VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.05. Jausmai
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
ŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas
Pradžia L.A. 2020 07 24, žr. str. Atgaiva.
Ilgas ir sudėtingas režisierės Birutės Davidovičės kūrybinis kelias.
Asmeninio gyvenimo peripetijos 2005-ųjų pavsarį Birutę Davidovičę nubloškė į Šiaurės Aukštaitiją. Nedidukas Pasvalio mietelis po Trakų pasirodė visišku provincijos užkampiu, kuriame ir vanduo tekėjo lėčiau, ir saulė ne taip ryškiai švietė, ir laikas įkyriai ištįsdavo į begalinį... Pedagoginis darbas mokykloje panašėjo į katorgą. Juk Birutei ištisus ketruriolika metų neteko mokytojauti. Per tuos metus, anot Birutės, švietimo sistemoje įvyko ženklios permainos, ji veikė pagal visai kitokį, svetimą ir jo nepriimtiną mechanizmą. Kūrybingiems žmonėms labai sunku įsprausti save į griežtus rėmus. Anaiptol, ne kiekvienas geba gyventi nuo skambučio iki skambučio. Kas rytą tekdavo prisiversti anksti keltis ir vykti darban. O skambutis po paskutinės pamokos nuskambėdavo tarsi signalas, skelbiantis šventės pradžią. Žmogui, atsidūrusiam ne savo vietoje, labai sunku. Birutė prisipažįsta, kad tapo aplinkybių auka. Vis dažniau ateidavo suvokimas, kad ilgai taip neištvers... Teko pripažinti, kad sprendimas palikti Trakus buvo skubotas ir tinkamai nepasvertas, bet kelio atgal neliko. O Pasvalio Kultūros centre laisvų etatų tuo metu nebuvo. Reikėjo ieškoti išsigelbėjimo. Dar prieš atvykstant į šį miestelį teko girdėti šnekas apie talentingą tenykštį režisierių Gintarą Kutkauską, tuo metu vadovavusį Pasvalio krašto muziejaus teatrui. Moteriai labai trūko teatrinės veiklos. Vieną dieną ji pasiryžo ir pravėrė muziejaus duris – teatralai kaip tik rinkosi į repeticiją... Taip ir prasidėjo jos, aštuonerius metus trukusi, kelionė su Pasvalio krašto muziejaus teatru.
Birutės nuomone, režisierius Gintaras Kutkauskas turėjo duotybę iš paprasto žmogaus, esančio labai toli nuo su teatro – naktinio sargo, darželio auklėtojos ar mokytojo - padaryti aktorių. Jis sugebėdavo pastebėti, įvertinti ir atskleisti kiekvieno žmogaus talentą. Pagal vienos Pasvalio krašto poetės eiles gimė spektaklis Saulėgrąžos rasa, kuriame Birutė atliko Sesers vaidmenį. Su juo apkeliautas ne tik visas Pasvalio rajonas, bet ir dauguma Lietuvos vietų.
Itin įspūdingas ir įsimenantis pastatymas, skirtas poeto Bernardo Brazdžionio 100-osioms gimimometinėms, muskynęs daugelio Lietuvos ir tarptautinių festivalių laurus - Keleivio byla. Jame B. Davidovičei teko poeto žmonos vaidmuo.
Na, o aukščiausio įvertinimo tiek profesionalių teatro kritikų, tiek žiūrovų sulaukė lenkų dramaturgo I. Vilgisto drama Helverio naktis. Birutė Davidovičė šiame spektaklyje sukūrė Klaros vaidmenį ir2007m. Lietuvos mėgėjųteatrųšventėjeTegyvuoja teatras! nominacijoje Ryškiausia sezono aktorė pelnė Lietuvos nacionalinio kultūros centro diplomą beibuvo apdovanota simboline statulėle. Būtent šis spektaklis - Helverio naktis atstovavo Lietuvą 2009 m. Pasauliniamemėgėjų teatrų festivalyje Monake. Birutė iki šiol prisimena, koks nepaprastas jausmas vaidinti vienoje geriausių Monako salių Theatre des Varietes, kai stebi autoritetingiausi pasaulio mėgėjų teatrų asociacijos vertintojai, kritikai, režisieriai bei šimtai žiūrovų, atvykusių į festivalį iš įvairiausių kraštų: Indijos, Japonijos, Australijos, Venesuelos, Pietų Afrikos respublikos, jau nekalbant apie Europos šalis. Būti tarp geriausių 24 pasaulio šalių mėgėjų teatrų didžiulė garbė ir aukštas įvertinimas. Visi, geriausius mėgėjų teatrų spektaklius pristatantys, kolektyvai vaidino savo gimtąja kalba. Ir nereikėjo jokių vertėjų, nes tetaro kalba – universali, suprantama visiems. Po pasvaliečių teatro pasirodymo ilgai netilo sužavėtos publikos plojimai... Profesionali vertinimo komisija taip pat pasvaliečių Helverio nakčiai negailėjo gražių žodžių. Birutė prisimena, kad keletą dienų net gatvėse nepažįstami žmonės šypsodavosi ir sveikindavosi, dėkodami už spektaklį tai anglų, tai prancūzų kalbomis. Išties, ko gero, kuo daugiau saulės, tuo šiltesni, nuoširdesni ir paprastesni žmonių santykiai! Savaitė pasakiškame pasaulio kampelyje, kuri daug kas vadina rojumi, pralėkė kaip diena... Dabar tai tik atminimuose, nuotraukose, vaizdo medžiagoje...Birutė Davidovičė dėkinga likimui, suteikusiam galimybę vaidinti teatre, vadovaujamame nepaprastu talentu apdovanoto, deja, jau Anapilin iškeliavusio, režisieriaus Gintaro Kutkausko. Ten, Pasvaly, prabėgo ryškiausi teatrinio gyvenimo metai, ten suvaidintas jos ryškiausias aktorinis vaidmuo, pareikalavęs gilių jausmų..
Ponia Birutė pasakoja:Banalus, bet, matyt, teisingas posakis, kad gyvenime nieko nevyksta šiaip sau. Taip nutiko ir šįsyk... Vieną 2007 metų pavasario vakarą į Pasvalio krašto muziejaus teatrą su koncertine programa atvyko kolektyvas iš Visagino. Tai buvo tuometinio Visagino Jaunimo centro „Orbita“ rusų folkloro ansamblis „Bylina“.
Į koncertą Birutė net neplanavo eiti, užsuko pavėlavusi ir... ir buvo pakertėta ne vien rusiško folkloro grožio, bet, svarbiausia, nuoširdaus, atviro bendravimo. Pasirodė, kad JKC Orbita, direktorė Danutė Morkūnienė – vieno Pasvalio tetaro aktoriaus giminaitė. Jau anksčiau pasvaliečiai buvo lankęsi Visagine su spektakliais. Vaidinti teko dar senojoje Draugystės scenoje. Tiesa, žiūrovų buvo labai negausu. Jau tada pajausta, kad Visagine – viskas kitaip. Bet visus lūkesčius pranoko nuoširdus teatro priėmimas - „Bangos“ salėje buvo surengtas nepamirštamas pasivakarojimas, grojant liaudiškos muzikos kapelai, su šokiais ir vaišėmis! Žinoma, tai pasvaliečiams paliko labai gerą įspūdį.
