o anatomiją ir fiziologiją dėstė aštuntoje, tai intereso žiūrėti į nuogybes gal dar nebuvo. Matyt, nesupratome, kam tuos negyvėlius numeta ant kalnelių prie bažnyčių, kaip kokią anatomijos mokslo vaizdinę priemonę. Mes nesupratome, kad tokį kanibalizmą darė gyviesiems įbauginti. Bet ar gali būti nuostabu, kad buvome tokie žali ir nesupratome?
Ir dabar tokių yra, nesupranta laiko trajektorijos: štai vienas skulptorius, jaunas, ne koks nors veteranas ar folklorinis patriotas, padarė skulptūrą – kalnelį Lukiškių aikštei (labai tinka, nes ir čia buvo vykdomos kanibalizmo akcijos, dar prie caro), bet paminklas, atrodo tikrai vykęs, iki šiol nepastatytas ir, matyt, nebus statomas, nes yra jėgų, kurios nenori tų kanibalizmo laikų įamžinti, matyt, Lietuvoje dar yra likę pagarbos kanibalams. Atrodo, kas čia tokio: kalnelis kaip kalnelis, tik simbolis, be mirusiųjų, lavonų, skulptūra, medžiai (iš betono), ant jų užrašyta žuvusiųjų (ir kažkur numestų) vardai ar slapyvardžiai – „beržas“, „ąžuolas“, „drebulė“, t.y. žmonės, jau pavirtę medžiais, visai nebaisu. Gali tokia vieta tapti, kaip sako rusai, speakers‘s corner: ant kalnelio stovi oratorius, drožia kalbą, ką nori, tą sako (pavyzdžiui, kad partizanai buvo banditai), žemiau susirenka aplink apstojusi minia, klausosi. Demokratija – kaip Londono Haid parke. Viduryje aikštės, didelė, yra vietos ir Vyčiui, LRT (ne LTR) rengia koncertus jaunimui, – žaliam ir paaugusiam, roką ir kitus, partizanų neprikels, jeigu ir prikeltų, jie nesupyks, ne tokių triukšmų matė, kai juos sprogdino.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus siena išgraviruota žuvusiųjų vardais. Phillip Capper
Galima ir diskusiją surengti, ar partizanai buvo tokie ištvirkę kaip dabartiniai gerų (t.y. turtingų) tėvų vaikai, ir kodėl šiems negali prilygti. Kas čia tokio tokie koncertai ar diskusijos, jokios, mistikos, jokių liūdesių. Būtų demokratija – ir vertikali, ir horizontali. Bet nenori, vis dar kerštauja laisvės gynėjams. Nes, atrodo, dabarties galingieji pavydi, kad laisvės gynėjų pasirinktas kelias pasirodė teisus.
Kodėl nenori, vienas Dievas težino. Labai tinkama vieta tokiam kalneliui, kokių buvo visur Lietuvoje, prie bažnyčių (tiesą sakant, ir čia, Lukiškių aikštėje, bažnyčia netoli, švento Jokūbo). Netoli, tik per gatvę buvusi sovietinio saugumo būstinė, kurios sienos aprašytos žuvusiųjų laisvės kovotojų vardais, yra viduje muziejus, kurį lankė Šventasis tėvas. Beje, šiuose rūmuose įvykdytas nusikaltimas, toks kaip ir Kaliesnykų miške 1948 m. (apie tai smulkiau žemiau), kai kanibalas per teismą nušovė kitą, tariamą priešą, kuris, girdi, buvo ne tos ideologijos. Taigi ši vieta labai tinka tokiam kalneliui.
Dar daugiau konteksto
Mes tada, 1948 metais, negalėjome žinoti, kas tuose rūmuose Lukiškių aikštėje (kuriuose nėra kalnelio ir saugumas (kaip ir dabar patriotai) nebūtų leidęs tokio kalnelio supilti) dėjosi. O buvo štai kas: buvo ieškoma strategijos, kaip suvaldyti Lietuvos kaimą, kad nepalaikytų partizanų ir galima būtų kurti kolchozus.
Į šiuos rūmus iš Maskvos buvo pasiųstas desantas specialistų, kad į karą prieš „buržuazinius nacionalistus“ įtrauktų kitus lietuvius. Tai yra karą lituanizuoti ir tuo pat optimizuoti, kam rusams žūti, jų ir taip jau daug žuvo, vaduojantis nuo vokiečių. O kas tam labiausiai tinka? Lituanistai, gimnazijas baigę, universitetus pradėję inteligentai. Buvo kreiptasi pagalbos į to meto poetus. Ir poetai tokią pagalbą suteikė. Beje, tokios akcijos, kai poetai, mokytojus, kiti inteligentus, valstiečius verbavo smogikais, t.y. kanibalais, buvo vykdomos visoje Lietuvoje, tik žinios apie jas vis dar slepiamos.
