VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

08.02. GYVENIMAS, SPINDULIUOJANTIS MEILĘ

Dr. Algirdas Kavaliauskas.

 

LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas

 Visagino „Atgimimo“ gimnazijos kūrėjai ir ilgametei jos direktorei,  Visagino miesto Garbės pilietei Vandai Zakšauskaitei-Beinorienei.

Nežinoma, tik gal nuspėjama, kas žmogų meile apdovanojo. Gaila, ne visi žmonės žino kaip su ta dovana elgtis. Vieni meilę, kaip gyvenimą, veltui išvaisto, kaip pasakytų senolė dzūkė – tuščiai nugyveno, kiti supranta, jaučia, žino, net nesitikėdami už tai jokio atlygio, kam ją skirti, kas nusipelno, kas vertas būti apdovanotas kito meile. Vanda Zakšauskaitė-Beinorienė meilę skyrė žmogui ir, pirmiausia, – jaunam žmogui.

Pedagogės Vandos Beinorienės darbas ir kūryba susieti  su švietimo įstaigom, su jaunimu, kuriems buvo skirti brandžiausi jos gyvenimo metai. Ji pasididžiuodama reziumuoja: Gyvenimas mano – meilė mana.

Mažoji Vandutė gimė ir augo gražiame Šiaurės Rytų Lietuvos kaime prie Smalvų ežero. Iš savo tėvų mergaitė patyrė, kas yra nuoširdumas. Tokie jau tie kaimiečiai – nuoširdūs žmonės. Ir tikintys.  Bene kiekviename name buvo  kurio nors šventojo paveikslas, kryžius. Mažne kiekvienas žinojo kas yra kryžius, kuris ateinantį į šį pasaulį kataliką pasitinka, o išeinantį palydi. Kryžių tėvai ir kiti žmonės vertino kaip palaimos ir išganymo ženklą. Pro jį praeinančios moterys persižegnodavo ir nusilenkdavo. Vyrai nukeldavo kepures. Kryžius mokė suprasti gyvenimą, vertinti gerumą. Visi siekė geriau gyventi, tik ne visi suprato, jog gera gyventi ne su turtais, o su gerais žmonėmis. Niekas negalėjo  mergaitei iš atminties ištrinti vaikystės vaizdų..

Vaikystėje ją su seserimis  tėtis mokė, kad niekada nepamirštų, jog gyvena tarp žmonių. Motina papildydavo vyrą, kad kiekvienas neša savo kryžių, tačiau sąžiningam žmogui jis nėra per sunkus. Anot tėvų, gyvenimas matuojamas ne metais, o žmogaus darbais.

Tėčio brolis, kuris pasipriešinimo okupantams draugus vadino broliais, žinoma, ne kraujo. o likimo broliais, miško broliais, apsuptas okupacinės armijos karių bunkeryje priešinosi iki paskutinio šūvio. Gyvas okupantams nepasidavė – susisprogdino. Tada  tai buvo uždrausta, pavojinga tema. Retkarčiais paslapčia ateidavo prie pamiškėje pastatyto kryžiaus, žyminčio jo žūties vietą. Tokioje vietoje nebuvo kalbama, o tik tyliai meldžiamasi.  Tada tyloje prie kapo mergaitė suprato, kad yra meilė ne tik žmonėms, bet ir gimtai vietai, savo žemei, kur kiekvienas grumstelis ar rasos lašelis seka lietuviškas legendas. Vėliau, žiūrėdama į pageltusias nuotraukas, iš jų  išgirsdavo laisvės dainą...Tikėjimas ir gimtoji žemė teikė stiprybę, teikė ištvermę, teikė kantrybę.

Vaikystėje Vandutė ganė žąsiukus ir ėriukus. Padėjo motinai ravėti daržus, grėbti šieną, po vėjuotos nakties sode surinkdavo krituolius.. Ir su seserimis mokėsi.  Seserys greitai paliko gimtus namus. Užbaigusi vidurinę mokyklą, Vanda įstojo į pedagoginį institutą. Kolūkiečiai tėvai ne ką tegalėjo studentei padėti. Išgyvenama nuoskauda dėl socialinės nelygybės padėjo rastis gabumams, o patiriama neteisybė teikė jėgų. Ji metais anksčiau nei kiti buvę pirmakursiai įgijo aukštąjį mokslą ir pasiprašė į gimtąją Šiaurės Rytų Aukštaitiją. Dirbo pagal specialybę rusų kalbos mokytoja, o po kelerių metų buvo paskirta Dūkšto vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Ir ištekėjusi savo meilę skyrė vaikams – ne tik saviems, visiems mokiniams. Gyvenime buvo drąsi: nuo sunkumų nebėgo, o jiems atsukdavo veidą ir, rodos, sunkumai patys nuo jos traukdavosi. Buvo tokių, kuriuos svetimas kelias iškėlė, o ji į pripažinimą ėjo  nepramintu grublėtu savo keliu ir pelnė mokinių bei jų tėvų meilę ir pripažinimą.