Vėliau ponia Danutė organizavo folkloro ansamblio išvyką į Pasvalį. O Visagine tuo metu į vieną juridinį vienetą buvo sujungti KC Banga ir KC Draugystė. Šiam Visagino kultūros centrui ėmė vadovauti direktorė Zina Paežerinienė. Naujai suformuotai įstaigai kaip tik trūko režisieriaus. Visagino KC direktorė žinojo apie talentingąjį pasvališkį Gintarą Kutkauską, žinojo, kad Pasvalio teatras glaudžiasi prie krašto muziejaus, kur, deja, sąlygos kūrybai ne pačios geriausios, o ir pats režisieriaus kažkodėl nėra deramai vertinamas. Tad kodėl gi nepamėginus režisieriaus Gintaro prisivilioti Visaginan?.. Ta intencija VKC direktorė Zina Paežerinienė drauge su Danute Morkūniene bei folkloro ansambliu ir atvyko į Pasvalį. Po nuostabaus Bylinos koncerto, bendraujant neformalioje aplinkoje, Gintaras Kutkauskas poniai Zinai pasakė, kad jam pačiam, deja, nepavyks persikelti į Visaginą, bet, viena teatro aktorė, kuri dar ir režisierė, tikrai galėtų pabandyti. Ta aktorė ir buvo Birutė Davidovičė, tuo metu kaip tik nutraukusi nemėgiamą pedagoginį darbą mokykloje. Tada ji pamaniusi: O kodėl gi ne? Juk jei nepavyks, visada galėsiu sugrįžti.Taigi, VKC direktorei Zinai Paežerinienei buvo duotas pažadas nuo rudens atvykti į Visaginą ir imtis masinių renginių režisierės darbo. O direktorė, savo ruožtu, skyrė režisierei bandomąją užduotį – parašyti scenarijų ir organizuoti Visagine Pergalės dienai skirtą renginį. Išsyk buvo įspėta, kad renginį vesti teks dviem kalbom: lietuvių ir rusų. Birutė prisimena, kad tada tai atrodė keistokai, bet, neblogai mokėdama rusų kalbą, sutiko. Ir vis gi tai buvo nemenkas iššūkis! Reikia drąsos, atsidūrus svetimoje terpėje, nepažįstant nei žmonių, nei mėgėjų meno kolektyvų, lipti į sceną ir jiems vadovauti. Juk galėjoir nepasisekti... Bet, pirmiausia, režisierė sėdo prie scenarijaus. Direktorei Zinai jis pasirodė priimtinas. Po to prasidėjo kelionės į Visaginą. Žalias ir žydintis, erdvus ir saulėtas miestas, baugino nykiais daugiabučiais ir ausiai svetima šneka. Miestą reikėjo prisijaukinti, atsargiai ir iš lėto. Svetimumo jausmas po truputį ėmė tirpti susipažinus su VKC kolektyvu. Visagino kultūrininkai, savaime suprantama, taip pat stebėjo ir tyrė naują, ne vietinį žmogų. Dauguma išsyk priėmė draugiškai ir siūlė savo pagalbą. Maloniai stebino buvusio „Draugystės“ kultūros centro direktorės Inesos Čepulės nuoširdumas. Su ja vėliau Birutė tapo artimomis draugėmis. Puikus kūrybinis bendradarbiavimas susiklostė su garso ir šviesos režisieriumi, jau šviesios atminties, Vladimiru Falejevu. Tik geru žodžiu minėtinas aktyvus visuomenininkas Faritas Nugumanovas, su kuriuo 2007 metų gegužę režisierei teko vesti pirmąjį Visagine režisuotą, Pergalės dienai skirtą, renginį Po Taikos medžio šakomis. Vėliau su Faritu juodu scenoje susitiko dar ne kartą. O pirmasrežisierėsblynas Visagine neprisvilo!
Tikroji Birutės Davidovičės darbo epocha Visagine prasidėjo 2007-ųjų rugsėjo 3 d. Tai laikytina lietuviško teatro pradžia Visagine, o palyginti išsamus pasakojimas – minimo teatro istorija. Jos vertinimai, apibudinimai, interpretacijos, suprantama, neišvengia subjektyvumo (kaip, berje, ir kiekvieno, ypač kritiniai vertinimai), bet tai yra specialisto kultūrologo. teatrologo vertinimai, kokių iki šio laiko Visagine neturėjome.
Atvykusi į Visaginą režisierė tiesiog neturėjo kur gyventi – laisvų, savivaldybei priklausančių, tarnybinių butų tuo metu nebuvo. Bet, sakoma, jog pasaulis ne be gerų žmonių! Ir šįsyk savo pagalbą altruistiškai pasiūlė „Orbitos“ direktorė Danutė Morkūnienė, pati gyvenanti tarnybiniame bute Festivalio gatvėje. Ji užleido Birutei vieną savo būsto kambarį. Taip drauge joms teko gyventi daugiau nei pusmetį. Tik pavasariop režisierė galėjo persikraustyti į tarnybinį butą Energetikų gatvėje.
Įdomu, kaip Birutė jautėsi, patekusi į savitą Visagino kultūros terpę? Ji teigia, kad,apibūdinant vienu žodžiu, keistai. Čia viskas buvo kitaip. Kitaip nei Lietuvoje. Pats miestas, skendintis žalių pušų paunksmėje, kartu ir žavėjo, ir baugino. Buvo nuostabu ramiai vaikščioti pušų spygliais nuklotais takeliais, kvėpuoti tyriausiu oru, stebėti vos ne ant šaligatvio augančius grybus... Bet drauge ausį rėžė svetima šneka. Juk tada KC net pasitarimai direktorės kabinete vykdavo rusų kalba. Ir renginius tekdavo vesti dviem kalbom, mat, kitaip dauguma nesupras...
Birutei niekaip nepavykdavo rasti pateisinimo, kodėl gi nesupras? Juk, regis, jau keli dešimtmečiai Lietuva – nepriklausoma valstybė. Regis, sovietmečio manieros jau privalėjo išnykti. Juk jei žmogus gyvena valstybėje, ten dirba, turi būstą, augina vaikus ar net vaikaičius, kuria savo ateitį, kaip jis gali nemokėti valstybinės kalbos? Tiesiog nesuvokiama! Deja, paaiškėjo, kad lietuvių kalbos nemoka būtent tie, kurie čia, Lietuvoje, pragyveno ilgiausiai, nuo pat IAE statybų pradžios. Vadinasi, sąmoningai nenorėjo ir nesistengė jos mokytis!