Poetų bylos kuratoriumi, kaip sakytų dabar, buvo pulkininkas Porčiukanovas (gal Pročiukanovas), nesvarbu, galima tą pavardę sužinoti, bet dabar šventės ir karantinas, vėliau), tai jis ir užvedė bylą pavadinimu „Kanibalai“. Į ją, papkę, tuos „Kanibalus“ segė neseniai Linežerio mokytojais paskirtų poetų (mokykla buvo jų stogas, iš tikrųjų jie buvo pasamdyti smogikais ir įterpti į Vaclovo Voverio-Žaibo būrį) pranešimus apie operacijos eigą. Poetams davė slapyvardžius, vienam „Varnas“. O visą bylą (papkę ) pavadino, kaip sakėme, „Kanibalai“.
Teherano konferencijoje (1943 m.) Vakarų valstybės sutrypė Atlanto chartiją
Kai į Lynežerio mokyklą mokytojais buvo paskirti įžymūs žmonės, poetai, partizanų budrumas praskydo: partizanai juos pakvietė į bunkerį, kad organizuotų laisvą spaudą, atsišaukimus ir pan. Kaip matome, šis būrys buvo intelektualus, turėjo ambicijų dirbti kultūros-švietimo darbą, skleisti laisvą žodį (čekistai, kaip matome, juos ant tos meškerės ir pagavo, buvo nekvaili, numatė partizanų elgesį, tai darė visoje Lietuvoje). Iš tų pranešimų, kurie yra „Kanibalų“ byloje, nėra jokių duomenų, kad partizanams būtų rūpėjęs narkotizavimasis seksu, ar kokia kita veika, apibūdinama kaip degradacija. Jeigu tokių duomenų būtų buvę, rusų Saugumas brandaus socializmo laikais būtų paskleidęs. Agentai-poetai, - viename pranešime rašo savo kuratoriams į Vilnių, kad nesupranta, kaip tokiose sąlygose galima gyventi ir dar taip ilgai išverti (čia, matyt, sprendė pagal save, galbūt netiesiogiai ragino viršininkus greičiau važiuoti sprogdinti), nes šalta, ankšta, sunku.
Sunku pasakyti, ar savo iniciatyva, ar taip buvo su viršininkais sutarta, 1948 m. kovo 7 d. „Varnas“ nušovė miegantį partizaną „Kariūną ir iš Kaliesninkų miško išėjo į Alytų pranešti apie savo žygdarbį ir kad važiuotų sprogdinti kito bunkerio, kuriame tuo metu buvo Vaclovas Voveris-Žaibas ir dar du partizanai. Matyt, poetams labai norėjosi pradėti kūrybinį darbą, įsilieti į tarybinių rašytojų gretas, o gal jiems, kaip miesčionims, buvo tiesiog šalta.
Toliau tą dieną, kovo 7-ąją, įvykiai klostėsi taip. Alytuje „Varnas“ atsitiktinai sutiko ryšininką, paprastą valstietį Joną Šerpenską, kuris važiavo namo, pardavęs alytiškiams malkų. „Varnas“ liepė Šerpenskui apsukti roges ir grįžti į Alytų, nes, girdi, reikia iš gerų žmonių paimti lagaminą su popieriais ir šriftu atsišaukimams spausdinti. Ryšininkas agentui-mokytojui-poetui nedrįso atsakyti, nors buvo pavargęs, nes tada nežinojo, kad „Varnas“ dar ir kanibalas, ir sugrįžo į Alytų. Kai važiavo pro čekistų būstinę, išbėgo trys žmonės su šautuvais ir Šerpenską suėmė.
Paskui, praėjus gal 50 metų, po Dainuojančios revoliucijos, LA lankėsi jo sodyboje, kuri yra prie Kaliesninkų miško, ir paklausė: „O kas atsitiko arkliui?“ Arklys parėjo namo po savaitės, o ryšininkas – po 10 metų iš Sibiro, sakė Šerpenskas. Bet dabar, t.y. tada, kai buvo gyvas, ir LA su juo kalbėjosi, jau senas, suvargęs, sunykęs, paskui vis vadinamas banditu (tai komplikavo ir šeimos gyvenimą, vaikų ateitį), žvelgdamas į mišką, mums sakė: „Man ir dabar partizanai kaip gyvi, išeinu į lauką, atrodo, šaukia, man švilpia“.
Ir dar daugiau konteksto
Dabar, kai perskaitėme pono Ivaškevičiaus romaną, jaučiamės kvailai: kam reikėjo klausti dėl arklio, kam jaudintis dėl gyvūno, reikėjo paklausinėti, kaip spręsdavo buities klausimus: tualeto, tualetinio popieriaus, parašos, g-spot ir t.t. ir pan. (o dėl arklio klausti tiesiai šviesiai: ar jis jau išromytas?).