Pradėjus netoli Dūkšto statyti vieną galingiausių pasaulyje atominį energetinį kompleksą, važiavo žmonės iš įvairių tarybinės imperijos vietų. Reikėjo žmonių, mokančių rusų ir lietuvių kalbas. Augant jaunų žmonių miestui, gimstamumas buvo vienas didžiausių Lietuvoje. Vaikams trūko vaikų darželių, mokyklų. Skaitytojui tepriminsiu, jog tada šiose vietose negalėjo būti kalbos apie lietuvišką vaikų darželį ar lietuvišką bendrojo lavinimo mokyklą. Darželiai ir mokyklos buvo statomos. Trečioji  miesto vidurinė mokykla dar nebuvo užbaigta statyti, kai jos direktore  buvo paskirta veikli, sumani, vadovė ir pedagogė Vanda Beinorienė, ant kurios pečių gulė mokyklos pastato kokybiškos statybos užbaigimo, mokytojų kolektyvo ir mokinių kontingento komplektavimo, mokyklos bendruomenės subūrimo rūpesčiai. Daug reikėjo jėgų ir sumanumo, daug reikėjo vargti kovojant su statybininkais, palikusiais broką, su aukštai sėdinčių stagnatorių užsispyrimu, neveiklumu, apsileidimu, net su kai kurių pedagogų nesupratingumu, menka profesine kompetencija. Turint galvoje, kad daugiausia pedagogų buvo baigę mokslus ne Lietuvos aukštosiose mokyklose, nevertėtų labai stebėtis, nes apskritai energetikų gyvenvietėje stokota elementarių žinių iš Lietuvos istorijos, lietuvių kultūros, papročių. Daliai žmonių žinių stoka artėjančių radikalių pasikeitimų išvakarėse tapo takoskyra tarp kitaip mąstančių miesto gyventojų. Kai vieni visaginiečiai kraupiojo sausio dienomis važiavo į Vilnių paremti teisėtai išrinktos Lietuvos valdžios, kiti meldėsi Kremliui. Vietos valdžia atsisakė paklusti teisėtai Lietuvos aukščiausiajai valdžiai ir kreipėsi į Kremlių, prašydami įvesti tiesioginį Maskvos valdymą. Visagino stačiatikių dekanato dekano protojerėjaus Josifo Zeteišvilio apibūdinimu – stokojančioje objektyvių žinių ateistų visuomenėje- situacija tikrai buvo sudėtinga.

Palaipsniui mokyklos bendruomenėje vyko ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai pasikeitimai, kurių esmę sudarė tikėjimas žmogumi. Direktorė Vanda Beinorienė suprato, kad augančiam jaunam žmogui svarbus dvasinis nusiteikimas, mokiniams reikia naujovių ir ne tokio, kaip buvo mokyti jų tėvai, mokymo.   Apie tą laikotarpį protojerėjus  Josifas sakė, kad tikrai buvo sunku, bet tikėjimas žmogumi, jo gerąja saviraiška nebuvo sunaikintas. Tiesa, pasitaikė agresyviai, net itin agresyviai prieš naujoves nusiteikusių tėvų, senelių, kurių priešiškumą patyrė mokyklos vadovybė.