Keletą kartų, skirtingose situacijose režisierė yra uždavusiklausimą: Kodėl jūs neišmokot lietuvių kalbos?. Atsakymai skambėjo labai panašiai: nebuvo būtinybės, nebuvo kalbinės aplinkos... Taip, išties Visaginas išaugo Lietuvos žemėje kaip uždara gyvenvietė, IAE palydovė. Į tuomentinę spartuolišką komjaunimo statybą atvyko žmonės iš visos sovietų sąjungos. Dauguma – jaunimas. Vieni jų buvo aukštos kvalifikacijos atomininkai, inžinieriai, energetikos specialistai, taip pat mokytojai, kultūros darbuotojai – inteligentija. Bet juk didžiąją dalį atvykusio jaunimo sudarė darbininkiškų profesijų atstovai ir aptarnavimo srities specialistai. Gal būt todėl ir susiformavo tokia nuostata: „Kam man reikia jūsų lietuvių kalbos?“.
Pačiai Birutei ne kartą jau pirmame dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetyje teko išgirsti šį klausimą. Apmaudu, bet apie kokią kultūrą tadakalbėti?..
Režisierės teigimu,Visaginenemažai solidaus amžiaus žmonių, kurie savo mąstymo būdu, savo elgesiu ir pasaulio suvokimu, deja, taip ir pasiliko sovietmetyje ir vadovaujasi komjaunuoliškais lozungais. Tai,vadinamieji, „homo sovietikus“. Nieko nesinori įžeisti, bet juos galima pažinti iš tolo. Pirmiausia, jie akiplėšiškai įžūlūs, nieko nesidrovi , nes jiems „viskas priklauso“. Priklauso nemokami renginiai, ditirambai už tai, kad jie – pirmieji statybininkai –„pervostroiteli“. Nesvarbu, kad dažnai šie žmonės, deja, jau elgiasi ir atrodo neadekvačiai... Jie beviltiškai užstrigo savo komjaunuoliškoje jaunystėje. Įsivaizduojamoje... Graudu ir gaila, nes šie žmonės gyvena po įsivaizduojamu praeities gaubtu. Lietuvos jiems nereikia, o buvusiai istorinei tėvynei jie jau nebereikalingi.
Birutė Davidovičė teigia, kad norėdama būti suprasta, ji laisvai bendrauja rusų kalba. Bet čia pat pabrėžia, jog niekada neleis žeminti savo Tėvynės, niekinti gimtosios kalbos ir papročių... Ir tai visai ne nacionalizmas, kaip kritikuotojų suprantamas. Atrodo, daug ko jie patys nesupranta: kas atėjūnams davė teisę nurodinėti, ką ir kokia kalba lietuviams kalbėti savo žemėje?! Juk lietuviai nenurodo, kaip rusai turi kalbėti Rusijoje. Tokiose situacijose labai sunku išlikti tolerantiška. Kartais tekdavo tylomis nuryti karčią nuoskaudos piliulę, nes įrodinėti tiesą tampa beprasmiška. Neretai ji pasijusdavo viena. Bet juk tie vienišiai dažnai ir būna patys stipriausi... Sunkiausiomis akimirkomis gelbėdavo tai, kad ji – tikra žemaitė, moka sukąsti dantis ir, nepaisant nieko, tylomis eiti tikslo link, daryti tai, ką mano esant reikalinga ir tikėti, kad kada nors bus suprasta. Ypač kultūrinime Visagino fronte.
Pirmaisiais savo veiklos KC metais, režisierė dar nesiryžo burti teatro kolektyvo. Stebėjo ir vertino aplinką, žmones ir jų poreikius. Tuo metu lietuviškai vaidinančio teatro mieste nebuvo. Gyvavo tik vienas, spektaklius rusų kalba statantis, Visagino kūrybos namų teatras Siniaja ptica (Mėlynoji paukštė).
Masinių renginių režisūra visai kas kita nei darbas su teatru. Yra teigiančių, kad tai net ne režisūra, šiaip kažkokie niekai... Žinoma, tai klaidingas požiūris. Ir tik labai toli nuo kultūrinio darbo esantys gali leisti sau teigti, kad surengti gerą, kokybišką renginį geba kiekvienas.
Beje, Birutė pastebėjo, kad Visagine tokių visažinių vis daugėja, o kultūros renginiai vis prastėja ir prastėja. Bet tai atskira tema. Taigi, kuo ilgiau režisierė dirbo, tuo labiau aiškėjo, kad vienas lauke – ne karys, kad, norint įgyvendinti savo sumanymus, reikia ieškoti bendraminčių. Taip 2008 metų spalio mėnesį vietos laikraštyje V každyj dom atsirado skelbimas, jog VKC renkamas lietuvių teatras ir kviečiami visi, besidomintys scenos menu. Šią idėją skatino centro direktorė Zina Paežerinienė, palaikė kultūrai neabejingas savivaldybės specialistas Laimonas Abarius, kuris, beje, net vaidino pirmame naujojo kolektyvo spektaklyje. Tad skelbimas buvo paviešintas, prasidėjo neramus laukimas: ar kas nors atsilieps?..
Tuomet energingoji režisierė Birutė gyveno tarsi dvigubą gyvenimą. Darbo dienos bėgdavo Visagine, o laisvi savaitgaliai – Pasvalyje. Mat buvo įsipareigojusi Pasvalio teatrui, vaidino net keliuose pastatymuose, tad savaitgaliais arba repetuodavo, arba vykdavo į gastroles, festivalius, teatrų šventes. Ji prisipažįsta, kad toks klajokliškas gyvenimas buvo nelengvas, bet įdomus. Išvykdama iš Visagino juokaudavo: Važiuoju į Lietuvą!
Na, oskelbimas miesto laikraštyje neliko be atsako. Kartą suskambo telefonas, malonus moteriškas balsas pareiškė: Leiskit man nors kėdes panešioti, tik priimkit į teatrą! Tai buvo gerbiamos visaginietės Stefanijos Varkavičienės pageidavimas. Režisierė pamaniusi: Na, jei jau tokie pareiškimai, trauktis nėra kur! Vėliau Stefanijateatre puikiai suvaidino ne vieną charakterinį vaidmenį.
Taip2008 spalio pradžioje dar senajame, nerenovuotameVKC Draugystės pastate užgimė naujas Visagino lietuvių teatras. Skambiai pasakyta, bet tada visi buvo kupini didelių ambicijų, noro realizuoti savo sumanymus, drąsos kilti į sceną ir prabilti lietuviškai. Tą spalio vakarą į pirmąjį susitikimą atėjo kuklus „Draugystės“ mokyklos direktorius Rimantas Petravičius, gelsvašoniais ananasininiais obuoliais nešinas IAE kinologas Ričardas Bikulčius. O pasirodžiusi besišypsanti tamsiaplaukė mergina pareiškė: “Labai noriu vaidinti“. Tai buvo šaunioji Liudmila Dubovskaja. Vėliau prie kolektyvo prisidėjo Aleksandra ir Antanas Grigai, kurie, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, deja, paliko kolektyvą.
Kaip tik tuo metu Orbitos direktorė Danutė Morkūnienė pasiūlė Birutei pereiti dirbti į jos vadovaujamą jaunimo kultūros centrą. Motyvai: patalpos repeticijoms, renovuota salė, nauja įranga. Pasiūlymas buvo priimtas. Tuo metu į teatrą dar atėjo IAE darbuotoja Violeta Šumilienė. Nedidelė trupė surinkta. Prasidėjo repeticijos – pasirinkta nesudėtinga, klasikinio siužeto buitinė-sichologinė K. Sajos komedija Palangos liūtas.