Bet visą šią tiradą čia parašėme, kad skaitytojams būtų aiškus kontekstas (jį ir toliau dar ryškinsime, kai skleisime, kiek pajėgūs, romano menines priemones).
Minėtą operatyvinę bylą „Kanibalai“ „Žalių“ autorius turėjo būti skaitęs, nes ji, išnešta iš KGB rūmų, tada, po 1990 metų, buvo labai paplitusi. Ir žinoma, daugelis stebėjosi, kad čekistai pavadino daiktus tikraisiais vardais, t. y lyg ir smerkė savo pagalbininkus mokytojus-poetus, kurie trumpam pasidarė kanibalais, kai šaudė į miegančius draugus, t.y. brolis brolį išdavinėjo. Čekistų elgesys dar labiau išrodo keistas (kad ne partizanus, o savo geriausius draugus pavadino kanibalais): prieš kurį laiką Žaibo būrys į pasalą įviliojo 18 stribų būrį, ginkluotą naujausiais AK-47: susprogdino vokišką miną po autobuso ratais, visi kareiviai žuvo prie Grendavės, ten dabar paminklas, visi rusai, tik leitenanto pavardė lietuviška.
Bet kas juos, poetus, tokiais, t.y. kanibalais, padarė? Tai klausimų klausimas, hamletiškas. Turime vėl aiškinti, koks tas buvo kontekstas. Tuo metu ir Rusijoje, ir Lietuvoje veikė komunistų partijos, jų taktika buvo kaip mafijos. Kas ne mūsiškis: nušauti.
Trys įdomūs pavyzdžiai, trys iliustracijos iš komunistų partijos gyvenimo.
Pirmas pavyzdys, pirma iliustracija. Buvo tokia komjaunuolė Adelė Šiaučiūnaitė, tai jos gyvenimas tikrai vertas romano. Pabuvusią komjaunuole priėmė į partiją. Partija pasiuntė mokytis į Maskvą. Sugrįžo į Lietuvą, toliau darbavosi partijoje. Bet kažkas įvyko (tai turėtų ištirti romanistai), ir Adelė Šiaučiūnaitė ėmė dirbti Lietuvai (toks posūkis ir dabar retas, sunku pasukti ideologines ienas): gal atgijo patriotizmas, gal patyrė, kokia čia mafija, gal nenorėjo prarasti savo lietuviško identiteto, gal dėl kokių nors asmeninių priežasčių, gal buvo sudarkiusi savo asmeninį gyvenimą ir tuo metu jį sutvarkė, gal... Kaip bebūtų, Adelė perėjo į kitą barikadų pusę. Partija iš Maskvos atsiuntė kylerį (angl. „killer“, žudikas), jį sutiko Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus žmona, palydėjo iki ten, kur Adelė gyveno, ir tas ją nušovė. Paskui, kai partija „atkūrė“ tarybų valdžią (kaip teisingai ir humaniškai tai darė, kaip jiems nedrebėjo širdis, savo romanuose aprašė saugumo viršininkas, tapęs rašytoju, Antanas Gudaitis-Guzevičius). Paskui per visą tuos 50 metų buvo skelbiama, kad tai padarė (Adelę nušovė) fašistinės Lietuvos smetoniškojo režimo saugumas. Bet juk tikrą tiesą žinojo ir pirmasis sekretorius, ir jo žmona, ir kiti komunistai. Kaip jie tada su tokia našta gyveno? Labai tinkama šalutinė romano siužeto linija, labai šekspyriška tema. (Ir šiame kontekste mums sunku patikėti, kad ponas Ivaškevičius parašė romaną, o ne anti-romaną).
Antra iliustracija iš tikros komunistų partijos istorijos.