Ateistinėje sovietinėje valstybėje tuo metu, kai statėsi ir pradėjo funkcionuoti atominis energetinis kompleksas, negalėjo būti ir kalbos apie tikėjimo poreikių tenkinimą. Atvirkščiai, ateistai iš tikėjimo šaipėsi, o tikintieji buvo išjuokiami (pajuokiami). Dešimtmečiais sovietų brukama ateistinė propaganda turėjo neigiamą poveikį ne vienai gyventojų kartai. Įsišaknijęs sovietinis ateistinis požiūris į religiją, kaip į opiumą liaudžiai, buvo gajus ir radosi energetikų gyvenvietėje labai nedaug žmonių, kurie palankiai žiūrėjo į religinį švietimą, į žmonių dvasinį tobulėjimą, tikėjimą žmogumi ir plačiajame pasaulyje pripažintais humaniškais idealais, ypač į tikybos skleidimą tarp vaikų ir jaunimo. Juolab, kad vietinė valdžia į tai žiūrėjo priešiškai. Tačiau tėvas Josifas nenuleido rankų: jis kreipėsi į gyventojus, į švietimo įstaigų vadovus. Pirmoji atsiliepė 3-čiosios vidurinės mokyklos direktorė Vanda Beinorienė. Maždaug tuo metu įsikūrė Visagino katalikų bendruomenė, pradėta mieste statyti katalikų bažnyčia. Direktorė Vanda pakvietė protojerėjų Josifą ir kleboną Vytautą dėstyti norintiems mokiniams tikybą. Stačiatikybę arba katalikybę panoro suprasti beveik visi mokiniai. Rusų kalba mokomoje daugiatautėje mokykloje radosi vaikų, išpažįstančių stačiatikybę arba katalikybę. Tai buvo pirmoji rusakalbė mokykla IAE regione, kurioje pradėtas tikėjimo mokymas. Šis pavyzdys buvo padrąsinimas kitoms mokykloms.

Kitą svarbią problemą reikėjo spręsti direktorei su bendruomenės aktyvistais – valstybinės kalbos vartojimo problemą. Turint galvoje, kad jau anksčiau pastatytose Sniečkaus vidurinėse mokyklose – vienoje lietuviams mokytojams tarp savęs nebuvo leidžiama kalbėti lietuviškai net mokytojų kambaryje, o kitoje panorusiems mokytis lietuviškai surinktiems mokiniams buvo trukdoma – lietuviukų nenorėjo įleisti į klases, mokyklos vadovybė nuo užrakintų klasių durų išsinešdavo raktus, lietuviukai su mokytoja dirbo koridoriuje ant palangių, o štai naujojoje mokykloje net rekomenduojama mokytis bendrauti valstybine kalba! Visaginui tai buvo neregėta erezija! Maža to, tėvams pritarus, pirmoji Visagine pasiūlė kitataučiams vaikams kai kurių  mokyklinių disciplinų mokytis dviem kalbomis (dvikalbis ugdymas): gimtąja rusų ir valstybine lietuvių. Nors tai buvo padaryta tik vaikams  pageidaujant, prašant ir tėvams sutikus, tačiau direktorė buvo kaltinama nebūtais dalykais. Nebodama kai kurių gyventojų nepagrįsto nepasitenkinimo ir agresyvumo, iš pradžių pirmajam miesto merui V. Ščiurovui padedant, surado laisvai lietuviškai kalbančius istorijos, politologijos, geografijos, pilietinio ugdymo, sociologijos, filosofinės etikos ir kt. gimnazijoje mokomų dalykų lietuviškai kalbančius mokytojus. Gimnazistai galėjo rinktis. Šioje vietoje pastebėsiu, kad buvęs aukštojoje mokykloje mano studentas Vladimiras Ščiurovas sakė, jog labai norėjęs, kad savivaldybės tarybos narė Vanda Beinorienė sutiktų balotiruotis į mero pavaduotojo pareigas ir, jo manymu, taryba vienbalsiai už ją balsuotų, bet direktorė atsakiusi maždaug taip: siūlote palikti vaikus, mūsų šalies ateitį... Dėkoju, mere, už pasitikėjimą, bet atleiskite, aš negaliu priimti jūsų pasiūlymo, nes jaunimo nepaliksiu.

Gimnazijos bendruomenė, vadovaujama energingos vadovės, dirbo, o jiems nemažai kas iš neišmanymo ar piktavališkai, kenkė, trukdė. Miesto švietimo sričiai vadovaujantys specialistai, atrodo, negynė (gal vyraujančios rusakalbės bendruomenės aktyvistų bijojo?) arba negalėjo, nesugebėjo apginti naikinamos geriausios miesto švietimo įstaigos, kaip man atrodo, naikinamos dėl grupinių interesų, o gal ir dėl politinių motyvų. Tačiau laikas ir žinios darė savo. Naikinama gimnazija, bendruomenės, žmonių palaikoma, išgyveno.