Teatro kolektyvas pavadintas Gyvenimas gražus!Ši mintis režisierei į galvą šovusi visai netyčia.Paprasčiausiai, ėmė stigti pozityvo, norėjosi teigti, kad pasaulis puikus, žmogui tik reikia gebėti ir norėti įžvelgti šviesiąsias, gerąsias puses. Reikia mokėti džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, nes kitos galimybės nebebus.
Šis teatras iki šiol tą ir daro! Savo pastatytais spektakliais (o su vaikiškais pastatymais jų apie dvidešimt), savo teatrine veikla, savo bendravimu, savo dalyvavimu įvairiuose renginiuose ir šventėse. Šį 2020-ųjų spalį teatras Gyvenimas gražus! atvers jau tryliktų kūrybinio gyvavimo metų puslapį. Mėgėjų meno kolektyvui, o ypač lietuvių kolektyvui Visagine, tai jau labai ilgas laiko tarpsnis!
Dar sugrįžkim į pradžią. 2009 metų pavasarį visaginiečiai buvo pakviesti į premjerą, įvykusią JKC Orbitos salėje. Jau įteikiant kvietimus buvo jaučiama, kad daugeliui tai netikėta, bet maloni staigmena – lietuvių teatras Visagine! Premjera – K. Sajos Palangos liūtas, aplodismentai, gėlės, sveikinimai. Pirmasis visaginiečių žingsnelis į paslaptingą viliojantį teatro pasaulį žengtas! Ir kartu įneštas mažytis lietuviškas indėlis į įvairiaspalvę Visagino kultūros mozaiką. Šis spektaklis Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje teatrų apžiūroje – švnetėje Atspindžiai buvo apdovanotas diplomu nominacijoje Metų debiutas.
Tais pačiais metais režisiereipasisekė suburti ir vaikų teatro grupę, kuri pavadinta Teatriukas. Vaikai žiūrovą nudžiugino dviem premjeromis Baltasis varniukas (pagal. G. Kutkauską) ir Pūkuotynė (pagal A. Milno Mikės Pūkuotuko nuotykius). Baltasis varniukas 2010 m.Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūros Šimtakojis regioninėje šventėje apdovanotas laureato diplomu. Labai gerai žiūrovų bei įvairių konkursų komisijų 2011 m. įvertintas ir spektaklis jaunimui Nekalti žaidimai, skirtas narkomanijos prevencijai.
Na, o su teatro Gyvenimas gražus! aktoriais ryžtąsi imtis lietuvių Nacionalinio poeto Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos Heroica arba Prometėjo pasmerkimas pastatymo. Aktoriams mėgėjams dažnai sunku įveikti poetinį tekstą. Daug diskutuota, aiškintasi simbolių reikšmes, studijuoti antikos tetaro principai. Ir po ilgų bei įtemptų repeticijų 2010 metų balandį žiūrovas vėl kviečiamas į premjerą. Orbitos salė vėl pilnutėlė. O juk rodyta ne komedija, vadinasi, žiūrovui įdomūs ir kiti žanrai!.. Juk teatras be žiūrovo – niekas. Tai tokia meno šaka, kuri gyvena tik sulaukdama atsako. Vadinasi, tarp žiūrovo ir aktoriaus privalo užsimegzti abipusis ryšys. Tai nepaprastai svarbu. Antraip, spektaklis pasmerktas žlugimui. O vienas pagrindinių teatro uždavinių – ugdyti žiūrovą. Stengtis, kad žiūrovas neliktų tik produkto vartotojas. Deja, būtent tuo keliu pasuka kai kurie profesionalūs teatrai – norėdami rinkti pilnas žiūrovų sales, jie siūlo banalias buitines, mąstyti neverčiančias ir giluminių jausmų nesukeliančias komedijas. Jausmai! Žiūrovas ateina į teatrą ne tik pailsėti, atsipalaiduoti. Jis nori jausti, jausti tai, ką perduoda aktoriai. Kartu jausti. Režisierė Birutė įsitikinusi: Būtina stengtis įžiebti žmoguje kibirkštėlę, bandyti nušviesti jo dvasią, priversti mąstyti, ieškoti atsakymo į klausimus, pergyventi, kentėti ir džiaugtis drauge su aktoriumi. Tai ir bandyta atlikti, kreipiantis į publiką Justino Marcinkevičiaus herojų žodžiais. Tikėtina, kad bent dalinai pavyko. Juk jei nors vienas žiūrovas salėje lieka neabejingas, galima teigti, kad buvo verta! Spektaklis Heroica arba Prometėjo pasmerkimas, kuriame vaidino Ričardas Bikulčius, Rimantas Petravičius, Violeta Šumilienė, Violeta Janavičienė, Stefanija Varkavičienė, Aurimas Gudas, Rolandas Žilinskas, Genovaitė Dulskytė, Inesa Čepulė ir kiti, o taip pat labai gražus būrys jaunimo, buvo dar vienas žingsnelis į pažinimą, dar vienas grūdas į Visagino lietuviškosios kultūros aruodą. Beje, Lietuvos Mėgėjų teatrų šventės- apžiūros „Atspindžiai“ baigiamajame šventiniame renginyje „Tegyvuoja teatras!“ už šį pastatymą Visagino teatras „Gyvenimas gražus!“ buvo apdovanotas diplomu nominacijoje „Už lietuvių dramaturgijos populiarinimą“.
Po metų rampos šviesą išvydo dramaturgo A. Landsbergio komedija Sidabrinės šliurės. Teatro aktorių gretos išaugo. Prie kolektyvo senbuvių prisijungė Pavelas Zelenkovas, Eimantas Balčiūnas, Eglė Zaleckaitė, Arūnas Juršėnas.
Kitais metais kolektyvas pasirodė su lietuvių dramaturgo R. Kaškausko absurdo komedija „Vulkano“ motelio paslaptis. Aktorių eiles papildė Gerdas Baltušis, Joana Narkūnaitė, Vanda Čalko. Šis pastatymas, kaip ir pats absurdo žanras, buvo gana prieštaringas, gal net ne visiems priimtinas, bet Visagino teatralai norėjo išbandyti save įvairiuose amplua.
Deja, neužilgo teatrui teko apleisti „Orbitos“ patalpas, mat savivaldybės tarybos sprendimu nuspręsta JKC „Orbita“ prijungti prie Kultūros centro. Vėl teko kraustytis į KC „Draugystės“ pastatą. Tiesa, neilgam. Nes neužilgo buvo pradėtas „Draugystės“ salės renovavimas, Po visokiausių peripetijų vadovauti KC grįžo Danutė Morkūnienė. Kultūros centro žinion buvo perduotas „Sedulinos“ vidurinės mokyklos pastatas, kur ir persikėlė teatro trupė. Ten sėkmingai dirbta iki 2016-ųjų pavasario. Čia rampos šviesą išvydo N. Krylovo „Pamoka dukterims“, M. Ž. Sovažono „Čiao!“ ir Moljero “Skapeno klastos”.