1920 m. Lietuvos komunistų partiją buvo priimtas komjaunuolis J.V. Jam buvo tada gal 19 metų, didelis pasitikėjimas. Bet reikėjo patikrinti, ar atsidavęs, kaip priimta mafiozinėse struktūrose: pamirkyti, kaip tas sakė, unitaze. Jam ir sako: „Nueisi ir nušausi provokatorių, jis gyvena Ringuvos gatvėje, Šančiuose.“ Tas nuėjo, buvo suplanuota šauti per langą, bet jaunasis komunistas norėjo pasirodyti iniciatyvus ir tikras, kad nušaus, tai įėjo į to provokatoriaus namelį, tas spėjo užgesinti šviesą, tamsoje komjaunuolis šovė, bet nepataikė, provokatorius palindo po stalu. Jaunuolį už tokį ryžtą partija globojo: pasiuntė į Maskvą, baigė mokslus, tapo inžinieriumi. Kai Rusija prisijungė Vilniaus kraštą, paskyrė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Paskui kovojo su hitlerininkais, žuvo. Tarybų Sąjungos Didvyris. Jo vardu daug metų vadinosi Šv.Kazimiero gatvelė prie Filharmonijos. Šio žmogaus likimas ne toks tragiškas, kaip Adelės Šiaučiūnaitės. Ilgą laiką net artimiausieji Antano Sniečkaus bendražygiai nežinojo, kas tas didvyris, kuris šaudė Šančiuose. Paslaptį daug vėliau atskleidė Motiejus Šaumauskas savo atsiminimų knygoje „Kovų verpetuose“, kur šį kovos epizodą pateikė kaip įprastą, bet šaunią įdomybę. (Bet ir šio žmogaus gyvenime visokių peripetijų tiek daug, kad išeitų tikras, referentiškai epochai romanas, bet iki šiol nėra net anti-romano.)
Trečia iliustracija iš partijos kovų.
1936 m. kovo mėnesį Vilniuje, dabartiniuose teismo rūmuose (kur paskui buvo tarybų valdžios saugumas ir vilniečiai languose matydavo čekistus, dirbančius savo slaptą darbą), vyko teismo posėdis. Iš teismo salės pasigirdo šūvis ir vienas iš teismo dalyvių, Sereičikas, krito sužeistas. O teroristą pašovė ir sunkiai sužeidė Lenkijos (tuo metu šis kraštas buvo okupuotas Lenkijos) policininkai. Dabar žinoma, iš šaulio pavardė, galim paskelbti Pritickij Sergeij. Jį į teismo salę pasiuntė svetimos valstybės Rusijos komunistų partija, kad pamokytų provokatorių ir patikrintų Pritickij lojalumą ir atsidavimą. Paskui Priticjkij visą pokarį buvo veikėjas, ilgai Baltarusijos aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas. Komunistų partija visada laikėsi žodžio, savo kadrams atlygindavo. (Iš šito žmogaus gyvenimo aprašymo išeitų tikras romanas: ėję svieto lyginti, šaudė, kai liepdavo partija).
Kaip matoma, toje epochoje, apie kurią rašo ponas Ivaškevičius, šauti į žmogų buvo vienas niekas. Jokios Imanuelio Kanto etikos negaliojo. Tai ar reikia stebėtis, kad Lietuvos poetai sutiko būti smogikais?
Ir kaip nesutiksi, jeigu partija liepia ir yra žinoma, kad po to gyvensi kaip inkstas taukuose. Ir kodėl iki šiol niekas neparašė romano, kaip kenčia poetas, kai jį verčia būti kanibalu. Ir ar tas poetas taip jau kaltas, kad elgiasi taip, kaip toje kanibalų epochoje reikalauja kanibalų moralinis kodeksas? Tai klausimas, kaip sakoma pas mus Amerikoje, vertas 64 tūkst. JAV dolerių.
Pagal matematikę (kurią pasikvietėme į pagalbą, kad įsiskverbtume į M.Ivaškevičiaus meno gelmes ir, būdami jam dėkingi, kad užvedė ant tos minties ir kelio) būtų galima sudaryti sovietinio kanibalo elgesio matematinį modelį iš visų įmanomų algoritmų, kurį galėtume taikyti apdorojant duomenis, kai buvęs poetas, rašytojas, ar koks nors kitas rafkė (vok. „rafke“ – suskis), staiga iškyla virš viso savo kaimo, miesto ar visos respublikos, kaip tas Markulis, kuris po to, kai atliko savo juodą darbą, buvo išsiųstas į Leningradą, ten mokėsi ant daktaro, paskui buvo universiteto profesorius (gerai, kad ne rektorius). Toks matematinis modelis būtų gerai, kad atpažintume kitus tokiu markulius, kurių buvo pilna Lietuva. Vienos studentės, dabar taip pat daktarės, paklausėme, ar žino, kas jis iš tikrųjų buvo tada, panelė buvo panaši į Julia Chaterlley, atsakė: „Pažinojau, man dėstė. Buvo labai malonus, labai geras profesorius“. Tokių markulių, didesnių ar mažesnių, buvo visoje Lietuvoje, įstaigose, mokyklose, universitetuose, visose apylinkėse, išdavusieji partizanus buvo atlyginti, gerai gyveno. Kai kurie ir dabar nedešifruoti, kai kurie laikomi partizanais.
Taip mes dar kartą susiduriame su tuo pačia hamletiška dilema, tik jai atskleisti reikia dar vieno Šekspyro. Kol kas nematyti.
Atgal