Dar reikėtų pastebėti, kad gimnazijos direktorė buvo nepakanti savivaldybės administracijos direkcijos, Švietimo ir kultūros skyriaus vadovybės, kai kurių vietos politikų neapgalvotiems, nemotyvuotiems siūlymams ar paruoštų  sprendimų projektams, kuriuose matėsi skirtingų interesų grupių nebepaslepiamos ausys. Ji visomis išgalėmis kovojo dėl vaikų, gynė jų interesus. Dėl šių priežasčių direktorė negalėjo tikėtis įtakingų miesto darbuotojų  palankumo. Tačiau ją palaikę gimnazijos bendruomenė, tėvai su gimnazistais, ir politikieriai negalėjo su tuo nesiskaityti. Skaudžiausia, kad viena geriausių miesto ugdymo įstaigų  rusakalbė gimnazija buvo grupės ne lietuvių tautybės, o rusų grupės puolama ir  morališkai, ir fiziškai: išdaužomi gimnazijos langai, kitaip kenkiama, pagaliau gimnazijos pastatą buvo bandyti padegti. Kaip vėliau paaiškėjo, rusakalbią gimnaziją terorizavo rusakalbiai, norėdami, kad gimnazija taptų kita miesto švietimo įstaiga, kurios  pasiekimai  mokymo ugdymo srityje neprilygo „Atgimimo“ gimnazijos bendruomenės pasiekimams, bet buvo mažiau lietuviškumo.

Direktorė Vanda prisimena: Gimnazijoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas neformaliam vaikų švietimui ir projektinei veiklai. Tai leido efektyviai ugdyti tautinėms mažumoms priklausančius gimnazistus pilietiškumo dvasia, sudarė sąlygas ateityje jiems lengviau integruotis į Lietuvos valstybės viešąjį gyvenimą. Ypač daug nuveikta vykdant projektą „Gyvenu laisvai“, kuriam vadovavo nuostabi gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Eleonora Dutkevičienė. Mūsų gimnazija, pradėjusi šią veiklą ,tęsė ją sąlytyje su lietuvių dėstoma  kalba Visagino '' Verdenės'' gimnazija .  Ši veikla sėkmingai rutuliavosi, gimnazistai dažnai svečiavosi Briuselyje, kur padėjo kitų Europos Sąjungos šalių vaikams su negalia įsijungti į Europos Sąjungos Parlamento organizuojamus renginius. 2016 metais mūsų gimnazija tapo Europos Sąjungos Parlamento ambasadore. Dvi mūsų mokytojos ir dvi gimnazistės tapo Euro Parlamento ambasadorėmis.

          Daug jėgų ir išmonės pareikalavo įkurti gimnazijoje jaunųjų pasieniečių mokyklėlę, kuriai ėmėsi vadovauti išradingas kūno kultūros mokytojas metodininkas Andrejus Kolga. Padedant tuometiniam IAE pasieniečių rinktinės vadui Ričardui Petrauskui mūsų gimnazija pirmoji Visagine pradėjo sėkmingą veiklą šioje srityje .Kad  būtų sudarytos išskirtinės sąlygos mokinių pilietiškumui ugdyti , gimnazijos bendruomenės ir mokytojo A. Kolga jėgomis buvo įkurta moderni kompaktiška erdvė. Greitai ši mūsų pradėta veikla sudomino ir kitas Visagino mokyklas. Jie irgi ėmėsi šios naudingos veiklos. O mūsų gimnazija, turėdama gerą ugdymo bazę pilietiškumui ugdyti ,ėmėsi pirmoji Visagine įgyvendinti 2017 metais Lietuvos  Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos  sudarytą "Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos" programą. Ši mūsų gimnazijos veikla, kuriai vadovavo Krašto apsaugos savanoris kūno kultūros mokytojas metodininkas Andrejus Kolga, greitai įgavo pagreitį. Su kiekvienais metais vis daugiau gimnazistų įsitraukia į šios pasirenkamosios programos įsisavinimą. Tokiu būdu novatoriška pilietinio mokinių ugdymo veikla gimnazijoje pasitarnauja  gimnazijos abiturientų profesiniam apsisprendimui ir karjerai. Vis daugiau baigusių mūsų gimnaziją mokinių renkasi karininko profesiją.