Bet grįžkim atgal... Susibūrus teatro kolektyvui režisierei Birutei žymiai lengviau tapo organizuoti įvairius KC renginius: valstybines ir tautines šventes, atmintinas dienas, tarptautinius festivalius. Daugelis režisūrinių sumanymų ir idėjų būdavo entuziastingai priimami ir palaikomi. Režisieriui būtina turėti žmonių, kurie jį supranta iš pusės žodžio. Teatro kolektyvo iniciatyva užgimė Sausio 13 d. skirtas renginys “Atmintieslaužai“. Kūrybingai ir originaliai, netradiciškai organizuojamos Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos šventės, tarptautinio monospektaklių festivalio „Atspindys“ atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Teatro aktoriai ne tik vaidindavo, jie padėdavo vesti renginius. Be teatro „Gyvenimas gražus!“ neapsieidavo beveik nėvienas masinis VKC renginys. Ir, svarbiausia, kad renginiai vis labiau lietuviškėjo. Pagaliau, jie vedami jau tik valstybine kalba. O kai kam tai, oi, kaip nepatikdavo!
Režisierei teko ne kartą po Kovo 11-osios ar Vasario 16-oios minėjimų išgirsti vyresnės rusakalbių kartos atstovų replikas: „Gražus koncertas, bet vėl tik lietuviškai!..“ Tekdavo apsiginkluoti begaline tolerancija, vien iš pagarbos garbiam amžiui...
Režisierė prisipažįsta, jog labai magėdavo paklausti, ar šios damos nepamiršo, kur jos gyvena?Juk tiesiog protu nesuvokiama, kad lietuviai, gyvenantys savo žemėje, nuolat privalo bendrauti svetima kalba! Juk kitataučiams,septintame dešimtmetyje atvykusiems į komjaunuoliškas statybas, buvo sudarytos pačios palankiausios sąlygos mokytis ir išmokti lietuvių kalbą. Bent jau šnekamąją. Tada gal nebekiltų pretenzijų dėl renginių vedimo?..
Bet tikriausiai, kaltas mūsų lietuviškas nuolankumas ir tolerancija. Kartais labainorisi paklausti: „Gerbiamieji, o kaip su jumis bendrautų bet kurioje kitoje laisvo pasaulio šalyje, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Prancūzijoje?“ Ten tikrai niekas nesitaikstytų. Antra vertus, valstybinės kalbos nemokėjimas, be abejo, liudija ir apie atitinkamą žmogaus kultūros lygį. Tiksliau apie jos nebuvimą. Kadangi būdavo kreipiamas dėmesys į ankstesnius filosofinius-politinius korifėjus ir savo elgesį nusakyti savaip suprasto draugiškumo sąvoka, Tad prisiminkime Karlą Marksą, kuris yra pasakęs: „Nežinoti kalbos šalies, kurioje gyvena, gali tik svečias, idiotas arba okupantas, kuris bruka savo kalbą." Manau, komentarai nereikalingi... Suprantama, kad vyresniosios kitataučių visaginiečių kartos mentaliteto nepakeisim ir šių žmonių neperauklėsim. Galima bandyti tik pateisinti, bet ir tai sunkiai pavyksta. Matyt ši problema išnyks savaime, pasikeitus kartoms.
Jaunesnių Visagino gyventojų požiūris į Lietuvą, į lietuvių kultūrą ir kalbą jau kitoks. Žmonės keičiasi, jie suvokia, kad norėdami gyventi Lietuvoje, čia planuoti savo ateitį, privalo įsijungti į visuomenės gyvenimą, tapti kuriančia, o ne vien vartojančia jos dalele. Todėl jau nemažai jaunų rusakalbių arba mišrių šeimų savo atžalas veda į darželius, kur ugdymo procesas vyksta lietuvių kalba. Po to vaikai renkasi lietuviškas mokyklas.
Tad itin pretenzingai skamba vyresniosios miesto kartos, vadinančios save pirmaisiais statybininkais, lozungas: „Mums priklauso!“. Anot jų, jiems priklauso viskas – nemokami renginiai, patalpos, šventės, pagarba. Kyla klausimas – už ką?
Kartą, Birutei dar dirbant VKC masinių renginių režisiere, tokių močiučių delegacija atvyko pasiaiškinti šventės scenarijaus. Režisierė išdėstė savo požiūrį rusų kalba. Tačiau pasiūlytos koncepcijos, damos, matyt, nesuprato. Nuskambėjo klasusimas: „Kam skirta šventė? Juk tai renginys mums?!“. Buvo paaiškinta, kad šventės organizatoriai pirmiausia mąsto apie jaunąją kartą, apie Visagino ateitį. Tai išgirdusios močiutės-komjaunuolės pakilo ir, neapsakomai įžeistos, ištįsusiais veidais, tylomis apleido kabinetą.
Režisierei buvo ir nepatogu, ir gaila. Moterys jau pamiršo, kad panašiai būtų ir Rusijoje. Privaloma gerbti garbingo amžiaus žmogų, bet jis neturi peržengti visuomenėje nusistovėjusių ribų... Juk pagarbą reikia užsitarnauti... O kai negerbiama Lietuva – suvereni šalis, kurioje gyvenama...
Režisierė prisimena dar vieną atvejį. Dirbant televizijoje jai teko papulti į Pirmųjų statybininkų klubo šventę. Orios, pasidabinusios perukais (tai būdinga tik Visagine!), rinkosi damos ir keletas solidaus amžiaus kavalierių. Suprantama, žmonės turi teisę pasilinksminti. Tačiau, įsibėgėjus vakarui tos solidžios močiutės ėmė šėlti scenoje užsitempusios malvinų, čigonių ir kitų personažų kostiumus, prasidėjo parodomieji šokiai su „pampersais“, skambant „Katiušos“ motyvui... Tada kultūros darbuotojai Birutei pasidarė nebejauku...
Ar visa tai derėtų priimti kaip Visagino kultūros apraišką? Apie kokį estetikos ar etikos lygį tai liudija? Nieko nesinori įžeisti, bet tie žilagalviai linksmuoliai patys žemina save. Ir, deja, tai vyksta viešai, kultūros centro „Bangos“ salėje, o ne privačiame vakarėlyje... Po lozungu: „Mums priklauso!“
Išties, tokie pseudokultūriniai renginiai labai liūdina ir net šokiruoja. Beje,dar prieš keletą metų tai buvo norma, toleruojama ir remiama vietos valdžios. Juk rinkimų metu šis miesto visuomenės sluoksnis sudaro nemenką elektorato dalį. Reikia tikėtis, kad dabartinio savivaldybės mero beiadministracijospožiūris bus kitoks.
Šiaip ar taip lietuvių Visagine labai nedaug. Ką padarysi, dėl tarybinės valstybinės politikos, esame tautinė mažuma savame krašte. Dalis mieste net negyvena, o tik atvyksta į darbą iš aplinkinių Zarasų, Ignalinos ar Dūkšto. Vadinasi, tie žmonės kultūriniame miesto gyvenime beveik nedalyvauja. O kiek Visagine gyvenančių lietuvių domisi kultūra ir dalyvauja kultūrinėje veikloje?.. Klausimas retorinis. Vadinasi, atvykti į Visaginą ir ryžtis pasinerti į kultūrininko darbą yra didžiulis iššūkis. Tokį iššūkį patyrė ir Visagino savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojos kultūrai konkursą laimėjusi kultūrologė Dalia Savickaitė, kuri, ilgai kentusi, nesutikdama su skyriaus vedėjos, pačios Dalios Savickaitės sakymu, menkai kvalifikuotais darbo metodais, paliko prestižinę pareigybę ir dėl patirto psichologinio smurto, pirmiausia, buvo priversta prašyti medikų pagalbos.
Sudėtinga gyventi Visagine. Tačiau palaipsniui vyksta pasikeitimai. Bet, prieš atvykdama Birutė apie tai negalvojo. Paprasčiausiai viskas jai buvo nupiešta labai ryškiom ir viliojančiom spalvom ir, žinoma, pati buvo jaunesnė. Aktyviai ir energingai kibta į veiklą. Ji prisipažįsta, niekada itin nemėgusi masinių renginių, bet juk sakoma – kas, jei ne mes. Juo labiau, režisierė jau turėjo nemenką tokio darbo patirtį Trakų kultūros rūmuose. Ir vis gi Visagine vyravo kitokia atmosfera. Birutė pamena, kad Trakuose direktorius apskritai nesikišdavo į režisieriaus darbą. Žinoma, prieš kiekvieną renginį vykdavo bendri pasitarimai, kiekvienas specialistas gaudavo užduotį. Juk režisierius – svarbiausia kūrybinio proceso ašis. Visi kiti kūrybiniai ir techniniai darbuotojai vykdo jo nurodymus. Niekas nesikišdavo į scenarijaus rašymo procesą. Visagine, viskas vyko kitaip. Renginių scenarijus išanksto buvo privaloma pateikti Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Astai Sieliūnienei. Gal tai buvo kontrolė, o gal tiesiog nepasitikėjimas?.. Juk pati vedėja neturi režisieriauskvalifikacijos. Na, bet subordinacija yra subordinacija. Net kultūros srityje. Režisierės teigimu, džiugu, kad nors teatro repertuarą buvo galima rinktis laisvai...
Po kultūros centrų optimizacijos (sutikite, keistas žodis, nes optimizmo nepadaugėjo...) VKC ėmė vadovauti Danutė Morkūnienė. Režisierė puikiai pamena, kad dauguma kultūros darbuotojų laukė jos grįžtančios iš Pakruojo, tikėjosi kultūros fronte naujų vėjų. Deja, laikas parodė, kad žmonės keičiasi, keičiasi jų požiūriai ir vertybės. Ir kartais ne į gerą... Tuo metu Birutei Davidovičei teko KC masinių renginių režisierės pareigos, o taip pat vadovavimas dvejiems mėgėjų teatro kolektyvams: Gyvenimas gražus! ir Teatriukas. Tik kultūros darbuotojai gali suvokti, kiek tam reikia laiko, pastangų ir energijos.
Po kiek laiko KC direktorės nurodymu kai kuriems mėgėjų meno kolektyvų vadovams buvo sumažintas etatinių valandų skaičius, nors kolektyvams vadovauti teko ir toliau, tik jau be atlygio. Tarp jų atsidūrė ir Birutė Davidovičė. Buvo paaiškinta, kad KC privalo taupyti lėšas. Teko nuryti karčią piliulę, nes taupymo procesas, deja, buvo susijęs ne su visais darbuotojais... Niekam ne paslaptis, kad pačios direktorės koeficientas tik kilo, mat, pavykdavo įtikinti savivaldybės administracijos direktorių apie augančias direktorės darbo apimtis ir gerėjančią kokybę. Svetimų pinigų, žinoma, nedera skaičiuoti, bet … neteisybė buvo akivaizdi.
Kultūros centre aplink direktorę susiformavo keista, iškreipta terpė. Danutę Morkūnienę supo žmonės, kurių daugumą kitaip, nei pataikūnais ir padlaižiais nepavadinsi. Tokia atmosfera paprasčiausiai dusino. Tam labai tinka „Kreivųjų veidrodžių karalystės“ pavadinimas. Gyvavo principas: jei tu ne su mumis, vadinasi, tu – prieš mus. Jaučiančiam ir mąstančiam žmogui, visa tai atrodė absurdiška, nes tie asmenys gebėdavo įtikinti direktorę, kuo tik nori. Bet toli gražu, ne visi gali peržengti per save, išduoti savo principus ir paprasčiausiai meluoti. Ir kaip tokioje aplinkoje išlikti savimi ir dar gebėti kurti?..
Birutė prisimena, kad šviesios atminties jos tėtis, itin doras ir sąžiningas žmogus, vaikystėje mokė: Gali dirbti bet kokį darbą, gali nieko neturėti, bet privalai būti Žmogumi. Ji stengėsi... Jos teigimu, labai skaudino darbe prasidėję vieši, nepagrįsti direktorės įžeidinėjimai ir pretenzijos dėl nebūtų dalykų. Režisierė tikina, bandžiusi suvokti, ką daro ne taip. Savo pareigas ji vykdė ir vykdė, regis, gerai. Apie tai liudijo renginių lygis. Būdavo, kad jos režisuojamuose renginiuose, ne tik nebuvo padedama, atvirkščiai, netgi trukdoma. Ir atrodė, jog sąmoningai.
Vienas pavyzdys, ruošiantis 2016 m. miesto Naujametinės eglės įžiebimo šventei, buvo numatyta užsakyti lauko sceną, kurioje tilptų aktoriai, šokių teatro „Rūta“ kolektyvas ir, žinoma, dekoracijos. Tačiau atėjus į miesto aikštę paaiškėjo, kad stovi scenelė, kurią būtų gėda statyti ir užkampiausiame kaimelyje. Nelygus scenos pagrindas, girgždantys laipteliai, šokėjos vos kojų neišsisuko... Stigo erdvės, aktoriai lipo vieni ant kitų. Pasiteiravus, kodėl scena neatitinka reikalavimų, išdėstytų prašyme, buvo atsakyta, kad scena būtent tokia, kokios ir prašyta... Įžūlus begėdiškas melas! Renginio kokybė, savaime aišku, nukentėjo. Bet nei direktorei, nei skyriaus vedėjai, tai buvo nesvarbu. Ar gali nesipiršti mintis, kad savivaldybės skirtos lėšos - mokesčių mokėtojų pinigai nuteka ne visai ten, kur dera... Juk gyvenam ne pirmą dieną. Ir kaip toli kai kam iki kultūros!..