Daug, oi daug teko patirti, išgyventi direktorei Vandai kuriant naujo tipo švietimo įstaigą Šiaurės Rytų Lietuvoje, kuri  išaugo į gimnaziją, prasmingu „Atgimimo“ pavadinimu. Reikėjo naujų žinių. Vadovė reikalavo, kad pedagogai keltų kvalifikaciją ne užsienyje, kaip buvo įpratę važiuoti į Rytus, o Lietuvoje, suprastų Lietuvos valstybingumo tradiciją ir kitus šalies istorijos klausimus, nes kai kurie Rytuose baigę aukštąsias mokyklas apie tai nežinojo ar mažai ką žinojo. Tai buvo ne taip paprasta, kai lietuviškai  mokėjo vos keli mokytojai. Žinios ir naujas gyvenimas keitė žmonių mąstymą, ir tie pokyčiai davė savo rezultatus. V. Beinorienė prisimena: ir politinėje veikloje.

Pasikartosiu:visko, daug visko buvo per ilgus dešimtmečius, atiduotus švietimui. Todėl miesto bendruomenę labai stebino ir papiktino, kad, vykdant Vilniaus rekomendacijas, buvo paskelbtas konkursas į gimnazijos direktoriaus vietą, apie tai nepranešus, nepainformavus paties direktoriaus! Bet ir tokie valdančiųjų akibrokštai negali sumenkinti nuveiktų darbų. Atlikti darbai prašosi dėmesio ir įvertinimo. Prašosi. Ir didžiausias įvertinimas –  spindinčios jaunos žingeidžios akys liudijo, jog daug neteisybės išgyventa, bet stengtasi ne veltui. Iš visų miesto mokyklų  gimnazijoje daugiausia išugdyta tarptautinių olimpiadų, vykusių ne tik Europos, bet ir kitų žemynų valstybėse, šalies olimpiadų, konkursų, viktorinų ir pan., laureatų. Gimnazistai gerai laiko egzaminus. Apie tai rašo žiniasklaida. Bet, matyt, kai kas iš Visagino savivaldybės atsakingų asmenų, kurie turėtų žinoti, atrodo, nežino, gal neskaito. O viešoje erdvėje apie gimnaziją ir jos vadovą tik geri vertinimai ir gražūs atsiliepimai. Gimnazijos bendruomenė, vadovaujama autoritetingos ir nenuilstančios vadovės, žmogaus-asmenybės, kokybiškai sprendė vaikų ir jaunimo ugdymo  uždavinius, kurių pirmoje vietoje – dėmesys ir pagarba augančiam žmogui, jo kūrybinei saviraiškai, besiformuojančiam Lietuvos Respublikos piliečiui. Tuo ji pelnė ugdytinių ir jų tėvų bei kolegų pagarbą ir meilę.

Pedagogė Vanda Beinorienė savo turtingą pedagogo ir vadovo patirtį apibendrino keliose jos parašytose ir išleistose knygose. Savo vadybinę patirtį ir pedagoginius ieškojimus bei pasiektus aukštus rezultatus apibendrino knygose, kurių viena išleista daug sakančiu pavadinimu: Gyvenimas mano – meilė mana. Tai lyg kvintesencija direktorės, jos viso darbo ir veiklos, per ilgus dešimtmečius su meile atiduotų gimtųjų vietų besiformuojančiam žmogui, jaunajam Lietuvos Respublikos piliečiui, šalies ateičiai. 32  metus ši veikli moteris vadovavo gimnazijai ir įstaigos istorijoje paliko gilų pėdsaką, dalelę savęs bei perdavė kolegoms neįkainojamos patirties. Jos indėlis į Visagino švietimo plėtrą yra ypatingai svarus ir neįkainuojamas. Vertindama direktorės pastangas, gimnazijos taryba, vadovaujama mokytojos Lidijos Manko, pasiūlė Visagino visuomenei ir Visagino savivaldybės tarybai suteikti gimnazijos vadovei Visagino miesto Garbės piliečio vardą. Kadangi direktorė visuomenėje žinoma ne tik kaip pedagogė, tačiau ir kaip politikė, 2019 metų sausio mėn. 31 dieną Visagino savivaldybės tarybos sprendimu gimnazijos direktorei Vandai Beinorienei buvo suteiktas Visagino miesto Garbės piliečio vardas už ypatingus nuopelnus Visagino savivaldybės švietimo ir politinėje veikloje.

Tai mylinčio, mylimo ir gerbiamo žmogaus gyvenimas.

                         

 

 

 

Atgal