Kultūros centras – biudžetinė įstaiga. Apmaudu, bet direktorė Danutė elgėsi įstaigoje kaip savo namuose. Bet kokia nuomonė, nesutampanti su direktorės, netoleruojama: kaip atitinkamame savivaldybės administracijos skyriuje, taip ir jam priklausančiuose, jo kuruojamuose padaliniuose. Situacija tapo panaši į iškreiptą diktatūrą.Birutės teigimu, juodinimas darbe, peraugantis į asmeniškumus, nesibaigė. Savaime suprantama, gali nesutapti žmonių pažiūros, charakteriai, bet kolektyvo vadovui darbuotojus derėtų vertinti pagal profesinės kompetencijos kriterijus.
Galiausiai, ji nusprendė: su tuo taikstytis - prabanga.Joks atlygis už darbą neatstos nuolatinės įtampos ir streso, kylančio dėl sąmoningo asmenybės niekinimo. Asmenybės degradacija prasideda nuo kompromisų su sąžine. Iškreiptaatmosfera tapo nebepakeliama. O taip norėjosi džiaugtis gyvenimu! Kada nors kas nors turėjo ištarti: karalius nuogas! Kada nors, kas nors turėjo pamatyti, kad direktorės savivalė ir arogancija ją nurengė: karalius nuogas!
2017 metųVasario 16-osios,Lietuvos Valstybėsatkūrimodienos minėjimo renginys buvo paskutiniu renginiu, Birutės režisuotu VKC. Tai buvo renginys, kurį ir teatras Gyvenimasgražus!ir pati režisierė kūrė su malonumu. Dėkingi žiūrovai plojo atsistoję. O kitą dieną Birutė Davidovičė parašė prašymą dėl masinių renginių režisieriaus etato atsisakymo. Prašymas buvo patenkintas. Liko 0,25 etato teatro kolektyvo meno vadovės pareigose.Apie susiklosčiusias aplinkybes atvirai kalbėtasi suteatro nariais. Žmonės ir patys seniai jautė bei matė šią nenormalią situaciją. Tad nenuostabu, kad tų pačių metų balandžio mėnesį buvo parašytas prašymas dėl meno mėgėjų kolektyvo vadovo etato dalies atsisakymo. Šis prašymas taip pat buvo patenkintas.
Dar 2016 m. balandžio 28 d. įvykusį premjerinį Moljero Skapeno klastų spektaklį publika sutiko labai šiltai. Tad prieš atsisveikinant su KC, teatras norėjo jį visaginiečiams parodyti dar kartą. Režisierė parašė asmeninį prašymą dėl Draugystės salės nuomos, pagal egzistuojančius įkainius. Tačiau ir čia, KC vadovė peržengė garbingo elgesio ribas, šantažo būdu sutrukdė vaidinti spektaklyje dviem KC darbuotojams – teatro nariams. Atsisveikinimo spektaklis neįvyko... Apmaudu, bet tai tik dar kartą parodo, kas mūsų mieste vadovauja ir kaip vadovauja pagrindinei kultūros įstaigai.
Režisierei Birutei Davidovičei išėjus iš darbo teatras Gyvenimasgražus!liko be pastogės. Tai kėlė nerimą. Reikėjo ieškoti išeities, teatro kolektyvo veiklai būtinos patalpos. Aplinkybės susiklostė taip, kad jau 2017 metų gegužę režisierė buvo priimta į darbą Visagino kūrybos namuose. Paskui ją patraukė ir visas teatro kolektyvas, nors, kultūros centro direktorė tikėjosi, kad teatro nariai liks KC ir vaidins, vadovaujant kitai režisierei. To neįvyko.
Matyt, per tuos bendrus veiklos metus ir vadovė, ir vaidintojai tapo vienu vienetu. Tai neparastai svarbu. Juk mėgėjiško tetaro veikla, tai ne vien repeticijos ir spektakliai. Tai kur kas daugiau: bendros šventės, susitikimai, laisvalaikis, buvimas drauge ir džiugiomis, ir liūdnomis valandomis. Tai jausmų paletė. Bendravimas – didžiausia dovana, kurią galime neatlygintinai dovanoti vieni kitiems. Juk svarbiausia, tarp žmonių užsimezgę ryšiai. Pasitikėjimas, dėmesys, atjauta, supratimas. Gal būt todėl jau tryliktus metus kolektyvo Gyvenimas gražus! branduolys yradrauge. Anot režisierės Birutės, kartais žmonėms dėl įvairių aplinkybių tenka palikti kolektyvą, bet džiugina tai, kad jis nuolat pasipildo naujais nariais. Pastaraisiais metais Visagino lietuvių teatre vaidina jau ir rusų tautybės aktoriai, nes reikalavimas tik vienas – kalbėti lietuviškai.
Beje, režisierė Birutė Davidovičė, būdama dar ir diplomuota lituanistė, visada ir visur ypatingai didelę reikšmę, plačiąja prasme, teikia žodžiui. Repetuojant iš aktorių reikalaujama ne vien išraiškingos ir aiškios kalbos, bet ir taisyklingo kirčiavimo. Ir rašydama tekstus renginių vedimui, ir kalbėdama scenoje ji stengiasi pasverti ir apgalvoti kiekvieną žodį. Beje, to nepasakysi, apie kai kurių vietos politikų ir visuomenininkų, mėgstančių kopti į sceną, kalbą...
Na, o dirbdamas po Visagino kūrybos namų stogu nuo 2017 iki 2020 m. teatras Gyvenimas gražus pastatė keturisspektaklius suaugusiems. Pirmiausia vėl, tik jau kitu aktorių sąstatu grįžta prie Justino Marcinkevičiaus dramos Heroica arba Prometėjo pasmerkimas. Poeto tekstai tokie universalūs, jog regėjosi, kad jais kalbama būtent apie situaciją Visagino padangėje. Šis pastatymas buvo tarsi režisierės ir viso kolektyvo protestas prieš iškreiptą Visagino kultūros realybę. Scenoje be teatro senbuvių pasirodė Jokūbas Naglinskas, Agnė Andriulaitytė, Nijolė Kliučinskienė, Loreta Čižienė, Dmitrijus Ikonikovas, Angelė Kulikauskienė, Jolanta Lipskienė, Gabija Mardosaitė, Jurgita Černiavskaja, Lynė Koženiauskaitė, Rusnė Narbutaitė. O2018 m. rampos šviesą išvydo F.G. Lorkos drama Bernardos Albos namai, kuriame vaidino tik teatro moterys. Tuo metu kolektyvą dar papildė Veronika Černiavskaja ir Vita Dūdėnienė. Dar po metų, 2019 vasaros pradžioje teatras pakvietė savo gerbėjus į V. Krasnogorovo juodąją komediją Furšetas. Į vaidintojų gretas įsiliejo Arvydas Galaguz ir Olegas Davidovičius. 2019 m. lapkritį žiūrovų teismui pritatyta V. Sarojano dramą Ei, žmonės! Pagrindinius vaidmenis atliko Jokūbas Naglinskas ir Agnė Andriulaitytė. O į teatro veiklą tuo metu įsijungė Arūnas Savickis ir Aleksandras Jermolajevas.Šiuo laikotarpiu du spektakliai sukurti su vaikų teatro studija. 2019 m. – pasaka Stebuklingas perlas, kurbe vaikų: Rusnės Narbutaitės, Kornelijos Būdaitės, Karinos Pranaitytės, Emilijos Galaguzaitės ir Dovilės Pachomovaitės taip pat vaidino ir Povilas Zelenkovas bei pati režisierė. 2020 žiemą žiūrovai pakviesti į pasakąElfiukės nuotykiai. Spektaklyje puikiai pasirodė Emilija Galaguzaitė, Rusnė Narbutaitė, Miglė Pranaitytė ir Augustė Česnulevičiūtė. Galima teigti, kad per trejetą metų nuveikta tikrai nemažai!
Kalbant apie teatro Gyvenimas gražus! veiklą derėtų nepamiršti ir kolektyvo dalyvavimo jau dviejose Lietuvos dainų šventėse. 2014 m. net du Visagino KC teatrokolektyvai Gyvenimas gražus! ir vaikų Teatriukas atstovavo mūsų miestą Lietuvos dainų švetės Čia mano namai teatro dienoje, skirtoje literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 metųjubiliejui. O 2018 Visagino lietuvių teatro vėliava buvo iškelta ir Lietuvos šimtmečio dainų šventėje Vardan tos... Teatro diena buvo skirta filosofo Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. Įsilieti į didžiulį šalies mėgėjų teatrų jūrą didelė garbė, atsakomybė ir, žinoma, dvasios pakylėjimas. Teatralai jau laukia 2022 metų Lietuvių dainų šventės ir tikisi, garbingai pristatyti Visaginą.
Mminėtina, kad be darbo Kultūros centre, Birutė Davidovičė, nuo 2009 metų beveik dešimtmetį dirbo vietos televizijoje Sugardas. Čia jai teko atlikti ir diktorės, ir žurnalistės funkcijas. Ji daugelio puikių siužetų apie Visagino gyvenimą autorė. Tai buvo nuoširdžios, emocionalios informacinės laidos, įvairių tautų visginiečiams suteikiančios galimybę girdėti gražią ir taisyklingą lietuvių kalbą. Deja, daugiau nei prieš metus UAB „Sugardas“ televizijos studija steigėjų sprendimu nutraukė savo veiklą ir Visagino gyventojai neteko galimybės dviem kalbom gauti naujausią informaciją apie mūsų šalies ir miesto gyvenimą. Kultūriniame kontekste, be abejo, tai didelis praradimas ir žingsnis atgal.
O VKN teatro Gyvenimas gražus! taip pat laukia pokyčiai. Visagine 2020 m. pavasarį pradėta neformaliojo švietimo įstaigų reorganizacija. Teatro kolektyvui, atliekančiam mėgėjų meno kolektyvo funkcijas, siūloma pereiti Kultūros centro žinion. Teatralai nieko prieš, nes kaip bebūtų jauku ir gera VKN, svarbiausia, ko jiems trūksta – scena. Tad tikėkimės, kad ši reforma atneš tik teigiamus pokyčius.
Pažįstanti kultūrinę situaciją Visagine, Birutė Davidovičė teigia: Ir, be abejo, liūdina tai, kad, KC vadovaujant Danutei Morkūnienei, kultūros Visagine lieka vis mažiau. Ji ne puoselėjama, o atvirkščiai – naikinama. Jau keletą metų kultūros centro renginiai tik prastėja, tampa provincialiais. Kartais atrodo, jog tai daroma specialiai. Scenoje vyksta menkaverčiai pasirodymai, renginių vedėjams net tapo nebesvarbu laikytis aprangos kodo. Skaudu ir net gėda visa tai stebėti. Nebelieka pagarbos nei scenai, nei žiūrovui, kuris antrarūšį produktą priverstas priimti kaip aukšto meninio lygio kūrinį. Keista, kad kultūros centroveiklą kuruojanti įstaiga to nepastebi, o gal nenori pastebėti... Tiesos sakymo nebeliko, nes tai kai kam labai nepatogu.Gyvuoja dvigubi standartai. Atsiranda personos, nešiojančios butaforines „žvaigždžių“ karūnas. Apie žmogų turėtų kalbėti jo darbai, o ne socialinių tinklų patiktukai ar tuščios diletantų liaupsės. Deja, matoma tai, kas norima matyti, o ne tai, kas vyksta realiai. Otokios vertybės, kaip kuklumas ir sąžinė, jau visai išnyko. Tuštybės mugė – kitaip ir nepavadinsi! Beje, gal renginių lygį lemia ir tai, kad KC dirba nemažai specialistų, atvykstanačių iš kitur. Juk atvykstantiems iš aplinkinių miestelių, tegul ir puikiems specialistams, atrodo, nelabai skauda dėl Visagino... Labai norėtųsi, kad tai būtų netiesa.
Lietuva – teatro šalis. Šiuo metu mūsų šalyje virš 200 mėgėjų teatrų. Galima teigti, kad būtent teatrinis judėjimas padėjo išsaugoti lietuvišką kultūrą ir carizmo priespaudos metais. Tie paprasti kaimo klojimų teatro vaidintojai, kalbėdami gimtąja kalba, puoselėjo ir skleidė lietuvybę, kaip ir knygnešių judėjimas. Panaši misija šiandien tenka ir mėgėjų teatruiGyvenimas gražus!
B. Davidovičės supratimu – mėgėjų teatro režisierius, tai drugelis, skrendantis į žvakės liepsną, žinodamas, kad niekada nepasieks šviesos... Pavydėtinas profesionalų darbas su profesionaliais aktoriais. Režisierius turi galimybę susirinki pačių talentingiausių aktorių trupę. O mėgėjų teatre kiekvieną kartą tenka pradėti nuo nulio. Reikia įdėti begalę pastangų ir triūso, kad žmogus suprastų, jog vien buvimo scenoje nepakanka, būtina tapti įdomiu, savitu, patarukti publikos dėmesį, užkariauti ją. Kelias nuo užkopimo į sceną iki plojimų po premjeros labai labai ilgas. Tačiau, antra vertus, mėgėjų teatro režisierius privalo būti neapsakomai dėkingas žmonėms, ateinantiems vaidinti. Juk tie žmonės atiduoda savo laisvalaikį, kurį galėtų skirti šeimai, draugams, poilsiui. Jie aukoja savo laiką, nieko už tai negaudami mainais. Tik už galimybę išeiti į sceną ir keletą kartų metuose sulaukti žiūrovų aplodismentų.
Režisierė Birutė Davidovičė nepaprastai dėkinga kiekvienam savo kolektyvo aktoriui. Už supratimą ir atlaidumą, už toleranciją, tiesiog, už buvimą drauge. Už galėjimą ir gebėjimą būti savimi. Juk tam reikia drąsos. Drąsos keistis ir drąsos išlikti savimi.
Savęs negaildama, teatrui save atiduodanti režisierė teigia, kad turėdama galimybę antrą kartą rinktis profesiją, tikriausiai pasuktų veterinarijos gydytojo keliu, galėtų įgyvendinti svajonę įsteigti beglobių gyvūnų namus. Tai suteiktų galimybę išgelbėti kuo daugiau keturkojų gyvūnų. Gyvūnai, kur ka Atgal
